Bijojusi tik tamsos arba Dievui nėra negalimų dalykų...

2017 Kovo 17 d.

Atgal

Bijojusi tik tamsos arba Dievui nėra negalimų dalykų...

Monika Gavėnaitė gimė 1926 m. rugsėjo 3 d. Edvardo Gavėno ir Marijos Račinskaitės-Gavėnienės šeimoje, Jakutiškių kaime, Ukmergės rajone. Tėvai – ūkininkai, mama dar ir siuvėja. Šeimoje augo šeši vaikai: keturios dukros ir du sūnūs. Tėvai buvo giliai tikintys, blaivininkai, patriotai. Monikutė prisimena, kaip jos tėvelis klausydavosi žinių iš užsienio per ausines, tuomet tokių radijo imtuvų kaip dabar nebuvo. Į Gavėnų namus atkeliaudavo beveik visi tuo metu leidžiami leidiniai: ir vaikams, ir suaugusiems. Didžiausia šeimos vertybė – tikėjimo tiesos. Jos buvo perduodamos iš kartos į kartą, o patriotiškumą iš tėvelio ypač paveldėjo Monika bei jos brolis Julius. Ir kiti šeimos nariai nebuvo abejingi savo šaliai, bet jiedu ypač išgyveno Lietuvos istorinius posūkius, moralinius pasikeitimus.

Monikutė  su nostalgija prisimena Jakutiškiųpradinę mokyklą, kurią lankė 1934–1938 metais. „Prieš akis prisiminimas – susirenkame į pamokas, malda prieš pamokas, malda po pamokų. Prieš akis ant sienos kryžius vidury ir du portretai – Vytis ir Vytautas Didysis.“ Prisimena ir mokytojas, kurios dirbo mokykloje. Jos buvo dvi. Viena iš jų gyveno šalia mokyklos, kita – toliau, kaimo vidury. Prieš pamokas mokiniai eidavo pasitikti toliau gyvenančios mokytojos ir visas būrelis atlydėdavo mokytoją į pamokas. Viena iš minėtų mokytojų turėjo gerą balsą ir išmokė daugybę dainų, ypač mėgiamos buvo apie Vilniaus išvadavimą. Dainavimą prisimena ne tik mokykloje – tuomet kaime daug kur skambėdavo dainos. „Ypač vasaros vakarais kaimuose tai iš vienos, tai iš kitos pusės užsigirsta dainų aidai. Materialiai žmonės tada skurdžiau gyveno, bet dvasinio džiaugsmo buvo daug daugiau.“

 

Dalyvavimas ateitininkijoje

Besimokydama pradinėje mokykloje būsimoji seselė priklausė angelaičiams, o gimnazijoje – ateitininkų organizacijai. Buvusi Ukmergės gimnazistė pasakoja, kaip su klasės auklėtoju ir tikybos mokytoju kun. Edvardu Simaška ir muzikos mokytoju P. Sližiu eidavo į mišką pasikalbėjimams, kartais rinkdavosi kapeliono bute, buvo subūrę Gyvojo Rožinio grupelę. Jau sunku prisiminti, kokiomis konkrečiai temomis diskutuodavo, bet dažniausiai tai buvo religinės arba patriotinės. 1989 m sausio 7 d. Vilniuje susirinkę buvę ateitininkai bei visuomenės veikėjai pasirašė Ateitininkų federacijos atkūrimo aktą. Tarp dvidešimt trijų pasirašiusiųjų ir Monikos Gavėnaitės parašas. Ji rūpinosi ateitininkų organizacijos atkūrimu, kartu su savo buvusiu kapelionu kun. E. Simaška bandė įkurti bendrą Šiluvos ir Viduklės ateitininkų kuopą, dalyvavo visuose ateitininkų renginiuose. Kai Vilniaus ateitininkai neturėjo jokių patalpų, jie prieglobstį rasdavo mons. Alfonso Svarinsko bute, kur monsinjoro šeimininkė Monikutė visus priimdavo, pavaišindavo, skatindavo bendravimą. Vėliau vilniečius ateitininkus savo pusrūsyje priglaudė kun. Vaclovas Aliulis. Jis gyveno tame pačiame name, kuriame ir mons. A. Svarinskas, tad iš rūsio studentai užlipdavo į antrą aukštą, kur jie buvo pamaitinami, o jei į troleibusą nespėdavo – ir apnakvydinami. Turbūt nebuvo dienos, kad į šį butą neužsuktų keletas ateitininkų. Iki dabar M. Gavėnaitė aktyvi ateitininkė: ir į renginius ateinanti, ir per „Marijos radiją“ nei vienos ateitininkų laidos „Visa atnaujinti Kristuje“ nepraleidžianti, ir nario mokestį nepamirštanti susimokėti. Svarbiausia – ji kasdien gyvena pagal ateitininkų principus.

