Šiemetinė socialinė reklama skelbia, kad ir „aš“, ir „tu“ esam ateitininkai. 1949-ųjų metų straipsnyje Antanas Maceina ne tiek skelbia, kiek klausia – o kas yra ateitininkas? Tiesa, čia ryškėja ir vienas kitas tuometinei ar šiandieninei ateitininko tapatybei reikšmingas atsakymas. Ateitininkijai primenama meilės įstatymo bei socialinio veikimo būtinybė, Dievo karalystės kūrimas žemėje… Parafrazuodamas psalmę, Maceina išsako mintį, kad ateitininkų širdyse atgarsio randa dangaus ir žemės skelbimas; o nepamiršdamas pagrindinio ateitininkijos šūkio, jo įsikūnijimo ieško ir kaip dialogo, neabejotinai aktualaus ir šiandien: „Ateitininkas yra moderninės kultūros jungėjas su Krikščionybe, atnaujindamas šią kultūrą Kristaus dvasia“ (Maceina, p. 2, 6). Šios minties prasmę, konkretų įsikūnijimą leidžia patirti ištisa Nepriklausomos Lietuvos (tarpukario) ateitininkų plejada, o išskirtiniu pavidalu – ir Vytauto Mačernio, Mamerto Indriliūno, Broniaus Krivicko, Alfonso Nykos-Niliūno, kitų kultūros asmenybių karta. Jos atstovai, inicijavę ne vieną poetiškai individualią ir vertingą moderniosios literatūros bei kultūros formą, nuo pat gimnazijos ir universiteto metų savo gyvenime bei kūryboje ieškojo ir individualaus, kūrybiško santykio su krikščionybe.

Indriliūnas – viena ryškiausių istorinių šios kartos figūrų, itin anksti subrendęs kaip literatūros bei meno kritikas. Nors didžioji dalis Indriliūno kūrybinio palikimo iki šiol buvo periodinėje spaudoje, radosi ne vienas reikšmingas požiūris į jį, kalbėta ir apie krikščionišką pasaulėžiūrą. Atnaujinti ar suformuoti iš esmės naują žvilgsnį šiandien kviečia neseniai išleisti Mamerto Indriliūno raštai (žr. literatūros sąrašą). Nors tiesioginės ateitininkų ideologijos refleksijos Indriliūno tekstuose nėra, šį kontekstą galima suprasti kaip galimybę svarstyti, koks buvo konkretus autoriaus pasaulėžiūros pagrindas, į kokias kultūros asmenybes ir kaip įsišaknijo ateitininkų ideologija bei pasaulėžiūra. Šiam tikslui kartu su Maceina atrodo verta sugrįžti prie vienos iš esminių ateitininkų istorijos studijų – Stasio Ylos knygos. 

Pirmoji Ylos mintis, atkreipusi mano dėmesį iš naujo skaitant Indriliūno tekstus: „Ateitininkų ideologijos pritaikymui Šalkauskis statė tris sąlygas: susipratimo, kovos ir kūrybos. Susipratimas arba ideologijos įsisavinimas yra pagrindinė sąlyga. Negalima galvoti apie pritaikymą to, kas nepažįstama. <…> Praktiškai ideologija pritaikoma veiklumu ir būtent – dvejopu: kova už savo idealus ir kultūrine kūryba“. Šis fragmentas pirmiausia pasirinktas dėl Indriliūno atžvilgiu simboliškai nuskambančios „trejybės“ (paryškinta). Nors vieną ar kitą šių elementų derinį įmanu aptikti ne vieno kultūros žmogaus, atviro ateitininkijos idealams, mąstysenoje ir veikloje, – galvojant apie Indriliūną, su kūryba siejama kova įgyja išskirtinai egzistencinį bei dramatišką matmenį. Kristuje visa atnaujinančio moderniosios kultūros žmogaus susipratimas, kurį galima suvokti ir kaip sąmoningumą, formuojamas per atitinkamas sąvokas ir jų reikšmių lauką. Kovinga laikysena kaip kultūros kritikas tarsi nepasižymintis Indriliūnas už tautiškumo, laisvės, tiesos ir kitus idealus kovojo pasirinkęs gyvenimiškai patį radikaliausią – partizaninės kovos – kelią (1944-ieji). Be to, ir kovingumo esama visokio, o, panašiai kaip Ylos apmąstomos ateitininkų ideologijos ir pasaulėžiūros horizontuose, viskas prasideda nuo kūrybos. 

