Jaunoji bardė Živilė Mackevičiūtė: kūryba – būdas kalbėti, kai nemoku ko nors pasakyti paprastais žodžiais
Živilė Mackevičiūtė praėjusiais metais laimėjo dainuojamosios poezijos konkursą, skirtą poeto, partizano, „Ateities“ redaktoriaus Broniaus Krivicko 100-mečiui paminėti. 
Tikimės, kad pagal Br. Krivicko eiles sukurta daina „Kova“ dar ne kartą skambės Živilės pasirodymuose, o tuo tarpu kviečiame jus susipažinti su šia talentinga iš Žemaitijos kilusia mergina, kurios gyvenime užtenka vietos ir mokslams, ir socialinėms veikloms, ir savęs paieškoms, kurios gražiai atsiskleidžia jos kūryboje.

Živile, savo dainomis puoši renginius, dalyvauji bardų festivaliuose, stovyklose. Kieno dėka pradėjai kurti dainas? 

Dar būdama visai maža išbandžiau įvairius menus. Darželyje mane ruošė „Dainų dainelei“, vėliau Skuodo meno mokykloje pradėjau mokytis chorinio dainavimo. Šalia muzikos atsirado tautinių šokių būrelis, vėliau ir teatras, tačiau niekada dalyvaudama šiose veiklose rimtai nepagalvojau, kad pati galėčiau kurti, tačiau atėjo metas, kai žengti šiuo keliu paskatino meno mokyklos ansamblio vadovė. Mokytoja mane užregistravo į Lietuvos mokinių dainuojamosios poezijos konkursą, kuriame turėjau atlikti bent vieną savo kūrybos dainą, nors tuo metu tokios dar neturėjau. Tai ir buvo „pirmas blynas“, nors ir paskubomis iškeptas.

Po konkurso komisijos narys Gediminas Storpirštis dalyviams pristatė organizuojamą jaunųjų bardų stovyklą. Tada daug nesvarsčiau ir, dabar žvelgdama atgal, matau, kad būtent ši stovykla žymi mano kūrybos kelio pradžią. Joje pradėjau aiškintis, kas yra kūryba, ir ar man jos reikia – o gal nereikia? Kaip reikia kurti, ar yra kokia kūrybos formulė, ar svarbus tekstas. Po poros pirmųjų dainų supratau, jog kūryba man reikalinga. Ji – būdas kalbėti, kai nemoku ko nors pasakyti paprastais žodžiais.

Stovyklos organizatoriai Bardai.lt ir G. Storpirštis mane nuolat lydėjo, suteikdavo progų pasirodyti koncertuose. Vėliau atsirasdavo ir kitų, kurie pakviesdavo vienur ar kitur pagroti, norėdavo, kad būčiau išgirsta. 

Kodėl renkiesi ne populiariąją muziką, o dainuojamąją poeziją?

Muzikos atžvilgiu likau gyventi praėjusiame amžiuje, šiuolaikinės muzikos klausau tikrai nedaug. Sąraše, deja, daugiausia nelietuviški vardai – Johnny Cashas, Eltonas Johnas, Philas Collinsas, Bee Gees, ABBA. Žinoma, kaip ir dauguma, klausiausi Mamontovo, vaikystėje mokėjau beveik visus tokių grupių, kaip Mango ar Bavarija, dainų žodžius. Vėliau atradau Hiperbolę, kuri iki šiol man yra vienas didžiausių lobių visoje Lietuvos scenoje.

Tačiau turiu pripažinti, jog mano klausomos muzikos sąraše dainuojamoji poezija atsirado žymiai vėliau. Paauglystėje buvau šiek tiek susipažinusi su „Atikos“ kūryba, girdėjusi pora Domanto Razausko dainų ir šiek tiek Sauliaus Mykolaičio kūrybos. Tačiau kai pradėjau pati kurti, gilintis į tekstus, atradau didžiulį lietuviškos muzikos lobyną, pavyzdžiui, Gediminą Storpirštį, Andrių Kulikauską, Kostą Smoriginą, Darių Žvirblį, Baltas varnas, Gytį Ambrazevičių. 

Labiau mėgsti praėjusio amžiaus muziką, o kaip su poezija – kurios kartos, kokie konkrečiai poetai tau artimiausi? 