 

Partizaninis laikotarpis

Monikutė dažnai prisimena savo dėdes ir pusbrolius partizanavusius netolimame miškelyje. Jos tėvų namai buvo arti kelio, tai partizanai rečiau į juos užsukdavo, bet pati Monikutė miško brolius aplankydavo, maisto krepšyje nunešdavo, žiūronais aprūpindavo, nosines apnerdavo.  Ypač buvo baisu, kai išgirsdavo, jog „zapūdas“ prasidėjo. Taip tame krašte vadindavo miško krėtimą su kariuomene. Po vieno tokio „zapūdo“  kaime padegė visas sodybas, iš kurių vyrai į mišką buvo išėję. Atbėgo tuomet dėdina, kurios vyras ir du sūnūs partizanavo, į Gavėnų kiemą ir nualpo. M. Gavėnaitė sako, jog „partizanai man tai tikri kankiniai – šventieji. Neidami jie į rusų kariuomenę dešimt metų nežmoniškose sąlygose – bunkeriuose – gyveno su mintimis, kad vis tiek žus – nuo rusų, arba patys sau atims gyvybę, kad nepasiduotų rusams... Žuvus gi, koks jų lavonų baisus niekinimas, jie buvo laikomi ne žmonėmis, bet gyvuliais, kurių neleidžia palaidoti kaip žmones kapinėse ir apraudant artimiesiems, bet užkasami žvyrduobėse, išvietėse, nežinomose vietose, neprileidžiant artimųjų...“

 

Vienuolystė

Dauguma pogrindžio veikėjų, disidentų buvo kunigai, vienuolės ar gilų tikėjimą turintys pasauliečiai. Anksčiau galvodavau, jog kunigams ir vienuoliams tokioje veikloje dalyvauti yra saugiau, nes jie nėra atsakingi už savo šeimą, ir tuomet jie prisiima atsakomybę už aplinknius, parapiją, visą šalį. Taip, jie yra lyg ir laisvesni visuomeniniam ar pogrindiniam veikimui, bet iš kitos pusės tokioje veikloje labai svarbus artimiausių žmonių, šeimos palaikymas. Ir tik per Monikutės pavyzdį supratau, kad visus bauginimus, kratas, tardymus galima išgyventi, jei pasitiki ne tik artimaisiais, bet ir Dievu. Būtent santykis su Juo suteikia saugumo, pasitikėjimo, drąsos. Jei tavo sužadėtinis – Jėzus ir tu kiekvieną minutę su Juo gyveni, su Juo dalijiesi savo darbais ir rūpesčiais, tai ir iškęsti paniekinimus, nedrebėti prieš fiziškai daug stipresnį galima. Bet tas santykis turi būti tikras, ne deklaruojamas, ne pareigos atlikimas.

Monikutei drąsos niekad netrūko. Ji yra rašiusi savo prisiminimuose, kad „bijojo tik tamsos, o ne saugumo ar milicijos“. Ne kartą yra pasakojusi ir įvykį, kai, einant eisena į Šiluvą, pamatė milicininko vedamą vieną iš eisenos organizatorių – Mečislovą Jurevičių. „Perbėgau į kitą gatvės pusę ir bandžiau jį atimti iš to milicininko rankų. Tuomet pripuolė kiti žmonės ir išvadavome Mečislovą iš milicininko. Šį sykį liko nesuimtas.“ Turėjo atrodyti juokingai tokia situacija, kai smulkutė moterytė plešia iš kelis kartus stambesnio už ją uniformuoto pareigūno rankų savo bičiulį.

Seselė prisimena, kad vienuole būti norėjusi dar vaikystėje. Dabar su šypsena Monikutė pasakoja, kaip vaikystėje atsisakydavo su bendraamžiais eiti žaisti ir pareikšdavo, kad ji to daryti negali, nes bus vienuolė. Tik Stalinui mirus galėjo savo svajones išpildyti, nes tada jau slapta priimdavo į vienuolynus. 1955 m. iš savo sesers išgirdo apie benediktines ir tuomet nuėjo pas jas. Deja, ten išbuvo tik pusantrų metų. Neužilgo viena bendradarbė pasisiūlė nuvesti ją į vienuolyną. Tas pasiūlymas pasirodė keistas, nes apie savo pašaukimą ar išėjimą iš benediktinių Monikutė jai nebuvo minėjusi, bet pasiūlymą priėmė, nuėjo pas Eucharistinio Jėzaus seseles ir ten pasiliko iki šiandien.

