Yra toks palyginimas, kuris iliustruoja skirtumus tarp dviejų skirtingų švietimo sistemos idealiųjų tipų – senojo, paremto iškalimu, ir naujojo, paremto įgūdžių ugdymu. Vieną sistemą įprasmina klausimas „Kiek gavai?“, aukščiau visko iškeliantis pažymį ir dažnai tiesiog mechaninį reikalingos medžiagos įsisavinimą. Kitą sistemą iliustruoja klausimas „Kiek protingų klausimų pavyko užduoti?“. Taip akcentuojamas suvokimas, kad iškalimas ir nereflektuotas persiėmimas „paruoštukėse“ išguldytomis tiesomis žudo lavinimąsi, o tikras mokymasis prasideda nuo klausimo, kuris išjudina naujiems ieškojimams, senų dalykų permąstymui. Atsispiriant nuo šio palyginimo, ir šią metinę apžvalgą norėtųsi skirti ne tiesiog svarbiausių įvykių suregistravimui ir pristatymui, o refleksijai, kokius klausimus tie įvykiai kelia ateičiai.
Ko trūksta gerovės valstybei?
Po to, kai šiemet vykusius prezidento rinkimus laimėjo ekonomistas Gitanas Nausėda, jo iškelta gerovės valstybės idėja tapo plačiai aptarinėjama tema. Nusprendę pasišildyti prezidento populiarumo spinduliuose, kai kurie politikai suskubo kurti naujas gerovės partijas ar frakcijas arba bent pervadinti senuosius darinius. Tokie žingsniai yra ne kas kita kaip pigus populiarumo ieškojimas bandant nupirkti rinkėjus paprasčiausiai blizgiu įpakavimu. Tačiau saldainio skonis nepriklauso nuo popieriuko, į kurį jis įvyniotas. Vis dėlto tokie triukai atskleidžia dalies veikėjų politikos suvokimą, kad tai tesą gera komunikacija kabinant makaronus rinkėjams. Kartu atsiskleidžia ir pats požiūris į piliečius, kuris tikrai neįkvepia.
O kaip dėl pačios gerovės valstybės idėjos? Man regis, esminis klausimas kiekvienam, svarstančiam apie šią idėją, yra tas, ar gerovės valstybei pasiekti užtenka vien tik tam tikrų pertvarkymų biudžeto pyrago dalybose ir mokesčių politikoje? Visai tai, be abejo, yra svarbu, nes kalbama apie aiškų valstybės prioritetų išdėliojimą, teisingumo siekį siekiant lygesnio mokesčių naštos pasidalijimo, o ne vadinamojo „gyvulių ūkio“, kur vieni yra lygesni už kitus. Šios problemos, kai tokie svarbūs sektoriai kaip švietimas ar kultūra jaučiasi palikti paraštėse, kai dalis visuomenės mano, kad našta jiems didinama, kai tuo tarpu kitos grupės kažkodėl yra privilegijuojamos, ardo socialinį visuomenės audinį, o kartu ir menkina pasitikėjimą sprendimus priimančiomis institucijomis.
Be to, labai svarbu atkreipti dėmesį ir į vyskupo Kęstučio Kėvalo išsakytą pastabą, jog turime būti budrūs, kad siekis kurti gerovės valstybę netaptų globos valstybės statybomis, kur pilietis palengva yra paverčiamas išlaikytiniu. Tokiu piliečiu politikai gali manipuliuoti baugindami, kad jis galįs netekti globos. Tokia globos valstybė lygiai taip pat smukdo pilietinės ir politinės atsakomybės jausmą, nes viskuo pasirūpinti paliekama valstybės aparatui. Taip nyksta įvairios nepriklausomos pilietinės bendruomenės, iniciatyvos, kurios iš esmės ir sudaro pilietinį audinį, praktikoje įgyvendina ir Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo doktrinoje įtvirtintą subsidiarumo principą, o kartu ir pastato užtvanką, kad pas mus palengva neprasisunktų autoritarizmo srovė.