Prie krikščioniškos sąmonės sąvokų sugrįžtant ir šio straipsnio pabaigoje, verta atkreipti dėmesį į tai, kad ateitininkijos dvasiai artimi sąmoningumo procesai vyksta tiek religinės, tiek kitos (kultūrinės, tautinės…) patirties kryptimi. Dar Biržų gimnazijoje rašytame straipsnyje „Apie kūdikystę ir kūrybą“ (1938) sąvoka „tautos sąmoningumas“ siejama su kalba. Atliepdamas tradicinius, tuo pat metu – ir ateitininkų vertybinius principus, iš tolesnės citatos išryškėjantis požiūrio taškas išreiškė ir neabejotinai modernią kalbos sampratą:

Ir ne vien tik dainos, muzika, tapyba yra meniškoji kūryba, bet net ir kalba. Kiekvienas žodis liudija apie tautos sąmoningumą, gyvybingumą, reagavimą į aplinkumą, į savo paties vidų, į visą pasaulį. (Indriliūnas, p. 17)

Šiame autoriaus straipsnyje vyksta savotiška literatūros reabilitacija, aplinkiniam pasauliui tarsi prarandant adekvatų požiūrį į ją. Bent jau toks įspūdis atsiranda skaitant kiek nostalgiškas autoriaus refleksijas kūrybos tema. Tuo pat metu siekiama „įrodyti“, akademiškai pagrįsti egzistencinę, metafizinę ir kitokią meno vertę, tam pasitelkiant psichologinį ir kitą teorinį mąstymo pagrindą. Kultūrinio, krikščioniško, tautinio sąmoningumo formavimas(sis) Indriliūno tekstuose ir gyvenime vyksta ir per tam tikrų ribinių situacijų (kovos, mirties…), tragizmo patirtis. Nors tragizmas nėra ateitininkų ideologijos ar pasaulėžiūros siekiamybė tiesiogine prasme, tačiau ši atmosfera, o dar labiau kova (minėtos „trejybės“ dalis) primena krizėmis ne kartą paženklintą organizacijos istoriją. Kaip rašo Maceina, ateitininkija gimė kovos ženkle (Maceina, p. 1). Nors filosofas rašo, kad tikras Liuciferio tarpsnis buvo XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, kada ir kūrėsi ateitininkija, ne mažesnis blogis ištiko Indriliūno kartą. Ir jei ateitininkas yra Dievo karys, kaip rašo Maceina, tai, žinoma, tiktų ir bičiuliams partizanams Indriliūnui bei Krivickui, kovojusiems už tautą, laisvę, Dievą. Beje, tragizmas bei dramatizmas – ne vieno iškilaus ateitininko mąstysenos savastis, leidusi geriau pažinti save ir savo gyvenamą erdvę, dabartį ir istoriją. „Aš tada tragiškai blaškiausi tarp gyvybės ir mirties, tarp optimizmo ir pesimizmo, tarp entuziazmo ir nusivylimo“, – savo septynioliktus gyvenimo metus prisimena Juozas Keliuotis, leisdamasis į tuo metu prarasto ir vėl atrasto tikėjimo, mirusio ir gyvo Dievo refleksijas (Keliuotis, p. 35). Nuo gyvenimo grįžtant prie tekstų, panašus blaškymasis, o tiksliau, subjektyvi panašių priešpriešų įtampa reiškiasi ir Indriliūno mąstyme. Galbūt reaguodamas ir į ketvirto dešimtmečio antroje pusėje Lietuvoje stiprėjančias egzistencializmo ir kitas modernizmo tendencijas (šio proceso nuopelnai atitenka tam pačiam Keliuočiui, Juozui Girniui ir kitiems), gyvenime ir kūryboje Indriliūnas atpažįsta pačias įvairiausias dramatizmo formas, jo pasireiškimo sferas. Vėlgi dar gimnazijos metais rašytame straipsnyje „Žmogaus išsilaisvinimas mene“ (1938), brėžiant aiškią dieviškojo išganymo (išlaisvinimo) perspektyvą, tuo pat metu vis iš naujo užklausiamas ir sielos nerimas: 

