Aktorius Tomas Šečkus: viskas, ką darai, svarbu tik tau ir Dievui
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje antrame magistro kurse vaidybą studijuojantis aktorius Tomas Šečkus sako, kad, ko gero, savo pašaukimą jau rado. Tačiau panašu, kad ant scenos tenka ne tik vaidinti – čia ieškoma ryšio, gali atsiskleisti ir dvasinis pasaulis. Apie tai ir kalbamės su jaunuoju aktoriumi – aktorystę, tikėjimą ir svajones.

Visai neseniai įvyko tavo spektaklio premjera. Apie ką jis buvo?

Vaidinau miniatiūrą „Dovydo psalmės“, tai buvo teatralizuoti skaitymai. Premjera įvyko Ramintojos bažnyčioje.

Pasirinkau Dovydo psalmes, nes jos man pasirodė emocionalios – norėjau jas išvaidinti ir pajusti, ką reiškia melstis taip, kaip Dovydas meldžiasi. Būtent mokydamasis psalmių ir jas vaidindamas supratau, kad visiškai nemoku melstis. Tas atvirumas su Dievu nėra toks atviras, kokį turėjo Dovydas. Nors aš jau ketveri metai kaip atsivertęs… Tas dalykas prieš ketverius metus įvyko: tada tikrai pajaučiau, kad prisilietė prie manęs. Ir vis tiek tada atrodo, jog gyveni, gyveni, ir žiūriu, kad jau pradingo tas buvęs ryšys su Dievu. Todėl ir pasirinkau tokią temą, kuri vėl verstų gilintis, verstų eiti ir kalbėti su Dievu, gyventi su juo.

Modesto Endriuškos nuotrauka

Kalbi apie labai asmeninį pasirinkimo motyvą ir ryšį. Ar temą pasirinkai tik dėl savęs, ar norėjai siųsti žinutę ir tiems, kurie tavęs klausė?

Savaime suprantama, kad siunčiau. Man svarbiausi buvo psalmės žodžiai – ten buvo kelios kertinės žinios, kurias norėjau, kad išgirstų ir kiti. Kad ateitų į pasirodymą ir girdėtų, kaip kažkoks vaikinas vaikščiodamas po požemius meldžiasi – galbūt jis atrodo kaip lunatikas, bet iš esmės tai reiškia išgirsti Dovydo žodžius. Jis sako, kad Dievas priims susigraudinusios dvasios atgailą.

Besiruošiant šiam pasirodymui buvau baptistų bendruomenėje Malonės bažnyčioje. Ten pastorius Steve’as kalbėjo, kad tai, kaip mes meldžiamės Dievui, apibūdina, į kokį Dievą mes tikime. Dovydo psalmės apibūdina būtent tai, kokį Dievą mes tikime, koks Dievas yra.

Šis tavo pasirodymas – ne vienintelis. Kur dar yra tekę vaidinti?

Klaipėdos dramos teatre turime spektaklį „Kreditoriai“ pagal Augusto Strindbergo pjesę. Taip pat vaidinu Jono Vaitkaus spektaklyje „Atžalynas“. Buvo tų pasirodymų ir bakalauro laikais… Buvo ir serialas „Laisvės kaina“, dar porą epizodų vaidinau kitame seriale. Ir kine, ir teatro scenoje teko išsibandyti…

Kuo skiriasi teatro ir kino vaidyba?

Teatre daug svarbiau klausytis savo partnerio. Nors to reikia ir kine, bet teatre ypač svarbu, kad būtumėte su partneriu kartu – vienas kitą girdėtumėte, keistumėte kalbėjimo tempą, kartu eitumėte link tikslo. Kad dialogas būtų melodingas ir tikroviškas – nesijaustų, kad yra išmokta, kad jis kurtųsi čia ir dabar. Pavyzdžiui, ką tik vyko spektaklis „Atžalynas“. Manau, kad man ir mano draugui Mantui pavyko, nes abu vienas kito klausėmės: aš pasakau ir jis mane girdi, ir aš girdžiu – kur jis, kokioj jis temperatūroj, kaip jis atsakė, kodėl jis taip atsakė… Situacija vyksta čia ir dabar. 

