SIMONA SMIRNOVA. Gintarė Adomaitytė: Jei pasaulyje liktų vien gudručiai... Sustotų tas rutulys, tikrai!

2013 Rugsėjo 25 d.

Atgal

 

Gintarė Adomaitytė (g. 1957 m.) žurnalistė, prozininkė, eseistė, vaikų literatūros tyrinėtoja. 1975 metais baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą, 1980 metais Vilniaus universitetą, žurnalistikos specialybę. 2001 m. rašytojos apysaka „Laumžirgių namai“ buvo pripažinta geriausia metų knyga paaugliams. 2003 m. už pasakas apdovanota Vytauto Tamulaičio premija, 2004 m. Vaižganto premija už knygą „Kelio dulkės, baltos rožės“.2006 m. G. Adomaitytės knyga „Gražuolės vaikai“ pripažinta reikšmingiausia vaikų literatūros tyrinėjimų bei sklaidos knyga, 2007 m. - Gintarei paskirta Kultūros ministerijos premija už nuopelnus skaitymo skatinimui,  2008 m. rašytoja buvo  apdovanota Švietimo ministerijos  Vaikų literatūros premija už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą. 2013 m. knyga ,,Už sidabro kalnų (pasakojimai apie rašytojus)“ pelnė  Vinco Aurylos premiją.

Gintarė –  penkiolikos knygų autorė, aktyvi visuomeninė figūra ir rašytoja.

 

Su Gintare pirmą kartą susipažinau Jaunųjų gamtininkų centro organizuojamame vaikų ir jaunimo literatūros konkurse. Vėliau tekdavo susitikti ir kituose jaunimo literatūros renginiuose, konkursuose. Mane visad žavėjo Gintarės natūralus gebėjimas bendrauti su jaunimu ir vaikais. Jos atvirumas, nuoširdumas pritraukia jaunus žmones ir kviečia klausytis, tikėti jos sakomu žodžiu. Tuomet man buvo 16 metų, tačiau net ir dabar, praėjus beveik dešimčiai metų, lygiai taip pat godžiai klausausi Gintarės žodžio ir žaviuosi jo įtaigumu bei lengvumu klausyti.

 

Pirmiausia paklausiu apie pačios vaikystę. Ar jau rašėte ir publikavote tekstus, kai buvote paauglė? Apie ką jie buvo?

 

Prisimenu devintą klasę – tą lietingą rudenį. Įsikrausčiau į savo kambarį – pagaliau savo! Turėjau savo knygų lentynas, ėmiau lankyti sustiprintą lietuvių kalbos ir literatūros klasę. Rašiau vėlyvais vakarais dienoraštį, laiškus... Retsykiais pasakas,  bandžiau ir novelę kurti. Man tie kūriniai neatrodė brandūs – net ir dienoraštis.  Buvau kviečiama į jaunųjų filologų konkursus, bet... nevažiuodavau. Nesijaučiau verta, be to, turėjau kur važiuoti – kur kas toliau, į šiltus kraštus. Kad ir kaip keista, irklavau, patekau į rinktinę. Pirmosios publikacijos spaudoje – apie sportą. Maniau, kad būsiu sporto žurnalistė, bet...  Nepajutau kaip ir kodėl,  bet iš irklavimo, taip mylėtų ežerų ir upių patraukiau ten, kur ir turėjau būti, kur tebesu – į teatrus, filharmoniją, parodas.

 

Šio klausimo turbūt sulaukiate neretai, bet vis tiek drįstu klausti: kaip nusprendėte, kad norite tapti rašytoja?

 

Štai ir neatkuriu – niekaip neatkuriu – nei tos dienos, nei valandos, net metų. Greičiausiai panorau būti rašytoja, kurdama paprastus, visiems lemtus mokyklinius rašinėlius bei rašinius. Įsitraukdavau, įsijausdavau. Labai patiko rašyti laisva tema. Ir mokytoja pagirdavo, garsiai paskaitydavo. Kitais atvejais  nepataikydavau ,,į temą“ – atvirai kalbant, niekada nepataikydavau. Gaudavau prastesnį pažymį ir nė kiek nepykdavau:  rašyti ,,į temą“ – ne mano sritis.

