Šiais metais Ateitininkų federacija skaičiuoja 110-uosius savo gyvavimo metus. Organizacijos istorija yra neatsiejama nuo 1911 m. pasirodžiusio žurnalo, pasivadinusio „Ateitimi“, kuris tapo ryškiausiu ateitininkų veiklos įrankiu iki nepriklausomos Lietuvos valstybės susikūrimo. Formavęsis po caro ir kaizerio cenzūros šydu, tačiau progresyviai plintantis žurnalas nepriklausomybės priešaušryje tapo vienu iš skaitomiausių ir populiariausių tarp Lietuvos moksleivių ir studentų. Kaip atrodė pirmasis šio leidinio veiklos dešimtmetis, daugiausiai gali papasakoti iki šiol dar mažai tyrinėti pirmieji jo numeriai.

„Ateities“ ištakos

Bandydami įsivaizduoti, nuo kada galėtume pradėti ieškoti „Ateities“ žurnalo idėjos užuomazgų, tikėtina, kad nuklystume į vyskupo Motiejaus Valančiaus laikus. Visgi, bendru ateitininkų tyrinėtojų sutarimu, pirmieji žingsniai pastebimi tik XX a. pradžioje. Tuo metu įvairiuose Europos universitetuose studijavo nemaža lietuvių, kurie tarpukario Lietuvoje tapo žymiomis asmenybėmis. Privilegija studijuoti užsienyje galėjo pasinaudoti toli gražu ne visi. Daugiausiai tai buvo bajorų atžalos, dvasininko kelią pasirinkę jaunuoliai, o kiek vėliau – ir ūkininkų vaikai. Nemažai būsimų Lietuvos kunigų mokslus išėjo Sankt Peterburgo imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Manoma, jog būtent čia kristalizavosi katalikiškos studentijos sąjūdžio idėja.

1900–1905 m. šioje akademijoje profesoriavo Adomas Dambrauskas-Jakštas, o 1907 m. į akademiją atvyko dėstyti ir kun. Jurgis Matulaitis, studijavęs Fribūro (Fribourg) universitete ir kurį laiką darbavęsis Lenkijoje. Tuo metu, ypač jaunojoje visuomenėje, pasijautė de-christianizacijos grėsmė, ėmė plisti vis populiarėjančios kairiųjų idėjos. Vyravo nuomonė, jog būti „inovatyviam“ reiškė atmesti pasenusį Bažnyčios mokymą. Taip atsirado įvairių iniciatyvų vienyti katalikus. Galima daryti prielaidą, kad minėtų asmenybių įkvėpti akademijos studentai Vladas Jurgutis, Mykolas Vaitkus ir Pranas Kuraitis kartu su Leveno (Leuven) universiteto teologijos studentu Jonu Galdiku nusprendė 1908 m. susitikti Kaune ir plačiau aptarti poreikį vienyti užsienyje studijuojančius lietuvius katalikus studentus.

Panašias katalikiško sąjūdžio idėjas gvildeno ir tuometiniai Lietuvos moksleiviai. Prelatas Mykolas Krupavičius atsimena, jog „ne kartą teko ir man tuo klausimu kalbėtis ir diskutuoti su moksleiviais, kai pats buvau moksleiviu (ligi 1905-ųjų), ir su mokytojais, kai buvau mokytoju (ligi 1908 m.)“. Yra žinoma, kad tuo metu Kaune Kazio Bizausko vadovaujami moksleiviai susibūrė į kuopelę, kuri, dar prieš pasirodant oficialiajai „Ateičiai“, nuo 1910 m. rugsėjo mėnesio leido analogišką žurnalą rankraštiniu formatu (vėliau pavadintą „Mūsų ateitis“). Į bręstantį sąjūdį jungėsi Šiaulių, Marijampolės, Seinų, Panevėžio ir kitų miestų moksleiviai, kurdami panašaus pobūdžio kuopeles, diskutuodami aktualiais visuomenės ir katalikiškumo klausimais.

