Nežinau, koks būtų buvęs mano teatrinis kelias be lietuvybės: pokalbis su režisiere Audre Budryte-Nakiene
Audrė Budrytė Nakienė yra pažįstama ne tik Čikagos lietuvių bendruomenei, bet ir scenoje ją mačiusiems teatro mėgėjams – ar Ateitininkų studijų ir poilsio savaitėje Kennebunkporte, Meine (Maine), ar lietuvių renginyje Niujorke, ar teatro festivalyje Lietuvoje. Ji yra poezijos ir kitos kūrybos skaitovė lietuvių ir anglų kalbomis, spektaklių bei monospektaklių kūrėja, režisierė ir atlikėja. Audrė su jaunimu kasdien dirba ne tik kaip dramos mokytoja Čikagos vidurinėje mokykloje University of Chicago Laboratory School, bet ir laisvalaikiu lietuvių kilmės vaikams bei jaunuoliams režisuoja dramų pastatymus, veda dramos pamokėles Čikagoje bei dirba ateitininkų vasaros stovyklose Dainavoje. Gyvendama Lietuvoje, Audrė savanoriavo dienos centre Vilniuje, kurį lanko rizikos grupės šeimų vaikai, o dabar gyvenant Čikagoje su vyru Kęstučiu, dramos profesoriumi universitete, augina sūnų Kajų. Kalbiname Audrę apie jos kūrybos kelią.

Papasakokite apie save. Kur gimėte ir augote? Kada pajutote trauką poezijai, dramai, ir dar pedagoginiam darbui?

Aš gimiau Čikagoje ir augau lietuviškame „kaime“ – tarp Gage ir Marquette Parkų. Marquette Parko lietuvių rajonas jau yra žinomas Lietuvoje – tai vietovė, kurioje apsigyveno daug Antrojo pasaulinio karo pabėgelių. Gretimuose rajonuose, Gage ir Brighton Parkuose, irgi gyveno nemažai lietuvių, tarp jų – ir mūsų šeima. Mano tėvelis, dr. Rimgaudas S. Budrys, kilęs iš Kauno, o mama, Aldona Wingendorf – iš Šakių. Marquette Parke lankiau pradžios mokyklą – Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo parapijos mokyklą. Ten kasdien tarp kitų mokslų vykdavo lietuviškos pamokos, mokėmės viską – nuo gramatikos ir literatūros iki istorijos. Kas savaitę lankiau ansamblį mokyklos salėje, ten šokome tautinius šokius, chore dainavome lietuviškas dainas. Savaitgaliais lankiau Dariaus ir Girėno, ir vėliau Čikagos aukštesniąją lituanistinę šeštadieninę mokyklą, Jaunimo centrą. Sekmadieniais eidavau į mišias to paties Jaunimo centro koplyčioje, o po Mišių vykdavo skautų susirinkimai. (Būdama maždaug dešimties metų įstojau į jaunučius ateitininkus, tada nebenorėjau dalyvauti skautiškoje veikloje.) O vasarą stovyklaudavau Dainavoje arba su tėvais leisdavau laiką Union Pier miestelyje Mičigano valstijoje, kur irgi vasarodavo, atrodo, tik lietuviai.

Sunku dabar įsivaizduoti, bet iki gimnazijos visa mano aplinka buvo lietuviška – visi draugai, pažįstami, visi mokytojai, tarp jų ir baleto, pianino, meno, bei dainavimo, buvo lietuviai. Tik kaimynė, mano geriausia draugė buvo airė-amerikietė. Tad, kai įstojau į Šv. Ignoto (Saint Ignatius) gimnaziją Čikagoje, man buvo šokas – tėvas norėjo, kad aš lankyčiau jėzuitų gimnaziją, nes jis baige jėzuitų gimnaziją Kaune, aš irgi džiaugiausi, kad įstojau į šią gimnaziją. Tačiau greit pajutau, kad man, atėjusiai iš mūsų mažo lietuviško kaimo, tai visai svetimas pasaulis, todėl užtruko kažkiek laiko priprasti.

