LINAS BRAUKYLA. Alma (redemptoris) mater. Universitetas, kurio mums reikia

2016 Rugsėjo 10 d.

Atgal

Koks kilnus vardas universitetui yra „alma mater“ – „maitinanti motina“! Šį, dar pagonišką, įvaizdį krikščionybė perėmė, maitinančia (išganytojo) motina pavadindama Švč. Mergelę Mariją, bet palikdama tą patį įvaizdį vienam iš savo gražiausių kūrinių – universitetui. Tai žinoti reikia ne vien tik konstatuoti, kaip toli esame nuo originalaus universiteto supratimo. Iš tiesų nepagrįstai sentimentalu dabar būtų vadinti motina tai, kas įsivaizduojama vien kaip būtina profesines žinias teikianti įstaiga. Subtilią „alma mater“ reikšmę žinoti reikia ir naujai kūrybai, universiteto kūrimui universitete. Jei jaučiame, kad šiuolaikinis universitetas kažkuo netobulas, reikia suprasti, koks jis turėtų būti.

Kas tai yra?

Universitetas yra bene vienintelis atvejis, kai žodžių žaismas tarp žindymo ir pažinimo gali būti prasmingas. Jis yra žmogaus ugdymo vieta, labiau susijusi su vaiko ir tėvų santykį primenančiu mokytojo ir mokinio santykiu, kuriame formuojasi visavertis žmogus. Tarp „pažinti“ ir „žįsti“ yra prasminga jungtis.

Saujelė seniausių ir geriausių universitetų dar yra išlaikę tą bendrumą, gal net savotišką intymumą, lydintį mokymosi procesą. Diskusija yra žmogiškas tiesos ieškojimo kelias, nes dažniausiai tiesa nėra regima akivaizdžiai. Visgi diskusija yra reikli savo dalyviams: dėl pamatinių prielaidų jie turi sutarti dar iki diskusijos. Universitetų praktikoje tai reiškia reikalavimą kartu gyventi, kartu valgyti ar net kartu melstis. Diskusija ir mokslų įžvalgų derinimas vystosi per žmogišką santykį, nes galų gale pasiekiamas pažinimas skirtas ne likti knygose, o tiems patiems žmonėms, jų gyvenimui.

Išskirtinis universiteto bruožas yra ypatinga mokymuisi reikalinga bendrystė (viena vertus, tarp universiteto mokslininkų bei dėstytojų, kita vertus, tarp dėstytojų ir studentų). Tačiau jo tikslas, žinoma, yra tiesos pažinimas. Universitetas gimsta iš tikėjimo, kad tiesą galima pažinti, o ne tik „pagaminti“, kad tiesa yra, o ne tik suvaidinama dėl patogumo. Šio tikėjimo praradimas iš karto yra ir universiteto žūtis, o mirusiame universiteto kūne žaibiškai išplinta kitos bakterijų kultūros, tiesos atraižas paverčiančios ekspertize, „žinojimu“, technika, specializacija ir „tyrinėjimu“, nebekeliant klausimo, ar jas visas įmanoma suderinti.

Neatsiejama tiesos paieškos palydovė yra laisvė, universitete vis dar laikoma vertybe. Tai reiškia akademinę laisvę ir laisvo žmogaus ugdymą. Visgi nė vienas iš šių nėra ir neturėtų būti užtamsintas mums žinomo laisvės, t. y. liberalumo, šešėlio: vertinama nuomonių įvairovė skirta tiesos paieškoms, o ne atvirkščiai. Pažinimas, o ne nuomonių gausa yra didžiausias gėris.