Tuo pačiu metu Maskvos lietuvių studentų draugijos susirinkime 1910 m. rugsėjį į moksleiviams skirto žurnalo „Aušrinė“ redakcinę komisiją įtraukiamas būsimas „Ateities“ redaktorius Pranas Dovydaitis. Dar „Aušrinės“ pirmojo numerio (vasario mėn.) įvadiniame žodyje pagrindiniu tikslu iškeliamas tautiškumo, inteligentiškumo ir bendruomeniškumo ugdymas. Tikėtina, kad religinio dėmens trūkumas trečiakursį Maskvos teisės fakulteto studentą P. Dovydaitį paskatino parašyti straipsnį „Aušrinėje“ pavadinimu „Tikėjimo elementas žmogaus gyvenime“ ir išreikšti susirūpinimą teologiniu skaitytojų ugdymu. Deja, naujieji Dovydaičio kolegos su šiuo „postulatu“ nesutiko, šalia publikacijos pateikdami „Aušrinės pakraipos“ vertinimą. Manoma, jog toks nuomonių išsiskyrimas galėjo nulemti katalikų studentų troškimą turėti atskirą leidinį. Todėl, sulaukęs tokio atšiauraus sutikimo „Aušrinėje“, Dovydaitis apsisprendė imtis „Ateities“ redagavimo, su juo – ir katalikų moksleivių sąjūdžio kūrimo.

1910 m. vasario 19 d. Levene įkurtos lietuvių studentų katalikų sąjungos iniciatyva, atsižvelgiant į nuolat augantį Lietuvos moksleivių telkimąsi, antrojo valdybos posėdžio metu buvo nuspręsta leisti „Ateities“ žurnalą, intelektualinę komunikaciją tarp jaunosios kartos lietuvių katalikų. Studentų valdybos nutarimu lapkričio 2 d. žurnalo organizavimas buvo perleistas Pranui Dovydaičiui. Sudarius redakcinę kolegiją, žurnalą nutarta išleisti kaip katalikiškos minties laikraščio „Draugija“ priedą.

Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, jog tokį pasirinkimą galėjo lemti keletas priežasčių. Pirma, XX a. pradžioje iki žurnalo „Ateitis“ pasirodymo, trys iš šešių Lietuvoje leidžiamų katalikiškos minties laikraščių: „Vienybė“, „Nedėldienio skaitymas“, „Draugija“, buvo globojami Šv. Kazimiero draugijos, aktyviai rėmusios katalikų iniciatyvą spaudoje. Antra, pastarųjų dviejų laikraščių redaktorius buvo prel. A. Dambrauskas-Jakštas, kuriam pritarus Sankt Peterburgo akademijos studentams buvo leista plėtoti katalikų studentų vienybės „projektą“. Trečia, pagrindinis laikraščio „Draugija“, pradėto leisti 1907 m., adresatas buvo mokytojai, kuriems reikėjo paskatos ir gairių klojant pamatus lietuviškam švietimui. 1905 m. leidus mokyti lietuvių kalbos, labai trūko lietuviškai kalbančių mokytojų (tik 275 iš 1134 buvo lietuviai). Žurnalo „Ateitis“ pasirodymas kartu su jau pažįstamu laikraščiu „Draugija“ galėjo pasiekti kiekvieno Lietuvos kampelio moksleivį ir mokytoją.

„Ateities“ turinys

Artimiausiu savo struktūra „Ateičiai“ žurnalu galima laikyti „Aušrinę“, leistą nuo 1910 m. kaip „Lietuvos žinių“ priedą. Lietuvių katalikų studentų sąjungos sprendimu ruošiant pirmąjį „Ateities“ numerį ir buvo svarstoma, ar jis neturėtų būti panašus į „Aušrinę“. Iš tikrųjų abu žurnalai išėjo labai panašūs, skyrėsi tik redakcijos proteguojamos idėjos. „Aušrinėje“ daug dėmesio buvo skiriama lietuvių kultūros ir dorovės klausimams, rašantieji aktyviai reiškėsi poezijos ir prozos skiltyse, o žurnalo pabaigoje buvo paviešinami redakcijos atsakymai į skaitytojų klausimus, buvo rasta vietos ir įvairiems skelbimams. Analogišką struktūrą galima atpažinti ir „Ateities“ žurnale.

