Gestų kalbos tyrėja Anželika Teresė: susipažinimas su gestų kalba ir kurčiųjų kultūra atveria platesnį pasaulį
Anželikos Teresės veiklos sukasi aplink gestų kalbą – ją ji tiria studijuodama doktorantūros studijas Vilniaus universitete, taip pat verčia, dėsto. Kalbamės apie lietuvių gestų kalbos tyrimus, poeziją, kurčiųjų bendruomenę ir tai, kaip Anželika visa tai atrado.

Anželika, mes susipažinome Vilniaus universitete, kartu mokėmės kalbinių dalykų, tačiau aš tuo metu dar buvau bakalaurė, o tu studijavai išlyginamąsias studijas, vėliau tapai Taikomosios kalbotyros magistrante. Tavo tyrimų objektas neįprastas – gestų kalba. Kada atradai šią kalbą ir kodėl nusprendei rinktis gestotyrininkės kelią?

Visada sakau, kad šis kelias greičiau pasirinko mane pats. Ir, matyt, pasirinko seniai, man to net nenutuokiant. Bebaigdama mokyklą ruošiausi stojamiesiems egzaminams į vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau neįstojau. Tada tai buvo vienas didžiausių smūgių. Nepaisant to, labai norėjau vaidinti. Klasės bičiulis užsiminė apie Vilniuje esančią teatro studiją „Palėpė“. Pasidomėjau ja ir jutau – turiu būti ten! Paskutinę dieną į stojimo grafas surašiau visas mane dominančias sritis, tarp jų priešpaskutinėje vietoje įrašiau visiškai atsitiktinai viename pokalbyje nugirstą gestų kalbą. Būtent ją ir gavau kvietimą studijuoti. „Pastudijuosiu truputį ir išeisiu, tęsiu kelią į aktorinį“, – pamaniau. O pasimokiusi dvi savaites supratau, kad tai – mano svajonių specialybė. Tiesiog ją įsimylėjau ir išstoti net nemaniau. Parašiau didžiulį, įdomų bakalauro darbą ir studijas baigiau diplomu su pagyrimu.

Užsisukus „Palėpėje“ po gestų kalbos studijų nuėjau į teatro akademiją, į kritikų stojamuosius. Ir įstojau. Studijuojant vienas po kito į mane ėmė kreiptis kurtieji, prašydami versti įvairiose sudėtingose situacijose. Daugiausiai – paskaitas universitetuose. Versdavau ir jaučiau – man trūksta įrankių, trūksta žinių, o Lietuvoje nelabai yra kur tokių žinių pasisemti. Vienoje paskaitoje verčiau studentų mintinai sakomus tekstus. Jie išberdavo tekstą savaip, vienokia intonacija, su vienokiais minties akcentais. Tada dėstytoja duodavo užduotį ir kviesdavo vėl sakyti tekstą. Užduotys būdavo fizinės, pavyzdžiui, sakyti tekstą šokinėjant arba sukantis aplink savo ašį. Staiga tas pats tekstas atgydavo – atsirasdavo rimas, kitoks ritmas, kitaip susidėliodavo ir akcentai. Tada supratau, kad niekaip to nepajėgiu perteikti kurčiajam – tekstas juk tas pats, o kaip perteikti tuos nematomus niuansus? Tada ėmiau ieškoti galimybių gilintis, tobulėti. Tokio kelio Lietuvoje nebuvo. Bet juk sakoma – jei norimo kelio nėra, numink jį pats. Ir myniau. Atėjau į Vilniaus universitetą ir įsiprašiau mokytis. Man sudarė individualų grafiką. Mokiausi metus, be grupės, nes daugiau tokių studentų tuo metu nebuvo, o po jų įstojau į magistrantūros studijas. Mokslai man klojosi taip sėkmingai, kad tuos dvejus metus prisimenu kaip kryptingiausią tobulėjimą – tada daug versdavau, daug mokydavausi, daug tirdavau. Šias studijas taip pat baigiau raudonu diplomu ir toliau studijuoju doktorantūroje.

Taigi esu be galo dėkinga tam mane visą gyvenimą viliojusiam teatrui. Jis atviliojo mane į gestų kalbos glėbį. Beje, tame pačiame teatre, dėl kurio ir lėkiau į Vilnių, po bakalauro studijų sutikau ir savo mylimą vyrą Audrių. Na, argi gyvenimas ne stebuklas?

