Svarbu suvokti kiekvienos kūrybos istoriškumą. Kiekvienam asmeniui lemta gyventi konkrečioje epochoje, tam tikru metu, ir jo kūryba kyla konkrečioje, epochų nulemtoje savo tautos ir asmens gyvenimo situacijoje. Krivickas priklauso kartai, kuri užaugo nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ir kurios studentiškos dienos sutapo su sovietų bei nacių okupacijomis. Devyniolikmečiai, dvidešimtmečiai studentai, turėję daug gyvenimo planų ir kūrybinių troškimų, karo sumaištyje intensyviai mąstė apie savo santykį su tėvų žeme, apie savo įsipareigojimą jai ir savos būties prasmę. Šiai kartai priklauso Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys ir gausus būrys kitų mažiau žinomų kūrėjų. Didžioji šios kartos dalis, 1944 vasarą pasitraukusi iš Lietuvos ir emigracijoje leidusi knygas, pavadinta „žemininkais“. Krivicko poeziją galime skaityti šios kartos kūrybos visumoje bei gretinti su Mačernio, Nagio, Niliūno kūryba.
Krivicko poezija – kultūros žmogaus, filologo, poeto, kritiko ir eseisto, išėjusio į partizaninį karą, kūryba; tai – ne tik tikro poeto tekstai, bet ir apsisprendusio partizano tekstai su visais sunkiaisiais šios situacijos ir žmogiškos būties klausimais. Poeziją jis pradeda ir baigia rašyti būdamas partizanu. Jo poezijoje matyti žmogaus, esančio mirties akivaizdoje, nuolatinis ir individualus apsibrėžimas: vardan ko eini į mišką, kodėl kariauji, ką gini, kuo save laikai, ko tikiesi. Jo poezijos žmogus – tai karys Dievo akivaizdoje: jam tenka eiti su ginklu, žudyti, klausti savęs, kaip visa tai pateisinti, kaip išlaikyti šviesią dvasią. Tokiai poezijai suprasti labai reikia biografinio konteksto, asmens likimo istorijos. Šią poeziją gal verta skaityti prie bunkerių, žygyje, vietoje medžių kamienų įsivaizduojant šeimų netekusius dvidešimtmečius vaikinus ir merginas su šautuvais. Kur link jų gyvenimas ir mintys?
Krivicko kūrybą skaitome kaip partizanų kūrybos dalį. Skirtingai nuo partizanų dainų, Krivicko poezijoje nėra dainiškojo tipo eilėraščių (jiems nelengva pritaikyti melodijas). Krivicko poezija – perdėm individuali, mąsli, rūsti, kylanti iš nuolatinių klausimų ir apmąstymų. Rūsčiu kovos situacijos pasakojimu ji sietina su herojinio epo ypatybėmis, kur paprastai pasakojama apie ilgą herojaus kovą su tamsiomis jėgomis, savos valstybės gynimą ar sukūrimą, auką dėl jos; įžvelgtume ir prieškariu bei pokariu populiaraus romanso bruožų (romanso žanras leidžia išdidinti jausmus, pabrėžti ribines situacijas, hiperbolizuoti išgyvenimus: meilę, mirtį, laukimą, išsiskyrimą, išdavystę, ištikimybę); matytume daug satyrinių eilių, kurios sietinos su tuomete visuotinio pasipriešinimo atmosfera ir masinio pasipriešinimo žanrais – juokingais dainų perdirbinėjimais, satyriniais kupletais.
Krivickas karo metais Vilniaus universitete (iki jo uždarymo 1943 m. kovo mėn.) lanko garsųjį Balio Sruogos dramos seminarą, kuriame diskutuoja apie naujausias pjeses, aktualius pastatymus. Viename iš seminarų Krivickas sukritikuoja paties Sruogos dramą „Kazimieras Sapiega“. Bando pats rašyti dramas (liko tik bandymai). Diplominį darbą apie Jono Aisčio poeziją rašo vadovaujamas Vinco Mykolaičio-Putino, kuris Krivicką mato kaip būsimą literatūros profesorių. Jo diplominis darbas, ypač gerai įvertintas, išspausdinamas žurnale Kūryba (1944). Dėl plataus akiračio konceptualaus Aisčio poezijos aptarimo šis darbas vertingas ir dabar. Krivickas reiškiasi ir kaip būsimas literatūros kritikas: iki pat 1944 m. vasaros domisi gyvuoju literatūriniu gyvenimu, stebi išleistas knygas, teatre pastatytas dramas, rašo joms recenzijas. Literatūriniam darbui yra gerai pasirengęs, įžvalgus, kritiškas.