Koks buvo žurnalo tikslas ir kaip jį buvo numatyta plėtoti XX a. pirmoje pusėje, aiškiai išdėstyta pirmajame žurnalo numeryje. Amžinųjų krikščioniškųjų idealų: tiesos, labo ir grožės puoselėjimas – tai temos, kurios tapo esminės per ateinančius keletą dešimtmečių. 

Pagrindinė, svarbiausia ir užimanti daugiausiai vietos žurnale yra Tiesos rubrika. Čia buvo publikuojami straipsniai pasaulėžiūros klausimais, medžiaga iš tikybos, filosofijos, dorovės sričių. Nemažoje dalyje straipsnių nagrinėjami religijos ir mokslo santykiai. Temos įvairavo nuo aviacijos technologijų apžvalgos iki savižudybių ir priklausomybių analizių. Ši rubrika vaidino didelį vaidmenį supažindinant skaitytojus su laikmečio naujovėmis ir iššūkiais. Aktyviausiai šioje rubrikoje reiškėsi pats Pranas Dovydaitis, nuo jo neatsiliko Kazys Bizauskas (slap. B. Kasaitis), A. Dambrauskas-Jakštas bei S. Šalkauskis.

Antroji rubrika – grožio. Jos apimtis, lyginant su tiesos sritimi, labai įvairavo. Kartais joje buvo spausdinama daugiau jaunimo lyrikos bandymų nei teminių straipsnių. Grožyje buvo galima rasti ne tik eilėraščių, bet ir įvairios prozos, redaktorių vadinamų feljetonais, vaizdeliais ir aprašymais. Pirmuoju „Ateities“ gyvavimo dešimtmečiu savo prozos darbus žurnale skelbė J. Avižienis (Moksleivis Rugėnas), K. K. Bitikas, S. Teksnys (S. Tautiestis) ir J. Paukštelis. Gana aktyviai žurnale reiškėsi prozininkai Kazimieras Žitkus-Žitkevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Bizauskas, Vytautas Endziulaitis (Vytas).

Trečioji rubrika – Labo ir gerovės – buvo skirta moksleivių gyvenimo Lietuvoje ir užsienyje aprašymui. Čia buvo sprendžiamos materialinės ir dvasinės jaunimo problemos. Šių straipsnių autoriai domėjosi moksleivių savišalpos ir šalpos organizacijomis. Moksleiviai dalinosi įvairiais įspūdžiais, lankančiųjų mokyklas ir skaitančiųjų „Ateitį“ statistikomis. Pirmaisiais žurnalo istorijos metais buvo aktyviai skelbiama informacija apie žurnalo įvaizdį kitos spaudos atžvilgiu. Kaip ir „Aušrinės“, taip ir „Ateities“ redakcija prašė skaitytojus pildyti anketas, informuoti apie krašto naujoves ir švietimo padėtį. Pradedant pirmuoju numeriu buvo skelbiama bibliografija ir kritika, knygų ir straipsnių recenzijos. Paskutiniuose žurnalo puslapiuose buvo skirta vietos skaitytojų idėjoms, jų sumanymams, įvairiems atsišaukimams, geradarių-aukotojų paminėjimams.

Nemažai yra literatūrinių straipsnių, pasakojimų apie rašytojus, jų kūrybos aptarimų. „Ateities“ bendradarbiams rūpi ir gimtoji kalba, taisyklingas jos vartojimas. Redaktoriai Dambrauskas-Jakštas prisimena, kad „paprastai pradedančiųjų rašyti stilius neaiškus, nemoka suformuluoti minties, todėl reikėdavo daug taisyti“. Kalbos tobulinimas buvo ypač aktualus ką tik iš rusinimo gniaužtų išsilaisvinusiam Lietuvos jaunimui. Ne tik „Ateityje“, bet ir kituose amžininkų žurnaluose daug vietos skirta tekstams apie rašybą ir lietuvišką terminiją. Tai puikiai iliustruoja redakcijos atsakymai į rašytojų siųstus laiškus.

