SIMONA MINNS. Gaila Narkevičienė: Užkurti ugnelę

2014 Rugsėjo 22 d.

Atgal

Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas po pirmojo semestro ėmiau dairytis lietuvių bendruomenės. Vos praėjus trims mėnesiams svečioje šalyje pasidarė baisiai ilgu lietuviškos kalbos, temperamento ir kultūros. Pirmiausia patraukiau į lietuvišką Šv. Petro bažnyčią, kuri yra vienas pagrindinių lietuvybės puoselėtojų ir bendruomenės centrų. Taip pat atradau, kad Bostone yra aktyviai veikiatis lietuvių klubas su lietuviško maisto restoranu, lietuvišku banku ir erdviomis koncertų salėmis lietuviškiems renginiams. Pasieškojusi internete atradau ir šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Vos parašiusi elektroninį laišką jos direktorei netrukus sulaukiau atsakymo, kad esu kviečiama apsilankyti, apsižiūrėti ir pasikalbėti. Nuo tos dienos ir pasilikau mokyklos kolektyve ir ėmiau dėstyti dainavimo pamokas. Praėjo jau beveik dveji metai, kai esu šios mokyklos kolektyvo narė. Mokyklai švenčiant 65-ąjį gyvavimo jubiliejų, kalbuosi su mokyklos direktore Gaila Narkevičiene.

 

Kada ir kokiomis sąlygomis buvo įkurta mokykla?

 

Mūsų mokykla yra antra pagal senumą lituanistinė mokykla JAV. Mokyklos užuomazgos siekia 1947-uosius metus, kai Tremtinių ratelis įsteigė lietuvių ir anglų kalbos kursus, kurie per porą metų peraugo į Šeštadieninę mokyklą tremtinių vaikams. 1950 m. buvo atidaryta vasaros mokykla, o rudenį – Bostono lituanistinė mokykla. Tai buvo labai intelektualių žmonių grupė, kuri taip pat leido „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Lietuvių enciklopediją“. Mokykloje per daugiau nei šešiasdešimt metų darbavosi nemažas būrys žymių pedagogų – Vladas Kulbokas, Kazys Mockus, Antanas Gustaitis, Marija Gimbutienė, J. Vaičaitis, poetas Bernardas Brazdžionis.

 

Kaip šiuo metu atrodo mokyklos kolektyvas?

 

Šiuo metu mokyklą lanko 120 moksleivių, taip pat veikia lietuvių kalbos kursai suaugusiems. Kolektyvą sudaro 15 mokytojų ir 10 pagalbininkų, kurie pabaigę mokyklą patys savo noru sugrįžta su savo indėliu ir iniciatyva.

 

Kada jūs atėjote į mokyklą dirbti kaip mokytoja?

 

Mokykloje dirbti pradėjau prieš penkiolika metų. Tuomet labai džiaugiausi, nes jaučiau, kad pagaliau galiu pritaikyti savo profesines žinias būdama Amerikoje. Vilniaus Universitete esu pabaigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Prieš atvykdama į JAV universitete dėsčiau lietuvių kalbą, taip pat esu išleidusi vadovėlį ne lietuviškai kalbantiems suaugusiems. Taigi, atvykus į JAV, tai buvo galimybė pritaikyti mano žinias ir patirtį. Mokykloje dėsčiau vidutinių klasių amžiaus vaikams ir suaugusiems. Po dvylikos metų mokytojavimo tapau mokyklos direktore ir jau treji metai kaip vadovauju mokyklai.

 

Jau trejus metus esate mokyklos direktorė. Kaip per tą laiką pasikeitė mokykla?

 

Mokykla labai pasikeitė, nes tuo metu natūraliai susiklostė kitokios sąlygos. Anksčiau turėjome daugiau vienalyčių lietuvių šeimų, tačiau pataruoju metu turime vis daugiau mišrių šeimų. Šeimų kombinacijos įvairiausios: vienas iš tėvų – Amerikos lietuvis, kitas – amerikietis; vienas – lietuvis iš Lietuvos ir kitas – Amerikos lietuvis; vienas – lietuvis iš Lietuvos ir kitas – amerikietis ir t.t… Taip pat yra pasikeitęs ir mokytojų kolektyvas – šiuo metu beveik visos mokytojos yra gimusios Lietuvoje. Tai visiškai keičia bendruomenės portretą. Mokykla labai sustiprėjusi veiklos atžvilgiu. Mes ne tik aktyviai dalyvaujam lituanistinėje veikloje, tačiau ir patys ją inicijuojam.Pernai  atgaivinom mokytojų tobulinimosi konferenciją ir šiemet ją vėl organizuojam. Taip pat dalyvaujam švietimo projektuose su Lietuvos organizacijomis. Mokykla labai pasikeitė ir išsiplėtė. Vaikų skaičius padidėjo, nes naujoji karta vaikelių prisigimdė (pašnekovė šypsosi).