Studijų metais Krivickas formuojasi ir kaip rašytojas, ieško savo žanro, saviraiškos būdų. Parašo keletą realistinių buitinių apsakymų, kuriuose realizmą siekia susieti su simboliniu mąstymu, parabole, bet tai yra literatūriniai bandymai. Kūrėjo asmenybė labiausiai išryškėja tada, kai Krivickas susidomi Friedricho Nietzches kūryba, kai universitete klausosi profesoriaus Juozo Girniaus paskaitų apie tuo metu besiformuojantį egzistencializmą. Jį traukia romantinės literatūros vaizduotė, legendos stilius. Dar 1942 metais jis parašo kelias poetines esė, kurios tampa raktu į jo tuometinę dvasinę laikyseną ir netgi į vėliau, partizanavimo laiku, susiformavusią gyvenimo programą. Tos garsiosios poetinės esė – „Giesmės žaismui, grožiui, laisvei, nakčiai“ (1942), „Mes esame kalnai“ (1943), kuriose formuluojama nietzschiška „valia galėti“, peržengti save, auginti save, būti laisvam, išdidžiam; demonstruojama stiprųjų „genties“, MES laikysena:
„Didžiajame pasaulio žaisme aš drebėjau kaip mažas rasos lašelis didelėje lankoje, kaip rasos lašelis, kurį įvirpina rytmetinė paukščio giesmė <…> ieškau prieglobsčio ten, kur laisvos sielos džiūgauja aukštuose ir skaisčiuose viršukalniuose ir drąsios ir išdidžios šoka ties atvertom bedugnėm“ („Giesmės žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai“, Broniaus Krivicko raštai, 1999, 59).
Ir: „Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji kalnai. Mūsų viršūnės kaip aštrūs bokštai baltuoja virš debesų, kurie laižo mūsų šlaitus ir glausdamiesi prie uolų šliaužia mūsų papėdėmis“ („Mes esame kalnai“, Broniaus Krivicko raštai, 1999, 65). Esmė – iškilti aukštai ir savimi pridengti kitus. Tuo metu rašyto „Vizijų“ ciklo paskutinėse dalyse panašiai kalba Mačernis: jo sukurtasis asmuo priklauso išdidžiai genčiai, kuriai jis – kūrėjas – įsipareigoja atnešti „karalių gėlę“. Ši karo metų studentų karta kūryboje formuluoja klausimą: kas aš esu, ką veikiu šiame gražiame ir pavojingame pasaulyje, kokia mano, mūsų kartos, užduotis.
Šį klausimų branduolį turi ir vertingiausia Krivicko kūrybos dalis – partizanavimo laiku rašyta poezija. Jai svarbus šis egzistencinės filosofijos laukas, visą jaunąją karo dvidešimtmečių kartą mokęs ir išmokęs individualios asmens laikysenos, individualaus santykio su savo gyvenimu, mąslumo, mokęs klausti apie gyvenimo esmę ir prasmę filosofiniu lygmeniu; mokęs paties klausimo kėlimo būdo, mąstymo nuoseklumo. Svarbūs ne tik kartos gyvenimiškieji apsisprendimai istorinėje situacijoje; svarbi ir poezijoje suformuluota, t. y. poetinė egzistencinė gyvenimo programa (Mačernio, Krivicko), poezijoje sukurtojo asmens laikysena.
