Sakoma, kad didžiai valstybei nereikia daug − trijų puikių istorikų, poros aštria plunksna pasižyminčių žurnalistų, būrelio charizmatiškų politikų ir mažo miestelio talentingų kūrybininkų. Šiems nuoširdžiai atliekant savo darbą, jų valstybė bus verta dėmesio. Ši mintis yra pagauli, nes ji paprasta − valstybė susideda iš žmonių ir nuoširdus jų darbas įrašo valstybės pavadinimą į istoriją auksinėmis raidėmis. G. K. Chestertono žodžiais tariant − žmonės mylėjo Romą ne dėl to, kad ji buvo didi, bet Roma tapo didi, nes ją mylėjo žmonės.
Pirma. Kaip mylėti nepastatytą miestą?
Sakytum, Chestertonas savo mintyje nėra nuoseklus. Jis nepasako, koks yra tik beįsikuriančių romėnų santykis su Roma šiems stovint priešais Romulo apartą lauką. Juk miestas ir miestiečiai turi pradžią. Jie atvyksta į vietą, kuri, dar net nebūdama niekuo ypatinga, visam laikui paženklins juos barbarų akyse. Nusprendę gyventi vidury aparto lauko, nuo kurio atsiveria vaizdas į Tiberio upę, etruskai tampa romėnais: jų individualūs pasirinkimai tampa apibendrinami kaip romėno pasirinkimai, o asmeninės jų svajonės prilyginamos Romos vizijai.
Be jokios abejonės, savąjį barbarišką apibendrinimą noriu pasiūlyti ir aš. Romos įkūrimo legenda pati iš savęs atspindi, kad miesto idėja ir miestiečių santykis su ja yra komplikuotas. Ši legenda pasakoja, kad dar Romului nepabaigus žymėti Romos teritorijos, jo brolis Remas išsityčiojo iš idėjos pastatyti neįveikiamą miestą ir už tai buvo nužudytas. Tad didysis pasakojimas apie miestą nuo pat pradžių yra pripildytas tamsių brolžudystės spalvų, kartu tarsi paaiškindamas žiaurią Romos ekspansiją, nepasigailėjusią nei savo gyventojų, nei valdovų.
Vakarų kultūroje romėnai yra tapę išdidumo simboliu dėl savo užmojų priversti visus kelius vesti į jų namus ir smeigti durklą Cezariui į nugarą. Tai pasakius, galima tarti, kad šie žmonės neturėjo tokio „meilės“ santykio, kokį girdime skaitydami Chestertono mintį. Tai nėra romantiškas (net jei ir šio žodžio šaknis atsitiktinai sutampa su aptariamo miesto pavadinimu) santykis, kalbantis apie šeimą, bendruomenę, įsipareigojimą savo artimui, asmeniui, kuriam jaučiamas potraukis. Jų santykis yra artimesnis žydiškajam priesakui mylėti sau svetimą, o šis priesakas Biblijoje yra įrėmintas žodžiu agape.
Agape reikalauja iš žmogaus neįmanomo − mylėti kažką, su kuo santykis nėra apibrėžtas. Paprastai, šalia šios svetimo meilės, nurodoma, kad panašiu jausmu žmogus yra užpildomas santykyje su gamta ir Dievu. Šioje vietoje galima prisiminti ir nerimstančias diskusijas dėl klimato kaitos pagrįstumo ar agnostiškus klausimus apie Dievo egzistenciją. Su amžinai svetimu, kitonišku, nesuprantamu meilės santykis taip pat yra kitoniškas ir nesuprantamas.
Agape yra ta meilė, kuria romėnai padarė savo miestą didžiu. Ir šios meilės neįmanomybė antreiliais paliko tokius veiksmus kaip urbanistinis miesto planas ar paklusni pilietinė visuomenė.
Kaip įmanoma besąlygiškai mylėti tokį miestą, kurio įkūrėjas užmuša savo brolį, valdovas padega vien dėl pramogos, o gyvenimas verda ne aplink meną ir kultūrą, bet Koliziejuje vykstančius pragariškus žaidimus? Įmanoma, tik jeigu meilė yra didesnė už priežastis, dėl kurių ji gali kilti. Agape kyla ne tada, kai žmogiškuosius jausmus dirgina estetiniai miesto karinės galios, pribloškiančios architektūros ar įtraukiančių mąstytojų apžavai, bet nepaisant viso to.
Taigi, protingieji romėnai, žvelgdami į dar neišlietus savo miesto pamatus, žinojo, kad Roma nebus utopija − svajonių kraštas, kuris nuo pat pradžių yra paminklas savo paties didybei. Jie neturėjo fizinio miesto, telpančio į aparto lauko plotą, svajonės. Jie turėjo svajonę apie savo meilę didžiam miestui.
