Mokykloje jaučiuosi atradusi save...

2017 Spalio 05 d.

Atgal

Mokykloje jaučiuosi atradusi save...
Egle, Jūs šiuo metu mokytojaujate Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijoje. Čia atkeliavote pagal programą „Renkuosi mokyti“. Kelinti metai Jūs čia dirbate?
Rumšiškėse dirbu jau antri metai.
 
Ar galite prisiminti praėjusių metų Rugsėjo 1-ąją, kai pirmąkart atėjote į mokyklą kaip mokytoja, kaip tada jautėtės? O šių mokslo metų pradžia ar skyrėsi nuo praėjusiųjų? Ar pasitikėjimo buvo daugiau?
Praeitais metais rugsėjo pirma iš ties buvo kitokia, jaudinausi, buvo įdomu pamatyti mokinius, buvo įdomu megzti su jais kontaktą. Šiais metais daug viskas paprasčiau ir lengiau, buvo smagu pamatyti jau pažįstamus veidus po vasaros.
 
Gal galite plačiau pristatyti programą Renkuosi mokyti? Ar tai daugiau pedagoginių žinių suteikimas, ar psichologinių, ar tai mokymas kaip perteikti konkrečią mokomąją medžiagą?
Renkuosi mokyti programa yra alternatyvus būdas, norintiems ateiti į mokyklą, tačiau neturintiems pedagoginio išsilavinimo. Programa pirmiausia vykdo griežtą atranką ir atrenka tik pačius motyvuočiausius kandidatus, tada vasarą vykstą mėnesį trunkantys mokymai. Šių mokymų metu mokomasi labai įvairių dalykų, nuo didaktinių iki psichologinių, nes mokytojas kaip sakoma turi būti visų galų meistras. Po šių mokymų dalyviams suteikiamos pagrindinės žinios reikalingos pradėti darbą mokykloje. Taip pat programos eigoje du metus vyksta papildomi kas mėnesiniai mokymai savaitgaliais, kurie padeda tobulėti ir siekti geresnių rezultatų dirbant mokykloje. Renkuosi mokyti mokytojai yra lygiaverčiai mokytojai mokyklos bendruomenėje.
 
Kokią discipliną dėstote?
Fiziką.
 
Ar Jūs pati pasirinkote Rumšiškes, ar Jums pasiūlė būtent šią vietą?
Man ši vieta buvo pasiūlyta, tačiau programa atsižvelgia į dalyvių pageidavimus ir bando surasti kiekvienam labiausiai priimtiną vietą. Man Rumšiškės puikiai tiko, nes iš jų yra geras susisiekimas su Vilniumi.
 
Kaip Jūs jaučiatės atvykusi į nedidelį miestelį? Ar čia suradote draugų, bendruomenę? Kokiu būdu galima įsijungti į vietinių gyvenimą?
Čia apsigyventi nekilo problemų, nes taip sutapo, jog Rumšiškėse gyvena mano vaikystės draugai, tai turėjau pažįstamų pas ką apsistoti pirmais metais. Kadangi miestelis yra unikalus su savo muziejumi, tai čia vyksta daug renginių, kuriuose galima dalyvauti, žmonės čia pakankamai aktyvūs, tad jei yra noro tikrai galima susirasti daug papildomos veiklos ir susipažinti su vietiniais gyventojais.
 
Kuo Rumšiškės skiriasi nuo Vilniaus? Kokius jaunų žmonių skirtumus pastebėjote?
Pirmą skirtumą pastebėjau, jog grįžti namo užtrunka 10 min., o Vilniuje gali sugaišti ir visą valandą, taigi susitaupo daug laiko. Taip pat čia visi visus pažįsta dėl to parduotuvėje ar gatvėje tave sutikę mokiniai sveikinasi. Galbūt žmonės kaime šiek tiek labiau yra įtakoti stereotipinio mąstymo, čia sunkiau būti kitokiu, nebijoti išsiskirti. Vilniuje vertinamas unikalumas ir savitumas, ten nieko nestebina neįprasta išvaizda ar apranga, kaime viskas kitaip. Čia yra svarbiau pritapti.
 
O Jūs per metus jaučiatės pritapusi prie vietinių žmonių?
Nesistengiau labai pritapti, nes daugiausia laiko praleidžiu Vilniuje, tačiau ir nesijaučiu atstumta, visi čia labai draugiški ir šiltai priima.
 
Grįžkime prie programos „Renkuosi mokyti“. Kiek kartu su Jumis dalyvavo žmonių? Kokie pagrindiniai buvo jų motyvai – išbandyti save kitoje srityje, gauti darbą, pakeisti gyvenamąja vietą ar kt.?
Su manimi septintoje kartoje šiuo metu yra 13 dalyvių. Aštuntoje kartoje - 14 dalyvių. Manau pagrindinis visų dalyvių motyvas yra noras atlikti kažką prasmingą Lietuvai ir suteikti mokymosi džiaugsmą KIEKVIENAM vaikui, o mokytojo darbas būtent ir yra toks.
 
Kaip manai, kuo kitas specialybes turintys ir pagal šią programą dirbantys mokytojai skiriasi nuo tų, kurių pagrindinė ir vienintelė specialybė – mokytojas?
Manau tokie mokytojai gali įvairesniais kampais pažvelgti į savo dalyką. Aš pavyzdžiui esu baigus orlaivių pilotavimą, dėl to dėstydama fiziką dažnai mokiniams papasakoju kaip fizikiniai dėsniai pasireiškia skraidant lėktuvais, meteorologiniuose reiškiniuose, aeronavigacijoje. Tačiau taip pat manau, kad tai kiek tu gali įdomiai perteikti savo dalyką priklauso ne nuo išsilavinimo, o nuo to, kiek tu domiesi. Tad žinau tikrai puikių tik mokytojų, kurie domisi labai įvairiais dalykais ir veda labai įdomias pamokas.
 