Anželika Teresė su šeima / Dovaldės Butėnaitės nuotrauka

Dabar esi gestų kalbos tyrėja. Kiek Lietuvoje yra gestotyrininkų, ar aktyviai plėtojamas šis mokslas?

Šis mokslas Lietuvoje dabar tik pradeda busti, žengia savo pirmuosius žingsnius. Kol kas Lietuvoje nėra nė vieno daktaro laipsnį turinčio gestotyrininko. Man pačiai teko laimė mokytis pas vienintelį gestų kalbą Lietuvoje tyrusį lektorių Mantrimą Danielių. Jis yra išleidęs vadovėlį, kuriuo remiuosi ir paskaitose, ir savo tyrimuose. Džiaugiuosi, kad dabar bent su lektoriumi galiu padiskutuoti gestotyros klausimais. Lietuvoje turime kelis skyrius, kuriuose vykdomi lietuvių gestų kalbos žodyno darbai, rengiamos įvairios šios kalbos mokymo, vertimo priemonės. Šiuose skyriuose taip pat buriasi žmonės, besidomintys gestotyros keliu.

Ar kurtiesiems gestų kalba yra gimtoji? Ar vaikai jos išmoksta panašiame amžiuje, kaip ir girdintysis gimtosios garsinės kalbos? Kaip gestų kalbos išmoksta vaikai, augantys girdinčiųjų šeimose?

Gestų kalba kurtiesiems nebūtinai yra gimtoji, nebūtinai pirmoji kalba. Tai priklauso nuo daugybės aplinkybių – visų pirma, nuo šeimos ir jos požiūrio į gestų, žodines kalbas. Kai kuriose girdinčiųjų šeimose gimstantys kurtieji pirmiausiai išmoksta skaityti iš lūpų, o vėliau specialistų surdopedagogų jie yra išmokomi teisingai tarti garsus. Tokiu atveju jų pirmąja kalba tampa žodinė lietuvių kalba. Pati turiu daug labai artimų draugų kurčiųjų, kurie augina tiek kurčius, tiek girdinčius vaikus. Tiek mano pastebėjimai, tiek tyrimai rodo, kad gestų kalba vaikai pradeda kalbėti anksčiau, nei girdintieji ima kalbėti žodinėmis kalbomis. Mano bičiulė Ieva fiksavo savo kurčiųjų vaikų vartojamus gestus iki vienerių metų. Jų buvo net virš 30! Mano pačios sūnus Benjaminas Nojus dabar yra dvejų ir gestais kalba jau net sakiniais! Žodine kalba tokiame amžiuje girdintys vaikai paprastai sako tik paskirus žodžius. Girdintys vaikai, jei auga kurčiųjų šeimose, neretai kaip pirmosios kalbos išmoksta būtent gestų kalbos – taip tėvai užmezga su jais ryšį. Jie netrunka išmokti ir žodinės kalbos – juk aplinkoje jos tiek daug!

Kaip ir garsinių, taip gestų kalbų pasaulyje yra daug, o kaip su dialektais? Ar lietuvių gestų kalba turi tarmių? Kokios jos?

Akylesni kurtieji teigia, kad lietuvių gestų kalba turi ir tarmes. Pati pastebiu, kad, pavyzdžiui, Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje vartojami skirtingi gestai. Todėl tampa įprasta kurtiesiems, pavyzdžiui, atvykstant į sostinę iš kitų miestų su savimi atsivežti ir vertėją – kad būtų užtikrintas kokybiškas vertimas ir nekiltų sunkumų suprasti kalbantįjį. Tačiau šia tema kol kas nėra atlikta jokių mokslinių tyrimų, tad sunku teigti, kokie iš tiesų yra tie dialektai. Viliuosi, kad dėstydama išauginsiu ne tik vertėjus, bet ir gestotyrininkus, kurie imsis šių klausimų.

Tiek magistro studijose, tiek dabar doktorantūroje giliniesi į gestų kalbos meninės raiškos priemones. Kaip šioje kalboje veikia metaforos, metonimijos?

