Religija filosofijoje – kaip? 

Ar religijos reikšmingumą legalu aiškintis filosofijoje? Ar Dievas turi joje vietą? Kaip Dievo sąvoka gali patekti į šią išminties meilės discipliną? Šie klausimai gali kilti ne vienam, nardančiam po tikėjimo ir proto labirintą. Matyt, Dievas filosofijoje yra kur kas svarbesnė figūra nei gali atrodyti, jei remsimės Lietuvos filosofijos klasiku, religijos filosofu Antanu Maceina. Juk ne be reikalo jis filosofiją turėjo pavadinti „keliu Dievop“. 

Dažnai girdimi priešiški teiginiai „Dievas yra“ arba „Dievo nėra“ galiausiai tėra metafizinės prielaidos ir yra galimi atsakymai į būties filosofijoje keliamą pagal Maceiną patį svarbiausią žmogaus klausimą: „Kas yra būtis?“ Besivadovaudamas Heideggeriu, Maceina filosofijos tikslu ir įvardina pačią būtį – kadangi žmogus kaip būtybė savo buvimo negrindžia, jis ieško save grindžiančios būties, kuri, priešingai nei jis pats, būna pati iš savęs, nuo nieko nepriklausydama ir pakankama pati sau. 

Maceina būtį nusako kaip absoliutą, beribę transcendenciją, esančią „už būtybės“, būvančią kitaip nei būtybė, kitoje plotmėje ir laisvai suteikiančią (nebūtinoms) būtybėms būtį – tą ji daro būtent per kūrimo veikmę. Todėl būtybės ir būties santykis čia persimaino į kūrinio ir kūrėjo santykį, sukurtą laisvės pagrindu. Idant mąstymas būtų prasmingas, šį santykį reikia sukonkretinti, vietoj abstrakčios būtybės imant konkretų žmogų, žmogų kaip vienkartinę „Aš – būtybę“. Čia Maceina santykį sukonkretina iki galo ir teigia filosofiją esant išpildytą, jei būtį sutapatiname su Dievu.

Kaip Maceinai kyla mintis būtį tapatinti su Dievu? Visų pirma, apie konkrečios būtybės santykį su kažkuo kitu galime kalbėti tik tada, kai tas kitas taip pat yra konkretus, vienas ir vienkartinis – vienintelis toks. Tačiau žmogui padėti išspręsti būties klausimus gali tik tada, kai toji būtis yra Dievas, jokia kitaip pasireiškianti abstraktybė negali teikti žmogui konkrečių atsakymų. Tad čia būties ir Dievo sąsajos klausimas tampa esmiškai galutiniu metafizikos klausimu. Bene labiausiai įtikinamą priežastį, kodėl būtis galėtų būti Dievas, Maceina nurodo būties panašumu į Dievą: būtis yra transcendentinė, absoliutinė, kūrybinė, laisva – visa tai Vakarų metafizika taiko ir Dievui, norėdama jį apibūdinti. Tačiau, nors tai skamba vienodai, negalime leisti jų tapatinti dėl tokios tik iš pažiūros svarios priežasties. Taip juos abu tapatino scholastai, kuriuos kritikuoja Maceina: jie padarė didelį šuolį nuo būtybės pereidami prie Dievo, kaip aukščiausiosios būtybės, neatskleisdami būties ir Dievo plotmių tapatumo. Kęstutis Girnius komentuoja, jog „Maceina labai teisingai pastebi, kad aplamai nepakanka Dievo įrodymams tik teigti, kad Dievas turi kokias nors kosmologinės būtybės ar būties savybes. Net ir prileidus, kad Tomas Akvinietis įrodo, jog buvoja „Nejudomas Judintojas“, jis vis tiek padaro šuolį, teigdamas, kad tai Dievas. Ateistas gali priimti šitokio įrodymo metafizines prielaidas, bet kartu ir teigti, kad šis Dievas nieko bendro neturi su krikščionybės ar kokios nors kitos religijos Dievu“ (Girnius, K. K., Filosofijos interpretacija: A. Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“, Aidai, 1978). 