Teatras mane jau gimnazijoje išgelbėjo – teatrinėje veikloje atradau draugų. O tarp lietuvių jau nuo pat mažens vaidinau; mano pirmasis „vaidmuo“ buvo pirmoje klasėje – vaidinau Mariją mūsų kalėdiniame spektaklyje. Po to daug vaidinau, deklamavau stovyklose, per Amerikos lietuvių televiziją, tad nežinau, koks būtų buvęs mano teatrinis kelias be lietuvybės – šie abu dalykai glaudžiai susiję. O kai atėjo laikas spręsti, ką studijuoti, man buvo aišku, kad yra tik vienas kelias – teatras.

Esu dėkinga visiems žmonėms, kurie mus auklėjo, visiems tėvams, mokytojams, vadovams, organizatoriams, visiems, kurie skatino savo vaikus dalyvauti lietuviškoje veikloje. Kartais, kai pagalvoju, kiek darbo, kiek pastangų buvo įdėta, kad suprastumėme ir pajustumėme savo lietuvišką tapatybę, kad galėtumėme pilnai įsilieti į lietuvišką kultūrą – net ašaras braukiu. 

Už daug gerų dalykų savo gyvenime esu be galo dėkinga ateitininkams; jaunučių ir moksleivių stovyklose Dainavoje man buvo gera bendrauti su draugais, o kelios draugės ir draugai išlikę nuo pat vaikystės dienų. Draugai iš Kalifornijos, Toronto ir kitur iki šios dienos yra ne tik tarp mano artimiausių draugų, bet ir yra mano moralinis kompasas – moralės pavyzdžiai, kaip prasmingai gyventi šį gyvenimą. Taip pat per ateitininkų veiklą realizavau save mene, ugdžiau lietuvių literatūros ir istorijos žinias.

Kurį laiką gyvenote Lietuvoje. Kaip tai nutiko?

Netikėtas dalykas atsitiko man bestudijuojant Northwestern universitete. Sužinojau, kad Čikagos tarptautinis teatro festivalis ieško lietuvių kalbos vertėjų, kadangi iš Lietuvos atvyksta trupė – Jaunimo teatras. Tai buvo, rodos, 1988 metai. Aš apsidžiaugiau – iki to laiko dar nebuvau lankiusis Lietuvoje, ir tikrai nebuvau mačiusi lietuviškų spektaklių, gal tik filmą „Velnio nuotaka“ kadaise vaikystėje. O Jaunimo teatras – ką gi, šiandien tie spektakliai išlieka atmintyje kaip geriausi mano gyvenime matyti – Nekrošiaus „Dėdė Vania“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Kvadratas“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Pamačiusi tuos spektaklius supratau – jeigu tokie teatriniai šedeverai ten yra kuriami, tai aš ten ir noriu būti. Dar Čikagoje susipažinau su Saule Jautakaite, gal net per ateitininkų veiklą, o ji Lietuvoje mane supažindino su aktore Virginija Kochanskyte. Pasakiau Saulei ir Virginijai, kad labai norėčiau stažuotis lietuviškame teatre. Taip 1990 metais atradau vietą Šiaulių dramos teatre. Ten dirbau metus, ir tie metai buvo nuostabūs, kadangi radau draugų Šiauliuose, dirbau su nuostabia režisiere a. a. Audrone Bagatyryte, apvažinėjom įvairius miestelius ir kaimus su spektakliais. Taip ir susipažinau su tikrąja Lietuva, mokiausi iš žmonių, iš gamtos, iš kultūros. Teko būti Kaune per Sausio 13-osios įvykius, tad pasisiūliau padirbėti Kauno televizijai – ten gyvai verčiau visas naujienas, kai su Lietuvos televizija Vilniuje tą baisią naktį buvo nutraukti ryšiai. Man tai buvo be galo reikšminga, tomis dienomis tikrai jaučiausi kaip dalis Lietuvos. Vėliau dar vaidinau viename spektaklyje Kauno dramos teatre, bet ten galėjau pasilikti tik maždaug pusmetį. Vis vien daug išmokau bedirbdama teatre su Gyčiu Padegimu, Doloresa Kazragyte ir kitais.