Monikutė yra pavyzdys seselės, kuri visą save prieš šešiasdešimt metų, duodama vienuolės įžadus, atidavė Eucharistiniam Jėzui. Nors ir garbaus amžiaus, bet ji ir dabar keliasi anksčiau už visus aplinkinius, kad dieną pradėtų malda, ne ta trumpute, kuria mes dažniausiai pasitenkiname, bet brevijoriumi, šv. Mišiomis, mąstymais. Malda ne tik dienos pradžios ir pabaigos ritualas, bet ir dienos metu ši seselė dažnai suklumpa ant kelių skaitydama savo maldyną, ar kalbėdama rožinį. Važiuojant automobiliu, jei kelionė trunka bent keliolika minučių, ji jau išsitraukia rožinį ir pakviečia kartu jį kalbėti. Ši seselė turbūt nežino žodžio „laisvalaikis“, jei ji nedirba, tai arba meldžiasi, arba skaito. Turbūt šie užsiėmimai ir išlaiko tokį šviesų, analitinį protą, kritinį mąstymą, puikų orientavimąsi visose srityse.

Monikutė visada rodė ir dabar rodo veikliosios maldos pavyzdį, ji ne tik meldėsi už kalinius, bet ir važiavo juos lankyti, siuntė maistą, rašė laiškus; ne tik meldėsi už ligonius, bet ir ne vieną naktį yra praleidusi budėdama prie jų lovos; ne tik meldėsi už vargšus, benamius, bet ir visada su jais dalijosi tuo, ką tuo metu turėjo. Davė ne dėl to, kad jai atlieka, bet dėl to, kad kitam tuo metu būtent to reikia. Jau ne vienam esu pasakojusi įvykį, kai prieš trejetą metų eilinį kartą į monsinjoro A. Svarinsko buto duris pasibeldė vargšas, alkanas ir neturintis kuo šilčiau apsirengti. Monsinjoras tuo metu gulėjo ligoninėje, o Monikutė, kaip įprasta, jį pavaišino, apnakvydino, o kitą dieną išeinant ir monsinjoro megztinį padovanojo. Grįžta po poros dienų Svarinskas iš ligoninės, ieško megztinio, o jo jau nebėr. Monikutė ramiai paaiškino, jog ji maniusi, jei jis jau porą savaičių to megztinio nesivilko, tai turbūt jam ir nebuvo toks reikalingas kaip tam užklydusiam vargšui. Tokių atvejų buvo ne vienas.

 

Darbas ir benamystė

Po mokyklos baigimo Monika dirbo pradinėje mokykloje mokytoja, vėliau viename Ukmergės restorane kasininke. Iš ten atleido, kai pasiekė kalbos, kad ji bendraujanti su miškiniais. 1951 m. netekusi darbo netoli namų M. Gavėnaitė išvyko į Kauną, ten gyveno jos sesuo, tad pas ją ir apsistojo. Po kurio laiko susirado viename iš Kauno fabrikų buhalterės darbą, vėliau – dirbo buhaltere knygyne, leidykloje. Iš leidyklos išėjo nenorėdama pakenkti kolegei, nes saugumas vyriausios buhalterės paprašė sekti Monikutę, tad, kad nereikėtų jai to daryti, Monikutė pasiprašė atleidžiama iš darbo.

Nuo tada tiesioginiu darbu tapo pogrindinė veikla. Kun. Algirdas Paliokas pakvietė prisidėti prie leidybos ir vaikų katekizavimo.

Trapaus kūno, bet stiprios dvasios ir begalinės drąsos seselė buvo labai pavojinga sovietinei sistemai. Bent tai sistemai vadovaujantys žmonės taip manė... Sovietmečiu buvo tokia „tvarka“, kad kiekvienas žmogus privalėjo turėti darbą ir gyvenamąją vietą – registracijos vietą. Pogrindžio veikėjai dažniausiai oficialiai dirbo paprasčiausius darbus – pečių kūrikais, sargais, arba parapijose –zakristijonais, pročkelėmis, vargonininkais.