Magistrantūroje analizavau meninės raiškos priemones lietuvių gestų kalboje skirtinguose diskursuose. Analizavau skirtingus stilius ir juose esančias menines priemones. Metaforos – vienos jų. Jos kuriamos neretai pasitelkus neologizmus – sukuriant visiškai naują arba modifikuojant jau esantį gestą, vieną ar kelias jo fonologines klases. Tirti šią raišką man pačiai yra ir aistra, ir iššūkis, nes pradėjusi jas tirti neturėjau nuo ko atsispirti – Lietuvoje to dar niekas netyrė! Bet kai ėmiau jas suprasti, vis lengviau tai atpažindavau kurčiųjų kalboje, tapau savotiška jų medžiotoja. Kurtieji dažnai vartoja, pavyzdžiui, vandens metaforas. Metaforos, kaip ir bet kurioje žodinėje kalboje, praturtina kalbą, suteikia jai neregėtų spalvų, gylio. Metonimijos tyrimų nevykdoma net užsienyje – yra tik viena kita metonimijų gestų kalbose užuomina, tad ir man kol kas lietuvių gestų kalboje jos – neįminta paslaptis. Bet mokslo kelias juk toks ilgas…

Šis „Ateities“ žurnalo numeris skirtas jauniesiems kūrėjams. Pati esi tyrusi lietuvių gestų kalbos poeziją. Kokia ji? Kokiais menais dar užsiima kurtieji? Ar Lietuvoje suteikiamos tinkamos sąlygos jiems plėtoti?

Gestų kalbos poezija – tai gestais, kūno judesiais bei mimika perteikiami skirtingos formos, struktūros bei turinio meniniai pasakojimai. Joje rimas, ritmas reiškiamas kitomis priemonėmis nei bet kurioje žodinėje kalboje. Gestai neturi galūnių, tačiau pasitelkus simetriškumo raišką, kartojimą, kuriasi rimas, pasitelkus judesio tipus – ritmas. Neologizmai, kurių poezijos kūriniuose yra gausu, kuria dviprasmybes. O tuo juk dažnai ir pasižymi meniniai kūriniai. Nerankiniai elementai perteikia intonaciją ir įvairius kalbinius niuansus. Nuostabu tai, kad poezijos kūriniuose kurtieji užkoduoja ne tik paprastas istorijas, kaip medžioklės vaizdą, gamtos gyvenimą – tokiais atvejais pati raiška yra svarbesnė nei turinys, bet paslepia ir kultūrinius išgyvenimus, bendras patirtis. Pavyzdžiui, apipynus metaforomis, kūrinyje pateikiama opi bendruomenės problema, skausminga baimė – vis dažniau gimus kurčiam vaikui pasirenkamas kochlearinis implantas ir taip atsiranda grėsmė išnykti gestų kalbai. Taip pat poezijos kūriniais keliami visuomenėje aktualūs klausimai: homoseksualumo, tolerancijos, neplanuoto nėštumo ir t. t. Poezijoje visko yra tiek daug, ji – tikras lobynas tyrėjui.

Kurtieji užsiima ir įvairiais kitais menais. Jei kalbame apie pačią gestų kalbą – jos menas po savo skėčiu apima daug skirtingų rūšių: poezija, vizualinis vernakulas, istorijos, anekdotai, dainos… O kiti menai – tapyba, grafika, keramika, grafinis dizainas, interjero ir aprangos dizainas – dažniausios meno sritys tarp kurčiųjų. Sunkumai prasideda vos pasirinkus studijas – neužtenka suteikiamo vertimo paskaitų metu, sunkiai sukuriama ir tolimesnė niša. Bet turime tokių įkvepiančių pavyzdžių, kaip garsus drabužių dizaineris Giedrius Šarkauskas!

Anželika, ne tik tiri, verti, tačiau ir visa širdimi rūpiniesi gestų kalba bei kurčiaisiais Lietuvoje. Ko jiems labiausiai trūksta, kad gyvenimas visuomenėje būtų patogus? Galbūt mes visi turėtume išmokti šiek tiek gestų, kad sutikę kurčiąjį, galėtume jį nors šiek tiek suprasti, atsakyti jam ko nors pasiteiravus?

