Kaip išmokti skaityti filosofinius tekstus
Prieš pat karantiną ir tris mėnesius trukusį socialinio bendravimo badą teko prisidėti prie viešų filosofinių tekstų skaitymų organizavimo. Šių skaitymų idėja buvo patraukli savo paprastumu – ateitininkams aktualų, bet sudėtingą tekstą kvietėme skaityti kartu su filosofu profesionalu. Paliekant užduotyje šiek tiek iššūkio, iš pradžių suteikėme visą medžiagą individualiam darbui, tada būrėme skaitymo grupeles ir inicijavome diskusiją socialiniuose tinkluose – kvietimą išgirdę asmenys turėjo galimybę rinktis jiems patogiausią bendro skaitymo formatą. Visa tai vainikavo susitikimas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurio metu skaitovai bendrai metė iššūkį tekstus skaitymui (Stasio Šalkauskio „Tautinį auklėjimą“ ir „Tarptautinį auklėjimą“) pasiūliusiam filosofijos profesoriui.

Šio susitikimo metu man kilo dvi mintys. Viena – net keli klausimus viešai keliantys asmenys prisipažino, kad į susitikimą atėjo teksto neskaitę. Apie jo turinį nuomonė buvo susidaryta vien stebint diskusiją. Iš pirmo žvilgsnio tai – mažų mažiausiai keista: kodėl reikia eikvoti savo laiką ir dalyvauti tau neaktualaus teksto aptarime? Juo labiau viešai atsistoti ir prisiimti riziką, kad atsakymas į užduodamą klausimą nebus akivaizdus visiems, kurie palinkę gilinosi į teksto eilutes? Gal skaitant ir gali pasirodyti kitaip, bet negali ant šių diskusijos dalyvių pykti. Jų keliami probleminiai klausimai buvo aiškesni, gilesni ir įdomesni negu tie, kuriuos kėlė pernelyg nenutolstantys nuo tyrinėjamo teksto. Tiesą pasakius, ir pats pranešėjas nušvisdavo bei patogiau įsitaisydavo savo kėdėje išgirdęs, kad pokalbis pasisuka tolyn nuo aprašytų minčių, link kilusių spontaniškai čia ir dabar, organiškoje diskusijoje. Taigi, galbūt tokiu atveju galimas kitoks, efektyvus, ekonomiškas, protingas teksto skaitymas (arba, šiuo atveju, ne-skaitymas), kuris labiau priklauso nuo socialinio konteksto negu nuo mokslinio noro išnarstyti tekstą po raidę, skiemenį ar argumentą.

Antra – tiek teksto skaitymo grupelėse, tiek susitikimo metu buvo aptariama tekstų autoriaus gyvenimo istorija. Be jokios abejonės, Lietuvos šviesuomenės gyvenimo istorijos yra įdomi tema, o vien Šalkauskio asmenybės pristatymui bei aptarimui būtų galima paskirti ištisą mokslinių konferencijų ciklą. Vis dėlto supratimas, kaip gyveno skaitomų tekstų autorius, priverčia su papildomu žiupsniu druskos žvelgti į jo parašytas mintis. Atvirkščią efektą neretai pastebiu žiniasklaidos priemonėse. Skaitydamas apžvalgininkų paruoštus straipsnius lengvai sutapatinu jį paruošusio asmens nuomonę su išsakytomis mintimis – juk tai intuityvu, kodėl žmogus turėtų rašyti kitokias mintis, nei galvoja. Visgi su gilia nuostaba tenka pripažinti, kad visi autoriai, pateikdami savo mintis į viešumą, kalba savo alter ego balsu. Šis balsas dažniausiai yra drąsesnis, atviresnis ir labiau pritaikytas įvairių opinijų išvargintai visuomenės ausiai.

Martynas Darškus / Evgenios Levin nuotr.

