VAKAR IR ŠIANDIEN. AČIŪ JUMS, LIETUVIAI!

2018 Sausio 13 d.

Atgal

VAKAR IR ŠIANDIEN. AČIŪ JUMS, LIETUVIAI!

Šiomis dienomis labai populiaru kalbėti apie tapatumo išsaugojimą. Žinoma, neretai tai, kas populiaru galima prilyginti madai. Tačiau tik ne šiuo atveju. Šiandien tapatumas yra itin svarbi tema, kuri gali padėti išsaugoti tautą, kultūrą pasaulyje, kuris apipintas globalizacijos. Štai, aš kalbu savo gimtąja kalba, man tai atrodo taip įprasta, kad kartais, natūralu, net nesusimąstau, koks svarbus jos išsaugojimas buvo mūsų seneliams, proseneliams. Vienas iš pavyzdžių – Kanados lietuviai. Ne veltui pradėdama kalbėti šia tema užsiminiau apie bombų dunksėjimą, beldimą į duris ir suvokimą, kad gresia pavojus. Tada daugelis bėgo. Bėgo ten, kur jiems atrodė saugu. Kažkas į Vokietiją, kažkas į Prancūziją, buvo,žinoma, ir tokių, kurie nesipriešino ir liko Lietuvoje. Daugelis iš Vokietijos sugebėjo persikelti į Ameriką. Viena didžiausių imigrantų bangų Kanadą užplūdo 1947 metais, kai nestigo karo pabėgėlių. Daugiausia lietuvių apsigyveno Toronte, Monrealyje, Hamiltone. Rodos, jie buvo  toli nuo savo Tėvynės, bet jų užsidegimas ir noras išsaugoti gimtąją kalbą žavi iki šiol! Vienas garsiausių leidinių „Tėviškės žiburiai“ nuo pat 1949 metų spausdinamas ir šiandien. O ką jau kalbėti apie kitus laikraščius, leistus Monrealyje, tokius kaip „Nepriklausoma Lietuva“, Lietuvos katalikių moterų leistas žurnalas „Moteris“ ir žurnalas „Skautų aidas“ . Visi žurnalai ir laikraščiai skyrėsi savo pobūdžiu, bet tikslas buvo vienas – nepamiršti lietuvių kalbos. Tada kiekvienas žodžis, perskaitytas gimtąja kalba, tikiu, privertė daug stipriau plakti žmonių širdis.

Nederėtų pamiršti ir žurnalo „Ateitis“. Minėtais karo metais užjūryje tapatumo ir lietuvių kalbos išsaugojimo troškimu pasižymėjo ne tik Kanados lietuviai. Nemaža dalis inteligentijos, priversti pasitraukti į vakarus, Čikagoje pradėjo leisti žurnalą „Ateitis“. Ateitininkai taip siekė išsaugoti meilę Lietuvai, kad kiekvieną skaitantįjį  skatino kovoti už Lietuvos laisvę, žadino tautinę savimonę ir skleidė krikščioniškąjį tikėjimą, kuris padėjo suvokti, jog Dievas yra meilė, o kai žmogus myli Dievą, jis myli ir savo artimą. Tad iš čia natūraliai ir kildavo tikslas kalbėti su artimuoju lietuvių kalba, nes kas gi kitas, jei ne girdimas gimtas žodis išsaugos tapatumą.

Tačiau grįžkime į šiandieną. Pasaulis nuo tų laikų pasikeitęs, tačiau ar ir mes esame pasikeitę? Šiandien net nemirktelėję galime atsidurti kitoje šalyje, ar net žemyne. Šiandien stengiamės išmokti kuo daugiau kitų kalbų, žinoma, nesakau, kad tai blogai, tačiau ar mokindamiesi taisyklingai išraityti kinų rašto hieroglifus nepamirštame, kaip rašyti lietuvišką žodį? Žmonės palieka Lietuvą, įsikuria svečioje šalyje. Juos „įsuka“ ta kultūra, aplink girdima toji kalba. Ir štai čia įvyksta vadinamoji kodų kaita. Ji rečiau vyksta su ką tik atvažiavusiais žmonėmis, tačiau ta karta, kuri gimsta svečioje šalyje, negali išvengti kalbų susipainiojimo. Įsivaizduokite, lietuvių kalba kalbanti vaikas nueina į mokyklą, ten girdi užsienio kalbą. Jis galbūt gėdijasi kalbėti lietuviškai, bijo tapti kitoks, laikui bėgant jis pradeda painioti kalbas, o galiausiai užsienio kalba jam tampa kaip gimtoji. Šioje situacijoje paminėjau vaikus, tačiau visas šis procesas vyksta ir su suaugusiais žmonėmis. Natūralu, jog užsienio kalba svečioje šalyje tampa daugumos, o lietuvių kalba – mažumos. Todėl itin svarbu pastebėti tą momentą, kai mąstai ir kalbi lietuviškai – juk tai ir yra tapatumo saugojimas! Ir visai nesvarbu, kad Tu nesi čia, Lietuvoje, svarbiausia yra tai, kad mes prisimintume inteligentiją, kuri tokiais sunkiais laikais saugojo gimtą žodį. Negalime jų nuvilti, nes galbūt, jei jie tada būtų nuleidę rankas, šiandien mes neturėtume Kanados lietuvių bendruomenės, įvairiose Europos šalyje nebūtų įsteigtos lietuvių mokyklos ir centrai, o lietuvių kalba būtų ne tokia svarbi. Bet šiandien drąsiai galime pasakyti – lietuvių kalba yra mūsų tiltas, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį.

 

 

 

Ieva Mocevičiūtė