Lietuvos patriotui, iškiliam lietuviškos dainos puoselėtojui , chorų organizatoriui ir dirigentui Juozui Vanagui „dar širdyje ne sutema...“

2017 Rugpjūčio 31 d.

Atgal

Lietuvos  patriotui, iškiliam  lietuviškos dainos puoselėtojui , chorų organizatoriui ir dirigentui Juozui Vanagui „dar širdyje ne sutema...“

Matyt, tai žmogiška, nes kai kalba pakrypsta apie mūsų senųjų simbolių genetiką, senąsias pagoniškas ištakas, mes palankiai atlyžtame ir viskuo intuityviai pradedame tikėti. Nejučiom prikeliame archainių antgamtinių jėgų sąsajas, lyg pritardami abejonių kupinoms senųjų legendų panteistinėms galioms. Galiausiai leidžiamės viską argumentuoti ir pasiteisinti „šešto pojūčio“ buvimu, neįprastu  fantazijos  pliūpsniu, nes  negalime paaiškinti ir  suvokti daugelio nūdienos realaus gyvenimo vingrybių. Rodos, bergždžiai bandau  „pateisinti“ fenomenalius neeilinio talento, chorvedžio Juozo Vanago  subrandintus gebėjimus per trumpiausią laiką uždegti menine ugnimi  šimtus Lietuvos žmonių – kuklių balsingų dainorėlių.  Tačiau... vos tik išvydę jo degančias, visad besišypsančias, skvarbias akis ir išgirdę tvirtą bei ryžtingą „choro vado“ kviečiantį balsą, jie su didžiausiu entuziazmu stodavo vienon greton ir žygiuodavo, žygiuodavo... lyg mostelėjus stebuklų lazdele. Dirigentas J. Vanagas  per savo ilgą chorvedžio karjerą subūrė virš dešimties chorų, kuriuose dainuodavo bemaž  šimtas choristų. Kolegos dirigentai jau senokai, vedami balto pavydo, kartas nuo karto apsikeisdavo juokeliu: „Jei nori suburti chorą mėnulyjenuskraidink ten J. Vanagą...“

     Kartą, kai buvau tik pradedantysis chormeisteris, Maestro Juozas, kurį sutikau troleibusų stotelėje ir joje lūkuriuojant, sparčiai mane pamokė „vadybos“ pradmenų: „Jei nori išspręsti keblų administracinį klausimą, dėvėk tvarkingą eilutę ir eik „su savo bėda“ tik  pas patį aukščiausią viršininką  (būtinai aplenkdamas  pavaduotojų kabinetų duris). Drąsiai žvelgdamas į akis karštai ir lakoniškai išdėstyk esmę. Nepatikėsi –sakė Maestro–  tavo „meninio“ pobūdžio problemos bus greitai ir palankiai  išspręstos, nes jos yra biurokratinės rutinos apgultam aukštam pareigūnui savotiškas „bonusas“ ir trumpa sielos  atgaiva.  Jis ir pats su malonumu ateitų pas tave padainuoti, bet, žinai...“  Išmintingai pamokytas, susimąsčiau apie J. Vanago mokytojus, jo gyvybingos patirties  šaltinius. Buvau didžiai nustebintas, kai  enciklopedijoje perskaičiau apie visą „galeriją“ iškiliausių  Lietuvos korifėjų,  su kuriais bendravo ir iš kurių sėmėsi meistriškumo būsimasis Meistras. Tuometinėje Panevėžio gimnazijoje (kuri buvo pirmoji Lietuvoje tokio lygio mokykla ir kurią su pagarba vadino „Lietuvos respublika“) muzikos pradmenis jaunam Juozui dėstė Boleslovas Pekarskis (vėliau ilgametis J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos mokymo dalies vedėjas, žymus chorų dirigentas) ir iškilus  Lietuvos menininkas Mykolas Karka. Pastarasis šiame krašte „viešpatavo“ visoje kultūros padangėje. Aktyvus Šaulių sąjungos narys, „Šaulių žvaigždės“ ordino kavalierius, pirmosios Lietuvos Dainų šventės vyr. dirigentas, daugelio operų ir operečių statytojas, kompozitorius ir chorų organizatorius turėjo ką papasakoti jaunajam Juozui apie tai, kas muzikoje yra vertinga ir kaip gyvenime reikia to siekti...