2018 m., Lietuvos šimtmečio proga, įgyvendinote didžiulį projektą – surežisavote programą apie Lietuvos poeziją, kuri buvo statoma ne tik Čikagos mišriai (lietuvių kalbos nemokančiai) publikai, bet ir lietuvių publikai. Kaip kilo ši mintis? Kokie jausmai kyla dabar galvojant apie tą programą?

Man atrodė, kad daug Lietuvos šimtmečio renginių vyksta Čikagos priemiesčiuose. Žinoma, tai gerai, nes ten daug lietuvių ir gyvena, tačiau pagalvojau, jog būtų gerai išvysti vieną renginį pačiame Čikagos centre, kad ir lietuviai galėtų švęsti, o nelietuviai išvis sužinotų apie šimtmetį. Pasiteiravau, ar Poezijos fondas (Poetry Foundation) sutiktų suorganizuoti toki renginį – atstovai apsidžiaugė, o Balzeko lietuvių kultūros muziejus (Balzekas Museum of Lithuanian Culture) buvo mūsų rėmėjas, tad viskas klostėsi sklandžiai. Beje, kai pateikiau idėją Poezijos fondui, pasakiau, kad poetai Lietuvoje yra kaip roko žvaigždės – žmonės juos žino, jų eiles skaito, apskritai labai domisi poezija. Man atrodo, tai labai patiko Poezijos fondo atstovams.

Sukūriau programą, kurioje iš scenos būtų kalbama ir lietuviškai, ir angliškai, o lietuviškiems eilėraščiams atradau arba sukūriau vertimus. Pasikviečiau tris skaitovus ir du muzikantus, ir manau, kad tai buvo gera programa. Man buvo gera parengti tą programą, nes reikėjo tiek daug poezijos skaityti, tad tai man buvo rojus! Buvo skaudu kai kuriuos eilėraščius atmesti, bet programa negalėjo būti ilgesnė kaip viena valanda penkiolika minučių. Šiaip aš pati džiaugiuosi, kad taip paminėjome Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Po Audrės Budrytės-Nakienės monospektaklio „Une Baye“, 2014 m. (audrė antra iš dešinės) | Nuotr. Daina Čyvienė

Papasakokite apie savo kūrybą. Ar kuriate poeziją? Rašote dramas?

Rašau dramas-monospektaklius sau, taip pat veikalus savo vidurinės mokyklos mokiniams. Poeziją rašau, kaip daugelis, „tik sau“.

Esu pastačiusi monospektaklius apie Une Baye (Unę Babickaitę-Graičiūnienę) ir Liūnę Sutemą (Zinaidą Nagytę-Katiliškienę), kadangi tos moterys mane taip sudomino ir tiesiog buvo būtina apie jas sukurti spektaklius. Apie Unę išgirdau 1990–1991 m., kai dirbau Šiaulių dramos teatre. Mano draugė aktorė pasakodavo man apie didžiąsias teatro damas iš praėjusių laikų, tad girdėjau ir apie Unę, apie Potenciją Pinkauskaitę. Buvo įdomu, bet apie jas daugiau nebuvo kaip sužinoti. O 2006 metais, kai su vyru ir sūnumi praleidau pusmetį Lietuvoje (sūnus buvo mažas, o vyrui buvo universiteto stažuotė („sabbatical leave“), čia pastebėjau, kad išleisti Unės laiškai ir dienoraščiai. Viską iškart perskaičiau ir pagalvojau, jog visi tie tekstai galėtų tapti nuostabiu spektakliu! Mano sūnui tada buvo vos dveji metukai, tad kaip tik tuo metu buvo laikas, kai daugiau buvau namuose, su šeima, ir negalėjau dažnai išeiti su kitais aktoriais repetuoti. Taip gimė mintis kurti monospektaklį. „Une Baye“ daug vaidinau Čikagoje, Prop teatre bei lietuvių susibūrimų vietose, taip pat suvaidinau Niujorke, Bostone ir Mičigane. Kids Euro festivaliui Vašingtone (Washington DC) sukūriau monospektaklį „Milda the Wonder Kid in Vingis Park“. O Liūnės Sutemos poezija jau seniai mane žavėjo, tad atėjo laikas ir apie ją sukurti spektaklį, kai atradau Virginijos Paplauskienės knygą „Liūnė Sutema: gyvenime ir kūryboje“.