Šioje skiltyje būdavo pateikiami redakcijos atsakymai ir žinutės kuriantiesiems ir siunčiantiems. Įdomu tai, jog redakcija su savo atsakymu (o jis ne visada buvo teigiamas) viešai skelbdavo adresato vardą, pavardę ir kartais galėjo skaudžiai paveikti jautresnį moksleivį. Redakcijos atsakymai įvairuodavo nuo kūrybinės kritikos, pastabų, pranešimų iki net rekomendacijų nustoti rašyti: „Tamstos „Sodžiaus dainius“ paprastas kaimietis grafomanas, niekuo neinteresingas eiliadirbtis, taigi „At.“ neturime jam vietos. Patarkite jame mesti eiles rašius“ arba „Eilės „Draugui“ draugas verčiau paskaityk jas tam Kasukui, kuriam jas skiri. Skaitytojams neindomu.“ Kaip Dovydaičio biografas Kazys Girnius yra pastebėjęs, daugelį atsakymų paruošdavo redaktorius Dambrauskas-Jakštas, nes Dovydaitis pirmaisiais „Ateities“ metais dar studijavo Maskvoje, tad negalėjo tiek daug dėmesio skirti atskiriems moksleivių atsakymams. Tai, kas neatitiko žurnalo „Ateitis“ turinio, redakcija persiųsdavo kitiems jaunimo spaudos leidiniams. Mykolo Krupavičiaus (slap. Gabrielius Taučius) atveju, iš atsakymų sužinome, kad 1912 m. jis siuntė net šešis straipsnius, tačiau tik vienas – „Žinija ir tikyba“ – buvo atspausdintas. Girniaus teigimu, „Ateityje“ atsisakyti spausdinti rašiniai būdavo siunčiami moksleivių kuopoms ar net į Ameriką.

Žurnalo rengimas ir organizavimas

Kaip anksčiau buvo minėta, „Ateitis“ buvo katalikų moksleivių ir studentų projektas. Redakcinė ir organizacinė funkcija teko studentams, o platinimas – moksleiviams. Kadangi „Ateitis“ buvo leidžiama Kaune, šio miesto moksleivių indėlis pradžioje buvo jaučiamas labiausiai. Kaip K. Bizauskas atsimena: „Tam tikslui Kauno Lietuvių Viešajame Knygyne Maironio namuose, kur paprastai rinkdavosi Kaune pirmoji lietuvių katalikų moksleivių kuopelė, buvo įsigyta spinta, įsitaisytos knygos pajamoms ir išlaidoms registruoti. Visas administracijos ir ekspedicijos darbas buvo pasidalintas taip, kad vieni rašė adresus, kiti juos karpė, kiti lipdė adresus ir pašto ženklus, o moksleivės didesnius siuntinius apsiuvinėjo drobe. Žodžiu, visa darė patys moksleiviai, kad tik sumažintų „Ateičiai“ išlaidas“.

1913 m. „Ateitis“ leidžiama jau kaip savarankiškas žurnalas. Nuo tų metų leidinio turinys truputį pakinta – jis tampa dar platesnis ir įvairesnis. Didžiausia ir svarbiausia lieka Tiesos rubrika. Atsiranda daugiau rimtesnių teologinių straipsnių, medžiagos iš bažnyčios istorijos, liturgijos. Daugelyje šiai sričiai priklausančių straipsnių jaučiamas susirūpinimas dvasiniu gyvenimu, pasaulėžiūros tvirtinimu. Nuo 1913 m. žurnale buvo skelbiama žymiai daugiau straipsnių iš įvairių mokslo sričių: filosofijos, sociologijos, gamtos mokslų, istorijos, geografijos, kalbotyros. Žurnalo gale galima rasti skelbimų, raginančių įsigyti „Ateities“ redakcijos leidžiamas knygeles, reklamuojama smulkesnė ateitininkų spauda ir katalikiški leidiniai.