    Lemtingą 1944 metų vasario 16-ąją daugelio Lietuvos jaunuolių širdis pasiekė generolo Povilo Plechavičiaus kvietimas aktyviai stoti ginti Lietuvos laisvę. Jau greitai Juozas Vanagas pirmųjų savanorių gretose žygiavo Lietuvos vietinės rinktinės kariūnų mokykloje Marijampolėje. Puikus „skardžiabalsis“ Juozo tenoras jau greitai išsiskyrė iš savo bendražygių ansamblio, todėl jam dažnai tekdavo soliuoti smagių žygio dainų uždainius. Tų pačių metų rudenį, tik jau Krašto apsaugos rinktinės sudėtyje, Juozas Vanagas dalyvavo Sedos kautynėse prieš dešimtis kartų skaitlingesnes bolševikų pajėgas. Vos išlikę gyvi,  Lietuvos jaunuoliai garbingai pasipriešino priešo tankams . Kiek vėliau, likimas vėl smogė jaunam Juozui dar stipriau – 1949 metais buvo ištremti tėveliai ir artimiausi giminaičiai. Tuo metu sovietinė valdžia aktyviai kvietė kaimo jaunimą studijuoti didmiesčių aukštosiose mokyklose, kad atitrauktų juos nuo stiprėjančios pokario rezistencijos kovos. J. Vanagas atsidūrė sostinėje, kur įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Klasikinę filologiją jam dėstė mūsų tautos pasididžiavimas –profesoriai – J. Balčikonis,  K. Ulvydas bei jaunoji M. Lukšienė. Studijuodamas subūrė studentų vyrų oktetą ir pats jame dainuodamas pradėjo savo ilgą ir vingiuotą chorvedžio kelią. Deja, būdamas ketvirtame kurse, kartu su savo ansambliečiu Henriku Zabuliu (didžiu meno entuziastu, buvusiu LTSR Aukštojo mokslo ministru), koncerto universitete metu užtraukė „lyg ir nekaltą“ rusų tremtinių dainą: „Ech, volia, voliuška, Sibirj moja doliuška...“ („Oi, laisvė, laisvužė, Sibiras mano dalužė...“). Universiteto administracija sureagavo žaibiškai ir jos verdiktas – pašalinimas iš  aukštosios mokyklos dėl „dokumentų duomenų apie tėvus klastojimo“...   Prabėgus vos  keleriems metams J. Vanagas vėl mynė universiteto slenksčius. Tik šį kartą apsilankęs universiteto Rektoriaus kabinete (kaip ir mokė Meistras...)  ir gavęs oficialų pasiūlymą suburti elitinį sambūrį. Taip ir buvo padaryta –per savaitėlę sukvietė šimto studentų vyrų chorą. Kaip džiūgavo minėta  VU vadovybė, kai Pabaltijo studentų dainų šventėje „Gaudeamus-58“ Rygoje, mūsų delegacijos priekyje, žygiavo Juozo suburta „šimtinė“ balsingiausių studentų ir drebino senamiesčio gatves lietuviškom ir latviškom dainom.

    Rimtai pradėjęs galvoti apie muziko profesionalo karjerą J. Vanagas suvokė, kad dar nepakankamai  tvirtai išmano muzikinį raštą, o tam reikėjo ir vėl pradėti mokslus nuo žemesnės muzikinio lavinimo pakopos – J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos (dabar  konservatorija). Be „penkių minučių“ diplomuotas filologas jau puikiai žinojo, ko jam reikia iš tuometinių autoritetingų mokyklos dėstytojų. Sėkmė ir vėl buvo palanki! J. Vanago dirigavimo mokytojais buvo: Antanas Ilčiukas, vienintelio Lietuvoje profesinio filharmonijos choro meno vadovas (St. Šimkaus mokinys), šio choro dirigentas-chormeisteris ir pianistas Vytautas Kraunevičius (K. Kavecko mokinys) bei praėjusio šimtmečio Baltarusijos chorinio meno legenda Viktoras Rovdo (K. Kavecko mokinys). Labai greitai tapę kolegomis, šie iškilūs bei tolerantiški muzikai surado bendrą meninę kalbą, dirbdami po karo atgimstančios Lietuvos choro meno padangėje. Vėliau, beveik dešimtmetį dainuodamas Vilniaus filharmonijos profesionaliame chore Juozas Vanagas kasdien turėjo „Dievo malonę“ bendrauti ir mokytis iš šviesios atminties prieškario ir mūsų laikų Lietuvos meno patriarcho prof. Konrado Kavecko. Pridėkime prie šio iškilaus sąrašo dar ir neakivaizdines J. Vanago studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Ten jam  teko garbė studijuoti pas ateitininkų ir visos prieškario Lietuvos iškiliausią kultūros autoritetą  prof. Klemensą Griauzdę. Specialiai konservatorijos baigimo valstybiniams egzaminams aktyvusis absolventas J. Vanagas suorganizavo šimto vyrų chorą ir parengė sudėtingą klasikinės muzikos programą, kuri buvo tuo metu įvertinta aukščiausiu komisijos balu. Legendinis profesorius Klemensas Griauzdė padėjo tašką jau subrendusio menininko Juozo Vanago studijų kūrybinėje biografijoje.