Kiek save prisimenu mažą, tai tik prašančią, kad man paskaitytų. Jau vėliau – skaitančią. Net ir irklavimo stovyklose. Būtų keista, jei taip godžiai rydama knygas, nepanorėčiau prabilti pati.

 

Koks buvo pirmasis impulsas, kuris patraukė rašyti būtent jaunimo bei vaikų literatūrą?

 

,,Audrai, kuri sukėlė vėjus“ – taip užrašiau knygos ,,Vėjų miesto pasakos“ priešlapyje, dovanodama ją bendrakursei Audrai Baranauskaitei. Audra, ko gero, labiau nei aš domėjosi knygomis, parašytomis vaikams – o juk buvome tuomet studentės, madinga atrodė skaityti kiek kitokio pobūdžio knygas.  

Nežinau, ar būtent vaikams norėjau rašyti. Tikrai žinau, kad studijuodama rašiau pasakas – kur kas brandesnes, nei mokyklos metais. Kai kurios jų ilgai gulėjo stalčiuje, kol išdrįsau publikuoti, regis, ir dabar tas stalčius dar neišsemtas...

Beje, ką, jei ne pasakas, galėjai rašyti niūrioje sovietijoje? Vienintelis žanras, apsaugantis nuo priverstinių intarpų – tuometinės santvarkos pašlovinimo.

 

Yra rašytojų, kurie rašo vaikams, tačiau ne tiek daug laiko skiria bendravimui su vaikais: konkursams, renginiams, skaitymams, popietėms… Kokią svarbą šis bendravimas turi būtent Jums?

 

Man įdomu. Man iš tiesų įdomu skaityti vaikų ir jaunimo rašinius, net jei ir nelabai pavykusius. Apie pasaulį sužinau daug – kur kas daugiau, nei atsivertusi dienraštį.  Sudėtingiau bendrauti. Renginiai, kai stoviu viena prieš klasę ar net prieš salę, kartais išsemia. Kartais – pakrauna. Taip nutikdavo Jaunųjų gamtininkų centre, kur mudvi, Simona, ir susipažinome. Išlėkdavau po pokalbių sustiprėjusi, sparnuota...  Primityviausias paaiškinimas būtų toks: ten ypatinga vieta. Bet juk ne tik vieta? Ir organizatorė – Virginija Drobelytė, ir susirinkę žmonės – mokytojai, mokiniai.

 

Kaip jums atrodo, kokią svarbą tai turi jaunimui?

 

Kad aš žinočiau, ar svarbu jaunimui, ką mes, suaugę, kalbame, kaip kalbame ...  O juk prikalbu keisčiausių dalykų. Ką apie mane mąsto keturiolikmečiai, kai sužino, kad mūsų namuose nėra televizoriaus? Kad nevairuojame ir net nemanome vairuoti automobilių – juk taip mėgstame keliauti pėsti, ir po Vilnių, ir Ignalinos miškais. Vienaip mane ar mano kolegas supranta ar suvokia rašantys ir skaitantys gimnazistai, studentai – konkursuose, seminaruose, kūrybos dirbtuvėse.  Tai godūs žmonės – godūs kuo geriausia prasme. Kalbi ir junti, kaip sėkla krinta į gerą dirvą, vėliau matai, kaip auga, bręsta. Visai kas kita tie, kuriems skaitymas ir rašymas – tolima žemė ar net planeta. Niekada nebuvau tokių žmonių nei atstumta, nei įžeista, bet ir aš su jais elgiuosi pagarbiai, pati save bandydama įtikinti: bendravimas – štai kas yra svarbiausia...

 

Ar jums pačiai, kaip kūrėjai, būtinas tiesioginis ryšio su jaunimu palaikymas?

 

Dabar jau užklupai...  Niekada ir nemąsčiau – svarbu man, nesvarbu. Toks mano gyvenimas – taip atrodė. Mane kviečia, aš atvykstu, bendrauju. Niekada nesiprašau pati, bet ir nesibranginu, nesididžiuoju... Ko gero, svarbu man, net labai svarbu – tas tiesioginis ryšys. Retsykiais jaučiu, kad esu išklausyta ir net suprasta – kas iš mūsų to nenorėtų?