O kine yra daug montažo: jeigu filmuotų mūsų sceną, tai iš pradžių filmuotų mane ir atrinktų geriausias mano reakcijas. Po to statytų kamerą ir nufilmavę atrinktų geriausias tavo reakcijas. Todėl gali sau leisti įsijausti į kažkokią būseną, veikėją. Kine tą personažą daugiau gali vaidinti sau. O teatre išėjęs į tokį „transą“ nebegirdėsi partnerio ir scena nevyks.

Vaidyboje daug bendradarbiavimo ir kito žmogaus pajautimo. Turbūt tai galima susieti ir su krikščioniška pasaulėžiūra, kito žmogaus pajautimu?

Iš tiesų, akademijoje gavus veikėją, dažnai jis nebūna tobulas, be trūkumų. Tokie veikėjai yra geriausi – jie turi ir kažkokių gerų savo savybių, ir ydų. Ir tai leidžia tau priimti žmogų tokį, koks jis yra. 

Kitas dalykas, jog vaidybos studijos leidžia pažinti save patį – pamatai, kad ir pats nesi tobulas žmogus. Krikščionybėje kartais pasitaiko tokių atvejų, kad tai, jog sekmadienį eini į bažnyčią, kasdien skaitai Bibliją, meldiesi, greitai gali paskatinti panirti į iliuziją, jog esi nepakaltinamas, geras žmogus. Nesvarbu, kad galbūt savo minčių nekontroliuoji, ar negražiai bendrauji su savo artimais žmonėmis, nepadedi jiems… Aktorystė leidžia pamatyti save iš šono, kad dar tikrai neturi tokios širdies, kokia yra aprašyta, kokią turėjo Jėzus. Pavyzdžiui, bandydamas skaityti Dovydo psalmes, imdavau galvoti – oho, koks jis žmogus buvo, kokią širdį turėjo… Jeigu pyksta, tai pyksta – ir labai nuoširdžiai, atvirai. Jeigu myli, tai myli, jeigu šlovina, tai šlovina. Visiškai pametęs galvą. Tada galvoji – vau! Aš toks gal vis tiek sukaustytas kultūros, sociumo, kažkokių nerašytų taisyklių: kažkas gali pamatyti, kreivai pažiūrėti… Bet pasižiūri į tokius pavyzdžius ir supranti, kad nėra ko bijoti, ypač mano amžiuje. Man dvidešimt penkeri – aš neturiu ko prarasti, aš galiu rizikuoti…

Kodėl pasilikai studijuoti čia, Lietuvoje? Kokia tavo įstojimo į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją istorija?

Man labai patinka Vilnius, jo gatvės… Vaikščioti gatvėmis, kai visur dega tos oranžinės šviesos… Ir aš jaučiu, kad tai yra mano namai. Dvyliktoje klasėje galvojau apie studijas užsienyje, Jungtinėje Karalystėje. Ten daug kas bando įstoti, studijuoti, tad ir aš galvojau, kad reikia bandyti ten įstoti į vaidybą. Važiavau ten, ėjau į porą peržiūrų… Man sekėsi vidutiniškai. Nors pasiekiau antrą turą, vėliau nebepavyko. Atsimenu, vaikščiojau po visus tuos miestus – Londoną, Glazgą… Man patiko ir svetinga Škotijos konservatorija. Tačiau jaučiausi ne savo vietoj… Kai grįžau į Vilnių, pajaučiau, kad čia yra ta vieta ir kad man reikia būti čia, bandyti čia – Vilniuje, stoti į akademiją. Ir štai aš akademijoj. Ir tų žmonių pas mus nėra tiek daug, kiek turi kosmopolitiški miestai.

Man buvo labai naudinga nuvykti svetur ir plačiau pamatyti pasaulį. Pamačiau, kiek daug tokių pačių žmonių, su tokia pačia svajone kaip mano. Ir aš nesu kažkoks stebuklas, nesu vienintelis, kurį čia visi nori priimti… Turėjau tokį įsivaizdavimą, jog po 12 klasės visi sakys: ateik, Tomai, mes tavęs laukiame! Ateik, gyvenk, štai tau viskas paruošta! Tada suvoki, kad ne – gyvenimas tavęs nelaukia. Ir tu pats, kaip žmogus, esi svarbus tik Dievui. Visa tai, ką tu darai, irgi niekam nesvarbu – išskyrus tave ir Dievą. O jeigu net tau nesvarbu, ką tu darai, tai ir Dievui nesvarbu.