Mano mylimiausias poetas, kurį pamilau dar mokyklos suole ir kuris lydi iki šiandien – tai Vytautas Mačernis. Jo kūryba nepavaldi laikui, jis rašė apie tuos pačius dalykus, kurie man svarbūs šiandien – tikėjimo, gyvenimo prasmės klausimai. Dar neradau artimesnio sau poeto. Vienintelė poetė, kuri artimumu bent šiek tiek lygiuojasi į V. Mačernį, yra Salomėja Nėris. Jos kūryboje taip pat randu sau artimų temų apie bendravimą, artumą, santykius, ypač iš moteriškos perspektyvos.

Kaip pasirenki eiles, pagal kurias kuri ir atlieki dainas?

Eilėraščiams esu labai išranki. Rašydama dainą nebraukau man netinkančių eilučių, nekeičiu vienų žodžių kitais todėl, kad jei jau pirmoje eilutėje užkliuvo kažkas, kas man neartima, ko neišgyvenau ar nesuprantu, galiu antros eilutės ir nebeskaityti, tuomet skaitau kitą eilėraštį ar net imu kito poeto knygą – atrodo, iš karto jaučiu, ar turiu kažką bendro su tekstu, ar ne.

Skaitau tai, ką man kažkas parodo, paduoda, padovanoja ar netyčia atrandu, todėl neapsistoju ties vienu poetu, dažnai paskaitau tik po keletą skirtingų poetų eilėraščių. O ir mano sukurtų dainų tekstų autoriai yra labai įvairūs. Galima jų tarpe rasti Donaldą Kajoką, mano kraštietį Stasį Jonauską, Henriką Radauską, jau minėtus V. Mačernį ir S. Nėrį. 

Tiesa, eilėraščius kuriu ir pati. Turiu ir keletą dainų, paremtų savo tekstais. Rašymas man toks pat svarbus kaip ir muzika. Dainuojamoji poezija man – tai ieškojimas tobulos dermės tarp muzikos ir teksto.

„Kova“ – taip pavadinai dainą sukurtą pagal Broniaus Krivicko žodžius. Kodėl pasirinkai būtent šį eilėraštį? 

Broniaus Krivicko kūryboje gausu partizaniškos kovos motyvų, tačiau eilėraštis, pagal kurį parašiau dainą, man kalbėjo ne vien apie kovą už tėvynę, bet ir apie tikėjimo kovą, todėl jį ir pasirinkau. Tekstai, pagal kuriuos kuriu dainas, turi būti lyg pačios parašyti, juose turi būti kažkas, ką pati išgyvenau. Pasirinktas B. Krivicko eilėraštis buvo būtent toks.

Studijuoji ekonomiką Vilniaus universitete. Ar negalvojai pasirinkti specialybę, labiau susijusią su kūryba?

Studijų pasirinkimo klausimas niekad nebuvo lengvas. Visada turėjau daug pomėgių, dominančių sričių, todėl atiduoti save vienai konkrečiai atrodė sunkus uždavinys. 

Visgi galvojant apie laukiančias studijas, menas niekada neiškildavo kaip galimas pasirinkimas. Nuo mažens augau aplinkoje, kur vyravo požiūris, jog menas yra tik hobis. Dauguma mano giminaičių turi vienokių ar kitokių meninių gebėjimų, tačiau visiems tai tik laisvalaikio užsiėmimas. Taigi, ir man pačiai niekad neatrodė, kad kuriuo nors menu galėčiau užsiimti kaip darbu. Taip, dainavau ansamblyje, vaidinau spektakliuose, tačiau visa tai atrodė tik mažas prisilietimas prie meno. Maniau, jog menininkai gimsta jau scenoje, o aš didžiosios scenos labai daug ir nebuvau mačiusi, todėl viskas atrodė ne mano nosiai. 

Baigusi mokyklą įstojau į bioinformatiką. Pabaigiau pirmus metus, pradėjau antrus, bet mačiau, kad šios studijos ne man. Turėdama pusmetį apsispręsti, buvau nuklydusi ir iki minčių apie vaizdo režisūros ar folkloro studijas, bet visgi pasirinkau ekonomiką. Ir šiandien nesu tikra dėl savo studijų, bet dabar esu atvira įvairiems gyvenimo posūkiams. Tikiu, jog kiekvieno iš mūsų laukia daugiau, nei galime įsivaizduoti, todėl visada palieku vietos improvizacijai, vietos Dievo veikimui.

Nors jau 4 metus studijuoji Vilniuje, bet vis dar dažnai grįžti pas tėvus į Žemaitiją. Kas labiausiai ten traukia? 