Abi šios mane nenumaldomai kankinusios mintys iš esmės sako tą patį – joks tekstas neegzistuoja be konteksto. Jis yra parašytas dėl tam tikros priežasties, o jo pateikimo stilius, pasirinkti žodžiai ir retorinės figūros turi savo intenciją. Ši idėja filosofiniame rate yra linksniuojama pakankamai dažnai – pradedant dar senovės graikais, kurie nebijojo metaforomis perteikti svarbiausių savo kultūros atradimų – teisės, religijos, papročių, mokslinių pasiekimų ir meno. Platono tekstuose tiek Sokratas, tiek jo pašnekovai visada pasitelkia palyginimus savo filosofiniam argumentui, o ryškiausiai išplėtota alegorinė kalba aptinkama Homero epuose, kurių literatūrinė vertė neblėsta ir iki šiol. Net ir istorijos tėvu krikštijamo Herodoto palikimas nėra vertingas išsamiais antikos laikotarpio istorinių įvykių aprašymais – jo raštuose taip pat galima aptikti istorijas apie magiškus gyvūnus, nematomumo apsiaustus, orakulo pranašystes ir kitus elementus, tarsi nužengusius iš šiuolaikinės paauglių literatūros knygų. Atidus interpretatorius iš šių alegorinių istorijų gali susidaryti pilną tuometinės kultūros vaizdinį, atskleidžiantį ne tik prieš tūkstančius metų gyvenusių žmonių veiksmus, bet ir jų intencijas, ambicijas bei aistras. Šio konteksto žinojimas leidžia greičiau pritaikyti užrašytą patirtį savajai situacijai – tuomet lengviau mokytis iš praeities klaidų, galų gale leidžia patikimai stovėti ant anksčiau gyvenusių autoritetų pečių – netikėta idėja jų tekstuose tampa suprantama kitų idėjų šviesoje ir nebeglumina.

Vis dėlto gal konteksto supratimą papildanti metaforinė kalba yra perteklinis elementas? Tarkime, galiu sutikti, kad teksto supratimui yra svarbu žinoti šiek tiek daugiau apie tekstą negu tik tiek, kiek pateikta man prieš akis. Viduramžiais šis „šiek tiek daugiau“ buvo plačiai išplėtotas iki pilnos teksto suvokimo metodologijos – buvo klausiama ne tik to, kas parašyta, bet ir autoriaus biografijos, priežasties, kodėl tekstas buvo parašytas, apibūdinimo, kokia yra jo sandara, laiko, kada jis buvo parašytas, vietos, kur jis buvo parašytas, ir teksto parašymo sąlygų. Toks rūpinimasis socialine teksto kilmės istorija demonstruoja didelę pagarbą rašytiniam žodžiui ir yra puikiai suprantamas – tais laikais, kai tiek rašytojų, tiek skaitytojų, tiek ir pačios literatūros buvo labai nedaug, kiekviena prieš akis turima knyga tampa verta būti paskalų objektu.

Tačiau kodėl šis kontekstas turi būti perteiktas poetiškai – alegorijomis, palyginimais ir maginėmis istorijomis? Kodėl Herodotas ir kiti garbūs antikinės kultūros kūrėjai neužsiėmė tokiais teksto komentarais, kokius dabar teikia programuotojai – juk didelio kompiuterinės programos projekto programinio kodo eilutės mirga nuo papildomų komentarų, aiškinančių programuotojo intencijas, mąstymo kryptis ir galimas tolesnes tokio programavimo stiliaus rizikas. Visgi, siekiant aiškumo ir vengiant galimų prieštaringų interpretacijų, jie yra kuo siauresni bei technišksni. Tokio technologinio projekto rašymo šviesoje galima aptikti ir filosofų tekstus papildančių komentarų svarbą – bene kiekvienas svarbesnis veikalas yra lydimas jį perskaičiusių akademikų komentarų apie tekstą – pristatant tekste išsakytoms mintims gretimas idėjas, svarbias kūrinį parašiusio asmens biografijos detales, dažniau pasitaikančias teksto interpretacijos kryptis ir t. t. Be jokios abejonės, tai padeda suprasti skaitomą tekstą, labiau į jį įsigilinti ir atrasti, kokioje asmeninio gyvenimo situacijoje jis šneka.

