NUO FOLKLORO IKI BRIUSELIO. NUO „KAS IR KODĖL?“ IKI MALTOS UNIVERSITETO. SUSIPAŽINKITE – ŽYMANTAS!

2017 Gegužės 26 d.

Atgal

·Kas tave žavėjo mokykloje? Kokie buvo tavo idealai, siekiai, tikslai?

 

Lankiau Marijampolės Sūduvos gimnaziją, kurią baigiau prieš beveik ketverius metus, ji iš kitų aplinkinių gimnazijų ir mokyklų išsiskyrė tiek puikiais mokytojais, tiek gabiais mokiniais, taip pat, ir stipria folklorine veikla. Buvau gabus mokslams, tačiau norėjosi, kad aplinkiniai mane daugiau matytų įvairiose užklasinėse veiklose, pajaučiau, kad galiu būti ant scenos, tad įsitraukiau į gimnazijos folkloro ansamblį „Klevelis“. Negana to, pradėjau groti suvalkietiškomis kanklėmis, o tai yra unikali veikla Lietuvoje, nes tik saujelė žmonių perduoda suvalkietiškų kanklių tradicijas ateities kartoms, puoselėja šį archaišką muzikos instrumentą, kuris man daug reiškia.

 

·Kaip atradai folklorą? Šiais laikais daug jaunų žmonių mieliau renkasi šokti gatvės šokius, dainuoti taip visų populiarinamą „popsą“, o kaip tu, būdamas tokioje visuomenėje, nusprendei krypti link folkloro? O galbūt kaip tik, folkloras nėra, kaip visų manoma, vyresnių žmonių pomėgis? Gal jaunimas jame kaip tik gali atskleisti save?

 

Būtent, folkloras gyvavo visais laikais ir toliau gyvuos, tik pastaruoju metu užsiėmimas folklorine veikla tapo daugiau mados reikalu, nei bet kada anksčiau. Tikrai jaučiamas visuomenėje iki galo neišnaudotas folklorinės ar etnografinės veiklos potencialas, juk kiekvienas gali daugiau ar mažiau įsitraukti į šią veiklą, priklausyti artimiausiai folklorinei bendruomenei. Džiaugiuosi, kad visuomenė vis labiau atsigręžia senovės lietuvybei. Mane labiausiai folklore žavi tai, kad sutartinės, tarmiškos dainos ar kanklių skambesys suvienija skirtingas kartas: amžiaus cenzo čia nėra, sugebėjimai taip pat ne itin aktualūs, dainuoti ar šokti gali tiek jaunas, tiek senas.

 

 

·Papasakok apie savo dalyvavimą „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“. Kas tave pastūmėjo ten eiti, ar tai buvo dar viena patirtis iš daugelio tavo gyvenime?

 

Grįžtant prie mokyklos laikų, visuomet stengiausi būti pastebėtas, bet ne įkyriai, nes, mano tuometine nuomone, gebėjimas save kuo geriau pateikti gali privesti prie sėkmingesnės karjeros ateityje. Todėl, be jokių svarstymų, nusprendžiau pildyti anketą ir dalyvauti „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“, teko dalyvauti tris kartus kasmet nuo 10 iki 12 klasės. Kažko įsimintino pasiekti nepavykdavo, tačiau, žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, džiaugiuosi, kad išdrįsau dalyvauti veikloje, kurią stebi tūkstančiai žmonių, kilsteli savo asmenybę aukštyn bent vienu centimetru ir tokiu būdu toliau nepastebimai tobulini savo kompetencijas.

 

·Vaikinas groja suvalkietiškomis kanklėmis, prijaučia folklorui, dalyvauja įvairiose veiklose... Rodos, tikras menininkas. Tai kaipgi nutiko, kad tu atsidūrei politikos moksluose? (aut. past. – Žymantas KTU Europos studijų ketvirto kurso studentas)

 

Taip, folklorinė veikla visuomet yra šalia mokslų, žinau, kad ir kas benutiktų gyvenime, galėčiau laisvai save realizuoti folklorinėje veikloje. O įstojau į politikos mokslus pakankamai daug negalvojęs, 12-oje klasėje težinojau, kad esu humanitarinių mokslų krypties atstovas ir epizodiškai priklausiau organizacijoms, susijusioms su politinėmis struktūromis. Tikrai nesijaudinau, kur stoti, sistemingai nesiekiau šios specialybės. Tuo metu galvoje knibždėjo mintis, kad truputį nusimanau politikoje, o to ir užteks tolimesnei karjerai siekti. Dėkoju, kad mane supantys žmonės nespaudė pasirinkti vieną ar kitą specialybę, nes, jeigu būčiau vaikęsis madų ir, būdamas humanitaru studijuočiau informatiką, nesu tikras, ar ilgai save kankinčiau, tik daugiau bereikalingos netvarkos įneštų į gyvenimą.