Grįžtant prie vaidybos – kokias emocijas tau suteikia teatras, kaip jautiesi nulipęs nuo scenos?

Po „Dovydo psalmių“ išėjau gal kiek pasimetęs. Pirmąkart atlikęs pasirodymą imi galvoti – ar viską padariau? Visada atrodo, kad buvo galima dar geriau… Dabar man sudėtinga sakyti, kaip jaučiuosi kiekvieną kartą nulipęs, kai tų kartų dar nebuvo tiek daug. Man visą laiką patinka užlipti ant scenos – būna gera, kai turi ryšį su žiūrovais. Būna ir tokių momentų, kai būna tragiška ir vėliau galvoji, kodėl taip blogai buvo. Tikrai būna, jog kartais kažkodėl neišeina. Ar nesiklausai partnerio, ar įšoki į seną išmoktą dalyką. Teatre lengva pajusti, kada darai jau išmoktą, o kada iš naujo atrandi. Nuo to ir priklauso – jeigu kiekvieną kartą atrandi ant scenos kažką naujo, tai apdovanoji ir save, ir žiūrovą. To niekaip nenuslėpsi, tai tikrai jaučiama.

Modesto Endriuškos nuotrauka

Ar yra buvę momentų, kai galvojai, jog vaidyba ne tau?

Toks klausimas kyla prieš lipant į sceną, kai būna didelis jaudulys. Tada galvoju: kodėl tokią profesiją pasirinkau, kodėl aktorystė? Taigi taip jaudinuosi prieš išeidamas… Žinoma, aš noriu eiti, noriu vaidinti, noriu išbandyti kuo įvairesnius dalykus, nes praktinės patirties dar nesu sukaupęs tiek daug. Nors akademijoj daug vaidindavome ir repetuodavome, visgi tai uždara bendruomenė. O čia dabar išėjus norisi pasakyti „Imkit mane, aš galiu!“. O tokių jaunų yra pilna. Tada matai, jog tą paėmė, tą paėmė, o ką man daryt? Todėl bandysiu pats daryti kažką savo, vis tiek kažkaip norisi… Tuo labiau kad į akademiją įstojau ne iš pirmo karto. Buvo taip, kad stojau iškart po dvyliktos klasės, bet tuo metu dar neįstojau. Po metų pertraukos stojau antrą kartą. Tada aš tikrai žinojau, kad nieko kito bandyti nenoriu. Žinojau, kad jeigu šį kartą neįstosiu, bandysiu ir trečią kartą. O ką toliau daryti – eiti į ofisą dirbti? Nė už ką nenoriu. Statybose dirbti? Ne, nenoriu tikrai. Kai išsirenki savo dalyką ir jauti, kad to tikrai nori, tai reikia bandyti.

Kaip atsiradai ant scenos per poeto partizano Broniaus Krivicko šimtmečio minėjimą? Ar tau jis patinka kaip rašytojas?

Mano scenos kalbos dėstytoja pasiūlė man paskambinti renginio organizatoriui Gediminui Storpirščiui. Aš jam paskambinau ir man pasakė, kaip ką organizuos… Akademijoje mes skaitydavom eilėraščius – buvau pasirinkęs vieną Broniaus Krivicko – „Tavo vardui“. Man labai patiko, kad jis tiesiai šviesiai kalba apie tikėjimą ir to nebijo. Kažkaip visada vertinu tuos krikščionis, kurie tiesiai šviesiai kalba apie savo išpažinimą ir tikėjimą. Jauti, kad jų tikėjimas yra tikras.

Kadangi man patiko tas poetas, sumąsčiau paskaityti daugiau jo eilėraščių. Radau labai įdomių, kuriuos norėjosi perskaityti, kad galėčiau uždegti žmones, jog jie turėtų tikėjimo, kad būtų drąsūs tikėjime. Kaip ta liepsna – jeigu jos neprižiūri, tada būna tik raudona rusenanti anglis – todėl svarbu visą laiką pakurt malkų…

Kiek žinau, tavo šeimos nariai yra protestantai, o tėtis – pastorius. Krikščioniškos vertybės jūsų šeimoje nesvetimos, juk tu jau užaugai tokioje aplinkoje?

