REV. PROF. DECLAN MARMION. Ar tikėjimas ir kritiška vertinimo dvasia yra nesuderinami ?

2016 Rugsėjo 22 d.

Atgal

Ką reiškia teigti, kad tikėjimas turi būti racionalus? Ar tikėjimas ir mokslinis mąstymas yra nesuderinami? Kaip teologija gali pagilinti krikščioniško tikėjimo tradicijos supratimą ir vertinimą?

Daugelis religijos priešininkų, pvz., mokslininkas Ričardas Dokinsas, teigia, kad tikėjimas ir kritiška vertinimo dvasia yra nesuderinama. Radikalūs sekuliarizacijos šalininkai, kaip Dokinsas, šiuo metu demonstruoja visišką netoleranciją bet kokiam religiniam požiūriui į pasaulį, kuris yra kitoks nei jų mokslinis modelis. Jų manymu, religija yra tolygu fundamentalizmui, prietaringumui ar kitai pasenusiai mąstymo formai. Ir griežta kritika bei polemika, kaip modusoperandi, pakeičia dialogą.

Tačiau tikintieji negali būti taip paprastai skirstomi į kategorijas arba atmetami. Tiesa, kad daug airių katalikų, susipažinę tik su elementaria katecheze ar įgijo žinių per religijos pamokas mokykloje, nėra pajėgūs spręsti, ar mokslo pasiekimai neprieštarauja tradiciniam krikščioniškam tikėjimui. Tai gali vesti į skepticizmą ir painiavą interpretuojant Bibliją. Taip pat gali sudaryti nuomonę, kad krikščioniški teiginiai, kaip, pavyzdžiui, apie pasaulio kilmę ir ateitį, yra pasenę. Iš tiesų galima teigti, kad šiandien vidutinis Airijos krikščionis beveik visose srityse, išskyrus tikėjimą, yra gavęs geresnį išsilavinimą. Tačiau pastebimas ir pozityvus ženklas – suaugusiųjų tikėjimo studijų kursų bei vakarinių teologijos ir krikščionybės dvasingumo kursų gausėjimas liudija troškimą pagilinti tikėjimo pažinimą bei Dievo alkį. Šiuose kursuose jų dalyviai supažindinami su teologijos disciplina, kuri, pagal vienuolikto amžiaus teologą šventąjį Anzelmą, apibūdinama kaip tikėjimas, siekiantis supratimo.

Taigi, teologija prisiima studijuojamą tikėjimą. Kaip ketvirtajame amžiuje sakė šv. Augustinas: credo utintelligam, „Tikiu, idant suprasčiau“. Būtent toks „įsipareigojantis“ požiūris skiria teologiją nuo religijos studijų, kur į religijų įvairovę žvelgiama bešališkai, tarytum neutraliu žvilgsniu. Tačiau įsipareigojanti perspektyva nereiškia, jog teologiniame ieškojime protas vaidina antraeilį vaidmenį. Priešingai, popiežius Jonas Paulius II savo enciklikos apie tikėjimo ir proto santykį (Fides et Ratio) įžangoje 1998 metais rašė: „Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliaciją.“

Popiežius Benediktas XVI pasirinko ir išvystė šią tiesos ieškojimo, kaip teologijos tikslo, temą. Jo manymu, Dievas yra tiesos, gėrio ir grožio pilnatvė. Sekdamas Augustiną, popiežius Benediktas parodė, kad tik Dievas gali patenkinti giliausius žmogaus troškimus. Šios teologinės nuomonės požiūriu, protas yra vertinamas, bet ne pervertinamas[1]. Kartu su Benediktu galime sakyti, kad protas turi būti „skaistinamas“. Dauguma didžiųjų krikščioniškos tradicijos teologų iš Rytų ir Vakarų tai pripažino. Pradedant Tomu Akviniečiu ir baigiant Karlu Rahneriu, matome su kokiu nuolankumu ir kuklumu kalbama apie Dievą.

Teologija yra racionalus kalbėjimas (gr. Logos) apie Dievą ( gr. Teos) ir žmonijos santykį su Dievu. Čia yra svarbūs abu: ir tikėjimas, ir protas. Kai pradedami nagrinėti tikėjimo klausimai, visuomet yra tam tikras antiintelektualizmo pavojus. Tačiau tokiu atveju liktume vaikiškame tikėjime, kurio galima lengvai atsisakyti, jei niekas nepateiktų gilesnio supratimo. Visa tai vestų į iškreiptus Dievo įvaizdžius bei pernelyg supaprastintas Šv. Rašto ir krikščioniškos tradicijos parodijas.

Teologijos studijos, mąstymas apie savo tikėjimą, mums leidžia kritiškai įvertinti mūsų krikščionišką palikimą ir suteikia galimybes praturtinti mūsų šiandieną. Krikščioniška tradicija yra lyg pastogė, kurioje buvo kaupiami įvairiausi daiktai. Kai pradedame toje pastogėje griozti, atrandame ne tik daiktų, kuriuos prisimename, buvome išmetę kaip nereikalingus prieš daug metų, bet taip pat atrandame ir dalykų, kuriuos buvome seniai pamiršę, tačiau kurie vis dar tebėra vertingi. Teologija yra atradimų kelionė, kurios metu mes studijuojame turtingos mūsų krikščioniškos tradicijos įvairovę. Kaip mąstantys tikintieji, kritiško vertinimo dvasia, ar, kaip sako kai kurie teologai, su geranoriškumo hermeneutika ir įtarimo hermeneutika, priartėjame prie šios tradicijos. Ne viskas, kas buvo krikščioniškos tradicijos dalis, yra priimtina šiandien (pvz., vergovė), tačiau pagrindinė krikščionybės vizija, jog Dievas sukūrė pasaulį iš meilės taip, kad žmonija galėtų dalyvauti Dievo gyvenime, išliko. Maža to, tikintieji yra pašaukti „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“, kaip sako pirmasis Petro laiškas (1 Pt. 3, 15). Mes negalime „įrodyti“ mūsų tikėjimo paslapčių, tačiau mes privalome sugebėti diskutuoti apie tai racionaliu ir aiškiu būdu.

Taigi teologija gali mus vesti į gilesnį ir brandesnį mūsų tikėjimo supratimą, nors tai gali sukelti nerimą matant, kad mums nuo vaikystės brangios religinės idėjos „sugriautos“. Tačiau galiausiai toks „griovimas“ pasitarnauja rekonstrukcijai. Noras mokytis ir Dievo troškimas yra to atstatymo dalis. Daug žymių teologų ir daktarų, tarp jų Augustinas, Tomas Akvinietis, Bonaventūra ir Kotryna Sienietė, buvo kanonizuoti. Taigi, pagarbus, bet kritiškas teologinis mąstymas nepakenks mūsų religiniams įsitikinimams, bet padės mums atskleisti mūsų teologinį balsą ir geriau suprasti, ką reiškia būti krikščioniu šiandien.

Paskelbta gavus autoriaus sutikimą. Originalus leidimas anglų kalba in Faith Questions eds. Brendan Leahy and Declan Marmion (Dublin: Columba Press, 2013), 29-32.

Iš anglų kalbos vertė Nomeda Hofertaitė



[1]Popiežius Benediktas puikiai žino šiandienos pasiekimus mokslo, demokratijos bei žmogaus teisių sferoje. Tačiau jis taip pat žino apie mokslo paradigmos ribotumus bei mokslo vaidmenį karo naikinimuose bei kančiose.

„Ateitis“ 2016 m. Nr. 5