Apie virusus, žalčius ir protėvių išmintį

Po ilgos pertraukos vėl padvelkė protėvių dvasia. Prisimenama daug amžių kaupta senolių išmintis, atgyja seniai pamiršti įpročiai. Žmonės prisiminė prieš likimą lygūs esą, kiekvienas svarbus ir negali būti nepastebėtas. Kas čia įvyko, kas čia nutiko? Ogi iš Rytų pas mus atėjo koronavirusas (COVID-19) – dar vienas kandidatas į žmogaus ir jo ligų istorijos metraštį.

Ilga žmogaus ir jo ligų istorija prasideda šiek tiek vėliau nei žmonijos istorija apskritai. Adomas ir Ieva, reikia manyti, ligomis (bent jau fizinėmis) nesirgo. Išvijęs juodu, Dievas, prakeikdamas žaltį, pabrėžė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3, 15). Paskutiniame teiginyje jau matome užprogramuotą nuolatinę kovą tarp žmogaus ir gamtos.

Žaltys kerta į kulną

O žaltys kaip reikiant kirto į kulną! Iki šios dienos suskaičiuota bent 1400 užkrečiamųjų ligų, iš kurių 150 gali sukelti epidemijas. Bene pirmasis istorijoje registruotas užkrečiamos ligos protrūkis – Atėnų maras, siautęs 429–426 metais prieš Kristų. Be gausybės mirčių (jų buvo 75–100 tūkst.), epidemija dar ir lėmė pokyčius senovės Graikijos geopolitikoje – nusilpę ir demoralizuoti Atėnai pralaimėjo Peloponeso karą ir prarado vyraujančio polio statusą. Virusai, bakterijos ir kiti kenkėjai vis savaip suka žmonių, tautų, valstybių ar civilizacijų likimus. Liga, pakirtusi žymų karvedį, gali nulemti mūšio baigtį, o didysis XIV a. maras, sakoma, lėmė perėjimą iš feodalizmo į kapitalizmą, iš viduramžių į naujuosius laikus. Daugiau apie tai galima perskaityti Jaredo Diamondo knygoje „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“.

Žvelgiant iš biologijos mokslo pusės, ligos yra natūrali kiekvienos gyvos būtybės gyvenimo dalis. Kaip kiekviena gyvybės grandinė turi pradžią, taip turi ir pabaigą. Visų pradžia: saulė, tada eina fotosintezės būdu patys maistu apsirūpinantys augalų karalystės nariai, o juos smagiai rupšnoja vartotojai (biologine, ne socialine-ekonomine prasme). Kažkuriuo metu vartotojui sutrinka viena iš organizmo funkcijų, bet daug dažniau galą jam priartina vienas iš daugybės kenksmingųjų mikroorganizmo pasaulio atstovų. Erkės irgi aktyviai kovoja už savo teisę parazitauti!

Žmogus, turintis ne tik nemirštančią sielą, bet ir fizinį kūną, neišvengiamai yra šių gamtos intrigų dalis. Nesirūpinimas Dievo duota dovana, kūnu, irgi yra nuodėmė. Tad pasinaudojus kita Dievo duota dovana – galva, tenka atsižvelgti į pagrindinius ligų dėsningumus.

Visų pirma, kenkėjai puola ten, kur gausiausia žmonių populiacija. Kaip ir minėjau pradžioje, iš naujo prisimename seną taisyklę, kad miestai neišvengiamai yra ligų židiniai. Neatsitiktinai dabartinė pandemija prasidėjo būtent mieste, o ne kaime, nors pastarajame ir yra mažiau sveikatos apsaugos įstaigų. O dar kokiame mieste – Uhanas turi apie 12 mln. gyventojų!

Negalima neatkreipti dėmesio, kad dauguma Europą nusiaubusių epidemijų atėjo būtent iš nuo seno tankiai gyvenamų Rytų. Štai buboninis maras („juodoji mirtis“), teigiama, prasidėjo Kinijoje, o vėliau mongolų ordų (irgi nelaimė, tik kitokio tipo) buvo atneštas iki europiečių lankomų uostų Juodosios jūros pakrantėje. Kita baisi, XIX amžiuje europiečius šienavusi liga, cholera, atėjo kartu su indų pirkliais, matyt, išsimaudžiusiais Gango upėje. Paskutinė raupų, baisios ir didelio mirtingumo ligos, epidemija Europoje irgi atslinko iš Azijos.