 

Į mokyklą vaikučiai suvažiuoja kiekvieną šeštadienį. Kaip sudaromos mokyklos programos ir kaip yra ruošiamasi mokyklos pamokoms?

 

Kadangi mokykla yra Bostono lietuvių bendruomenės dalis, o Bostono lietuvių bendruomenė yra kaip mozaikos dalis didelėje JAV lietuvių bendruomenėje, mokykla yra pavaldi Švietimo Tarybai. Švietimo Taryba yra tarsi „JAV švietimo ir mokslo ministerija“, kuri rūpinasi visomis 36-iomis lituanistinėmis mokyklomis JAV. Taigi, mūsų programa sudaroma pagal JAV LT Švietimo Tarybos gaires. Į programą įeina lietuvių kalbos, literatūros ir kultūros (tautodailės, šokių, dainavimo, etnokultūros) mokymas. Didelis dėmesys skiriamas supažindinimui su kultūros paveldu ir tradicijomis. Žinoma, programa ir dabartinės Švietimo Tarybos gairės yra tobulinamos, nes jos nebeatitinka šiandienos poreikių ir mokyklos taikomo komunikacinio mokymo metodo. Pamokų ir metų planai yra mokytojų atsakomybė. Mokyklos mokytojai savarankiškai ruošiasi pamokoms, renka medžiagą, sudaro dienos programą. Mokytojams yra suteikta didžiulė erdvė kūrybiškumui, iniciatyvoms, idėjoms.

 

Bostono lituanistinėje mokykloje mokosi ne tik vaikučiai, tačiau ir suaugusieji. Kada ši programa buvo pradėta ir kas yra jos studentai?

 

Prieš dešimt metų, kai dar mokiau vaikus, pradėjau lietuvių kalbos programą suaugusiems. Dažniausiai tai yra  mamos ir tėčiai, vyrai arba žmonos, savo sutuoktinių uždegti meile lietuvių kalbai. Neretai tėvai, atvežę savo vaikus į mokyklą, nusprendžia praleisti savo laiką mokydamiesi lietuvių kalbos.

 

Kokiu keliu mokytojai atkeliauja į mokyklą ir kokius reikalavimus turi atitikti?

 

Visų pirma, mokytojas turi būti entuziastingas. Būtent entuziazmas yra labiausiai reikalingas mūsų mokyklai. Jei mokyklon ateina labai išsilavinęs ir protingas intelektualas, kuris nemoka uždegti mokinių, rezultatas bus nekoks arba jo visai nebus. Mokytojas turi užkurti tą bendrą ugnelę apie kurią galima būtų visiems susėsti. Šiuo metu mes turime labai talentingą ir darbštų mokytojų kolektyvą. Jie sudeda į pamokas visą širdį. Na, o mokytojų mes visada ieškom. Žinoma, yra tokių kurie ir patys ateina, tačiau geri ir talentingi mokytojai visada reikalingi ir jų visada ieškome.

 

Koks yra didžiausias šio laikmečio iššūkis mokyklai?

 

Daugelį metų užsienio lietuvius siejo bendras priešas ir noras išsaugoti lietuvybę. Buvo baiminamasi, kad dėl okupacijos ji bus sugniuždyta pačioje Lietuvoje. Ir štai prieš dvidešimt trejus metus to bendro priešo nebeliko. Tad ėmė kilti klausimas: kokia šiuo metu yra mūsų idėja kuri įprasmintų ir sujungtų lietuvius?

 

Kaip Jūs pati atsakote į šį klausimą?

 

Lietuva yra ne tik besitraukianti valstybė, bet ir kultūrinė vertybė, kuri turi savo šaknis mažam, prie Baltijos jūros esančiam, žemės lopinėly. Lietuva, tai dalis pasaulinio kultūrinio paveldo į kurį įeina: Dainų švenčių tradicija, seniausia indoeuropiečių kalba,  kryždirbystė, puodų žiedimas, juostų audimas, K. Donelaičio kūryba, postmodernizmas ir kultūrinis branduolys, kurį siekiame išsaugoti...Viskas viskas...  Pratarmę pernai išleistam savo žodynui pradėjau šiuo Vytauto Mačernio eilėraščiu:

 

Maža tauta su dideliu žodynu,

Kaip tu į Nemuno pietinį krantą išplaukt galėsi,

Jei kaimynai tavųjų žodžių

Turto nesupranta?