Tačiau tokie įvykiai kaip skandalai Žiežmariuose bei Biržuose dėl specialiųjų poreikių žmonių ir našlaičių integracijos ar jauno mediko savižudybė Vilniuje, man regis, atskleidė tai, kad raktas į gerovės valstybę yra ne tik sprendimų priėmėjų, tačiau ir kiekvieno iš mūsų rankose. Gerovės valstybė yra neįsivaizduojama be solidarumo jausmo, kaip jį apibrėžė filosofas, kunigas Jozefas Tischneris. Solidarumą J. Tischneriui įkūnijo gerojo samariečio iš Evangelijos pagal Luką istorija, kurią jis interpretavo kaip savanorišką įsipareigojimą dalintis vienas kito naštomis. Kaip priimame kitą, svetimšalį, neįgalųjį, našlaitį, kokius santykius puoselėjame savo šeimoje, kaimynystėje, darbovietėse? Kaip reaguojame matydami neteisybę, kai kitas yra žeminamas, išnaudojamas? Atsakymas į šiuos klausimus dažniausiai priklauso nuo mūsų pačių ir vien tik besti pirštu į kažką, kam, mūsų nuomone, būtų galima suversti atsakomybę, šiuo atveju tikrai nepakaks. Taip, atsakomybė visada reiškia riziką, kad užsistodamas kitą tu pats gali atsidurti ne itin malonioje padėtyje. Bet mūsų vertybinį stuburą išbando ne žodžiai ir deklaracijos, o konkretūs veiksmai, atskleidžiantys, ar esame linkę rizikuoti tam, kad priimtume dalį naštos iš to, kuris kenčia šalia.
Kardinolo vilties pamoka
Šiemet pasaulis minėjo trisdešimtąsias Berlyno sienos, tapusios Šaltojo karo simboliu, griūties metines. Ši siena buvo pastatyta tam, kad sulaikytų srautą žmonių, norinčių pabėgti iš Rytų į Vakarų Vokietiją, iš komunistinės priespaudos į laisvą šalį. Berlyno siena įkalino žmones norint įgyvendinti utopiją, o nugriovė ją žmonės, kurie netroško jokios utopijos, o siekė paprasčiausio normalumo. Disidentai siekė to, ką žmonės jau turėjo Vakaruose – demokratinės santvarkos, kurioje galima rinktis iš daugiau nei vieno kandidato, žmogaus teisių, tarp kurių – žodžio, tikėjimo, susibūrimų laisvė. Jie norėjo gyventi kaip visi, o režimas į tokį jų norą dažniausiai atsakydavo represijomis, kurių dydis skyrėsi priklausomai nuo laikotarpio.
Šiame kontekste prisimenu legendinio disidento, dramaturgo, o vėliau jau Berlyno sienos griūties ir Čekijos prezidento Vaclavo Havelo bendražygio žodžius, pasakytus apie viltį. Michaelas Žantovskis kalbėjo, kad viltis V. Havelui reiškė ne naivų įsitikinimą, kad viskas neišvengiamai baigsis gerai, o tikėjimą, kad yra dalykų, kurių siekiant verta priimti ir kančią kaip neišvengiamą to kainą. Šiandien gausu teorijų, aiškinančių, kad Sovietų Sąjunga ir visas satelitinis jos Rytų blokas žlugo dėl ekonominių priežasčių ir komunistinės sistemos struktūrinio neefektyvumo ar dėl politinių lyderių tam tikrų sprendimų. Kad ir kokią paaiškinamąją galią turėtų šios teorijos, nemanau, kad galima nuvertinti ir eilinių piliečių, kurie siekė gyventi tiesoje, o ne mele, indėlį į šį procesą – pastangas klibinti komunistinę sistemą plyta po plytos.
Tą pabrėžė ir popiežius Pranciškus, kuris šiemet kardinolu paskelbė sovietų tremtyje kalintą tikėjimo ir žodžio laisvės gynėją, kunigą Sigitą Tamkevičių. Tai yra tiek asmeninis įvertinimas, tiek kartu ir pagerbimas visų tų žmonių, kurie savo apsisprendimu rinkosi ne prisitaikymą ir pavergtą protą, o autentišką buvimą. Šiame kontekste prisimenu vieną skaitytą liudijimą, kuriame žmogus nesutiko, jog jam būtų klijuojama sovietinio disidento etiketė. „Mes buvome tie normalūs piliečiai, o būtent režimas su visu savo melo aparatu ėjo prieš normalumą, prieš sveiką protą“, – kalbėjo jis.