Prie žurnalo gerovės finansiškai prisidėjo įvairūs rėmėjai. Aukotojų sąrašai buvo skelbiami beveik kiekviename numeryje. Įdomu, jog parama buvo rašoma kapeikų tikslumu. Kiekvienas aukotojas buvo svarbus. Pavyzdžiui, dar pirmajame numeryje buvo paaukota „400 frankų = 149 r. 58 kap.“. Aukos įvairavo nuo keleto kapeikų iki keliasdešimt rublių. Daugiausiai aukojo dvasininkai, šiek tiek nuo jų atsiliko studentai, retkarčiais moksleiviai, sumesdami kartu po keletą kapeikų.

Okupantų rėmai

Pirmuosius dvejus metus „Ateitis“ buvo leidžiama kaip „Draugijos“ priedas. Nemokami priedai tuo metu buvo dažnas reiškinys (Lietuvos žinių „Aušrinė; Lietuvos ūkininko „Jaunimas“). Nors ir pagal caro valdžios įstatymus atskirai priedų nebuvo galima leisti, tačiau daug kam tai nerūpėjo. Tiek caro, tiek kaizerio okupacijos metais žurnalas patyrė policijos priežiūrą. Neretai redaktoriams tekdavo stoti prieš teismą, būdavo skiriamas baudos. Tačiau net ir sunkiu momentu buvo randamas kompromisas. 

1914 m. prasidėjus karui, Šv. Kazimiero draugijos spaustuvėje, kuri leido žurnalą, sumažėjo darbininkų skaičius, todėl, iki pat 1915 m. pradžios ėjusi be didesnės pertraukos, tais metais „Ateitis“ buvo išleista tik kartą, tai yra, išėjo tik vienas vienintelis numeris. Jame vyrauja karo temos, ko nerasime kituose žurnaluose. Pavyzdžiui, skelbiamas dienoraštis lietuvio studento, paimto į rusų kariuomenę ir žuvusio fronte, taip pat randame Vokietijoje gyvenusios studentės pasakojimą apie jos išgyvenimus po karo paskelbimo, kai buvę draugai gatvėse užpuldinėjo svetimtaučius, kaltindami šnipinėjimu.

Žurnalo leidimas tapo problemiškas karo metu ir tuo, jog vyr. redaktorius Dambrauskas-Jakštas buvo ištremtas į Vilnių kaip nepatikimas valdžiai asmuo ir pavojingas karo metu laikyti Kauno tvirtovėje. Kartu sustojo ir „Draugijos“ leidimas. Tik po metų, 1916 m. balandžio 26 d., vietinei vokiečių karo valdžiai buvo įteiktas prašymas atgaivinti „Draugiją“ ir „Ateitį“. Leidimas suteiktas tik „Ateičiai“, nes ji buvo mažesnės apimties, tačiau žurnalas leistas su griežta cenzūros kontrole.

„Ateitis“ amžininkų akimis

„Ateities“ pasirodymas viešojoje erdvėje sutiktas labai įvairiai. Tautinio pobūdžio spauda, kaip „Lietuvos žinios“, „Lietuvos Ūkininkas, „Balsas“, pasitiko skeptiškai, su pajuoka, o katalikiškasis flangas „Vadovas“ ir „Draugas“ – su dideliu džiaugsmu.

Antai, 1911 m. „Lietuvos Ūkininke“ „Ateitis“ laikoma „klerikalų kunigų“ laikraščiu, katalikai laikomi nedemokratiškais ir nemoksliškais. Geriausiai „Ateities“ populiarėjimą galima pamatyti „Aušrinės“ skaitytojų akimis ir kritika, kurioje neretai net buvo konkuruojama dėl skaitytojų dėmesio. „Balse“ iškeliama abejonė „Ateities“ moksliškumu ir scholastikos supratimu: „jei ir pavyktų ateitininkams ką panašaus įvykinti, man rodos, nebūtų tai tikras kultūros nupelnijimas“. „Vilties“ redaktorius A. Smetona, priešingai nei ankstesni komentarai, pateikia neutralesnę poziciją apžvelgdamas „Tris pamatinius klausimus“: „Doros ir religijos klausimai Vakaruose tai tokie dalykai, kurie vis rečiau ir rečiau beaplenkiami. Sustiprinti savo būdą, ištobulinti jį, užgrūdyti, susiieškoti ir pamatuoti savo asmens tikiu – štai kas ypač parūpo šio meto inteligentijai.“ Pasak Smetonos, „Ateitis“ ir aplink ją susispietę moksleiviai – tai pirmieji naujos vakarietiškos bangos ženklai tarp mūsų.