Negalime būties visiškai prilyginti Dievui, nors Dievas ir yra būtis, juk tai, kaip kalbame apie būtį, skiriasi nuo to, kaip įprastai kalbame apie Dievą. Tai akivaizdu. Aiškiausią skirtį tarp kalbėjimo apie juos du Maceina ima iš Pascalio „Minčių“ Memorialo: Dievą jis nusako, kaip „Abraomo, Jokūbo, Izaoko Dievas“ (Pascal, B., Mintys, Vilnius: Aidai, 1997., p. 9), ir pabrėžia, kad tai „ne filosofų ir mokytojų Dievas“ (ibid), taigi filosofų dievu būtent ir yra laikoma anksčiau aprašytoji būtis. Kita priežastis, kodėl negalime be pagrindo sutapatinti jų dviejų yra ta, kad mąstydami apie Dievą identiškai kaip apie būtį ir ne kitaip, mes jį nudievintume. Dievui mat yra būdingas jo garbinimas, tai akivaizdu, tačiau iš to, kaip kalbėjome apie būtį, joks garbinimo gestas jai nekyla. Pagrindinė to priežastis – būtis mums yra per tolima. Tik būdama Dievu būtis gali būti prieinama žmogui ir jo garbinama. Tad čia galima eiti vienu iš dviejų kelių: atskirti būtį (kaip tolimą) ir Dievą (kaip artimą) į dvi plotmes, arba būtį ir Dievą sutapatinti, jiems leidžiant būti ne dviem tapačiomis sąvokomis, bet vieniu. Rinkdamiesi pirmąjį kelią susidurtume su nelogiškumu – jei atskirtume Dievą ir būtį į dvi plotmes, jie būtų apibrėžti, taigi du atskiri, o tai prieštarautų tam, kas jie yra – neapibrėžtybė. Vadinasi, vienintelis kelias, kurį galime rinktis, ieškodami Dievuje atsakymų į žmogaus būvio klausimus, yra sutapatinti Dievą su būtimi (arba būtį su Dievu).

Dievas kaip „mano Dievas“

Taigi čia keliame klausimą: kas yra Dievas, koks jis, jei jam nusakyti neužtenka būties sąvokos? Maceina atsako, kad „Dievas yra visados mano Dievas“  (Maceina, A. Filosofijos kilmė ir prasmė, Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1978, p. 259). Dievą galime vadinti Dievu tik tada, kai jis yra mano Dievas, taigi kai jis yra artimas žmogui, kažkuria prasme jam pasiekiamas. Čia ir yra didžiausia problema nepasitenkinant Dievu kaip būties sąvoka ir iš esmės dėl to nesutaria ateistai su tikinčiaisiais: ateistai nebūtinai prieštarauja būties, kaip absoliuto ir anapusybės buvimui, bet jie prieštarauja Dievui kaip tokiam, kuris yra pasiekiamas žmogui, iki jo nusileidžiantis – jie negali suprasti tokios galimybės, kad Dievas, kaip aukščiausioji būtis, galėtų būti artimas žmogui. Nors iš tikrųjų žodžiais „mano Dievas“ yra nusakoma dvipoliškumas: „mano“ nurodo į artybę, o „Dievas“ – į tolybę, taigi net ir save įribinęs ir leidęs žmogui jį dalinai pažinti, Dievas išlieka toje tolumoje, neaprėpiamybėje. Tam, kad Dievas galėtų patenkinti artybės dialektiką, jis negali būti tik kaip Akviniečio actus purus (grynasis veikimas), nes savybė, priartinanti Dievą prie žmogaus, yra kūrimo veikmė. Būtent šioje veikmėje ir glūdi tiek šiapusybė, tiek anapusybė: „Kūrimas yra toji būties veikmė, kuria būtis nužengia į būtybės šiapus, nesunaikindama būties anapus“ (Maceina, A. Filosofijos kilmė ir prasmė, Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1978, p. 261).