Tada pajunti, kad viskas ateina tik tam, kad vėl praeitų, kad viskas miršta, trupa, skęsta, praeina, praskrenda, praūžia, dingsta ir nesugrįžta… <…> Žmogaus gyvenimas yra nuolatinių potvynių ir atoslūgių gyvenimas. Yra valandų, kada pajunti nebeišreiškiamą, platų ir beribį džiaugsmą, yra momentų, kada sielą užgula klaikus, nepermaldaujamas slėgimas ir visa savo būtybe pajunti gyvenimo nykumą ir šaltį. (Indriliūnas, p. 22–23)

Visa ko praeinamumo, neramios sielos pojūtis ar kvietimas iki galo išgyventi tam tikros krizės būseną vietos palieka ir vilčiai ar net džiaugsmui. Panašiai kaip ir Krivicko kūryboje, ši būsena įgauna (krikščioniško) katarsio pavidalą. Primindamas Koheleto ar Jobo knygas, Indriliūno dramatizmas (ar tragizmas) skirtas krikščioniškų „dabarties“ idealų susipratimui. Straipsnyje „Mūsų laikai ir krikščionybė“ (1939) savotiškas tragizmo ir blogiausių atvejų įteisinimas įvyksta per filosofijos, literatūrinę ir kartu tiesiog gyvenimišką patirtį. 

Prasmingiau permatyti nuogą tikrovės tragizmą, herojišką įsivaizduoti ir nenusigąsti blogiausio atvejo. Kas žino, galbūt jis, tragizmas, savo šaknis turi jau paties pasaulio užuomazgoj ir žmogaus prigimty. (Indriliūnas, p. 120)

 Skaudžiausiu šių laikų krizės pasireiškimu yra nukrikščioninto pasaulio tragizmas. Paliudijant jį kultūros, meno patirtimi ir kviečiant tarsi įsisąmoninti jį, atrodo būtina, kad šią situaciją žmogus įveiktų, o tai įmanoma tik su Kristaus ilgesiu, jo viltimi:

Kristaus ilgesio pėdsakus jau galime pastebėti įvairiose gyvenimo srityse. Pirmiausia mūsų dienų filosofai ir rašytojai beveik visi susirūpinę šių dienų nukrikščioninto pasaulio tragizmu ir žmogaus sielos problema. (p. 124–125)