Atrodo, kad metaforos bus pasenęs rašytojų iš užmarštin tolstančių laikų įrankis – nemokėdami įtaigiai perteikti svarbių minčių, jie apkaišydavo tekstus magija ir alegorijomis, taip sukurdami įspūdį, kad tekste pristatomos idėjos tarsi yra nusileidusios nuo pat nepasiekiamojo Olimpo.

Unsplash.com

Tačiau akademikai filosofai nebūtų savimi, jei nebūtų įžvelgę šiek tiek kitokį metaforų veikimą sudėtingas idėjas pristatančiame tekste. Autorius, rašydamas savo tekstą, visada turi omenyje to teksto objektą – programinį kodą komentuojantis programuotojas kalba apie tam tikrą programos funkciją, graikų istoriją nupasakojantis Herodotas – apie tam tikrą istorinį įvykį. Abiem šiems tekstų autoriams yra akivaizdu, kad tekstas, kaip išraiškos priemonė, yra ribotas. Sakiniai ir žodžiai juose gali išdėstyti, kaip kažkas veikia, kokią prasmę tai turi pačiam rašytojui, tačiau negarantuoja, kad taip pateiktas pasakojimas bus tinkamai suprastas skaitytojo. Programuotojas tikisi, kad jo kodas nebus peržiūrimas niekieno kito, tik jo paties ir tai įvyks netolimoje ateityje – tai padės jam aktualizuoti parašytus kvietimus kompiuteriui elgtis vienaip ar kitaip taikant naujus programavimo įrankius. Taigi komentarus jis priima kaip trumpalaikį, tačiau neišvengiamą tekstą. Galima tik spėti, kad antikos istoriją dokumentuojantiems rašytojams tikslas yra visai kitoks – jie siekia išlaikyti teksto aktualumą kuo ilgesniame laikotarpyje. Tekstas, pripildytas palyginimų, spekuliacijų, mitų, ir kartu kalbantis apie skaitytojui atpažįstamus dalykus, turi didesnį šansą pasiekti kuo platesnę auditoriją ir tokiu būdu išlaikyti laiko egzaminą.

Yra dar viena priežastis, kodėl poetinė kalba yra patrauklesnė platesnį kontekstą siekiantiems pristatyti rašytojams. Svarbiausiomis žmogaus būklės problemomis besirūpinantiems autoriams tampa nepaprastai sudėtinga rasti žodžius, kurie perteiktų jų mintis apie sunkiai išreiškiamus dalykus – meilę, pasiaukojimą, patriotiškumą, tautiškumą ir pan. Man atrodo, kad šie objektai skaitytojo gali būti atpažįstami, suprantami tik autoriui juos pademonstruojant – sugebant skaitytoją priversti taip įsijausti į popieriaus lape išguldytus sakinius, kad šiam kyla tikros emocijos ir išgyvenimai.

Taigi, metaforos tampa neišvengiamos tarp humanitarų – istorikų, filosofų, lingvistų. Šiose srityse dirbantys akademikai siekia ne tik teksto aiškumo, bet ir patrauklumo, gebančio skaitytoją įtraukti ir nepaleisti iki pat paskutinio puslapio, prieš jo akis lyg filmui besiplėtojant teksto istorijai.