Bendrai kalbant apie šias moteris (Une Baye, Liūnė Sutema) – įdomu, kad jos visiškai skirtingos: Une mėgdavo bendrauti, būti su žmonėmis, išeiti į sceną, o Zina buvo labai užsidariusi, bendravo su artimais žmonėmis, bet šiaip būdavo viena su savo kūryba. Tačiau abi gyveno per savo meną, ir abiem menas buvo nepaprastai svarbus įkvėpimo, paguodos, tiesos šaltinis.

Kokį vaidmenį poezija ir drama gali turėti žmonių gyvenime? Atpalaidavimo? Įkvėpimo?

Man atrodo, kad teatre mes išgyvename kitų likimus, jaučiame tai, ką kiti jaučia. Dabar, kai esame labai užsidarę dėl koronaviruso, daug galime matyti ir dalintis internete – muzikos atlikėjai ruošia koncertus ir panašiai. Tačiau aš labai laukiu, kai vėl galėsime gyvai susitikti, bendrauti, būti kartu meninėse erdvėse – teatruose, galerijose, koncertų salėse, juk vis dėlto negalime per technologijas pajusti tos bendrystės su kitais, kai patiriame meną kartu. Poezija, drama, apskritai menas ir atpalaiduoja, ir kviečia susimąstyti, įkvepia, duoda mums vietos ir laiko giliau suprasti save, ir savo artimuosius. Žmonės, kurie visiškai skiriasi nuo mūsų, tampa suprantamesni – mes užjaučiame juos, jaučiame savo seserystę ir brolystę su žmonija.

Ne tik ruošiate savo monospektaklius, bet esate dirbusi ir su vaikais, paaugliais, suaugusiais dramos užsiėmimuose ir pastatymuose, stovykliniuose būreliuose, lituanistinėse mokyklose. Kuo darbas šiose srityse panašus ir kuo skiriasi?

Vaidyba ir mokytojavimas papildo vienas kitą. Kai vaidinu, kai jaudinuosi prieš spektaklį, atsimenu, kad panašų jausmą patiria mano vienuolikos metų mokinukai. O kai mokau, man gera dalintis savo patirtimi, jog tos teatrinės patirtys būtų naudingos jaunajai kartai. Ir aš mokausi iš savo mokinių – juk jie užaugę su internetu, visai kitaip žiūri į gyvenimą! Kai buvau jauna, sau sakiau, kad niekad nebūsiu mokytoja. Tada susipažinau su nuostabiu aktoriumi ir mokytoju Byrne Piven iš Evanstono (Ilinojaus valstijoje), Piveno teatro studijos (Piven Theatre Workshop). Jis mane matė scenoje su žymios aktorės ir mokytojos Utos Hagen klase, o tai vyko kaip tik jo mokyklos patalpose, ir Byrne pasiūlė studijuoti jo studijoj, man mokėtų stipendiją, jei sutikčiau vaikams dėstyti dramą. Na, buvau jauna aktorė, ir man buvo tikrai reikalinga stipendija, tad sutikau. Mokiausi jo suaugusių aktorių kurse, o mažyčius mokiau dramos, improvizacijos ir metodo kurti pasakas scenoje, kuris vadinasi „Story Theatre“. Tada pamilau dėstymą, teatrinį bendravimą su vaikais ir paaugliais.

Teko dirbti ir su universiteto studentais – porą metų dirbau dėstytoja Ruzvelto universitete (Roosevelt University). Ten dėsčiau dramą, improvizaciją ir režisavau du spektaklius. O šeštadieniais mokytojauju lituanistinėse mokyklose – man vienas džiaugsmas tą darbą dirbti lietuviškai! Prieš keletą metų su Čikagos lituanistinės mokyklos mokiniais įkūrėme teatro studiją „Lieptas“ ir pastatėme Tomie dePaolos pasaką „Strega Nona“ (toje pasakoje magiškai išvirti makaronai apsemia visa miestelį); taip pat sukūriau vaidinimėlį pagal Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“. Toje pasakoje trys viršininkai nelabai supranta šv. Kalėdų prasmės; šis spektaklis vadinosi „Daug daugiau“.