Neseniai pati baigėte mokyklą, dabar vėl Jūsų kelias atvingiavo į ją, tad turbūt Jūs domitės švietimo klausimais, nesibaigiančiomis reformomis šioje srityje. Šįkart ne apie reformas, o apie Jūsų viziją, kaip Jūs įsivaizduojate svajonių mokyklą? Ką pakeistumėte, jei būtumėte švietimo ministrė?
Labai sunkus klausimas... Tikriausiai pirma padaryčiau Renkuosi mokyti programą oficialią pedagogų rengimo programa, nes daug problemų (ne visos, bet nemažai) yra dėl mokytojų mokyklose, kurie išties nelabai nori būti mokytojais ir ten jaučiasi nelaimingi. Antra, klases formuočiau apie 20 mokinių. Nes su tokio dydžio klasėmis dirbu Rumšiškėse ir tada turiu galimybę prieiti prie kiekvieno mokinio ir jam padėti. Nes 31 klasėje mokinys mano nuomone yra pasityčiojimas tiek iš mokytojo tiek iš pačių mokinių. Švietimo sistema neturėtų taupyti ugdymo kokybės atžvilgiu. Aišku reikėtų optimizuoti ir labai mažas mokyklas, t.y. skirti daugiau finansavimo transportavimui mokinių į kitas mokyklas, jei vietinėje, mokykloje mokinių skaičius yra labai mažas. Taip pat skirčiau didesnį, bet vienodą finansavimą visoms mokykloms dėl ugdymo priemonių. Yra apgailėtina, kai visi kalba apie patirtimi praktinį mokymą, o gamtos mokslai mokomi net neturint tam specialiai skirtų kabinetų (šiuo atveju man pasisekė – Rumšiškėse turiu savo kabinetą ir išlikus nemažai veikiančios sovietinės technikos). Jei būčiau mokyklos direktorė, tai keisčiau mokymosi organizavimą. Esant dabartinėje situacijoje integracija yra sunkiai įgyvendinamas dalykas. Taip pat mokyklose reikėtų stiprinti psichologinę ir socialinę pagalbą mokiniams, nes su tuo dažniausiai ateina ir mokymosi sunkumai. Galiausiai manau, kad į mokyklų vadovus turėtų eiti tik paties aukščiausio lygio ir inovatyviausi vadovai, atitinkamai turėtų būti ir mokoma jiems. Ir kas be ko – padidinčiau mokytojams atlyginimus .
 
O kaip galima paįvairinti mokymą dabartinėmis sąlygomis? Ar mokytojas gali siūlyti savo idėjas, rodyti iniciatyvą?
Mokytojai gali padaryti daug, reikia tik noro ir administracijos palaikymo. Galima kviesti tėvelius į pamokas, pavyzdžiui, mano tėtis neseniai lankėsi pas dešimtokus pamokoje apie elektros energijos gamybą ir perdavimą, nes pats yra šios srities specialistas. Galima daryti su mokiniais visokius paprastus eksperimentus, kuriems užtenka namuose randamų priemonių, internetas jų gali pasiūlyti daugybę. Galima pamokas vesti lauke, pavyzdžiui, kelio priklausomybės nuo laiko grafiką galima piešti einant pasivaikščioti su mokiniais už mokyklos ribų. Taigi variantų yra daug, tik reikia turėti fantazijos.
 
Pasakykite tris priemones, kurias naudojant, galima įgyti paauglio pasitikėjimą, pagarbą?
Vienodas elgesys su visais, nuoširdus noras padėti, domėjimasis juo.
 
Gal galite prisiminti savo paauglystės laikotarpį, ar dabartinių Jūsų mokinių veiksmai bent kiek primena tai, ką Jūs išgyvenote?
Manau esminiai dalykai nelabai keičiasi, paaugliai lieka paaugliais, aš buvau pakankamai stropi mokinė, tačiau mėgdavau ir pabūti su draugais, nevengdavau nuotykių, dėl to daugelis dalykų ką matau mokykloje man yra pažįstama.
 
Kokie tolesni Jūsų planai – jie susieti su mokykla, ar grįšite prie pagrindinės – orlaivių pilotavimo – specialybės?
Toliau tęsiu mokytojo kelią, nes čia jaučiuosi išties atradusi save.
 
Gal galite papasakoti apie Jums didžiausią įtaką padariusį mokytoją.
Galiu papasakoti apie mokytojus, kuriuos labiausiai prisimenu, tai matematikos ir chemijos mokytojos. Matematikos mokytoja sugebėdavo klasėje sukurti draugišką rungtyniavimo atmosferą ir tiems, kam gerai sekėsi galėdavo pasireikšti. Spėju, silpniau besimokantiems, tas nelabai patiko, bet man tokia sistema leido labai gerai pasiruošti egzaminams. Chemijos mokytoja mokėjo tiesiog sudominti ir nors nelaikiau chemijos egzamino, tačiau su malonumu 11/12 klasėje spręsdavau chemijos užduotis. Tačiau didžiausią įtaką galbūt padarė mano kovos menų treneris, kuris nors ir man nedėstė mokykloje, tačiau studijų laikotarpiu išties padėjo tobulėti psichologiškai ir dvasiškai ir už tai esu jam labai dėkinga.
 
Kalbino Greta Marcinkutė