Tėvynes turiu dvi – Lietuvą ir Žemaitiją. Juk ir pirmoji kalba, kurią girdėjau dar mamos pilve, kuria pati pradėjau kalbėti, yra žemaičių. Kai išvažiavau į Vilnių, pirmasis pojūtis čia gyvenant buvo lyg išvažiavus į užsienį. Kita kalba, kitokie žmonės, šalia nėra tėvų. Pasiilgstu savos kalbos, tų ramių, bet užsispyrusių žmonių.

Vasarą po pirmo kurso teko tris mėnesius gyventi Amerikoje. Gyvenau amerikiečių šeimoje, tad kasdien kalbėdavau angiškai, o paskambinusi tėvams – žemaitiškai. Vos keletą kartų teko kalbėtis bendrine lietuvių kalba. Kai grįžau į Vilnių tęsti studijų, keletą dienų kalbėdamasi su kurso draugais bendrine kalba jaučiausi taip, lyg iš naujo jos mokyčiausi. Ji, žinoma, man nėra svetima. Jeigu taip būtų, šiandien nekalbėčiau apie dainuojamąją poeziją ir jos svarbą mano gyvenime, tačiau žemaičių kalba turi kažką ypatingo, kažką stebuklingo, kas įgimta, o ne išmokta.

Minėjai, kad keliolika metų, būdama moksleive, aktyviai dalyvavai Skuodo ateitininkų kuopos veikloje. Gal gali papasakoti, ką tau reiškia ateitininkai? 

Priėjus Pirmosios Komunijos, kai man buvo devyneri metai, Skuodo Šv. Juozapo ateitininkų kuopos globėja Stanislava Sandarienė pakvietė važiuoti į ateitininkų stovyklą Šventojoje. Tai ir buvo mano pirmoji pažintis su ateitininkais, nuo tada su jais tikėjimo kely ir pasilikau.

Išlikti tikėjime padėjo ir tėvų įdiegtas atsakomybės jausmas. Pamenu, vieną sekmadienį, kai ruošiausi Pirmajai Komunijai ir anksti ryte sunkiai kėliausi į bažnyčią, mama atėjo žadinti, o aš tik apsiverčiau ant kito šono. Po keleto minučių sugrįžusi mama paklausė, ar aš kelsiuosi, ar ne. Ar jai ruoštis eiti su manimi, nes tai aš ruošiuosi Pirmąjai Komunijai, o ne ji, tad pati turiu ir rūpintis. Pamenu, to užteko, kad pašokčiau iš lovos ir kaskart eidama galvočiau, jog tai mano pasirinkimas ir atsakomybė, o ne tėvų. Su tuo įskiepytu atsakomybės jausmu ėjau ir toliau. Parapijos klebonas sakė, jog priėmus Pirmąją Komuniją niekas nesibaigė, turime ir toliau lankytis bažnyčioje, o po kelerių metų – ruoštis Sutvirtinimui. Aš taip ir dariau, o išlikti šiame kelyje padėjo ateitininkai, kurių dėka galėjau lengviau atrasti visame tame prasmę.

Be to, ateitininkai ugdė mano charakterio savybes, turėjo didžiulę įtaką mano gyvenimo tikslams ir, tikriausiai, viskas, ką būdama moksleive dariau, buvo paremta tikėjimu ir iš jo kylančiomis vertybėmis. Ateitininkų dėka tobulinau ir savo grojimą gitara. Nors pirmiausia pradėjau mokytis iš brolio, vėliau mokiausi iš vyresnių ateitininkų, matydama jų pavyzdį giedant šv. Mišiose ar stovyklose prie laužo. Dar šeštoje klasėje kiekvieną sekmadienį pati pradėjau groti gitara ir giedoti šv. Mišiose ir tai tęsiau iki pat mokyklos baigimo. Šiandien mano kuriamose dainose matoma didžiulė tikėjimo įtaka, kaip ir visa tai, ko mokiausi būdama ateitininke.

Živilė Mackevičiūtė | Nuotr. asmeninio archyvo

Ar pradėjusi studijuoti Vilniuje, ieškojai studentų ateitininkų? 