    Šiandien Maestro Vanagas beveik kasdien lankosi Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, kur labai aktyviai darbuojasi nevyriausybinių organizacijų veikloje. Kaip jaunatviškai švyti jo ypatingai skvarbios akys, kai jis sutinka koridoriuose vis dar dainuojančius savo suburtų pirmųjų chorų dainininkus. Štai restauratorius Feliksas Matačinskas dalyvavo „istoriniame“ vyrų choro „Aidas“ steigiamajame susirinkime, kuris įvyko 1955-ųjų lapkričio 13 d. Nuo to laiko jau prabėgo bemaž 60 metų, bet gerbiamas Feliksas dar ir šiandien „aidiečių“ pirmųjų tenorų gretose. Maža to, per šį laikotarpį jis nepraleido nei vienos repeticijos. Su žavesiu ir nuostaba galiu tik pridurti – J. Vanago mokykla... Maestro vadovaujamas vyrų choras „Aidas“ nuo pat pirmųjų gyvavimo metų tapo dideliu meninės veiklos reiškiniu. Jam pirmajam tuometinė valdžia suteikė galimybę atstovauti Lietuvai užsienio šalyse. „Aidas“ skynė įvairiausių konkursų ir festivalių laureatų laurus, su nuostabiais koncertais skersai ir išilgai išvažinėjo ne tik Lietuvėlę, bet ir TSRS bei Europos šalis. Ko gero, su skrydžiu į kosmosą šiandien galėtume palyginti tuometinę koncertinę „aidiečių“ kelionę su kruiziniu laivu „Litva“ po Viduržemio jūros šalis. Šauniems Lietuvos dainorėliams plojo Italijos, Prancūzijos, Turkijos, Bulgarijos, Graikijos dainų mylėtojai. Jie pirmieji traukė lietuviškas dainas Maskvos Kremliaus teatro, Varšuvos filharmonijos, Prahos filharmonijos , Budapešto karo akademijos, Sankt-Peterburgo kapelos, Tbilisio ir Jerevano filharmonijų salėse. Aktyviai plušant nepailstančiam Juozui Vanagui 1958 metais  gimė ir vyrų choro „dvynė sesutė“ – moterų choras „Aidas“. Vėl tradicinis šimto moterų sambūris, vėl laureatų vardai ir absoliučiai geriausio Lietuvos choro nominacijos  keliuose respublikos prestižiniuose konkursuose. Moterų choro „Aidas“ meno vadovo vairą J. Vanagas užleido tik 1986 metais, kai choras jau buvo surengęs per 500 koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Vietname ir Indijoje. Abiejų chorų dainininkai tiesiog dievino savo energingą, nuoširdų ir reiklų vadovą. Jie kartu kantriai mokėsi vokalinio meno subtilybių, muzikos rašto , repeticijose dažnai klausydavosi  būsimų kūrinių plokštelių įrašų. Maestro kartu su būriu chormeisterių repetuodavo bemaž kasdien po kelis kartus, kad prisitaikytų prie žmonių pamaininio darbo. Savaitgaliais visi su savo šeimomis traukdavo iškylauti į gamtą, organizuodavo smagias ekskursijas ir pramogas. Sunkus chorvedžio kasdienis darbas tapo neatsiejama J. Vanago gyvenimo būdo dalimi,  gyvenimo „vardan tos Lietuvos“.

