Nuo moksleiviško amžiaus mane, jaunąją ateitininkę, įkvėpdavo žinia, kad daugelis lietuvių poetų klasikų debiutavo „Ateities“ žurnale. Patiko ir tebepatinka skaityti poeziją, todėl net truputį didžiavausi, kad ir aš, ir žurnale savo kūrybą spausdinę poetai esam iš vieno molio lipdyti – ateitininkai. Toks buvo tas paaugliškas noras kaskart vis rasti progą savimi pasididžiuoti. Dabar jis seniausiai praėjęs, šiame žurnale savo tekstus spausdinti pasirinkę iškiliausi Lietuvos kultūros veikėjai veikiau kelia man įtampą ir įvairius kitus jausmus, skatinančius manyti, kad gal dar nesu verta rašyti į tokį garbingą leidinį. Tad šio numerio tekstas atsirado norint tą didybę surasti – bevartant 110 metų „Ateities“ žurnalo palikimą ir permąstant šio leidinio įtaką Lietuvos kultūrai.
Man visada buvo smalsu, kokią dalį šio žurnalo turinio užėmė grožinės kūrybos publikacijos, kultūros referavimas, knygų apžvalgos. Tad nusprendžiau savo smalsumą patenkinti. Atsiverčiau užrašų knygelę, tuščio puslapio viršuje didelėmis raidėmis užrašiau: KULTŪRA IR ATEITININKAI, ir pradėjusi vartyti „Ateities“ žurnalo archyvus, atsakingai užsirašinėjau atradimus, kuriais dalinuosi ir čia.
Pirmasis „Ateities“ numeris garsus Dovydaičio tekstu „Trys pamatiniai klausimai“, aptarusiu ateitininkų organizacijos tikslus, aplinką, kurioje ji veikia ir pan. Dar prieš jį pačiuose pirmuose žurnalo puslapiuose išspausdintas tekstas, kuriame pristatoma pačio leidinio vizija, paaiškinama skaitytojui, ko jis turi iš šio, tuomet dar žurnalo „Draugija“ priedo jaunimui, tikėtis. Išskiriami trys tikslai, kiekvienas jų įvardintas vienu žodžiu: tiesa, grožė, gerovė. Tiesos troškimą turėtų atspindėti žurnale aptariami amžini religijos ir mokslo klausimai. Gerovė siejama su moksleivių padėtimi Lietuvoje, žurnalas įsipareigoja jais domėtis ir rūpintis. Grožė susijusi su kūryba, apie ją rašoma taip: „Antroje vietoje eis poezija ir įvairios rūšies beletristika. Sulig savo esybės – poezija ir beletristika privalo būti grožio išreiškėjos, įkūnijančios gražią mintį ir gražioje formoje. Todėl „Ateitin“ bus dedama tik tokie dailiosios tverybos veikalai, kurie ištikro atsižymės gražia mintimi ir dailia forma. Bus tai antroji grožės sritis. By kokiems šlamštams čia nebus vietos.“ Taigi, žurnalas užsimoja ne tik spausdinti kūrybą, bet ir griežtai ją vertinti, recenzuoti. Redakcijai svarbus ne tik turinys, bet ir forma. Taip pirmaisiais „Ateities“ leidybos dešimtmečiais žurnale pradėjo spausdintis tokie poetai kaip Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Vytautas Mačernis, Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas ir kt.
Taip pat, ilgą laiką žurnale veikė skiltis „Bibliografija ir kritika“, kurioje buvo talpinamos knygų apžvalgos ir išsamesnės recenzijos. Šioje skiltyje buvo recenzuojamos ne tik grožinės literatūros knygos, tačiau ir filosofiniai ar teologiniai veikalai. Karts nuo karto žurnale pasirodydavo puslapis, pavadintas „Redakcijon atsiųstos kningos“, kuriame tiesiog būdavo išvardintos neseniai išleistos knygos, matyt, kad skaitytojai žinotų literatūros pasaulio naujienas. Kai kurie „Ateities“ numeriai būdavo proginiai, pavyzdžiui, 1913-ųjų metų 10 numeris skirtas Maironiui ir jo kūrybai, minint, kaip rašoma leidinyje, 25 metus literatiškojo darbo.