Dar prieš išvažiuodama studijuoti išgyvenau tikėjimo krizę, tad, atvažiavusi į Vilnių, nors nueidavau į šv. Mišias ir toliau ieškojau tikėjimo, tačiau į jokią bendruomenę neįsijungiau. Tik prabėgus pusmečiui Vilniuje, bendruomenė pati mane surado. Tiesa, tai buvo ne ateitininkai, o Pranciškoniškasis jaunimas, su kuriuo palaikiau artimus santykius dar būdama moksleive. Kartais dalyvaudavau įvairiose jų organizuojamose veiklose, taip pat ir ateitininkų stovyklas kartkartėmis organizuodavome Pakutuvėnuose, kur įsikūręs brolių pranciškonų vienuolynas, todėl šv. Pranciškus ir juo sekančių žmonių gyvenimo pavyzdys visada buvo šalia.

Kaip manai, kodėl daug jaunimo, kurie būdami moksleiviai aktyviai dalyvauja ateitininkijos gyvenime, pradėję studijuoti praranda ryšius su organizacija? Ko trūksta – informacijos, pakvietimo, atvirumo?

Kai bandau prisiminti save jaunutę ir moksleivę ateitininkę, pamenu, jog puikiai jaučiausi savo kuopoje, turėjome nuostabią globėją, daug įvairiausių veiklų, draugų, vieni kitus puikiai pažinojome. Žiūrint šiek tiek plačiau, Skuodo dekanate buvo šešios ar septynios kuopos, kurios viena kitą vis kviesdavo į šventes ar minėjimus. Kasmet kiekviena kuopa organizuodavo po renginį, todėl dažnai susitikdavome ir vieni kitus neblogai pažinojome. Žiūrint dar plačiau, galvoju apie Telšių vyskupijos renginius, kuriuose dalyvaudavome. Nors ten sutikdavau ir daug nepažįstamų veidų, būdavome panašaus, tad lengvai susipažindavome, o renginių, ypač vasarą, taip pat būdavo ne vienas, tad draugystės nenutrūkdavo. Tačiau, kas vykdavo už vyskupijos ribų, labai sunkiai prisimenu. Pamenu akademijas, kuriose keletą kartų teko dalyvauti. Tai buvo renginiai, per kuriuos susipažindavau su kitų vietovių ateitininkais, deja, tokio bendravimo nebuvo daug, tad draugystės ilgai neišsilaikydavo, bent jau mano atveju. 

Dalyvaudama renginiuose Kaune ar Vilniuje mačiau, kad ateitininkai yra didelė organizacija, ir džiaugiausi, kad ir aš jai priklausiau, tačiau tai, kas vyko už Telšių vyskupijos ribų, man atrodė gan tolima, kaip sakoma, „valdiška“. Žinoma, tai tik mano patirtis, pati nesugebėjau užmegzti artimų santykių su kitų kraštų ateitininkais, todėl atvažiavus į Vilnių nedegiau noru jungtis į Studentų ateitininkų sąjungą, nieko čia nepažinojau, o tuo metu, kaip minėjau, dar buvau tikėjimo krizėje. 

Vis dėlto, jeigu dabar dalyvaučiau ateitininkų veikloje, vienu iš tikslų išsikelčiau bendravimo tarp vyskupijų stiprinimą. Ypač naudingas būtų Vilniuje, Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose, į kuriuos išvažiuoja mokytis dauguma abiturientų, veikiančių jaunučių ir moksleivių kuopų bendravimas su mažesnių miestelių kuopomis. Tikriausiai kiekvienas sutiks, jog lengviau įsijungti į bendruomenę, kai ten jau turi draugų ar bent pažįstamų. 

Paminėjai pranciškoniškąjį jaunimą. Kas jungia žmones, priklausančius Jauprai?

Esminis sujungiantis momentas, kaip ir ateitininkijoje, yra kassavaitinis susibūrimas švęsti Eucharistiją. Taip pat jungia veikla: evangelizacija, šlovinimas, Dievo žodžio studijos. 

Pavyzdžiui, jau kurį laiką kas savaitę ar dvi važiuojame aplankyti Vėliučionių socializacijos centre gyvenančius jaunuolius, su jais kalbamės apie tikėjimą, liudijame, bandome susidraugauti, prieš Kalėdas pavyko jiems suorganizuoti šv. Mišias ir galimybę prieiti išpažinties. Negalėjome patikėti savo akimis, kaip nemažas būrelis jaunuolių vienas po kito ėjo išpažinties, o per šv. Mišias priėmė Komuniją. 

Gražu tai, kad vykdydami tokią veiklą, ne tik kitiems padedame – bet ir sau, surasdami atsakymus dėl savo pašaukimo kelio.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.