Visgi būtybę pakeitę žmogumi, negalime apsiriboti ir juo, nes jam to neužtenka – turime linkti prie konkretaus žmogaus. Žmogus turi turėti santykį su Dievu kaip su „savęs paties“ kūrėju, kaip su „Aš-būtybės“ kūrėju. Kodėl tai svarbu žmogui, galime rasti panagrinėję, kieno žmogus yra pažįstamas, kieno tiriamas ar interpretuojamas – mokslo ar filosofijos. Žmogus pažįstamas yra ir tyrimo, ir interpretacijos būdu. Tai matome pažvelgę į žmogaus sąrangą: žmogus, kaip biologinė gyvūnų rūšis, yra sėkmingai daug metų tiriama įvairių antropologijos mokslų; turbūt nėra tokios žmogaus kūno dalies, ar tai būtų raumuo, ar protas, ar net psichika, kurios nebūtų jie tyrę ir kažką nauja pasakę. Tačiau Maceina žmogaus nelaiko vien tik individu, kaip vienu iš savo rūšies atveju, jam žmogus neabejotinai yra ir asmuo, o jis kaip toks jau yra interpretuojamas filosofijos ar filosofinės antropologijos. 

Žmogaus interpretacija pasireiškia tiek, kai jis pats interpretuoja save supančią aplinką, kitus kūrinius, tiek, kai jis interpretuoja save, klausdamas: „Kas ir kodėl aš esu?“. Šio klausimo, pagal Maceiną, negali nuginčyti būsimo gajaus per visus amžius jokie mokslininkai, nes pats žmogus, kaip mąstanti ir tuo iš kitų išsiskirianti būtybė, trokšta žinoti savo pagrindimą, savo buvimą. Ir šį klausimą Maceina mato žmogų klausiant būtent naujausiais laikais, kai nėra nei svarbiausiu žmogaus tikslu laikyto Antikos polio-valstybės, ir kai nėra tokio Bažnyčios autoriteto kaip viduramžiais – išnykus šiems atsakymams į žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, žmogui tenka iš naujo ieškoti atsakymo, tik šįkart savo paties šviesoje. Be to, šį žmogaus būvio klausimą sustiprina dabartinis mokslo autoritetas, kuris pasako beveik viską apie žmogaus rūšį ir absoliučiai nieko apie jo asmenį. 

Čia dar galime užtvirtinti teiginį, kad filosofinė antropologija niekaip negali būti mokslinė ir kad ji nėra iš piršto laužta: žmogaus asmuo nėra apspręstas dėsnių, todėl yra netikslus, jis kaip tik yra atviras ir reikalaujantis interpretacijos. Tai paliudyti gali skirtingos antropologinės žiūros į žmogų – juk kiekvienas mąstytojas kone kitaip nusako žmogų kaip asmenį, be to, sunku paneigti, kad kiekviena filosofinė antropologija yra suformuota remiantis autoriaus asmeniu ir istorija, vadinasi, išties kiekvienas žmogus turi skirtingą savęs kaip asmens suvokimą. Čia Maceina dar priduria ir Sartre’o ateizmo teiginį, pritaikydamas jį teiginiui apie žmogų: Sartre’as taria, kad jei jau nėra Dievo, tai pirmiau turi būtinai būti kažkokia egzistencija, o ne esmė, ir tai yra žmogus; Maceina tame įžvelgia tiesos žmogaus kaip asmens, kaip kūrinio atžvilgiu: žmogus, pradėjęs egzistuoti, neturi ryškios esmės, jis tartum beveidis, laikui bėgant pats save susikuriantis savo laisva valia ir kūrybos galia. Taigi žmogus atsiskleidžia ne tik kaip interpretuojamas filosofijos, kaip kūrinys, bet ir kaip interpretas, pats save interpretuojantis. Žmogus save suvokia ir nori save kaip kūrinį interpretuoti, nenori savęs kaip ir bet kurio kito, pavyzdžiui, meno, kūrinio tik stebėti, bet nori suteikti sau pavidalą, įribinti, tai yra suprasti. 

Laisvės pagrindu sukurtas trokšta garbinti

Kaip Dievas atliko mano kūrimo veiksmą, ko paskatintas ar veikiamas? Kadangi suvokiu, jog Dievas mane iš tikrųjų kūrė skirtinai, prieinu išvadą, kad būdamas absoliuti sau pakankama begalybė, jis mane pasirinko sukurti savo paties laisvu apsisprendimu, laisvės pagrindu jis mane įribino kaip konkrečią būtį šiame pasaulyje. Vos tai žmogus suvokia, esantis Kito sukurtas pasirinktinai, jam natūraliai kyla noras savo kūrėją garbinti, pulti jam po kojų, nes jis supranta šiame kūrimo procese esant meilės jėgos. Kai žmogų sutinkame pavadinti esant ne šiaip individu, vienu iš daugelio, bet ir asmeniu, unikaliu, išskirtiniu, vienkartine būtimi, Dievą tame asmenyje, kaip kūrėją ir grindėją, išties sutinkame tik kaip „mano Dievą“ ir, suvokę jo troškimą mane kaip unikalų asmenį sukurti, imame jį garbinti. Vadinasi, žmogaus santykis su Dievu gali būti tik religinis. 