Kelis dešimtmečius žurnalo turinys atrodė taip: didžiąją dalį jo užėmė grožinė kūryba – poezija, proza bei vertimai, o kitoje dalyje buvo spausdinami įvairūs straipsniai apie tikėjimą, kultūrą, kūrybą, mokslą, kalbą ir t. t. Vienas tokių straipsnių, išspausdintas antrajame žurnalo numeryje patraukė akį, nes jo pagrindinis uždavinys yra išsiaiškinti, kas ateitininkams yra kultūra ir „kokiu keliu jie ją pasiryžo vykdinti“. Straipsnyje plačiai aptariamos įvairios buvusios ir esamos kultūros formos, ateitininkai įvardijami kaip krikščioniškos kultūros nešėjai bei puoselėtojai („Kristus yra mūsų kultūrinio veikimo Alfa ir Omega“), o pati kultūra apibrėžiama gana poetiškai: „Kultūra bus toks žmogaus stovis, kuris yra žmogaus vertas, kuris vertas žmogaus žmogiškumo, stovis, kuris kelia ir užlaiko žmoguje žmogiškumą, o visa, kas mažina žmogaus vertę, mažina žmogaus žmogiškumą, bus nekultūra, antikultūra, barbariškumas“. Rodos, čia užfiksuotas pagrindinis „Ateities“ redakcijos tikslas – palaikyti žmogaus žmogiškumą, kviesti jį mąstyti, mokytis, kurti bendruomenę, būti kūrybingam ir grožėtis menu.
Kurti ir publikuotis buvo skatinami ne tik kūrybinį kelią pradėję studentai, „Šatrijos“ draugijos nariai, tačiau ir moksleiviai ateitininkai. Trečiajame dešimtmetyje žurnale atsirado skiltis „Jaunųjų žieduos“, kurioje buvo spausdinama moksleivių kūryba. Buvo skelbiami ir kūrybos konkursai, štai vieno jų skelbimo ištrauka iš 1926 m. 5-6 numerio: „Ateities“ redakcija skelbia konkursą parašyti beletristinį kūrinėlį, kuriame būtų vedamoji mintis: tėvynės meilė, pasiaukojimas artimui, kilnių valandų atsiminimai, karo atsiminimai ar kas kita artima at-kų gyvenimui. Apysakaičių herojais pageidaujami jaunesnieji<…>“. Gaila, nepavyko atsekti, koks apsakymas laimėjo, bet „Jaunųjų žiedų“ skiltis verta dėmesio ir šiandienos skaitytojui. Ši skiltis išliko ir vėliau, keitėsi tik pavadinimas: „Ateities spinduliai“, „Sūkurys“.