Geriausias atsakymas – jau pačiame klausime! Taip! Pagrindinių gestų mokėjimas ir bent pamatinis susipažinimas su kurčiųjų kultūros bruožais atvertų labai įdomų pasaulį ir pačiam girdinčiajam, ir sukurtų malonų komunikacinį tiltą su kurčiuoju. Viskas, kas kreiva, netaktiška, nemandagu ir nekonstruktyvu, dažniausiai prasideda nuo nežinojimo. Leiskimės į šią naują kelionę! Tikrai atrasite daug įdomių dalykų!

Anželika Teresė (dešinėje) / Miško Motės nuotrauka

Esi aktyvi ir socialiniuose tinkluose. Kiek matau tavo įrašų, jie apie įvairius dalykus: šeimą, maistą, tvarų gyvenimą, darbus. Rodos, turi labai daug veiklų, bet moki ir pasimėgauti gyvenimu, lėtai išgyventi akimirkas, jas apsvarstyti ir aprašyti. Kaip pavyksta viską suderinti?

Suderinu tikrai ne viską. Tik tiek, kiek norisi. O savo norus aš visada kuriu remdamasi vertybėmis. Mano vertybės – kokybiškas laikas su šeima, sveikata – į kurią įeina ir sveika, subalansuota mityba – štai iš kur ir receptai, ir skanios nuotraukos. Taip pat šeimoje gyvename nulio laipsnio režimu – jokiu pavidalu nevartojame alkoholio. Tai dovanoja daug vientisumo, aiškumo ir ramybę. Užsiimame ir šeimą vienijančia veikla „Saldūs Miškai“. Tai saldžios šeimos dirbtuvės, kuriuose gimsta įkvepiantys (veganiški) desertai ir gardus augalinis maistas. Šiose dirbtuvėse dar puoselėjame tvarias idėjas, naujam gyvenimui prikeliame senus medinius dirbinius, baldus, visa tai aprašome ir talpiname į tinklaraštį.

Taip pat vadovaujuosi taisykle gyventi taip, kad nekenkčiau kitiems – žmonėms, gyvūnams, Žemei. Iš to gimsta daug tvarumo idėjų. Svarbi ir mylima veikla – mes visi esame sukurti veikti, todėl svarbu rasti ar susikurti tą kelią, kurį iš tiesų mylėtum. Visa tai kaip karolius esu suvėrusi sau, ir tai manyje kuria daug laimės, sveikatos ir energijos. O laime man norisi dalintis – gal kokia mano patirtis, idėjos ką nors paguos, įkvėps ar nuramins? Juk viskas ateina ne iš manęs, o per mane.

O šiaip esu labai disciplinuotas žmogus – to mane išmokė ilgi muzikavimo metai menų gimnazijoje. Ten be disciplinos – niekaip. Grodama fortepijonu kasdien po bent kelias valandas ugdžiau ne tik muzikinius gebėjimus, bet ir kantrybę, ramybę. Taip natūraliai to išmokau ir išsinešiau į gyvenimą.

Kad kokybiškai ir kūrybiškai padarytum tai, ko norisi ir kas svarbu, būtina turėti ir ramų protą. Maistas lėkštėje ir maistas iš aplinkos – knygos, kurias pasirenkame skaityti, filmai, muzika, pokalbiai, žmonės, kuriais apsisupame – visa tai palaiko proto ramybę arba ją sugriauna. Labai akylai renkuosi šį maistą. Protą ramina ir meditacijos, dubenėlių garsai arba gongai. Ramybės mane moko ir mano vaikai – jie kaip joks kitas išminčius moka būti čia ir dabar. Tai raktas į produktyvumą ir ramybę. Pastaruoju metu produktyvumą imu vertinti augantį ne į išorę, o į gelmę. Taip atradau dar daugiau lėtumo ir vidinės tylos, harmonijos.

Koks tau gražiausias lietuvių gestų kalbos gestas?

Visada po šio klausimo rodydavau gestą SRAIGĖ, ir parodžius jį kiti visur ir visada nusišypsodavo. Tačiau dabar, kai esu dviguba mama ir kiekvieną dieną būnu apsupta meilės, gražiausias gestas man yra ŠEIMA.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 9-ajame numeryje)

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.