O dar... Būtų labai liūdna gyventi, jei nebesutikčiau jaunų žmonių, jaučiančių pašaukimą – dainuoti, groti, rašyti, tapyti... Būtent pašaukimą! Laimė, sutinku, ir juntu: Žemės rutulys tebesisuka smagiai, kaip ir sukęsis. Jei pasaulyje liktų vien gudručiai... Sustotų tas rutulys, tikrai!

 

Pokalbiuose dažnai minite traukinius ir gamtą, kaip vieną iš inspiracijos šaltinių. Kas dar teikia stiprybės ir įkvėpimo kūrybai?

 

Taip, Simona, tikrai – traukiniai, gamta... Naujajame, ką tik parašytame kūrinyje ,,Čiobrelių dvaras“ , svarbūs ir geležinkeliai, ir tai, kas driekiasi šalia geležinkelių – tie neaprėpiami Aukštaitijos miškai.

Štai jau penkeri metai, kai dalijame savo gyvenimus tarp sostinės ir Ignalinos, kitaip tariant, įsikūrėme pačioje natūros kultūros kryžkelėje ir nė kartelio dėl to nesigailėjome.

Stiprybės, įkvėpimo teikia Vilniaus filharmonija ir visa tai, kas joje vyksta – pradedant, žinoma, koncertais ir baigiant bendravimu su ten atėjusiais žmonėmis. Knygos, kurias godžiai skaitau – kuo įvairiausios knygos. Prisiminimai apie tėvus  – Živilę ir Antaną, močiutę  Oną – tiek daug man davusius,  taip dėl manęs besistengusius.  Esu knygnešio Augustino Baranausko provaikaitė – ir tai mano stiprybė, gal atrama.

Svarbūs žmonės, su kuriais draugauju; svarbiausias tas, su kuriuo dalijamės viskuo – Vilniumi, Ignalina, knygomis, duona, norais, idėjomis...

 

Taip pat pokalbiuose dažnai minite H. Ch.Anderseno pasakas. Kaip Jums atrodo, kokias žmogiškąsias savybes ugdo pasakos žanras?

 

Visų pirma turime susitarti, apie kurias pasakas kalbamės. Jei apie tas, kur svarbiausia ištekėti už princo ar  apsukti galvą princesei, idant taptum karalystės paveldėtoju, tai... patylėsiu, ne kažin ką galiu pasakyti.

Man artimesnės literatūrinės pasakos, kuriose justi jų autorių jausmai, patirtys. Viena tokių autorių – Lietuvoje, deja, per menkai žinoma britų autorė Eleonora Fardžen (Eleanor Farjeon, 1881–1965).  Būtinai minėsiu ir Janušą Korčaką (Janucz Korczak, 1878 – 1942), jo pasaką – apysaką ,,Karalius Motiejukas“.  O taip, ir Andersenas, kurio dėka vaikystėje pajutau, kad tampu tikra skaitytoja – tai yra grįžtu prie skaitytos knygos dar kartą ir dar, atrasdama ją naujai.  Priklausau tai žmonių grupei, kurie pagarbiai taria visus tris didžiojo pasakininko vardus ir vieną pavardę: Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas (Ernst Theodor Amadeus   Hoffmann, 1776–1822).  Manau, kad minėtų autorių  (ir jiems giminingų) pasakos ugdo jausmus – tą paslaptingą mūsų visų jausenų pasaulį. Esama jose ir itin gilaus, meistriškai įpinto,  intelektinio klodo.  O svarbiausia – juntama paslaptis, toks tarsi šydas, prozos kūrinį priglaudžiantis prie poezijos.

 

Dažnai vertinate jaunimo literatūrinių konkursų darbus. Kokias tendencijas įžvelgiate šiandienos vaikų, jaunimo tekstuose? Ar jos skiriasi nuo tendencijų vyravusių pries penkerius, dešimt metų?