Žurnalo leidybos tradiciją nutraukė neramumai Europoje, todėl penktajame dešimtmetyje leidyba kartu su daugeliu Lietuvos inteligentų ateitininkų persikelia į Vokietiją, o vėliau – į Jungtines Amerikos Valstijas. Šešių metų (tarp 1940-1946) pertrauką išgyvenęs ir atradęs poreikį toliau būti leidžiamas, žurnalas pasirodo Vokietijoje ten laikinai apsistojus ateitininkams. Tėvynės ilgesys, nežinomybė jaučiama ir po pertraukos pasirodžiusio žurnalo puslapiuose, tačiau toliau kalbama apie idealų siekį, troškimą tobulėti, mokytis, stengtis dėl Lietuvos, o taip pat ir nenustoti kurti, kūryba žurnale dalintis. „Norime, kad „Ateities“ puslapiai būtų pilni kūrybinių pasireiškimų, duodančių vilties tikėti rytojumi“ – taip rašoma pirmuose leidinio puslapiuose, kuriuose apsvarstomas tolimesnis žurnalo kelias. Tame pačiame numeryje spausdinami ir filosofo Stasio Šalkauskio iškelti nauji ateitininkų uždaviniai, užrašyti federacijos valdybos atsišaukime į ateitininkus. Vienas jų taip pat yra susijęs su kūryba: „Labai aktualus penktas at-kų uždavinys yra įsigijimas kūrybinio, pilno iniciatyvos ir plataus užsimojimo, nusistatymo einant prie tautinės savo lytimi ir universalinės savo turiniu kūrybinės sintezės“. Tame numeryje pasirodo Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno ir kt. poetų eilėraščiai, Oscaro Waildo pasakos „Žmogus, kuris pasakodavo apie nuostabius dalykus“ vertimas. Nepaisant to, didžiąją dalį tekstų sudarė įvairūs moksliniai bei filosofiniai straipsniai tautiškumo, tikėjimo klausimais, atsirado ir atsiminimų – patirčių, įgytų svetimuose kraštuose, publikacijos. Žurnalas išeivijoje pamažu ėmė orientuotis ne tik į jaunimą, bet į visą lietuvių bendruomenę ten, todėl atsirado atskira skiltis „Mūsų jauniesiems“, kurios turinys – daugiausia pramoginis (užduotys, vadintos šaradomis, juokai, trumpos naujienos iš moksleivių gyvenimo).
1950-aisiais metais žurnalo leidyba persikelia į Jungtines Amerikos Valstijas. Kitoje Atlanto pusėje žurnalas bus leidžiamas iki 2001-ųjų, šiais metais redakcija vėl sugrįžo į Lietuvą. Amerikoje žurnalas įgyja leidybos pastovumą, leidžiamas beveik kas mėnesį. Dideliu ateitininkų rūpesčiu tampa bendruomenės telkimas ten, išeivijoje, ir nerimas dėl situacijos Lietuvoje. Šios temos vyrauja žurnalo straipsniuose, tačiau kiekviename numeryje atsiranda vietos ir kūrybos publikavimui: gausiai į „Ateitį“ rašo Henrikas Nagys, Marius Katiliškis, Kazys Bradūnas ir kt. išeivijoje kūrę autoriai, vis grįžtama prie Vytauto Mačernio eilių. Amerikoje išeiviams pradėjus leisti knygas, sugrįžo ir recenzijų bei apžvalgų skiltis, vadinama „Atskleista knyga“, spausdinamos iš Lietuvos gautos partizanų dainos. Su kiekvienais metais išeivių leidžiamoje „Ateityje“ vis daugėjo savos buities – itin plačiai buvo aprašomi įvairūs ateitininkų susitikimai ir suvažiavimai, stovyklos, kartais tai užimdavo didžiąją dalį žurnalo turinio, todėl itin sumažėjo kūrybos publikacijų, teorinių pasvarstymų… Nepaisant to, „Ateitis“ išeivijoje buvo svarbi terpė ten kuriantiems lietuviams.
Galiausiai vartau praėjusių metų „Ateities“ žurnalus ir galvoju, kad šiam savo rašinėliui išsikėliau gana kvailą klausimą, nes atsakymas yra akivaizdus. Ateitininkų organizacijai pradžią davęs leidinys visada dalinosi kūryba, apmąstė Lietuvos ir pasaulio kultūrą. Dabar žurnale tik retkarčiais pasirodo poezijos ar kitos grožinės literatūros publikacijos, tačiau, ko neaptikau nė tarpukario, nė išeivijos leidiniuose, šiandienos „Ateitis“ kalbasi su kūrėjais – režisieriais, muzikantais, poetais, aktoriais. Kalbasi apie kūrinius, tačiau kelia ir paprastus žmogiškus klausimus. Šiandienos „Ateitis“ tapo dialogą kuriančiu ir kultūrinius tiltus tarp žmonių tiesiančiu, atviru žurnalu. „Ateitis“ buvo ir neabejotinai toliau yra kultūrinis leidinys.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 1-ajame numeryje)