Šių dienų menas – viena iš sričių, kurioje šis nerimas, o tiksliau, paklydusi, suerzinta, nerami siela (žr. 28), įgauna autentiškiausią pavidalą. Vienas estetiškai įtaigiausių tragizmo pasireiškimų Indriliūnui ir Krivickui buvo Jono Kossu-Aleksandravičiaus poezija, leidžianti mąstyti apie tragizmo ekstazę ir katarsį – aukščiausią, sielą apvalantį tragiškojo vyksmo momentą. Beje, palyginti su labiau racionaliu Krivicko darbu apie Kossu-Aleksandravičių, Indriliūno mąstymas pasižymi ne tik stipresne intuicija, asmeniškumu, bet ir minties sugestijai palankiu teorijos ir patirties deriniu. Katarsio įžvalgų galima aptikti ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės ir muzikos refleksijoje, jaunajam kritikui jo kūryboje iškeliant tam tikrą praregėjimo džiaugsmą (Indriliūnas, p. 33). Tai yra dar viena su Krivicku suartinusi kultūros figūra: rašydami apie Čiurlionį, abu jaunieji kritikai pasižymėjo ypač subjektyviu, atidžiu ir taikliu žvilgsniu tiek į dailę, tiek į muziką. Literatūrinį sąmoningumą stiprino ir drąsus Indriliūno žvilgsnis į savo kartos poeziją. Suabejojęs kūrybinėmis vieno ar kito autoriaus nuostatomis, Indriliūnas besąlygiškai pripažįsta Mačernio sonetų klasišką tikslumą, o kaip vieną iš vertybių iškelia herojinę nuotaiką ir tragišką žmogaus didybę (Indriliūnas, p. 72). Tragizmo bei dramatizmo kupini ir itin taiklūs Indriliūno pastebėjimai apie Fiodorą Dostojevskį, pavyzdžiui: „Atrodo, kad kažkokie slapti ryšiai suveda visai skirtingus žmones, suveda tam, kad juos persekiotų ir kankintų.“ Iš šio klasiko recepcijos įdomus ir itin asmeniškas skaitytojo santykis su autoriumi, kūrybos tragizmą paliudijant kaip egzistencinę būtinybę: „Perskaitęs Idiotą jauties, lyg iš sunkaus sapno pabudęs. Tiek visa čia įtempta ir fantastiška, tek tragiška ir klaiku, kad negalima skaityti be vidujinio šiurpo.“ (Indriliūnas, p. 87–88)

Aiškia linija tragizmas eina per visus Mamerto Indriliūno raštus net ir tuo atveju (o gal ypač tuo), kai gyvenimo ar meno refleksijoje ima dominuoti viltingas požiūris. Straipsnis „Literatūrinis gyvenimas Vilniaus universitete“ rašytas 1944 m., kai atrodė, kad „bolševikuojančių rašytojų standartai“ yra jau praeityje, kad „ideologijomis paremta literatūra priėjo savo „krachą“, ir „literatūros gyvenimas pamažu grįžta į normalias vėžes“ (Indriliūnas, p. 68). Apie tai, kad viskas įvyko kitaip, liudija jau Indriliūno žūtis 1945-aisiais… Tragizmo persmelktas ir raštuose publikuotas Mamerto sesers pasakojimas – prisiminimai apie brolį. Skaitant apie dviejų brolių žūtį, randasi apgaulingai ramaus, tačiau juo labiau skausmingo pasakojimo įspūdis. Viso tragizmo gelmė prasiveržia kalbant jau apie šeimos tremtį, nors irgi santūriai – dėl atsiminimų laiko (1989 metų) ar tiesiog pasakojimo psichologijos: „Atsimenu, po brolių žuvimo visai nebesinorėjo gyvent. Rodos, geriau nušautų vietoj, ir viskas. Bet paskui, kai išvežė, vėl pradėjo norėtis gyvent.“ (Indriliūnas, p. xxxii–xxxiii) Istoriškai ir mitologiškai (tarsi Antigonės istorijoje) stiprus sesers siekis atpažinti ir palaidoti mirusius atgaminamas kalbant ir apie kitus (ne)giminystės ryšiais susijusius brolius: „Tie mano draugai tai žuvo paskutiniai, net kaulų nieks nepakasė niekur.“ (Indriliūnas, p. xxx–xxxi)