Nemažą skaitytojų ratą „Ateitis“ telkė iš savo konkurentų – iš „Aušrinės“. Aplink laikraštį susibūrusiose kuopelėse, sužinojus apie Dovydaičio ir „Aušrinės“ konfliktą, dalis pakeitė net barikadų puses. Kai kur būti „ateitininku“ tapo net madinga! Pavyzdžiui, 1912 m. „Aušrinėje“ pasirodė Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijos moksleivės skundas: „Kai kuriuose laikraščiuose, ypač „Ateityje“, toji progimnazija labai giriama. Nesiginčysiu čia dėlei tos mokyklos gerumo, tik pažymėsiu, kad ne visiems ji ir tinka. Progimnazija visiškai kunigijos rankose, o kunigų globa visiems gerai žinoma. Nė vienas laisvesnės šviesos spindulėlis neprasiskverbs jų nesutrukdytas, nesilaikomas. Mokinėms kuo brunkte brunkama „Ateitis“ kaip „geras“ laikraštis, o atsisakysi ją imti, tai baisu: gali „aušriniete“ palaikyti. „Aušrinės“ skaitytojų visaip ir už visaką baiminamasi, dargi ženklai mažinama. Jeigu „globėjai“ pamatys vaikščiojant su „aušriniešiu“, tai sveika dingusi, su ateitininku gi kaipo „doru“ žmogum gali vaikščioti kiek nori – nieko ir „globėjai“ nesakys.“ „Ateitis“ buvo linksniuojama ir Petrogrado lenkų spaudoje „Głos Młodych“, kuriai informaciją galėjo teikti aušriniečiai.

„Ateities“ pasirodymas viešai buvo suprastas gana „regionaliai“, t. y. Europoje, carinės Rusijos imperijos teritorijose. Prireikė dar trejų metų, kad žurnalas taptų žinomas už Atlanto. 1914 m. „Ateities“ trečiajame numeryje žurnalo redakcija skaitytojams pristatė „autorinių teisių“ reikalą su Amerikos „Ateities“ bendrovės administracija (JAV lietuvių liaudininkų savaitraštis, ėjęs 1914–1918 m. Bostone), „kad nesisavintų sau jau treti metai einančio Lietuvoje laikraščio „Ateities“ vardo“. Visgi vardo amerikiečiai nesiteikė pakeisti, argumentuodami tuo, jog draugija buvo jau inkorporuota ir „čerteris išimtas“, o ir vardo permainymas jai būtų kainavęs 150 dolerių. Lietuvos „Ateities“ redakcija buvo nustebinta, „kad Amerikietiškos „Ateities“ įsteigėjai ne tik nebuvo matę mūsų „Ateities“, bet nei neskaitę „Vilties“ nei „Aušrinės“ kur apie „Ateitį“ ir „ateitininkus“ dar 1912 metais buvo nevienas straipsnis įdėtas. Tikrai amerikietiškai“.

***

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, galima daryti išvadą, kad prieš daugiau nei šimtmetį jauni studentai katalikai kėlė ne ką mažesnius klausimus nei šiuolaikinė visuomenė. Lietuvos jaunimas studijavo įvairiuose Europos universitetuose, kuriuose tendencingai radosi novatoriškų idėjų, atmetančių ir pajuokiančių tikėjimą. Kaip atsvara toms idėjoms katalikiško jaunimo pastangomis buvo padėti pagrindai ateitininkų organizacijai ir pradėtas leisti žurnalas „Ateitis“. Amžininkų kritika grūdino ir brandino būsimus Pirmosios Respublikos inteligentus. Žurnalas tapo itin svarbiu įrankiu puoselėti lietuviško švietimo idėją, skatinti jaunimą rūpintis ne tik kultūros ir kalbos reikalais, bet ir diskutuoti teologijos klausimais.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 2-ajame numeryje)