Statote veikalus ir pastatymus lietuvių bei anglų kalbomis ne tik Čikagoje, bet ir Ateitininkų sendraugių studijų ir poilsio savaitėje Kennebunkporte, Meine (2018 m.) bei tarptautiniame teatro festivalyje Lietuvoje („Theatre Cluster“ festivalyje Kupiškyje, Utenoje ir Pasvalyje) praėjusį rudenį. Gal yra kokių momentų, veiklos deimančiukų, kurie lieka atmintyje?

Daug metų nevaidinau Lietuvoje, tad buvo nepaprasta atvykti į „Theater Cluster“ festivalį, vaidinti Kupiškyje bei „Interrampos“ festivalyje Rokiškyje lietuviškai publikai, žmonėms iš Mažeikių, kurie pažinojo Nagių šeimą. „Theater Cluster“ – nuostabus festivalis, nes jo rengėja Neringa Danienė užtikrina, kad menininkai turi progų bendrauti, pamatyti vieni kitų spektaklius, dalyvauti aptarimuose. Mane apgyvendino su trupėmis iš Katalonijos (Ispanijos) ir Sakartvelo, tad teko artimiau susipažinti su tų šalių aktoriais. Gyvenome už Kupiškio miesto centro, nepaprastai pasakiškoje saloje Kupiškių mariose, kuri vadinasi „Uošvės liežuvis“. Jaučiausi savotiškai atstovaudama JAV Lietuvoje – juk esu pripratusi, kad visą gyvenimą atstovauju Lietuvai čia, JAV! Grįžau į Čikagą tikrai pilna naujų minčių ir įkvėpimo!

Kokie 2020 metų ir ateities planai?

Pirmiausia meldžiamės už visus, sergančius koronavirusu, visus medicinos darbuotojus, už visus žmones – kai praeis ši krizė, tikimės, kad gyvenimas grįš į šiokį tokį normalumą, nors daug kas bus pasikeitę.

Jeigu bus galimybė keliauti, aš būtinai norėčiau parodyti spektaklį „Tarytum pasakoj: Liūnė Sutema, moteris ir poetė“ Vilniuje, Kaune, ir Mažeikiuose. Taip pat planuoju pasirodymus ir kitose lietuvių gausiai gyvenamose vietose JAV; apie tai jau tariamės, bet laukiame geresnių laikų.

 „The Where-Are-You-From Society“ – tai spektaklis jaunimui, kuriame gvildenama tautinės tapatybės tema: ką reiškia būti Amerikos lietuviu, ką reiškia gyventi vienoje kultūroje, bet puoselėti savo tėvų ar senelių kultūrą, toje kultūroje augti, gyventi? Spektaklis humoristinis, bet jis gvildena svarbią temą, yra anglų ir lietuvių kalbomis – tai pirmas toks bandymas. Šį spektaklį sukūriau Edmontone (Albertos provincijoje) Kanados lietuvių bendruomenei – buvo pageidaujama, kad būtų anglų ir lietuvių kalbomis, ir tai man buvo įdomus iššūkis. Spektakį žadėjau suvaidinti Čikagos Jaunimo centre, bet jis buvo atšauktas dėl koronaviruso. Norėčiau jį suvaidinti. O vėliau – žiūrėsim! Man jau keli žmonės siūlė įdomias lietuves moteris ateities monospektakliams, bet nežinau, teks pagalvoti. Gal kitas spektaklis bus be žodžių, gal vietiniai Čikagos lietuviai susibursime ir kažką naujo sukursime. Tik žinau, kad noriu suburti žmones, noriu, kad pasidžiaugtumėme kartu, pamastytumėme – ar per poeziją ar dramą, per humorą ar per pažintis su svarbiomis istorinėmis asmenybėmis. Gyvenimas trumpas, tai Dievo mums duota dovana – tad aš noriu bendrauti su žmonėmis, padėti artimiesiems kaip tik galiu, džiaugtis su savo šeima, su draugais ir visais bendrakeleiviais mūsų nuostabioje gyvenimiškoje kelionėje

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 3-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.