Vienatvė kartos poezijoje suvokiama kaip būties duotybė: esi vienas ir tik vienas pats renkiesi savo kelią, vienas jį gyveni, niekas už tave tavo gyvenimo nenugyvens, niekas kitas nerealizuos tavo pasirinkimų, niekas kitas neišskaudės Tavo padarytų kalčių ir klaidų, niekas kitas už Tave nemirs. Tai kieta egzistencinė laikysena, kurios mokėsi jaunoji karta. Šios kartos (Mačernio, Niliūno, Krivicko) programa buvo augti vienatvėje, mokytis gyventi pavojuje. Ypač svarbi tuo metu pasirodė Nietzsches minties parafrazė, jaunajai kartai pasakyta Sruogos: „Mokykitės gyventi ant Vezuvijaus… Mokykitės gyventi pavojuje/ Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus; kas moka gyventi pavojuje <…> ? / Pavojaus metas gimdo herojizmą, gimdo žygius, kuriuos dainiai ilgus amžius dainuoja. Pavojaus metas moko drįsti ir laimėti“ (Sruoga, Raštai, 2002, 8, 343). Tai – tarsi jaunosios kartos priimta programa. Krivicko partizaninėje poezijoje daug vienatvės patirties ir daug intensyvios minties. Šią mintį formuoja ne tik egzistencinės filosofijos laukas, bet ir partizaninio karo realybė, konkreti Krivicko gyvenimiškoji situacija. Krivicko poezija – tai kario poezija, atvira realybei ir jos tragizmui. Poezijoje daug galvojama apie ištikimybę savo pasirinkimui, aukojimosi prasmę; didelėmis dvasios pastangomis mokomasi ištverti sunkumus. Gyvenimo meilė randasi ne iš beatodairiško „užsimiršimo“, o kaip tik iš žinojimo, kad visa tai – trumpam. Tai heidegeriškas suvoktas „gyvenimas myriop“, atvirumas savo sudužimui; nietzschiška „valia galėti“, valia veikti, augti, peržengti save, kopti į kalną, būti jo viršūne; nuolatinė pastanga tapti / būti stipriam, išdidžiai pasitikti savo likimą, visais jausmais išgyventi paskutines duotas dienas. Krivicko poezijoje labai svarbus asmenybės tapsmo aspektas: kas esu, kuo privalau tapti. Kasdien, kaskart išgyvenama egzistencinės ribos situacija. Tapatinamasi su Dovydu, kovojančiu prieš Galijotą, Čiurlionio paveikslo Šauliu, nusitaikiusiu į grėsmės paukštį, su Kristumi (kančios didumu ir prisiimta auka), su girių briedžiu, su išdidžiu, vienišu, medžiojančiu ir medžiojamu vilku.
Šioje kietoje situacijoje gyvenimas jaučiamas kaip nepaprastai gražus. Grožio jausmas Krivicko kūryboje yra nepaviršinis, nebanalus, – jam grožis kyla iš pasaulio sąrangos didingumo suvokimo, į kurį telpa ir gyvenimo džiaugsmo grožis, ir gyvenimo tragikos grožis. Ankstyviausias jo partizanavimo eilėraštis – „Rudenio lygumose“ (1945.II.21). Jame dera laiko bėgsmo jausmas, liūdesys – ir rudeninio grožio išgyvenimas bei pajusta žmogiškoji vienatvė. Savo egzistencine situacija kalbantysis tapatinasi su rudeniu. Ruduo kalbančiajam sako:
O taip! Aš išpuošiau laukus šitai didžiulei šventei,
Nes laikas baigias man.
Vos keletas dienų beliko čia gyventi
Paskui ir purpuras, ir auksas kris purvan.
Bet stoviu išdidus aš prieš likimą
Ir paskutinius mikrsnius puošiu kuo galiu:
Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,
Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu
Ruduo yra žiemop sukančios puošnios, gražiausias dienas gyvenančios gamtos karalius, jam karaliauti skirtas konkretus ir laikinas laikas. Su rudens situacija ir laikysena tapatinasi ir eilėraščio žmogus: „Nes man ruduo kaip tikras brolis,/ Nes laukiame likimo to paties./ Ir lapų auksu, putinų karoliais/ Papuošiame dienas, netekusias vilties“… Jis suvokia, kad ir patsai yra toks karalius – savo gyvenimo karalius, savo dienų, tegul ir paskutinių, bet nuostabiai gražių dienų karalius; jis mokosi būti tvirtas, išdidus, mokosi saugoti ir branginti savo žmogiškąją didybę. Svarbiausia laikysena – žmogiškoji didybė, žmogiškasis išdidumas, orumas. Kiekvienai akimirkai priklauso visa kas: baimė ir jos nugalėjimas, savęs menko ir savęs svarbaus suvokimas, neviltis ir viltis, kraujas ir malda, bendrystės troškulys ir vienatvė; svarbiausia – būti vertam žmogaus išdidumo visose akimirkose, visa pilnybe išgyventi duotąjį laiką, vertinti patį gyvenimą.