Dar viena citata iš S. Ylos knygos. Yla, kalbėdamas apie naujo sąjūdžio siekius ir komentuodamas Prano Dovydaičio parašytą ateitininkų deklaraciją, ateitininkijos siekį aiškina ir taip: „<…> atnaujinti Kristuje save ir gyvenimą, dorovę ir mokslą; atnaujinti drąsios kovos ir pažangios mokslinės kūrybos keliu“ (Yla). Panašiai kalba ir Maceina: „Jis [ateitininkas] nėra tik Dievo karalystės gyventojas, bet jos kūrėjas ir gynėjas. Savo mokslu ir menu, savo darbu ir gyvenimu, savo žodžiu ir raštu jis skelbia bei rodo Dievą visiems ir visur.“ (Maceina, p. 1) Kadangi, kaip sako Yla, iš to centro – Kristaus – neiškrinta jokia gyvenimo sritis, didesnį dėmesį verta sutelkti ir į daugiau ar mažiau profaniškos mokslo sferos atsinaujinimą. Literatūrinės brandos pavyzdžiu galėtų būti vienas fragmentas iš diplominio darbo pagrindu rašyto straipsnio apie Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą (1944 m.). Iš pirmo žvilgsnio abejonė poeto kalba pasirodo esąs būdas išreikšti pripažinimą – impulsyviai, emocingai, kaip ir didžioji dalis Indriliūno kritikos, tačiau neprarandant ir loginių sprendimų galios:

Išsiplečia ir simbolinė kalba. Ji apkrauta masyviais epitetais, miglotų kontūrų abstrakčiais žodžiais, painiais sakinių periodais, atitrauktiniais vaizdais. Poetas kartais atrodo kaip skulptorius, besigrumiąs su didelėmis sunkiai apvaldomos medžiagos masėmis. Ir ima savotiškas džiaugsmas stebint, kaip abstraktūs, nelankstūs žodžiai, neaptašyti naujadarai ir vaizdų bei sakinių periodai įgyja muzikinio skambėjimo, pagauti galingos ritmo srovės. (Indriliūnas, p. 53)

Nors visoje Indriliūno meno refleksijoje greta literatūros daugiau dėmesio tenka dailei, įvairiomis formomis atsiskleidžia ir muzikalumas, leidžiantis geriau patirti eilėraščio ritmiką, visą kalbą. Galų gale ir tiesiogiai, kartu su Čiurlioniu ir ne tik, svarstoma muzikos paslaptis. „Kodėl mes taip mylim muziką?“ („Žmogaus išsilaisvinimas mene“, Indriliūnas, p. 27) – klausia Indriliūnas ir į tai atsako toliau formuluojamais klausimais, vengdamas galutinio atsakymų apibrėžtumo. Organiškai ieškant savojo stiliaus ir jau kuriant savitą mokslinės-meninės eseistikos modelį, formuluojamos modernybei artimos meno kaip žaidimo, poetinės kalbos, menų sąveikos ir kitos problemos. Tai, ką galima pavadinti subtilia ar net gilumine kūrybos psichologija, perauga į literatūros filosofiją ar literatūros teologiją. Nors kalbos, apskritai formos klausimai rūpėjo ir ankstesnei literatūros kritikai, Indriliūnas, o kiek vėliau – ir kiti jo kartos autoriai – į tai panyra kur kas organiškiau, per savaimingą poetikos sąsają su kūrinio idėjomis, pasitelkdami kur kas įvairesnį poetikos sampratos, jos sąvokų arsenalą. Atsižvelgiant į Indriliūno rašymo metus, jį drąsiai galima laikyti anksčiausiai subrendusiu šios kartos literatūros kritiku, pasižymėjusiu tiek teorine, tiek praktine nuovoka ir pagrįstomis pretenzijomis atnaujinti šį diskursą.

Pagal šalkauskišką ateitininkijos ideologiją, žmogus dalyvauja visose trijose gyvenimo srityse – prigimtinėje, kultūrinėje ir religinėje; bet aukščiausios Tobulybės idealą jam atveria religija: „Kultūra gali žmogų padaryti tobulą prigimtąja prasme, o religija žada padaryti jį šventą.“ Religinė patirtis nebuvo apeita ir anksčiau aptartais ateitininkų ideologijos „pritaikomumo“ atvejais. Krikščionybės, kaip aukščiausios ir kartu pamatinės tikrovės, pasireiškimą galėtų paliudyti dar trys sąvokos, jų sąveika ir reikšminis laukas Indriliūno mąstysenoje. Tai – Kristus, siela ir mistika. 