1972 m. sausį tūlas Ibrahimas, grūdų pirklys iš Kosovo, iš tuometinės Jugoslavijos, nusprendė atlikti šventą tikro musulmono pareigą: nuvykti į Meką ir Mediną, atlikti vadinamąjį chadžą. Chadžas žavi tuo, kad jame susirenka skirtingų socialinių sluoksnių, rasių ir tautybių tikintieji, visi dėvi tuos pačius baltus apdarus. Turbūt tai vienintelė vieta, kurioje išsilavinęs Europos musulmonas gali sutikti bendratikį iš tolimo ir gūdaus Afganistano kaimo. Atitinkamai apsikeičiama ne tik kultūrine patirtimi, bet ir mikrobais. Taigi, po mėnesio Ibrahimas grįžo į savo kaimą, kur buvo gausiai sutiktas savo šeimos, giminių ir draugų – turėti chadžą atlikusį asmenį yra garbė kiekvienai musulmonų šeimai ar kaimui. Nuo vėliau kaime kilusios epidemijos mirė 40 žmonių.

Tęsiant apie Balkanus, žymiausias viduramžių Serbijos valdovas, caras Stefanas Dušanas, mūsų Vytauto Didžiojo balkaniškas atitikmuo, „juodosios mirties“ metu užsidarė karantinui garsiajame Atono kalne, Rytų krikščionybės centre, nors XIV amžiuje apie tai mažai tenutuokta. Tą žinant nekeista, kad lietuviai prisimena šią netgi karališką išmintį ir karantinui renkasi gal ne artimiausią vienuolyną, bet bent jau sodybą kaime.

Dar vienas dėsningumas – ligos puola silpniausius. Tai ir natūraliai silpnesni žmonės, sergantieji, vyresnio amžiaus žmonės ar vaikai, bet ir savo sveikatą apleidę žmonės. Kalbant apie pirmuosius, neretai iškyla dilema – viena vertus, lankydamas močiutę ar po operacijos gulintį draugą galiu juos lengvai užkrėsti liga, antra vertus, ir nelankymas nėra išeitis, juk moksliškai įrodyta, kad lankomi ligoniai pasveiksta greičiau.

Krikščionis žino, kad žmogus be fizinio kūno turi dar ir dvasią, ir kad tai nėra dvi atskiros, o glaudžiai bei neatskiriamai susijusios žmogaus pusės. Epidemijos nualina ne tik žmones, bet ir visuomenes. O nusilpusios visuomenės lengviau pasiduoda ydoms ir klaidoms. Jau minėtas Atėnų maras sukėlė masinį moralės normų atmetimą ir netvarką. Tukididas, vienas iš istorijos tėvų, rašo, kad žmonės pradėjo nebegerbti įstatymų, lyg laukdami neišvengiamos mirties bausmės, ėmė švaistyti turtus, nebesielgė garbingai, žlugo tikėjimas pagonių dievais. Panašių dalykų būta ir „juodosios mirties“ metu.

Nuotr. Unsplash.com

Mokslas kerta žalčiui per galvą

Tačiau žmogus ne mažiau aršiai kovoja su žalčiu ir kaip reikiant vožia per galvą visomis prasmėmis. Daugybė mokslininkų laboratorijose kasdien triūsia žalčiui traukdami nuodingus dantis ar kurdami efektyvias apsaugos priemones.

Žmonijos istorija nuo 1796 metų, kai Edwardas Jenneris sėkmingai paskiepijo anglų berniuką nuo raupų, yra pergalių prieš užkrečiamąsias ligas maratonas. Buvo suprasti absoliučios daugumos pagrindinių kenksmingųjų mikrobų veikimo mechanizmai, kas leido sukurti efektyvius vaistus prieš juos. Epidemijas, masines mirtis ir negrįžtamus suluošinimus kėlusios ligos dabar arba suvaldytos, arba netgi visai sunaikintos!