Žinoma, kad universiteto istorija yra pažymėta didžiulio skilimo, kurį pajusti galima per teologijos mokslo pavyzdį. Kaipgi galėjo nutikti, kad vienu metu buvusi „mokslų karalienė“ ir integravusi kitus mokslus, teologija buvo galiausiai pripažinta nemoksliška ir išmesta iš universiteto? Atsakymas slypi ne kokioje nors galioje, kuri vertė teologiją anksčiau laikyti mokslu, o jai nusilpus, daiktai grįžo į savo tikrąją tvarką. Atsakymą slepia paties mokslo sąvokos pokytis. Kaip yra sakęs popiežius Benediktas XVI, teologija yra duotybės apmąstymas, įsižiūrėjimas į apreiškimą. Tai mokslas, nes tai sistemingas mąstymas, vedantis į pažinimą, o, labai šiurkščiai kalbant, tokia ir buvo ankstesnė mokslo samprata. Tačiau teologija negali būti mokslas kita prasme, nes jo prielaida yra visiškai priešinga moderniajam mokslui, kuris prasideda atmetus visus įsitikinimus (o pirmiausia – Apreiškimą). Tai nereiškia, kad modernus mokslas nedera su tikėjimu, bet reiškia, kad nuosekliai išpildant modernaus mokslo sąlygas, o universitetą paverčiant modernaus mokslo namais, tiesos ieškojimas ir Apreiškimo apmąstymas (galiausiai, tai juk susieina į vieną) yra išstumiami. Kartu su jais išeina ir universiteto siela.

Jau turėtų būti aišku, kodėl universitetas nėra švietimo įstaiga. Žinoma, mums reikia švietimo įstaigų, jos turi žmones parengti dirbti kvalifikuotą darbą, jos turi būti technikos kūrimo ir vystymo centrai. Švietimo įstaigos turi eiti koja kojon su darbo rinkos situacija, su darbdavių poreikiais, turi sėkmingai integruoti į švietimo procesą praktiką, turi rūpintis, kad švietimas būtų efektyvus ir aktualus. Gaila, kad tuo retai kada gali pasigirti profesinės mokyklos. Tuo tarpu galima pasveikinti mūsų universitetus, kurie šia linkme jau kurį laiką eina ir, tikėkimės, nesustos. Turėtume būti nepatenkinti tik dėl vieno: jie neprisirengia išsižadėti jau seniai jiems netinkamo universiteto vardo.

Tai, ką turime

Tai, kas iki šiol parašyta, yra universiteto idealas, todėl ir to, ką vadiname universitetu, matas. Universitetas, kaip vieta, kur ieškoma tiesos, nėra, tarkime, ankstesnė ir beveik išnykusi universiteto forma, kurią pakeitė šiuolaikiniai universitetai. Tai yra teorinis modelis, vienodai tinkantis ir XII, ir XXI amžiuje vertinant universitetus. Universitetas kinta, ir tai nebūtinai yra vienareikšmiškai blogai: dabar universitetas prieinamas daug didesnei žmonių daliai nei anksčiau, todėl daug daugiau jų įgyja gilesnį savo srities išmanymą. Visgi visas universiteto stadijas siūlau vertinti pagal tai, kas universitete svarbiausia.

Galima matyti, kad Lietuvoje dabar neturime nė vieno universiteto tikrąja to žodžio prasme. Ką turime? Atsakymas yra tikrai nevienareikšmis. Viena vertus, turime švietimo įstaigų, kurios vis dar pretenduoja iš dalies tęsti universiteto tradiciją, save apsunkindamos bendraisiais universitetiniais dalykais ir menkai darbo rinkai pritaikytomis specialybėmis. Kartu tai įpareigoja dėstyti filosofiją, estetiką, etiką ir išlaikyti, pavyzdžiui, filosofijos studijų programas.

Kita vertus, turime vietą, labai nuviliančią daugelį, ypač tų, kurie ieško plataus išsilavinimo, tačiau vis tiek tokius žmones pritraukiančią. Arba kitaip, tai vis tiek vieta, kurioje daugelis labiausiai patobulėja ir labiausiai atsiveria tiesos paieškoms per visą savo gyvenimą. Tai vis tiek vieta, kurioje tinkamiausia kalbėti, diskutuoti ir augti. Tuo ir naudojasi saujelė dėstytojų, gebančių tarsi tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku tikrai kalbėti iš esmės. Turime vietą, kur žmonės bręsta kaip žmonės, kaip bičiuliai, kaip įgaunantys tapatybę ir vaidmenį prisiimantys visuomenės nariai.