Eucharistietėms (Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai) aktyviai įsijungus į pogrindinę veiklą, s. Monika dažnai važiuodavo į Igliauką padėti pas kun. Alfonsą Svarinską dirbusioms seselėms, o 1977-aisiais kartu su A. Svarinsku Monikutė persikėlė į Viduklę. Juokdamasi dabar ji prisimena, kaip nenorėjusi važiuoti, nes valgio gaminimas – tai buvo jai svetimiausia sritis. Ilgai vaikščiodavo murmėdama ir tik per rekolekcijas pasiryžusi „kur labiausiai nenoriu, ten ir reikia eiti“ ir staiga viskas pasikeitė, ne tik murmėti nustojo, bet ir didžiulis noras dirbti kun. Alfonso pagalbininke atsirado. Gerai, kad Šefas (taip savieji vadindavo kun. Alfonsą Svarinską) buvo maistui neišrankus, jam svarbiausia, kad visada klebonijoje būtų patikimas žmogus, kai jis pats kur nors išvažiuodavo, ir kad būtų arbata ar „buiza“ pavalgydintas kiekvienas užklydęs į kleboniją. Kasdien prie stalo čia sėsdavo keliolika žmonių, kas tuo metu dirbo bažnyčioje ar šventoriuje, visi buvo pakviesti prie bendro stalo: ir bažnyčios tarnai, ir meistrai, ir jiems talkinę parapijiečiai, ir iš mokyklos užėję vaikai, ir seselės, kurios siūdavo procesijoms drabužius, ir svečiai. Tiesa, svečiai, o gal tiksliau būtų juos pavadinti bendraminčiais ar bendradarbiais, dažnai užsukdavo naktį, kad bereikalingos akys nematytų. Tad Monikutė buljono ar kito maisto turėjo būti pasiruošusi bet kuriuo paros metu. Aišku, ne vien maisto ruošimas, skalbimas, kambarių tvarkymas jai tada rūpėjo. Ji buvo pagrindinė klebono talkininkė ir Mišias užrašant, ir mergaites mokant gėlytes barstyti, procesijas organizuojant. Sovietiniais laikais, labiausiai persekiojamoje parapijoje, kas šeštas–septintas mokinukas patarnavo Mišioms, giedojo chore, dalyvaudavo procesijose. Kad tiek vaikų būtų parapijoje, reikėjo su jais kasdien užsiimti, mokyti, surasti kiekvienam veiklas, bendrauti. O kiek mums nematomų darbų ji atlikdavo – medžiagos Kronikai rinkimas, raštų rašymas, parašų po įvairiomis peticijomis rinkimas, politinių kalinių ir kareivukų lankymas...

Suėmus kun. A. Svarinską (1983 m. sausio 26 d.) M. Gavėnaitė liko gyventi Viduklėje, prisiregistravo pas netoli bažnyčios gyvenančią močiutę ir dirbo Viduklės parapijos bažnyčios skalbėja. Tačiau jau po metų, 1984 m. rugpjūčio 30 d., pas tuometinį Viduklės kleboną Joną Tamonį atvyko Raseinių saugumo viršininkas Gardauskas ir iš Vilniaus KGB saugumo kapitonas. Jie žodžiu kleboną įspėjo dėl kiekvieno mėnesio 26 d. aukojamų šv. Mišių už kun. A. Svarinską ir reikalavo kad kun. J. Tamonis atleistų buvusią kun. A. Svarinsko šeimininkę Moniką Gavėnaitę iš Viduklės parapijos bažnyčios skalbėjos pareigų. Saugumas taip pat reikalavo, „kad Stonienė, gyvenanti Viduklėje, Šaltinio 5, išregistruotų pas ją priregistruotą buvusią kun. Alfonso Svarinsko šeimininkę, Moniką Gavėnaitę. Kadangi Stonienė atsisakė išpildyti saugumiečių reikalavimą, M. Gavėnaitę išregistravo jos sesuo.“[1] Be registracijos vietos likusi seselė, bandė prisiregistruoti pas kitus miestelio gyventojus, tačiau, pas žmones, sutikusius priregistruoti tuoj prisistatydavo saugumiečiai su įvairiais gąsdinimais ir šmeižtais, jog „M. Gavėnaitė esanti valstybinė nusikaltėlė ir galinti jiems pakenkti“. Nepavykus prisiregistruoti Viduklėje, ji bandė tai daryti Šiauliuose, bet ir ten atvykę saugumiečiai aiškino šeimininkei, kad „M. Gavėnaitė yra dezertyrė, valstybinė nusikaltėlė, galiausiai, prisiregistravimo atveju, grasino atimti iš jos kooperatinį butą.“[2] Po ilgų bandymų M. Gavėnaitei pavyko prisiregistruoti Adakave (Tauragės r.). Greitai ir ten ji buvo iškviesta į rajoną ir saugumo viršininko įspėta, jog gyventų ramiai, mat, turimomis žiniomis, kituose rajonuose gyvenusi neramiai. 1987 m. vasario 13 d. M. Gavėnaitė buvo iškviesta pas Skaudvilės apylinkės pirmininką J. Mikašauską. Jai prisistačius, pirmininkas paprašė parodyti pasą, o jį paėmęs, perdavė pasų stalo darbuotojai ir pareikalavo, kad M. Gavėnaitė būtų tuojau pat išregistruota. Išregistravimo motyvas – buvusi kalinamo kunigo Alfonso Svarinsko šeimininkė. Taip ir vėl Monikutė tapo bename. Buvo bandymų prisiregistruoti pas pažįstamą Šiluvoje, tačiau ir čia pasų stalo darbuotojai nesutiko jos registruoti. 1987 m. balandžio 16 d. Raseinių r. vykdomajame komitete buvo priimtas nutarimas Nr.136 „Nutartyje M. Gavėnaitė kaltinama tuo, jog nuo 1987 m. vasario 13 d. gyvena neregistruota ir neturi pastovios gyvenamos vietos. Už pasų stalo įstatymų nesilaikymą M. Gavėnaitė baudžiama administracine tvarka – duodamas įsakymas: „Mėnesio laikotarpyje prisiregistruoti“.“[3] Gavusi nutartį M. Gavėnaitė parašė pareiškimą į Maskvą, adresuotą vyriausiajam prokurorui, išdėstydama jos neregistravimo motyvus ir faktus, nurodydama, kad ji diskriminuojama vien todėl, jog yra buvusi kun. A. Svarinsko šeimininke. Matyt raštas suveikė, nes tų pačių metų gegužės 21 d. M. Gavėnaitė galiausiai buvo priregistruota Šiluvoje.