 

·Visgi galima pastebėti, kad net įstojęs į universitetą tu ir toliau buvai aktyvistas – pirmame kurse laimėjai Europos egzaminą. Papasakok apie prizą, kuriuo buvai apdovanotas!

 

Noras dalyvauti konkursuose, žinių viktorinose visuomet teikė malonumą, tad sudalyvavau Europos egzamine ir laimėjau pirmąją vietą. Tuo metu ši pergalė sutvirtino norą toliau studijuoti Europos Sąjungos studijas, nes, dažnu atveju, jeigu rimtai neapsvarstęs įstoji į pasirinktą specialybę, jausmas, kad čia tau ne vieta, dažnai turėtų apimti. O Europos egzamino pagrindinis prizas buvo kelionė į Europos Sąjungos institucijas Briuselyje. Būnant jose turistu, jautiesi lyg netyčia papuolęs į didelį avilį, kur visi turi savo funkcijas, visas administracinis aparatas veikia lyg gerai sutepta mašina. O ir pats faktas, kad pirmakursis laimėjo populiarų konkursą, pridėjo pasitikėjimo savimi, noro neužmigti ant laurų, toliau kelti kartelę pasiekimų lygyje.

 

·O kaipgi su įvairiais tarptautiniais projektais? Teko girdėti, kad dalyvavai ERASMUS programoje? Kokius atsiminimus širdyje parsivežei iš šių kelionių?

 

Taip, kiekvienas universitetas teikia begales galimybių išvykti pasimokyti į užsienį, tad norėjosi pasinaudoti šia galimybe. Išvykau vienam semestrui mokytis Maltos universitete. Erasmus+ studijų programa yra tuo garsi ir ypatinga, kad gyvenimą ir mokslus svečioje šalyje sujungia į vieną nepamirštamą nuotykį. Vėlgi, kiekviena veikla kažkuo nauju mus praturtina. Išvykau iš šilto namų guolio į savarankišką gyvenimą, tai buvo labai naudinga gyvenimiška prasme.

 

·Neabejotinai ERASMUS galima pavadinti daugiakultūriniu reiškiniu. Su kokių tautybių žmonėmis teko bendrauti? Ar buvo lengva integruotis į Maltos visuomenę, kultūrą?

 

Tikrai taip, į universitetus dažnai pagal kitas tarptautines mokslų programas atvyksta studijuoti jaunuoliai iš kitų planetos kraštų. Svarbiausia – atrasti savo grupę žmonių, šalia kurių gali jaustis laisvai, o kitų Erasmus studentų gali rasti bet kur, visi yra tokie skirtingi, tačiau suvienyti bendram gyvenimui, buičiai, laisvalaikiui, o tai labiausiai žavi. Dažniausiai laiką leisdavau su studentais iš Japonijos ir Pietų Korėjos, apskritai, Rytų azijiečiai pasirodė itin empatiški, linkę į vienybę, buvimą kartu, daug ko jie mane išmokė, taip pat ir gaminti valgyti.

 

·Kokia buvo tavo kasdienybė Maltoje? Ką veikdavote laisvalaikiu? Galbūt su kitataučiais rengdavote, taip ypač madingus, savo šalies patiekalų vakarus? Juk minėjai, kad ten sutikti studentai tave išmokė gaminti!

 

Tikrai taip, bene kiekvienas studentas mokėjo savitą makaronų ar pastos paruošimo būdą, turėjau ir aš savitą, kurį pats išmokau, tačiau, jis neprigijo tarp užsieniečių, taip pat, kaip ir šaltibarščiai – juos paragauti išdrįsta toli gražu ne kiekvienas, manau, būdamas užsieniečiu irgi drovėčiausi paragauti šaltos, rausvos spalvos sriubos. Išties, laisvalaikis bet kurioje Erasmus+ šalyje yra panašus neatsižvelgiant į valstybę, į kurią nusprendei nuvykti mokytis: organizuojamos begalės turistinių išvykų po apylinkes, kad visi galėtų geriau pažinti pačią šalį bei užmegzti naujas pažintis kelionių metu su kitais Erasmus+ studentais. Malta yra pati mažiausia ES valstybė, tad 4 mėnesių kaip tik užteko ją nuodugniai ištyrinėti. Dažnai vakarais visi kartu gyvenantys Erasmus+ studentai patys susiorganizuodavo pasilinksminimus, juk, iš dalies, dėl to ir atvyko iš svečių šalių. Neabejotinai, studijuojant svetur, geriausia vieta gyvenimui yra bendrabučiai, o ne buto nuoma atokiau nuo savo likimo brolių ar sesių. Svarbiausia yra būti su kitais kartu, dalintis buitimi, juk tai ir yra gyvenimo mokykla.

 

·Kaip manai, ką šiuolaikiniam žmogui duoda kelionės? Ar jos skirtos tik tam, kad pabėgtum iš ten, kur nėra laiminga tavo širdis, o galbūt kaip tik tam, kad suprastum Lietuvos svarbą?