Tai, ką norime turėti

Žinoma, universitetas reikalingas. Jis reikalingas tiesos paieškai, nes tai vieta suteikti bendrą matmenį skirtingoms nuomonėms ir pozicijoms, kiekvieną iš jų detaliau ištiriant ir visas jas derinant. Priešingu atveju, skirtingos pozicijos tik labiau tolsta vienos nuo kitų, o visuomenės neturi galimybės giliai ir moksliškai diskutuoti.

Kaip kitaip įveikti mūsų amžių kankinantį reliatyvizmą? Jis nebus nugalėtas niekaip kitaip, kaip tik radus būdą pakankamai universaliai, o ne vien privačiai ar grupėse, kelti tiesos klausimą visu svoriu ir nuolatos grįžti prie žmogui svarbiausios tiesos – kad jis kartu su kitais žmonėmis gyvena tame pačiame pasaulyje. Už reliatyvizmą stipresnis tik pažadas, kad tiesa yra, o jį įkūnija universitetas.

Katalikų Bažnyčiai reikia universiteto ne kaip tribūnos, bet kaip būdo suprasti savo tikėjimą ir naujo pasirengimo perteikti žmonėms Evangeliją. Jai reikia ne tik užsiimti studentų sielovada, jai reikia būti universitete.

O mums visiems reikia vietos, kurioje svarbiausi klausimai vėl būtų keliami visu egzistenciniu svoriu, kur tikri bičiuliai susitiktų, kur pažinimo siekis imtų viršų, kur būtų padaromi gyvenimo apsisprendimai, kur bręstų labiausiai galintys įsipareigoti ir daugiausia sugebantys žmonės: politikai, mokytojai, valstybės tarnautojai, medikai, psichologai, verslininkai ir t. t.

Tai, ką galime sukurti

Yra gerų pavyzdžių, ką galima padaryti. Galima sukurti universitetą, kurių, dažniausiai katalikiškų, yra, pavyzdžiui, JAV. Galima sukurti metų ilgio kursus, turinčius suteikti bent dalį to, ką teikia universitetas. Vakarų šalyse tokių iniciatyvų yra; yra ir, pavyzdžiui, Slovakijoje, kur sukurta mažai studentų grupei skirta vienų metų politikos ir moralės filosofijos studijų programa, skirta potencialiems visuomenės lyderiams.

Tai nėra paprastas siekis, tačiau tai neturėtų būti vienintelis dalykas, kurį galima padaryti. Šiuolaikinis universitetas iš dalies vis dar yra universitetas, jame galima pasiekti žmones, jame pačiame galima kurti universitetą.

Galbūt sprendimas yra kurti universitetines bendruomenes. Ne bendruomenę iš universiteto žmonių, bet labai tikslingas bendruomenes iš norinčių apibrėžtos studijų krypties studentų, alumni ir dėstytojų, skirtas studijų krypties dalykus jungti bendra prasme, plačiai žvelgti į to mokslo teiginius ir prielaidas bei matyti studijas politinės bendruomenės, Bažnyčios, pasaulio kontekste per praktikos galimybes, susitikimus su brandžiais tos srities žmonėmis ir veiklą.

Katalikams čia labai pakeliui. Spėčiau, kad niekas kitas net ir negalėtų būti tokios iniciatyvos branduolyje, nes iš tiesų nedaug žmonių taip myli tiesą kaip katalikai.

Sugebėti sukurti pakankamai tvarią, gerai motyvuojančią ir iš tiesų ugdančią universitetinių bendruomenių sistemą yra rimtas uždavinys. Tai galėtų būti Studentų ateitininkų sąjungos misija.

O visa kita lieka kitiems laikams, žmonėms ir darbams.

Straipsnis parengtas Studentų ateitininkų žiemos akademijos „Alma (redemptoris) mater“ pagrindu.

„Ateitis“ 2016 m. Nr. 5