Šiandien pasaulyje vėl daugėja sienų tiek tarp valstybių, tiek jų viduje. Ne visos yra fizinės kaip Berlyno siena, tačiau nuo to jos netampa mažiau tikros ir skaudžios. Bulgarų filosofas Ivanas Krastevas savo naujausioje, šiemet pasirodžiusioje knygoje „Idealas, kuris žlugo“ analizuoja priežastis, kodėl dalis anksčiau į liberaliąją demokratiją besiveržusių pokomunistinių valstybių šiandien nusigręžia nuo Vakarų imitavimo, ženklinusio normalumą. Šiame tekste neaptarinėsiu visų jo įžvalgų. Apsistosiu ties viena, kuri kalba apie tai, kad mūsų regione girdimos kalbos apie pabėgėlių keliamą grėsmę iš tikrųjų maskuoja kitą skaudžią problemą – emigraciją. Jei mūsų galutinis tikslas yra Vakarai, tai kodėl turime laukti, kada tapsime tokie kaip jie, jei galima jau dabar balsuojant kojomis išvykti ten? Emigracija, vadinamasis protų nutekėjimas, sukelia netekties jausmą tiems, kurie pasilieka. Netenkame ne tik puikių specialistų, bet ir artimųjų, draugų. Kalbos ir publikuojama statistika apie tai, kad sėdime ant demografinės bombos, kad esame sparčiai nykstanti valstybė, šią problemą padaro tik dar opesnę.
Ne paslaptis, kad dalis žmonių emigruoja ne tik dėl geresnių išsilavinimo ar karjeros galimybių, kurių jie negali gauti čia. Dalis išvyksta dėl socialinio klimato, kai jaučiasi neįvertinti, nepriimti, nesulaukiantys ne tik valstybės dėmesio, bet, veikiausiai žymiai svarbiau, bendrapiliečių solidarumo.
Politikams daug lengviau kalbėti apie sienas, kurios neįleistų pabėgėlių ar tiesiog migrantų. Daug sunkiau yra galvoti apie tai, kaip tėvynėje išlaikyti tuos, kurie planuoja išvykti. Ir sienos čia nebepadės. Vėl aktualu tampa tai, apie ką kalbėjo ir liudijo minėtieji V. Havelas ar S. Tamkevičius – viltis. Viltis, kuri šiuo atveju reiškia tikėjimą, kad yra prasminga pasilikti, nors kitur gal ir geriau, nors čia ir reikia kovoti su gausybe iššūkių bei problemų, aukotis, kad situacija pasikeistų. Viltis, kuri kalbėtų apie tai, kad esi reikalingas, kad čia gali pasiekti savo išsipildymą.
I. Krastevas kalba apie tai, kad Vidurio ir Rytų Europos populistai savo kalbose kaip tik ir siekia demonizuoti Vakarus tikėdamiesi taip sulaikyti savo piliečius nuo sprendimo emigruoti. Galbūt bus mažiau norinčių vykti ten, kur tėra „gayropa“, kur atšliaužia leftistinė diktatūra, kur triumfuoja mirties kultūra ir t. t. Tuo nenoriu pasakyti, kad ten kažkur nėra problemų. Tuo noriu akcentuoti, kad tokie retoriniai triukai gal ir gali pakurstyti baimes, nepasitikėjimą, tačiau jie tikrai negrąžins vilties ir tikrai nepadės spręsti čia, vietoje, esančių problemų, kurios ir išstumia žmones svetur.