Krivicko kūrybos branduolį sudaro meilės sonetai „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“. Kaip tik juose akivaizdžiai matyti gyvenimo pilnuma, nes istorinės situacijos nulemtas rūstumas visada lydimas kito poliaus – šviesaus, švelnaus gyvenimo palytėjimo troškimo, mylimosios akių, ašarų malonės, rudens dienų šilko, jaukaus gyvenimo.
Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną,
Nes gyvenam kruvinoj grėsmėj,
O norėtųs meilėje ir dermėj
Ilgą amžių eiti kelią vieną <…>
„Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną“
Meilės sonetuose nuosekliausiai formuluojama ir savęs ugdymo, tobulinimo programa (greičiau – pastanga, kryptis: ryškinama keliančioji sielą jėga, siekis augti, šviesėti, ugdyti save, gyventi gyvą sielos gyvenimą, tapti savimi:
Skaidriame ir vėsiame šaltiny
Savo juodą veidą aš prausiau
Ir regėjau, kaip kaskart tamsiau
Sudrumsčiau jo sriautą krikštolinį
<…>
Ir mąsčiau kančios giliai sugeltas:
Vai kada taps mano veidas baltas,
Grynojo šaltinio nebedrums. <…>
„Skaidriame ir vėsiame šaltiny“
Žmogiškojo gyvenimo pastanga save keisti, auginti čia siejama ir su partizanavimo realybe (kuri yra žiauri), ir su krikščionio pasaulėvoka. Krivickas labiausiai akivaizdžiai, egzistenciškai išskleidžia krikščioniškosios kultūros veikimą žmogaus dvasioje. Pavyzdžiui, Mačernio santykis turi apskritai jauno žmogaus pažinimo, savo kelio ieškojmo paradigmą („neatimki iš manęs klydimo teisės“, „noriu pajust, kaip gelia/ klaidoje širdis“ ir t.t.); Krivicko poezija santykio su krikščionybe požiūriu išryškina kitą atvejį: tai ypač sunkiose situacijoje atsidūrusio kario dilema: ginti namus, artimųjų gyvybes, bet ir žudyti priešus; šioje dviprasmiškoje situacijoje jam svarbu ieškoti susitaikymo su Dievu, suvokti save kaip Dievo kūdikį. Krivicko santykis su Dievu nukreiptas į dvasinio tobulinimosi kelią, į giluminį ryšį su Dievu. Jo lyrikos asmeniui svarbu ne ieškoti gyvenimo prasmės žmogiškuose paklydimuose ir „derėtis“ su Dievu (ką matome Mačernio kūryboje), o visada siekti būti jo kūriniu. Iš Krivicko poezijos labiausiai ir atpažintume krikščioniškojo egzistencializmo pasaulėjautą. Vienatvės ir mirties akivaizdoje Krivicko poezijos žmogus, viena vertus, trokšta būti rūstus, tvirtas, antra vertus, trokšta švelnumo, ašarų, meilės, namų, gyvenimo jaukumo. Bet labiausiai – stengiasi būti teisingas, švarios sielos. Tiktai savikūra, budėjimas ties savo dvasia gelbsti nuo beprasmybės, savinaikos. Krivicko kūryboje girdime ne tik katastrofą patiriančio asmens, bet ir sąmoningo piliečio, kultūros žmogaus balsą, o labiausiai – save auginančio, šviesinančio žmogaus mintis. Mirtininko kelyje Krivicko poezijos žmogui šviečia meilės ir Dievo šviesa.
Krivicko kūryboje ryškios kelios poetinės formos. Viena jų – aptartoji rūsti egzistencinė poezija, išreiškiama vizijomis ir sonetais (mąstymui pasitelkiami įvairūs literatūros ir filosofijos intertekstai, fiksuojama minties tėkmė). Ši kūrybos žanrinė forma būdinga visai jaunajai kartai (Mačerniui, Nagiui, Niliūnui). Kita forma – satyriniai kupletai, atliepiantys bendrą visuomenės pasipriešinimo gestą, išreiškiantys gynybinę laikyseną ir kūrybinę pasipriešinimo dvasią. Krivickas savo kūrybos aprėptimi suderino aukštąją literatūrinę kultūrą ir aktualiuosius pokario folkloro žanrus. Šių dviejų žanrų – egzistencinės lyrikos (sonetai, vizijos) ir satyrinių kupletų – pasirinkimu Krivickas yra Mačernio „žanrinis brolis“. Poeto unikalumą ryškina kiti du aspektai: pastanga jausti Dievo akivaizdą sunkioje kario būtyje; savęs stiprinimo, šviesinimo pastanga, siekis išlaikyti žmoniškumą, svarbiausia – išlaikyti žmogišką išdidumą skausmo ir nevilties akivaizdoje.