Straipsnyje „Žmogaus išsilaisvinimas mene“ menui priskiriamas didžiausias tikslas – atvaizduoti žmogaus sielą, o svarbiausiomis Kūrėjo dovanomis žmogui laikomi kūrybos galia ir geresnių dienų ilgesys. Šis ilgesys, kaip ir čia pat (ar kituose tekstuose) apmąstoma viltis, turi aiškiai krikščionišką pagrindą. Tai tarsi žemiškoji dieviškojo išganymo ir išlaisvinimo vilties reprezentacija, kuriai įsikūnyti iki galo ir reikia kūrybos galios. Cituotame straipsnyje apie Putino lyriką Indriliūnas išsako mintį, kad joje nėra krikščioniškai suprantamos sielos; tuo pat metu iškelia klasiko polinkį į panteistinę pasaulėžiūrą. (Indriliūnas, p. 67) Nesileidžiant į diskusiją dėl šios minties teisingumo (nors tai irgi leistų patvirtinti Indriliūno minties vertę), šiuo atveju man atrodo svarbus pats siekis gilintis į pamatinius tikėjimo klausimus, ieškant jų atgarsio gyvenime ar kūryboje. Straipsnyje „Mūsų laikai ir krikščionybė“ ryždamasis teigti, kad šiuo metu gyvenimą valdo Kristaus dvasios savyje neturinčios jėgos, kad mūsų amžius perdėm prometėjiškas, – Indriliūnas į sąmonę kviečia sugrąžinti antgamtinį gyvenimą, visas gyvenimo sferas kviečia atnaujinti ne abstraktaus, o konkretaus, asmeniško Dievo šviesoje: „Todėl reiktų, kad Kristaus vardan būtų imamasi visoks darbas, kad kiekvienam žingsnyje jaustumėm Kristaus pagalbą ir bendradarbiavimą.“ (Indriliūnas, p. 125) Kristaus vardą išdrįstant vartoti pačiais įvairiausiais atvejais, tačiau anaiptol nesubanalinant jo, krikščioniška rašančiojo tapatybė išreiškiama tiek subjektyviu, tiek bendruomenišku balsu, leidžiantis į filosofines refleksijas ir nesibodint programinio skelbimo, kuris itin artimas ateitininkijos šūkiui: „Mes, katalikai, aiškiai tikime, kad Kristaus dvasia turės perkeisti pasaulį.“ (Indriliūnas, p. 124) Yla yra rašęs, kad ateitininkai neturi polinkio nei į prometėjizmą, nei į mistiką – taip siekdamas pabrėžti gyvenimišką krikščioniškos pasaulėžiūros idealizmą. Vis dėlto ateitininkijos istorijoje būta tiek vieno, tiek kito. Indriliūnas turbūt yra labiau mistikas nei Prometėjas, palyginus su Keliuočio ar Mačernio kūrybinėmis nuostatomis. 

Nubusianti nauja religijos mistika, meilės ir kūrybos mistika. <…> Krikščionybė į šių dienų pasaulį turi vėl sugrįžti su nauja mistika, kuri apsiaustų kiekvieną žmonių kūrybinį užsimojimą, kuri įprasmintų kiekvieną naują kultūros žingsnį. (Indriliūnas, p. 125–126)