Štai raupai buvo ūmi, labai užkrečiama ir dažnai mirtina (iki 30 % mirtingumas) virusinė liga. Pagrindinis jos požymis – ryškus viso kūno išbėrimas pūslelėmis, kurios jungdamosi tiesiog atplėšdavo odą nuo kūno. Dar 1959 metais nuo šios ligos išmirė du milijonai žmonių, bet didelėmis pastangomis naikinant ligą ir globaliame, ir vietiniame lygyje, 1980 metais buvo pasiektas rezultatas – Pasaulio sveikatos organizacija oficialiai paskelbė apie raupų išnaikinimą. Negalima nepaminėti, jog kovoje prieš šią ligą ranka rankon dirbo abiejų Šaltojo karo stovyklų atstovai.

Cholera, tuberkuliozė, kokliušas, sifilis, gonorėja – sergamumas visomis šiomis mūsų protėvius gąsdinusiomis ligomis yra žymiai sumažėjęs, o jeigu ir užsikrečiama, mirštamumas yra nedidelis. Nebus jis neįsivaizduojamai didelis ir nuo koronaviruso, nes medicinos specialistų paragintos pasaulio valstybių vyriausybės nedelsdamos imasi griežtų, bet efektyvių priemonių. Mokslas taip pat įtikinamai paaiškino, kodėl ir kaip reikia saugotis nuo šios ar kitos ligos, tad ir atskirų žmonių sąmoningumas yra didelis.

Nuotr. Unsplash.com

Krikščionybė kerta žalčiui per galvą

Jeigu visus nuopelnus už sėkmingą kovą prieš užkrečiamąsias ligas priskirtume vien šių laikų mokslo atradimams, padarytume didelę neteisybę. Bet kokia žmogaus liga nėra vien fizinė problema, nes be kūno turime ir dvasią, o tarp jų yra glaudus ryšys. Galbūt neatsitiktinai krikščionys sukėlė bene pirmąją revoliuciją ligonių slaugos srityje.

Šiandien mums sunku net suvokti, kad silpnas ir ligotas žmogus antikinėje kultūroje nekėlė užuojautos. Buvo giriami tie gydytojai, kurie atsisakydavo gydyti senus ar nuskurdusius ligonius. O Kristaus mokiniai atėjo su žinia, kad kiekvienas žmogus yra savaime vertingas, Dievo paveikslas. Nei graikai, nei romėnai, nei pirmieji krikščionys nieko nežinojo apie infekcines ligas ar jų gydymą, bet jeigu pirmieji iš baimės užsikrėsti palikdavo netgi savo artimuosius mirti, numesdavo mirusiųjų kūnus pakelėje, tai krikščionys, vedami savo tikėjimo, rūpinosi savo ar net kitų ligoniais.

Nereikia nė sakyti, kiek tai prieštarauja pasaulio logikai. Šiais laikais įmanoma rūpintis ligoniu neužsikrečiant, o tuo metu tai reiškė neišvengiamą ligos perdavimą. Infekcinės ligos tuo ir yra pavojingos, jog, skirtingai nei koks fizinis kojos sužalojimas, gali numarinti ir ligonį, ir gydytoją. Bet didžioji dauguma ligų nėra mirtinos savaime, tad didelėmis jėgomis įveikus rizikos susirgti baimę ir ligoniui skyrus bent šiek tiek dėmesio, tikrai galima pasiekti išgijimą, o kartu ir imunitetą ateičiai. O jeigu žmogus ir miršta, deramas ir orus palaidojimas yra puikiausia epidemijos stabdymo priemonė, nors vėlgi – tokių laidotuvių dalyviai rimtai rizikuoja. Taip, dalis tų krikščionių slaugytojų ir laidotojų turbūt ir patys mirė, bet dėl to nereikia nė liūdėti – savo gerais darbais ir tikėjimu jie pasiruošė sau vietą Danguje. Na, o žemėje krikščioniška pagalbos artimui praktika tikėjimo link patraukė daugybę pagonių, padėjo pamatus visuotinės ligonių priežiūros sistemai.


Praeityje sukaupta išmintis – tikrai puikus pagalbininkas gyvenant šiuo karantino laiku, o jei jis ir užsitęs – padės netolimoje praeityje sukonservuoti močiutės gėrybių stiklainiai. Svarbiausia nebūti kaip Ibrahimui iš Kosovo, ir grįžus iš kelionės nepulti kviestis šeimos bei draugų ir nebūti kaip romėnui, kuris, sužinojęs apie sergantį giminaitį, nė mintyse jo nelanko ir palieka likimo valiai. Daug ramybės, daug maldų ir gero visiems karantino!

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.