Nathan Dumlao / Unsplash.com

Hansas Georgas Gadameris panašią problemą įžvelgė ir tarp meno pasaulio atstovų. Jis estetinių kūrinių suvokimą prilygina žaidimo suvokimui. Autorius pirmiausiai rašo apie betarpiškai suprantamus vizualiojo meno kūrinius: paveikslus, skulptūras, juvelyriką. Jų akivaizdon patekęs žiūrovas gali arba priimti jam metamą iššūkį ir skirti šiam meno kūriniui savo laiką – sustojęs grožėtis ir tyrinėti įgyvendintą darbą – arba akį užmetęs judėti tolyn savo reikalais. Gadameris sako, kad jei žiūrovas nusprendžia aukoti brangias savo trumpo gyvenimo minutes daikto stebėjimui, jis tarsi pasineria į žaidimą. Kitaip tariant, jis vertina tiek matomą kūrinį, tiek visas asociacijas, kurias jam regimas objektas sukelia. Žiūrovas, norėdamas patirti kūrinio grožį, kuria asociacijas, naršo po savo patirtį bei tyrinėja menininko intencijas, taip „žaisdamas“ žaidimą, kurio taisykles padiktavo kūrėjas.

Gadamerio nusakyta situacija tampa šiek tiek problematiška tų kūrinių atžvilgiu, kurie nėra statiški laike. Scenos meno kūriniai – muzikos koncertai, teatro ir šokio spektakliai – gali įtraukti nenuosekliai. Žiūrovas gali pajusti, kad pirmame spektaklio veiksme jis siekė pajusti kūrinio estetiką, tačiau vėliau pavargo ir jam tesinorėjo kuo greičiau sužinoti, kaip baigėsi pasakojama istorija. Panašiai ir su literatūra – turint laiko ir energijos galima labai nuoširdžiai įsitraukti į knygą, besimėgaujant kiekvienu joje parašytu žodžiu, tačiau pavargus akys slysta per tekstą, siekdamos kuo greičiau perbėgti per svarbiausius, naratyvą į priekį stumiančius įvykius. Tikriausiai dėl šios priežasties ir sakoma, kad prie geros literatūros, kaip ir prie gerų scenos pasirodymų, reikia pratintis – turėti ištvermės ir patirties norint suprasti didesnę dalį jų kūrybinės komandos meninių užmojų.

Tokio estetinio suvokimo modelio kontekste metafora yra būtina. Menas, kuris siekia įtraukti kiekvieną žmogų į jo pasakojamą įstoriją, turi leisti, kad žiūrovas jį pripildytų savąja patirtimi. Kalbėjimas perkeltine prasme būtent tai ir leidžia pasiekti – žiūrovas yra pakviečiamas į interpretacijų žaidimą, kuriame kiekviena naujai pristatoma detalė sukelia naują to paties kūrinio patirtį. Visa tai tampa įdomu, gyva ir patrauklu.

Taigi ir Stasio Šalkauskio tekstai negalėjo būti interpretuojami nepasitelkiant metaforų, alegorijų, palyginimų. Juk jie bando atrasti tinkamus žodžius apie svarbiausius lietuvių tautą formuojančius veiksnius – jos kultūrą, švietimą, santykį su aplinkinėmis tautomis. Nepaprastai svarbu ieškoti savo patirtyje atitikmenų Šalkauskio siūlomoms idėjoms – tokiu būdu, o ne stengiantis dekonstruoti parašytus sakinius į logines struktūras, galima suprasti, ką autorius iš tiesų norėjo pasakyti. Tai, žinoma, padaro filosofinį tekstą nepatogų interpretacijai – regis, juos skaityti ir iš tiesų perskaityti galės tik stipresnes gyvenimo audras išgyvenę žmonės.

Ateinantį rudenį planuojame organizuoti dar trejetą panašaus pobūdžio skaitymų. Akivaizdu, kad jiems reikia ruoštis – ieškoti kuo daugiau tekstų apie planuojamus nagrinėti Antaną Maceiną, Juozą Girnių, Praną Dovydaitį. Greta viso to vasara yra puikus metas kaupti patirtis, padėsiančias suprasti, ką rašė žymiausi ateitininkų mąstytojai.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 6-ajame numeryje)

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.