Antra. Kaip mylėti Lietuvos svajonę
Atrodo, savaime aišku, kad Chestertonas savo kalboje šnekėjo ne apie konkrečią istorinę Romą, bet jos idėją. Todėl apkeiskime Italijos sostinės pavadinimą Lietuvos šalies vardu. Ar šis teiginys turi lygiai tokį patį krūvį?
Visų pirma, nemanau, kad mes galėsime atsakyti, kada Lietuva nustos būti valstybė svajonėse ir taps svajonių valstybe. Į tai įmanoma atsakyti tik iš laiko perspektyvos ir iš specifinio požiūrio taško − ekonominio, socialinio, galbūt kultūrinio. Be to, tiems Lietuvos gyventojams, kuriems tenka maloni našta organizuoti savo gyvenimus būnant šios šalies piliečiams, Lietuva visada bus per ištiestos rankos atstumą − tokia atpažįstama, tačiau kartu ir galinti pasikeisti į ją pažvelgus iš kitos situacijos.
Tarkime, gyvenant Vilniaus centre, į darbą elektriniu paspirtuku judant kartu su hibridinių automobilių srautu pro švytintį Katedros varpinės bokštą, yra nesuprantamas regionų gyventojo noras kuo greičiau ištrūkti iš savo aplinkos į išsvajotą užsienį. Važiuojant aplankyti giminių savo automobiliu yra nesuvokiama, kaip visuomeninio transporto tvarkaraščio pakeitimai kam nors gali kelti aistras. Svajojant apie dar vieną modernaus meno centrą didmiestyje, pašaipiu žvilgsniu nulydimas visuomenės dalies noras turėti keturių metrų aukščio Vyčio skulptūrą. Šios ir kitos svajonių apraiškos tik dar kartą paliudija, kad valstybės gyventojai nesapnuoja kolektyvinio sapno − kiekvienas iš jų savo lūkesčius ir mintis turi savitas ir individualias.
Svarbi čia tampa meilė, taip nemikliai suspausta į agape žodelį. Jei greta Vyčio skulptūros ar atminimo lentos generolui Vėtrai susibūrę žmonės teigia, kad su Lietuvos valstybe jiems jau viskas yra aišku − nuo jos politinės santvarkos, iki socialinių problemų ir gyventojų mentaliteto – ir jie turi romantišką santykį su savo valstybe. Su tuo nieko nėra blogo − didžiulė emocinė meilė mūsų tėvynei išstūmė į miškus, subūrė Dainuojančią revoliuciją, privertė skristi per Atlantą mažutėliu lėktuvu ir įkvėpė puikiems meno kūriniams. Tačiau spėju, kad tai nėra svarbiausias elementas, nulemiantis valstybės didybę. Paprasčiausiai, išsivadėjus mitinge tvyrančiam vienybės jausmui, susidūrus su prastai suderintu valstybės aparatu ar paprasčiausia neteisybe, nusiviliama.
Vietoje to, reikia pripažinti, kad valstybę kuria jos piliečiai, įgyvendinantys savo individualias svajones. Štai filosofas rašo apie bulvėje slypinčią būtį, barzdotas krepšininkas daugiau mažiau taikliai mėto pripūstą pūslę pro pakabintą lanką, ausine pasipuošęs vadybininkas patenkintas pardavęs su 10 proc. antkainiu, o žurnalo redaktorius džiaugiasi išmoningai paruoštu leidiniu. Visiems jiems Lietuva yra erdvė reikštis savo svajonėms ir dėl to, kad jie yra lietuviai, jų svajonės turi kažką bendro.
Pabaigai. Legendinė Lietuva
Taigi, kokią legendą pasakos istorikai apie didžią Lietuvos valstybę? Šitai priklauso nuo pasakojimų, kurie lydės jos gyventojus. Kaip Romos legenda tapo pagauli dėl to, kad jos gyventojai savo bekompromisiška laikysena pademonstravo norą būti didžiausiais ir galingiausiais antikiniame pasaulyje, taip Lietuvos legenda irgi bus pagauli. Spėčiau, kad ji bus apie negandų nepalaužiamus žmones, kurie buvo grūdinti nepritekliaus, karų, tremties, išdavysčių. Vieną, pakankamai įtikinamą, legendos apibraižą yra pasiūlęs G. Beresnevičius rinktinėje „Ant laiko ašmenų“ − lietuviai yra barbarai, esantys ir liksiantys šalia didžiųjų civilizacijų, vis išbandantys šių civilizacijų sienų saugumą ir idėjų tvirtumą. Būdami kritiški ir užsispyrę jie prekiauja, plėšia, ginčijasi, gyvena tikrindami Vakarų civilizacijos status quo. Graži mintis, tačiau tikriausiai ne apie mane.