 

Disidentinė veikla

Šiandien disidento vardas tapo madingu. Juo ypač mėgsta save įvardyti inteligentai. Dauguma jų „disidentavo“ užimdami aukštus nomenklatūtos postus, prisitaikydami prie sistemos, nuolankiai išduodami vieną kitą bendradarbį ar giminaitį. Nemaža jų dalis pasigiria, kad jei kitas būtų buvęs jo vietoje, būtų išdavęs daugiau kaimynų, klausančių „Amerikos balsą“ ar „Vatikano radiją“, daugiau mokinių paskundęs, kad šie su tėvais eina į bažnyčią, kiti nebūtų nutylėję, jog bendradarbio giminės gyvena Amerikoje, o ir ryšius su tais giminėmis minėtas bendradarbis palaiko... Visokių buvo „disidentavimo“ formų, bet M. Gavėnaitė nesirinko kompromisinių variantų, ji žinojo tiesą, ja tikėjo, todėl ir gyvenimas buvo aiškus – kova už Dievą ir Tėvynę.

O kiek peticijų, pareiškimų, protestų tais laikais surašyta ir pasirašyta... Raštai keliavo į Vilnių ir į Maskvą, buvo adresuoti TSKP generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, LKP CK sekretoriui P. Griškevičiui, LTSR Prokurorui ir kitiems.

Vienas parašas ant tokio rašto garantavo pakliuvimą į saugumo akiratį, o rinkimas parašų ar tokių raštų surašymas – grėsė kratomis, tardymais, paromis izoliatoriuje, o galėjo būti ir pritaikytas 68 straipsnis[i], galėjai nemokamai ir į Sibiro platybėse įkurtus lagerius nukeliauti... M. Gavėnaitės parašus galima rasti ne tik ant raštų, reikalaujančių tikintiesiems grąžinti Klaipėdos Taikos Karalienės ir kitas bažnyčias, leisti jaunuoliams be trukdymų stoti į kunigų seminariją, išlaisvinti kalinčius politinius kalinius, tokius raštus pasirašė tūkstančiai lietuvių, bet ir po protestais, kad nebuvo įleisti į artimųjų ar bendražygių (Jadvygos Stanelytės, Vytauto Skuodžio, Povilo Pečeliūno, Gintauto Iešmanto ir kt.) teismus, reikalaujant išlaisvinti be priežasties suimtus žmones. Skaitau tų raštų kopijas ir tokie daugialypiai jausmai apima. Šypseną kelia kreipiniai, formuluotės, viskas lyg ir pagal to laikmečio reikalavimus, bet raštų kūrėjai turėjo būti pakankamai sąmojingi primindami, kad „kad sovietiniai pareigūnai grubiai laužo LTSR Konstituciją ir įstatymus“, išsakytas rūpestis, kad pareigūnai „nekompromituotų tarybinių įstatymų ir gerbtų tarybinius piliečius“. Sąmojus derėjo su drąsa. Jau kitokie jausmai aplanko, kai skaitau 1983 m. suėmus kun. Alfonsą Svarinską Vilniaus Saugumo Komiteto viršininkui nusiųstą 9 asmenų (tarp jų ir M. Gavėnaitės) pasirašytą pareiškimą „Nacių esesininkai, nors laikomi žiauriausiais, priimdavo įkaitus net pasmerktam mirti kaliniui. Visiems žinomas įvykis, kai Osvencimo lageryje bado mirtimi mirė kun. M. Kolbė, kaip įkaitas už mirti pasmerktą gausios šeimos tėvą. Jūs vadinate save atstovais humaniškiausios valstybės pasaulyje, todėl mes kreipiamės į jus ir prašome priimti įkaitais už katalikų Bažnyčios kunigą Alfonsą Svarinską. Mes, žemiau susirašę asmenys sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską. Prašome mūsų pareiškimą patenkinti.“[4]