 

Manau, kad abu šie teiginiai jau yra užkoduoti žodyje „kelionės“. Dabar pasaulis tapo tokiu mažu: užtenka vos keletos valandų perskristi vandenynus ir pasiekti tolimiausius Žemės kampelius, tad kelionės ilgainiui tapo savaime suprantamu gyvenimo elementu. Ypatingai jaunas žmogus, kuris neretai savo sutaupytus pinigus pirmiausiai leidžia kelionėms, tikrai „neprašaus“ su tokia investicija. Žinoma, jeigu keliaujama į šiltus kraštus atostogų už savęs palikus Lietuvą su pilkais debesimis virš jos, grįžimas namo taps pačiu nemaloniausiu atributu atostogose, tačiau, jei žmogus išvyksta ilgam, kad ir keliems mėnesiams, patriotiški jausmai Lietuvai visada kvies grįžti namo.

O ilgai netrukus, žiūrėk, vėl tavęs supakuoti lagaminai laukia...

 

·Kaip sugalvojai dalyvauti televizijos viktorinoje „Kas ir kodėl?“? Ar praskleistum paslapties šydą ir galėtum skaitytojams papasakoti kaip vyksta visas filmavimas?

 

Dalyvauti televizijos viktorinoje „Kas ir kodėl?“, vėlgi, paskatino noras parodyti save. Teko dalyvauti du kartus, o, kaip minėjau, tris kartus teko atsakinėti į klausimus viktorinoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, tad televizijos virtuvę, kaip dalyviui, teko pamatyti iš arti. Tai, ką mato televizijos žiūrovai, yra labai skrupulingai nušlifuotas produktas, visai kas kita dedasi filmavimo studijoje. Daug nufilmuotos medžiagos yra iškarpoma, kad laida tilptų į laiko limitą, nes pusvalandžio trukmės laidą užtrunka nufilmuoti apie valandą, kartais ir ilgiau. Tuo netiesioginės laidos yra žavingos matant didelį kontrastą tarp laidos filmavimo ir nepriekaištingai sumontuoto produkto.

 

·Rodos, tavęs apstu visur, tačiau koks yra tas Žymantas, kuris vakare grįžta namo ir supranta,  kad galvoje vis dar sukasi viktorinų klausimai, ant sienos kabo nuotrauka su ERASMUS draugais, o mintys jau planuoja kitus projektus. Ar tu laimingas žmogus?

 

Iš tiesų stengiuosi dalyvauti daugelyje veiklų, kurios tiesiogiai su pasirinkta specialybe nesisieja. Matyt, esu vis dar savęs paieškose, būnu visur, kas suteikia gyvenimiškos pridėtinės vertės, tačiau, ne visada kryptingai vedančios link kažkokio užsibrėžto tikslo. Visi daugiau mažiau norime būti reikšmingais ir įvertintais, tai mus veda į priekį siekti kažko daugiau. Galbūt taip kalba tiesiog jaunatviškas entuziazmas, bet gyvenime norėsis neprarasti to jauno žmogaus polėkio. Nespjaunu į bet kokią veiklą ateityje, dažnai žmogui tenka rinktis tai, kas ne prie širdies, tačiau visuomet jaunatviškos dvasios viduje palaikymas vis tiek privers mus pačius stengtis patekti ten, kur mes priklausome būti. Man daug kur tiesiog šypsosi fortūna, galbūt, net per dažnai. Ar esu laimingas? Esu tikras perfekcionistas, tad niekad nebūsiu 100% laimingu, nuolat sieksiu vis kažko geriau ir daugiau, o šie ieškojimai mane daro laimingu.

 

·Ką palinkėtum jaunimui, kuris galbūt bijo save realizuoti, baiminasi ne tik bandyti, bet ir klysti?

 

Aš ir pats mokykloje buvau pakankamai drovus vaikas, dažnai bijantis sakyti savo nuomonę, kažkaip išsišokti iš kitų. Tačiau tai nereiškė, kad nenoriu būti pastebimas ar įvertintas, kiekvienas iš mūsų tikrai turime daug ką įrodyti bei pademonstruoti kitiems. Buvau lankęs keletą būrelių, sporto užsiėmimų, bet nei viename iš jų nesijaučiau savimi. Po daugelio bandymų radau savo nišą, kurioje galiu save realizuoti. Kiekvienas iš mūsų turi bandyti įvairiausias skirtingas veiklas, jei neranda vietos po saule. Bėgant metams supratau, kad ne mokslai, o įvairūs pridėtinės vertės teikiantys dalykai, kaip užklasinės veiklos, priklausymas bendruomenei, pomėgių kultivavimas teikia didžiausią vertę gyvenimui. Kiekvienas jaunas žmogus privalo bandyti save kuo įvairiapusiškesnėje veikloje ir nebijoti jų keisti, vos tik pajutus, kad ne čia jis ar ji turėtų būti. Tokiu būdu galima kuo greičiau išsigryninti savo vertybes ir rasti savo pašaukimą.