 

Aš manau, kad šį kultūrinį paveldą mums būtina išlaikyti. Kas kitas, jei ne mes? Juk kitų šalių piliečiai neprisiims atsakomybės už lietuvių žodyno išsaugojimą. Tai stengiuosi pabrėžti ir mokiniams, kad niekas kitas už juos atsakomybės neprisiims.

 

Kokia metodika yra taikoma šios mokyklos mokyme? Kokios taikomos naujovės?

 

Mokykloje taikomas komunikacinis mokymo metodas –tai yra mokyti kalbos –kalbėjimo, skaitymo, rašymo, kalbos supratimo, o ne apie kalbą. Mes kuriame planus, kurios lavintų ir mokytų būtent šių keturių kalbinių kompetencijų. Nėra taip svarbu, kad vaikas žinotų visų kalbos dalių pavadinimus. Svarbiau, kad vaikas jas atpažintų ir mokėtų taisyklingai girdėti bei vartoti. Siekiame patobulinti mokymosi pagal lygius sistemą. Kadangi mokykloje labai daug skirtingų kalbinių lygių mokinių, reikia juos skirstyti ir testuoti pagal lygius. Taip pat šiuo metu yra nemažai yra kalbama apie galimybę lietuvių kalbai suteikti užsienio kalbos statusą. Šiuo metu kol kas Lietuvoje nėra lietuvių kalbos, kaip užsienio kalbos, įprasminimo šalies įstatymuose. Taigi, šis klausimas dar aktyviai diskutuojamas ir sprendžiamas, tačiau būtų puiku, jei ilgainiui mūsų mokykla galėtų suteikti lietuvių kalbos, kaip užsienio kalbos, lygio nustatymo testą.

 

Ar trūksta knygų ir metodikos mokant lietuvių vaikus užsienio šalyse?

 

Taip. Labai trūksta vadovėlių, kurie tiktų mokyti vaikus pagal skirtingus kalbos lygius. Šiuo metu net nėra aiškios lietuvių kalbos užsienio šalyse mokymo programos. O kai nėra programos, negali būti ir vadovėlio. Kalbos mokymas yra daugialypis procesas, bet kartu ir logiškai paaiškinamas. Yra pradedančiųjų lygis, pažengusiųjų arba savarankiškų vartotojų lygis ir nepriklausomo vartotojo lygis. Kuomet norima mokyti pagal šiuos lygius, labai svarbu turėti programą, medžiagą ir testavimo mechanizmą.

 

Kokią dalį mokyklos gyvenime užima religinės šventės?

 

Minimas šventes mes vadiname kalendorinėmis. Mokykloje neturime religijos pamokų, nes tą trumpą laiką stengiamės paskirti lietuvių kalbos ir kultūros pažinimui. Šv. Petro bažnyčioje yra Pirmosios komunijos ir Sutvirtinimo sakramentų pamokos lietuviškai kalbantiems vaikams, tad mes daugiau skiriame laiko kalbai. Žinoma, minime pagrindines šventes: Vėlines, Kalėdas, Velykas. Mes mokomės apie šių švenčių tradicijas ir jas įvairiai įprasminame, nes tai yra didelė dalis Lietuvos kultūrinio paveldo. Su Šv. Petro lietuvių parapija bendraujame nuolatos,  bažnyčios klebonas dalyvauja mokyklos šventėse. Iškilmingas mokslo metų užbaigimas bei abiturientų išleistuvės taip pat vyksta bažnyčioje.

 

Pasidalinkite savo vizija. Kokią įsivaizduojate mokyklą po dešimties metų?

 

Aš labai norėčiau, kad visi Masačiusetso (Massachusetts) apylinkėse gyvenantys vaikai turėtų galimybę mokytis Bostonolituanistinėje mokykloje. Norėčiau, kad jie pajustų tai, ką pajuto mano vaikai, kurie jau baigia mokyklą. Jie suprato, kad tai yra daugiau nei mokykla. Lietuvybė yra gyvenimo būdas,  valia ir pasirinkimas, – toks mūsų mokyklos šūkis.Aš tikiu, kad tai ir mano viena iš misijų šioje žemėje – sąmoningai dirbti lietuvybės labui. Aš labai norėčiau, kad mes, kaip edukacinė bendruomenė, sustiprėtume ir tikėtume šia vizija. 

 

Nuotraukos: Dalias Shilas

„Ateitis“ Nr. 6, 2014 m.