Mistika iškyla kaip giluminis krikščioniškos patirties matmuo, o juo pasižyminti kūryba atsiskleidžia kaip būtinas pamatinių vertybių atsinaujinimo būdas, pradžioje cituoto ateitininkiško dialogo (pagal Maceiną) neišvengiamybė. Kiekvienu atveju vis kitokį meno metafizikos ar literatūros teologijos pasireiškimą liudija kalbėjimas apie stebinančią Čiurlionio mistiką (Indriliūnas, p. 32) ar apie dostojevskišką mistiką (Indriliūnas, p. 86). Apskritai literatūros ir krikščioniškosios teologijos požiūriu reikšmingas dėmesys „svetimiesiems“, pavyzdžiui, kitokio krikščioniškumo identifikacija François Mauriaco kūryboje. Indriliūno mistika – tai ne tik antgamtinio pasaulio ypatybė. Jam visai tiktų Ylos iškeltas krikščioniško realizmo (kaip ateitininkų pasaulėžiūros) aspektas, kuris iš esmės reiškia tam tikrų vertybių suderinamumą: „Krikščionybės idealas yra suderinti medžiagą ir dvasią, gamtą ir antgamtę, gyvenimą ir mintį.“ Ir Indriliūno kultūros kritikoje, užrašuose, kito žanro tekstuose mezgamas vaisingas dialogas tarp realybės ir mistikos, tarp idealo ir gyvenimo, tarp meno ir religijos (teologijos). Mistinės ir kasdieniškos patirties sąveiką įkūnija ir minėtoji žaidimo samprata. Šį suderinamumą bei kasdienybės mistiką rodo ir pirmykščio paprastumo paieškos „dabartinėje“ kultūroje. Šį paprastumą aptikdamas architektūros, literatūros, kito meno pasaulyje, tarsi galutiniu jo argumentu tampa šventasis Pranciškus Asyžietis (Indriliūnas 1990, p. 153–154). Beje, pranciškoniškas pasaulėvaizdis būdingas ne vienam tarpukario ateitininkijos rašytojui, kūrybiškai vaisingai jis reiškiasi Bernardo Brazdžionio, Vaičiulaičio kūryboje. „Paprastos“ religinės patirties ilgesį išreiškia ir mintis, kad mistinio prado, pasak Indriliūno, turi ir „mūsų liaudies tikėjimas“. Bet ypač įdomus tolesnis lūkestis – kad mūsų tikėjimo mistika pereitų į sąmoningumo ir kūrybos etapą (Indriliūnas, p. 127), o tam parankiausias literatūrinis mąstymas, kultūros žmogaus savimonė. 

Šiemet sukanka 100 metų nuo Indriliūno gimimo. Nebūdami svarbiausi kultūrinės atminties istorijoje, panašūs jubiliejai vis dėlto priverčia atidžiau įsiklausyti į vis dar sugrįžtančių žymiausių ateitininkijos žmonių, o kartu ir kultūros asmenybių balsą. Apie Indriliūno vaikystę, studijų metus, literatūrinius interesus, Henriką Nagį, Mačernį, Krivicką ir kitus bičiulius galima sužinoti iš cituotų emociškai stiprių sesers atsiminimų ar laiškų, kurie publikuoti Mamerto Indriliūno raštuose. Juose – ir bendraamžių atsiminimų ištraukos, svarbiausia – šios asmenybės reikšmę atskleidžiantis kūrybinis palikimas. Neilgas gyvenimo kelias, tragiška partizano žūtis, neišlikę laiškai (galbūt ir kiti tekstai) kviečia tarsi mitologizuoti šios asmenybės vietą istorijoje. Tačiau net jei ir taip, ši mitologizacija yra teisinga, nekliudo rastis tiesai. O tiesa yra tokia, kad kūrybinis Indriliūno palikimas negali nestebinti ypač ankstyva literatūrine branda, išskirtinai taikliomis įžvalgomis, drąsia kultūros žmogaus laikysena, tradicijos neaplenkiančia modernaus, šiuolaikiško žmogaus savimone. Žvelgiant per ateitininkų pasaulėžiūros prizmę, išryškėja organiškas bei sąmoningas krikščioniškų idealų įsišaknijimas Indriliūno kūryboje bei gyvenime. Prisimenant Maceinos mintijimą, dangus skelbiamas išsakant susirūpinimą krikščionybės situacija „dabarties“ pasaulyje, išgyvenant antgamtinio pasaulio viltį Kristaus akivaizdoje ir nuolat grįžtant prie sielos rūpesčio. Žemės gyvenimas skelbiamas per visapusišką meilės įstatymo realizavimą, per sąmoningą įsipareigojimą kultūrai, jos ir krikščionybės dialogo paiešką, kuri vyksta ir giluminės mistinės patirties akiratyje.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 2-ajame numeryje)