 

Per penketą metų ypatingų permainų nepastebėjau. Bet per penkiolika – tai jau tikrai. Buvo metas, kai eseistikos ar publicistikos rašiniuose moksleivijai labai nesisekė pasakoti apie užsienio keliones. Na, nelabai susivokdavo žmonės, kodėl nuvyko, tarkime, į Paryžių ir ko... Rašiniai iš esmės pasikeitė, kai jauni autoriai ėmė rašyti ne apie turistines keliones, o apie parduotas vasaras – kaip sunkiai ir daug svečioje šalyje dirba, kas gyvenimuose po to pasikeičia. Būta nuodugnių ir prasmingų tranzuotojų rašinių. Ties jais sutrinku, žinau, kad neturiu nė menkiausios teisės skatinti tranzui, bet ...  Tiek daug pastebima, pajuntama!  Be galo mėgstama rašyti apie močiutes ir senelius. Juk suprantame kodėl – tėvai taip sunkiai dirba, tiek užsiėmę, o gal tėvų ir visai nėra. Močiutės ir seneliai įgyja svarbų statusą.

Nors rašau prozą, mėgstu ir laukiu Poezijos pavasarių, ypač – mokinių skaitymų ,,Augame kartu su eilėraščiu“. Man regis, prieš penketą metų norinčių pasireikšti atvykdavo kur kas daugiau...

 

Šiuo metu startuojate naują internetinį projektą “Meno bangos”. Projektas skirtas būtent jaunųjų rašybai? Kaip gimė idėja ir kuo šis projektas bus kitoks negu įprastos svetainės?

 

Apie šiuo metu gimstančiasMeno bangas daugiau galėtų papasakoti Marius Kraptavičius – šokio istorikas ir tyrinėtojas, be to  – Ignalinos rajono Vidiškių gimnazijos meninio ugdymo mokytojas, nutaręs tapti ir svetainės redaktoriumi. Esu pasirengusi svetainei padėti – tai yra rašyti pati ir raginti kitus, labiausiai jaunus, pradedančiuosius.

 

Kokio amžiaus ir kokio žanro rašytojai galės pasidalyti savo kūryba?

 

Visų pirma laukiama gimnazistų ir studentų kūrybinių bandymų – prozos, eilėraščių, publicistikos, eseistikos ar tiesiog informacijos apie jaunuomenei  įdomius projektus, renginius.

Esu pasirengusi svetainėje aptarti knygas – nebūtinai madingas ir ką tik išleistas, bet tas, kurias, mano nuomone, jaunuomenei įdomu ir prasminga skaityti. Rubrikoje Portretai bus pasakojama apie įdomius vyresnio amžiaus žmones, dažniausiai menininkus. Suprantama, kad Marius Kraptavičius rašys  apie šokį kuo įvairiausiais aspektais.

Redakcija nori, kad svetainėje sutartų visi menai – ne tik literatūra, bet ir muzika, dailė, teatras; kad provincijos kultūros įvykiai ir sostinės meninis gyvenimas vieni kitus papildytų; kad susikalbėtų, bendrų interesų rastų skirtingos kartos.      

 

Kokias ypatingas vaikų ir jaunimo savybes išskirtumėt, kurias vertėtų puoselėti ir išlaikyti kiekvienam žmogui?

 

Garbės jausmas. Kilnumas. Dosnumas. Drąsa nemeluoti – pirmiausia sau. Inteligencija. Ir...  šiek tiek visiems laikams likti vaiku.

 

Ko palinkėtumėt “Ateities” skaitytojams?

 

,,Ateitį “ skaityti įdomu – linkiu, kad įdomumas nenyktų, kad ir gyventi jos skaitytojams kasdien būtų įdomu. Geros ateities Tau, ,,Ateitie“,  o Simonai ačiū už dėmesį.

 

Gintare, ačiū Jums už nuoširdų pokalbį.

 

Nuotraukų aprašymai (taip pat pavadinimus ir autorius rasite nuotrauku pavadinimuose):

- Romos Kišūnaitės nuotrauka: su kolegomis rašytojais Urte Uliūne ir Kęstučiu Kasparavičiumi;

- Romos Kišūnaitės nuotrauka: prie stendo, kuriame Gintarės knygos;
 - Arūmo Eduardo Paslaičio nuotrauka: prie pušies Ignalinoje;

 

 

„Ateitis“, 2013 m., Nr.7