Įkalintiems ar tremtyje esantiems politiniams kaliniams ryšiai su Lietuva buvo labai riboti. Nuteistieji per mėnesį galėdavo parašyti vieną ar du laiškus, bet ir tie dažniausiai artimųjų nepasiekdavo, o ir pasiekusieji neretai būdavo ne tik perskaityti, bet ir su užtušuotais konkrečiais sakiniais. Lagerininkams siunčiami laiškai taip pat labai retai pasiekdavo adresatą, bet jei pakliūdavo į jų rankas, tai buvo ne vieną, o dešimtis kartų perskaitomi, tiek daug džiaugsmo jie teikė. Monikutė nuolat rašydavo bent trumpus laiškučius, šventinius sveikinimus ir siųsdavo visiems, kurie tuo metu kalėjo. Į tokią veiklą įtraukdavo ir kitus – vaikus, jaunimą. Prisimenu, kaip su draugais ir mes vaikiška rašysena linkėdavome kalintiesiems ištvermės. Tarp kitų vaikiškų linkėjimų šis žodis atrodė solidžiausias ir reikšmingiausias. Kai kada laiškus rašydavome ir rusiškai, tikėdamiesi, kad juos „tarpininkai“ greičiau perskaitys ir pamatę, kad ten nieko slapto, perduos adresatui. Toks bendravimas laiškais, kuriuos ne visada perskaitydavo tas, kam siųsta, stiprindavo abi puses – ir skaitančiuosius, ir rašančiuosius. Bendravimui su kaliniais buvo išnaudojamos visos galimybės, jei buvo suteikiamas pasimatymas su kalinčiaisiais, tai bendražygiai net nedvejodami vykdavo tūkstančius kilometrų dėl poros pamatymo valandų. M. Gavėnaitė Rusijos platybėse taip pat ne kartą lankė kalinius ar sovietinėje kariuomenėje tarnaujančius jaunuolius, kuriems tuo metu taip pat buvo reikalingas palaikymnas, ypač dvasinis. Dar viena palaikymo forma – siuntiniai su maistu, šiltais drabužiais. Jie taip pat ne visada nukeliaudavo nurodytu adresu, bet siunčiami buvo nuolat. Siuntinius ruošdavo ypač atsakingai, nes buvo nustatytas leidžiamas siuntinio svoris, tad reikėjo, kad įdedamas maistas turėtų vitaminų ir būtų labai kaloringas. Kol šeimas turintys asmenys kalėjo, jų vaikais ir žmonomis taip pat stengdavosi pasirūpinti bendražygiai. Monikutė buvo vadinama „Kalinių Motina“.