Eilėraštyje „Laukinių rožių šlamesys“ (1945) vaizduojama, kaip puošnus keleivis, vainikuotas rožių vainiku ant galvos, apsisiautęs auksine mantija, kopia į kalną, užkopęs nuo viršūnės pažvelgia į klonį ir pajunta, kaip rožių vainiko dygliai sužeidžia kaktą, o atsigręžęs pamato, kaip kraujo gėlėm nusagstytas visas jo kelias į kalną. Eilėraštyje netiesiogai užduodamas klausimas: kas tasai keliautojas: Dievas kūrėjas, Karalius, valdąs karalystę ar būsimasis nukryžiuotasis, einąs į Golgotos kalną, ar žmogus, prisiėmęs tokį savo kelią, mūsų atveju – partizanas. Eilėraštyje mąstymas apie save yra gilus, įkrautas kultūros aliuzijų, užuominų, kurios sukuria eilėraščio daugialypę prasmę. Iš Nietzsches kūrybos į eilėraštį ateina kopimo į kalno viršūnę motyvas, iš Naujojo Testamento – Kristaus erškėčių vainiko aliuzija, iš kultūros istorijos, iš mitų, pasakų – karališka mantija / skraistė. Taip iš kultūros tekstų užuominų formuojama stipraus, sąmoningo ir išdidaus asmens laikysena, jo savivokos ir tapatybės projekcijos, kuriose įrašyta ir didžiulė kalbančiojo asmens viltis.
Kita vertus, partizaninių kovų laikotarpio pabaigoje Krivickas eilėraščiuose įrašo už ribos (už visuomenės ribos, už gyvenimo ribos) esančiojo asmens jausenas. Kreipimasis į Dievą „iš žemės pakraščių“ primintų psalmės žanrą; bet tolygiai kreipiamasi ir į liekančiuosius gyventi, jau nesant išsigelbėjimo vilties. Toks eilėraštis – „Kaip jūreivis, kai praryt grasina“ (1951). Jame asmens dramatiška situacija išsakoma literatūrinėmis užuominomis, asociacijomis: jūroje katastrofą patyrusio laivo SOS signalu, į audringą jūrą jūreivio metama žinia butelyje bei „kraujo putos“ motyvu:
Nuožmus likimas
Nesiliauja mirtimi man grasęs,
Šiuos žodžius vienan pluoštan surašęs,
Į neramų sūkurį metu,
Kad, jei vėtroj man pražūti tektų,
Kruvina banga bet juos išplaktų
Lig šviesių naujos dienos krantų.
Šį tekstą (ir visą Krivicko poeziją) ne tik kaip SOS šaukinį, bet kaip liudijimą, „išmestą į audringą jūrą“ – į pokario epochą, laiko bangos stebuklingu būdu išplakė iki mūsų dienų. Krivicko poezija – nepopuliaraus, periodikoje spausdinto poeto kūryba, o sunkiu laiku rašytas žmogaus dvasios dokumentas, tam tikru požiūriu „archyvinė medžiaga“, gal net dienoraštis, rašytas ne publikai, nesitikint literatūros vakarų, patikimų žmonių išslapstytas daugiau nei penkiasdešimt metų.
Krivicko poezijoje užrašoma ir partizaninių kovų istorija, ir žmogaus egzstencijos drama, ir gyvenimas ribinėse situacijose. Tai kieta ir sunki poezija (mintis formuluojama gana negrakščiai); ją tokią – nenudailintą – turime pažinti ir pripažinti. Joje labiausiai paveiki atvira ir drąsi vienatvės savivoka, savęs grūdinimo imperatyvas, troškimas būti stipriam, geram, atlaikyti sunkumus, nuolat augti Dievo ir meilės bei gyvenimo šviesoje, pačiam šviesėti, budėti ties savimi. Tokios gilios ir skaudžios introspekcijos neviltyje, tokios nuolatinės ir nelengvos pastangos išsaugoti žmogiškąjį orumą mūsų poezijoje nėra daug.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 1-ajame numeryje)