Jau aiškiai matyti iš anksčiau, kad žmogus savaime yra santykis, jame matome kūrėjo sprendimą sukurti kūrinį, jame įžvelgiame grindimą – pradžią, nulėmusią žmogaus buvimą. Taigi Dievas, kaip absoliutinė transcendentinė būtis, santykyje su žmogumi kaip „Aš-būtybe“, yra sužmoginamas. Ar įmanoma to išvengti? Ne, nes jei prieini Dievą kaip būtį, bet jos nesužmogini, nepriartini jos prie savęs, esi priverstas vėl grįžti prie tolimojo absoliuto, vadinasi, grįžti į kelią, vedantį atgal nuo mano Dievo. Tuomet negalime tikėtis sužinosią apie būtį iš būtybės (kaip nuorodos į jį), nes jei imame žmogų kaip būtybę, vieną jo individą sutinkame kaip asmenį, vadinasi, į būtį galime patekti tik per „Aš-būtybę“, iš ko matyti, kad tik per Dievą, kaip „mano Dievą“. Jei atsisakome į būtį eiti per konkrečią savęs būtybę, žmogų nuvertiname, išduodame jį kaip konkretybę, kaip asmenį. Panašu, kad tokios pozicijos laikosi daugelis šių laikų ateistinių mąstytojų ir mokslininkų. Tačiau jų mąstymo apie tai, kad Dievo nėra, paneigti negalime, nes jų pradinė nuostata yra tokia, jog žmogus tėra individas, be to, Maceina primintų – žmogus yra atviras interpretacijai, net jei viena iš jo interpretacijų tokia, kad visų žmonių interpretacijos iš esmės tokios pačios.    

Filosofija – kelias Dievop

Maceina filosofiją pavadino kaip kelią dievop. Ši jo ištara, panašu, išaiškėja tik dabar. Jei filosofijos tikslas yra apmąstyti būtį ir kažką pasakyti apie patį buvimą, kad nuramintume besiblaškantį savęs pažinime žmogų, tai galutinis taškas, kurį galime prieiti per būtybę, sykiu ir per žmogų kaip konkretybę, yra Dievas, slypintis jau pačioje žmogaus asmens, kaip kūrinio, sąrangoje. Kaip elgsimės toliau, patvirtinsime ar paneigsime Dievą kaip „mano Dievą“, kaip nusileidžiantį iki žmogaus, bus mums spręsti. 

Tačiau kodėl Dievas yra taškas, už kurio filosofija negali žengti toliau ir kodėl tai yra jos galutinis išsipildymas? Todėl, kad žmogaus ir Dievo santykiu bei Dievo ir būties tapatybe baigiasi metafizika, todėl, kad ties žmogumi baigiasi mąstymas apie būtį, Maceinos laikytu pagrindiniu filosofijos objektu. Kai aptinkame save esant Dievo šviesoje, turime vėl grįžti atgal ir permąstyti save kaip „Aš-būtybę“, tik jau nebe savo šviesoje, o Dievo šviesoje. Tačiau į tai, kaip save interpretuoti Dievo šviesoje, kaip save suvokti jau kaip kūrinį, ką reiškia būti santykiu su Dievu kaip savo kūrėju, metafizika, uždavusi būties klausimą, jau yra nebepajėgi atsakyti – tolimesni svarstymai turi persikelti į religijos filosofijos plotmę. Į plotmę, kurioje mąstymas jau prasideda metafizine prielaida „Dievas yra“ ir imasi mąstyti apie žmogų kaip religiją, imasi mąstyti apie religiją kaip santykį tarp žmogaus ir Dievo.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 7-ajame numeryje)