Neįbaugino seselės nuolatinės kratos. M. Gavėnaitė prisimena, kaip 1973 m. lapkričio 20-ąją saugumiečiai užplombavo jos kambarį Kaune, Kapsų g. 43, nes tuo metu kratos daryti atvykę nerado Monikos namuose, ji buvo išvykusi į Panevėžį. Grįžusi Monikutė paklausė kongregacijos vyresniosios, kaip jai elgtis. O vyresnioji patarusi važiuoti į Igliauką pas kun. A. Svarinską ir jo pasiklausti, ką jis pasakys, taip ir daryti. O jis patarė protu neįmanomą dalyką – nuplėšti plombas ir išnešti tai, kas draudžiama (spausdinimo foliją, rankraščius). Grįžusi ji mėgino į savo kambarį patekti pro kaimynų balkoną, tačiau kaimynai durų neatidarė nei tą dieną, nei kitą rytą. Nuėjusi į darbą pasipasakojo patikimiems bendradarbiams, viena supratinga moteris beveik per prievartą ją išvarė iš darbo, kad eitų į namus ir mėgintų vėl belstis pas kaimynus. Monikutė paklausė. Šįkart duris atidarė mažametė kaimynų dukra ir tuomet Monika nedelsdama, nuavusi batus, kad neliktų jokių pėdsakų, pateko į savo kambarį ir viską, kas „pavojingiausia“ išnešė. Nedelsdama grįžo į darbą ir po keletos minučių jau buvo saugumiečių vežama į namus, ten majoras Aleinikovas su kitais saugumiečiais krėtė jos butą. Kratos metu paimta religinės literatūros: „Šventųjų Mišių liturgija“, „Mano malda“, „Visa apimanti meilė“, „Paprastas mąstymas“, „Kristaus gyvenimas“, „Jėzus Kristus“, „Kristus – mano gyvenimas“, „Atlaidų rinkinys“ ir kt. Saugumiečiai taip pat paėmė laiškus, smulkius spaudinius, rašomąjį popierių ir kt. Bet kas būtų galėję labiausiai pakenkti, namuose jau nebuvo. Tuo laiku kratos buvo atliktos pas kun. Algimantą Keiną, kun. Joną Bukauską, Paulių Petronį, Petrą Plumpą, Joną Stašaitį, Vytautą Vaičiūną ir kitus, iš viso pas 51 pogrindžio veikėją. Iš jų nemažai buvo suimti ir nuteisti.

Atsikrausčius gyventi į Viduklę ir čia saugumiečiai Monikutės nepaliko ramybėje. „1980 m. balandžio 17 d. KGB papulk. Urbono vadovaujami saugumiečiai be prokuroro sankcijos padarė kratą Monikos Gavėnaitės bute, esančiame Viduklės klebonijoje. Kratos metu paimta: rašomoji mašinėlė, „Ateitis“ Nr. 1, „Tiesos kelias" Nr. 9, 12.“

„1983 m. gegužės 13 d. Viduklės klebonijoje pas kun. Alf. Svarinsko šeimininkę Moniką Gavėnaitę buvo padaryta krata. Kratai vadovavo Raseinių raj. kriminalinės paieškos tardytojas vyr. leitenantas T. Vaivada. Kratos metu paimta: jaunimo leidinys „Lietuvos ateitis“ Nr. 5, „Tikybos pirmamokslis“ (150 egz.), „Aušros žvaigždė" (48 egz.); 138 buvusių kalinių, tremtinių nuotraukos, 72 religinio turinio nuotraukos, 60 psl. įvairių mašinraščio rašytų tekstų, knygos: „Jaunoms širdims“, „Trupinėliai“, 3 užrašų knygutės su adresais, 6 magnetofono juostos. Krata truko daugiau kaip dvi valandas. Tą pačią dieną krata buvo padaryta pas M. Gavėnaitės tėvą, gyvenantį Ukmergės r., Jakutiškių kaime ir brolį Julių Gavėną, gyvenantį Kaune, Kapsų 43–3. Tėvo namuose rastos dvi kun. Alf. Svarinsko nuotraukos ir pareiškimas Vyskupams.“[5]

 

Paklausiau Monikutės, kiek kartų ji buvo tardyta, deja, ji negalėjo įvardyti skaičiaus, ne dėl atminties (nepaisant amžiaus atmintis puiki), bet, kad tų tardymų būta labai daug... Sunkiausi tie tardymai, kai buvo daromos akistatos. Tekdavo žiūrėti pažįstamam, arba net bendradarbiui į akis ir išsiginti, kad jo nėra mačiusi. Pasakodama Monikutė net pati stebisi, kaip nesunkiai jai tai pavykdavo, neparodydavo jokios reakcijos, tik kišenėje sukdavo rožinio karoliukus ir abejingu balsu atsakydavo: „nežinau, nemačiau, nepažįstu“. Čia, remdamasi LKB Kronika paminėsiu tik vieną kitą tardymą. Ne į visus kvietimus ir sureaguodavo, kai kada tiesiog į juos nenuvykdavo.