     Jau vėliau,  70-ųjų metų laikotarpiu, Maestro vadovaujami šimtabalsiai chorai natūraliai pradėjo „išsispiesti“ į naujus, mažesnius kolektyvus. Taip iš vyrų „Aido“ susiformavo žymusis „Varpo“, o vėliau ir „Vyčio“ vyrų chorai. Panašiai iš moterų „Aido“ gimė ir choras „Eglė“. Visi šie kolektyvai pasiekė didžiausių respublikinių ir tarptautinių laimėjimų su kitais talentingais vadovais, bet niekados nepamiršo savo pirmojo – „senelio“ Juozo Vanago. Pastarasis, gi, toliau uoliai tęsė savo produktyvią meninę veiklą. 1979 metais Vilniaus elektromechanikos gamykloje
„Elfa“ suorganizavo skaitlingą mišrų chorą. Kolektyvą parengė visoms tuometinėms respublikinėms dainų šventėms ir festivaliams. Choras dainavo Lenkijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir kt. Po kelių metų Vilniaus chorinėje padangėje vėl atsirado naujas kolektyvas, kuriam išradingai vadovavo Maestro. Šį kartą jo mostams pakluso Vilniaus 31-osios profesinės technikos mokyklos jaunosios dainininkės. Vėl scenoje puikavosi  80-ies gražiai aprengtų ir balsingų merginų kolektyvas. 

   Esu ne kartą sutikęs gerbiamą  kolegą Juozą Vilniaus miesto gatvėse. Kažkodėl beveik visados prisimenu jį bendraujantį su esamais ar būsimais choristais, būtinai besišypsantį ir žvelgiantį savo nepaprastomis užburiančiomis akimis, būtinai sakantį kažkam įkandin: „Na, tai iki pasimatymo repeticijoje, aš nekantraudamas lauksiu, tik jūs, prašau, manęs nepaveskit…“ Neseniai išgirdau iš vieno choristo nuotaikingą pasakojimą apie J. Vanagą, kai šis prieš pat atsakingą koncertą nesėkmingai paslydo gatvėje ir susilaužė ranką. Visi choristai koncerto metu buvo ypač dėmesingi Maestro sveikos rankos mostams, bet kai ateidavo kūrinių garsiausios kulminacijos, prieš jų akis energingai ir nelauktai švysteldavo ir „skaudžioji“ ranka, tik dirigento akys tuomet kažkodėl žvelgdavo viršun į dangų… Kaip čia neprisiminsi šių dienų realios istorijos, kai Juozo sūnus Benediktas Vanagas Dakaro ralio metu su sulaužyta penkiose vietose ranka sugebėjo baigti sunkiausią pasaulyje „automobilių dainą“. Benediktas yra kone vienintelis lenktynininkas, kuriam trasoje dažnai talkina „šturmanė“ iš Ukrainos, žavi ir drąsi moteris Irina Kolomeytseva. Kai jos paklausė, kodėl lenktyniauja su „stogų karaliumi“ Benediktu ir kasdien rizikuoja savo gyvybe, ji nedvejodama atsakė: nesugebėjau atsispirti jo akims, jo „užburiančiam“  žvilgsniui (ak, ta Vanagų hipnotizuojanti vidinė jėga…).

    Lemtingais Lietuvai 1990-aisiais metais Juozas Vanagas ne tik aktyviai dalyvavo audringuose  sausio įvykiuose, bet ir subūrė Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose Lietuvos kariuomenės  80-ies dalyvių vyrų chorą. Vyrai repetuodavo ir mokėsi žygio dainų laikinai padėję šalia ginklus… Choras kėlė patriotinę jaunų žmonių dvasią, demonstravo mūsų gimstančios kariuomenės vienybę ir tvarką. Tie istoriniai  „Vanago būrio“ koncertai virsdavo masiniais visų tautiečių pasidainavimais, Lietuvos laisvės dainų ir šūkių „simfonijomis“.

    Ir  šiandien Maestro J. Vanagą  dažnai pamatysi jo suburto (2002 m.) aukštaičių kraštiečių choro „Indraja“ renginiuose. Balsingi uteniškiai, kuriems vadovauja Daina Abariūtė kartu su savo tėveliu prof. Lionginu Abariumi, kiekviename koncerte iškilmingai pristato visad pirmoje eilėje švytintį ir besišypsantį Lietuvos choro meno  patriarchą, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierių, mūsų Tautos pasididžiavimą Juozą Vanagą, kuriam „dar širdyje ne sutema...“

 

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choro „Aidas“ meno vadovas, LMTA ir LEU prof. Tadas Šumskas