Mano tėtis pastorius. Bet vienas dalykas yra užaugti, kitas dalykas – iš tikrųjų tikėti. Jaunystėje visada laikiau save krikščioniu, bet iš tiesų toks nebuvau. Tai buvo tik teorinis tikėjimas. Nors mano šeima yra tikinti, tada aš neturėjau gyvo santykio su Dievu: nesupratau, kodėl tėvai meldžiasi, kodėl jie tiki, kodėl jie skaito Bibliją kiekvieną dieną. Po to, laikui bėgant, pats pradedi ieškoti atsakymų. Pasitaiko, kad kažkur nuklysti, bet Dievas yra maloningas – jeigu ieškai jo, jis apsireikš. Svarbu jo neįdėti į tam tikrą formą, nes Dievas dažnai ne toks, kokį mes įsivaizduojame. Dažnai man atrodydavo, kad tikėjime vien tik taisyklės – nedaryk to ir ano… O išėjo taip, kad aš pajutau jo meilę ir malonę. Ir kai tu pajunti tą malonę, supranti – o, vau. Galima skęsti gilyn ir gilyn į šį dalyką, taip gera į jį pasinerti.

Dalyvavai Pasaulinėje lyderystės konferencijoje. Papasakok, ką ten veikei.

Mane ten pakvietė, jog per meninę prizmę pristatyčiau Evangelijos žinią. Tai buvo mano rimtas pasirodymas prieš 2500 žmonių: reikėjo atsistoti, išdėti 10 minučių su pradžia, pabaiga bei pasakojimu. Tai buvo iššūkis, o tiek manęs klausančių žmonių man – rekordas.

Pasaulinėje lyderystės konferencijoje iš viso pasaulio suvažiuoja pastoriai, žymių kompanijų vadovai tam, kad skatintų lyderystę, kuri pasižymėtų kilniu tikslu. O tuo būdu skelbtų ir Evangeliją.

Kaip dorybę pritaikyti lyderystėje?

Sakyčiau, kad Jėzus tikrai geras pavyzdys: lyderis, kuris guldo galvą už savo komandą – ne tik už savo mokinį, bet ir už visą pasaulį.

Girdėjau tokį pavyzdį, kad kai Jėzus ėjo su dvylika mokinių į Getsemanės sodą, jis ėjo pirmas, jis ėjo į priekį… 

Negalėčiau pasakyti, kad esu kažkoks labai uždegantis ir vedantis žmogus, bet tiesiog seku tuo, ką jaučiu. Dabar mokausi būti geras sekėjas.

Ko palinkėtum jaunam žmogui, kaip jam siekti savo tikslo?

Aš siūlau bandyti. Ne tik bandyti, bet ir iš tikrųjų įdėti darbo. Siekti tikslo – tai nereiškia vien sėdėti ir svajoti. Man buvo taip, jog 11–12 kl. daug žaidžiau kompu, buvau noulaiferis. Vieną dieną besėdėdamas pagalvojau, jog dabar galėčiau ruoštis savo stojamiesiems, bet žaidžiu tą patį žaidimą trečią kartą: žinau atmintinai visą istoriją ir investuoju laiką į dūmą, į nieką. Nes viską atidengus tai yra tik programos – miražinis pasaulis, kuriame gali būti superherojus… O savo gyvenime esi kažkur nuošaly, šešėly. Tada supratau, kad turiu baigti žaisti tokius žaidimus. Viską ištryniau, pradėjau investuoti laiką į tai, kas išlieka ir yra apčiuopiama šiame gyvenime. 

Tada, kai imi ieškoti gyvenimo čia – draugysčių, žmonių, Dievo – tuomet gyvenimas apdovanoja. O išbandymai… Nors jų ir nenorime, jie parodo tavo charakterį ir koks žmogus esi iš tikrųjų. Taigi palinkėčiau visiems svajoti ir klausyti protingų patarimų, taip pat melstis. Dar reikia skaityti knygas.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 2-ajame numeryje)

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.