Žirgas be raitelio
Bulgarų menininkas Lučezaras Bojadžijevas yra sukūręs daugybę fotomontažų pavadinimu „Atostogose“. Juose užfiksuotos žymios Europos skulptūros, kuriose didieji senojo žemyno lyderiai joja ant savo žirgų. Tiesa, fotomontažuose lieka tik žirgas be lyderio. Pastarasis, suprask, kaip tik ir išėjo atostogų. L. Bajadžijevas taip siekė atspindėti Europos Sąjungos bandytą įkūnyti idealą, kai po Šaltojo karo, triumfavus kapitalizmui ir liberaliajai demokratijai, kuriems esą nebeliko alternatyvų, buvo svajojama, jog nebereikės ir lyderių, nes pakaks visą politinį mechanizmą į priekį varančių procedūrų ir jas prižiūrinčių technokratų. Charizmatiškas lyderis netgi buvo suvokiamas kaip iššūkis, problema. Galima būtų gilintis, iš kur kilo tokios svajonės – dėl XX amžiaus didžiųjų tragedijų, į kurias pasaulį įklampino masėmis manipuliuojantys diktatoriai, suvokimo, kad per ilgą laiką taip ir nepavyko subrandinti tikrų europinių lyderių, o geriausiu atveju turime tik nacionalinius, kurie anksčiau ar vėliau ims tempti paklodę į savo šalies pusę?
Kaip ten bebūtų, panašu, kad šiandien technokratų era baigėsi. Prie to prisidėjo ir tai, kad liberali demokratija susiduria tiek su išorės, tiek su vidaus iššūkiais. Europos Sąjunga ir NATO šiuo metu gyvena permainų ir neužtikrintumo dėl ateities laikotarpiu, kuris kelia klausimų dėl po Šaltojo karo nusistovėjusios tarptautinės sistemos tvarumo. Klausimų, kurie kyla tiek iš paskirų valstybių vidaus iššūkių, tiek iš tarptautinio konteksto, yra gausu. Nuo to, kokie bus atsakymai, vesiantys į konkrečius sprendimus, priklauso ne tik tai, kokie bus kiti metai, bet ir dešimtmečiai.
Ar čia, Lietuvoje, mes patys žinome, kokią savo valstybės viziją turime, kaip ją siekiame paversti ne greit iš galiojimo išeinančiomis deklaracijomis, o nuoseklia, visa apimančia politine programa? Ar žinome, kokios Europos ir su kokiais sąjungininkais siekiame? Ar apskritai turime tvirtų sąjungininkų, kurie būtų ne vienkartiniai ad hoc partneriai iš reikalo? O gal susmulkėjome tiek, kad mūsų politinio mąstymo horizonte yra jau net ne kadencijos, o banaliausios iš asmeninių nuoskaudų ir kaprizų kylančios trumpalaikės intrigos, po kurių rytoj tebūnie ir tvanas, kurį semti teks jau kitiems?
Minėtas L. Bojadžijevo projektas yra svarbus, nes skatina susimąstyti apie politinę lyderystę šiandien. Manau, kad šiandien reikia politinių lyderių, ypač tokių, kurie gebėtų suteikti atsaką populistams, klestintiems iš susipriešinimo, nepasitikėjimo kurstymo. Reikia tokių politinių lyderių, kurie savo vizija įkvėptų rytojuje matyti viltį, o ne baimę. Tačiau ypač reikia tokių lyderių, kurie kiekvieną iš mūsų paskatintų būti lyderiais, užsikraunančiais atsakomybę ir solidarumą su šalia esančiais. Tai yra įgalinanti, tarnaujanti, o ne viešpataujanti lyderystė.
Juk tie fotomontažuose regimi tušti balnai yra ne kam kitam, o mums. Jei patys nesiimsime lyderystės ir pokyčio skatinimo savo aplinkoje, niekas nesikeis. Priešingai, realu, kad jausdamiesi vis labiau bejėgiai, vis mažiau galintys kažką pakeisti patys kartu su savo bendruomenėmis, mes vis labiau imsime pasitikėti įvairiausio plauko šarlatanais, apsimetančiais nuolankiais mūsų tarnais, žadančiais nuimti mūsų naštą. Tačiau jei šiandien jiems perduosime atsakomybę, ryt jie ims reikalauti ir mūsų teisių. Geriau to nebūtų.