„1983 m. vasario 1 d. į Vilniaus prokuratūrą apklausinėjimui kaip liudininkė buvo iškviesta Viduklės klebonijos šeimininkė Monika Gavėnaitė. Tardytojas Bičkauskas pirmiausia apkaltino ją organizavus parašų rinkimą; paskui buvo klausinėjama apie kun. A. Svarinsko asmenį, kokius pamokslus jis sakydavęs, ar žmonės mylėjo kleboną, ar jai neteko rašyti TTG Katalikų komiteto dokumentų, kur juos siųsdavo, kokiu tikslu Komitetas susikūręs ir pan.
M. Gavėnaitė kleboną apibūdino kaip sąžiningą, uolų, šventą ir pasiaukojusį kunigą, o dėl TGKK veiklos nieko neatsakė, nes saugumas ir taip puikiai viską žino, kadangi Komitetas dirba viešai.“[6]

„Vasario 7 d. M. Gavėnaitė vėl gavo šaukimą atvykti į Vilniaus saugumą tardymui pas tardytoją Bičkauską.“[7]

1983 m. vasario 8 d. tardymui į Vilniaus saugumą buvo išvkiesta Viduklės klebonijos šeimininkė Monika Gavėnaitė. Tardytojas papulk. Žemelys klausinėjo iškviestąją apie 1980 m. kratos metu iš jos paimtus pogrindžio leidinius – „Tiesos kelias“ (2 egz.) ir „Ateitis“. Saugumietį domino, ar M. Gavėnaitė nėra rašiusi kun. Alf. Svarinskui TTGK komiteto dokumentų, kur klebonas juos siųsdavęs, apie ką kalbėdavo pamoksluose; tvirtino, kad ji yra sukūrusi protesto dėl kun. Alf. Svarinsko arešto tekstą, teiravosi apie anksčiau rinktus tikinčiųjų parašus ir eisenas į Šiluvą. Visa tai jie laikė nusikaltimais prieš valdžią. M. Gavėnaitė pareiškė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus jie vertina visai skirtingai.
Vasario 9 d. M. Gavėnaitę tardė papulk. Urbonas. Tardytojas Vidzėnas ekspertizei paėmė iš tardomosios rankraščio ir mašinėle rašytų tekstų pavyzdžius. Apie pietus du čekistai – Pilelis ir Zimėlys – išsivežė M. Gavėnaitę į Viduklę, iš kur paėmė kun. Alf. Svarinsko pasą, karinį bilietą ir, klebono prašymu, anglų bei italų kalbų vadovėlius.“[8]

Net 1988 m. vasario mėnesio pradžioje, prokuratūroje Monika Gavėnaitė buvo įspėta, kad jeigu ateityje pasirašys po pareiškimais, bus baudžiama pagal BK 68 str.

Neteko Monikutei kalėti sovietiniuose lageriuose, nors buvo momentų, kad čia gyveno ne geriau už ten buvusius. Matyt jai Dievas buvo nemažą darbų Lietuvoje sąrašą surašęs. Lagerių, kalėjimų ji nebijojo, gal net norėjo... Viename laiške tuo metu kalinčiam mons. A. Svarinskui ji rašė: „noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet niekuo negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą...“

Iš Monikutės galime mokytis drąsos, pasitikėjimo, tikėjimo, dėkojimo. „Tik sakyk, ko reikia / Jis tuoj viską teikia“  pacituoja kažkokios dainos žodžius. Ji sako jaučianti begalinę Dievo meilę ir Jo artumą: „atrodo, kad Jis stovi šalia ir laukia, kad ko paprašyčiau“. Monikutė mėgsta kartoti, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“.

 

Reda Sopranaitė

 

„Ateitis“, 2017 m. Nr.1



[1]LKB Kronika Nr.69

[2]LKB Kronika Nr.69

[3]LKB Kronika Nr.75

[4]LKB Kronika Nr.57

[5]LKB Nronika Nr.58

[6]LKB Kronika Nr.56

[7]LKB Kronika Nr.56

[8]LKB Kronika Nr.57



[i]68 straipsnis. Antitarybinė agitacija ir propaganda. Agitacija ar propaganda, kuria siekiama pakirsti ar susilpninti Tarybų valdžią arba padaryti atskirus itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, skleidimas tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų tais pačiais tikslais, taip pat platinimas arba gaminimas ar laikymas tokio pat turinio literatūros tais pačiais tikslais – baudžiami laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki septynerių metų su nutrėmimu nuo dvejų iki penkerių metų ar be nutrėmimo arba nutrėmimu nuo dvejų iki penkerių metų. Tie patys veiksmai, padaryti asmens, turinčio teistumą už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, taip pat padaryti karo metu,– baudžiami laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų su nutrėmimu nuo dvejų iki penkerių metų ar be nutrėmimo.