Režisierius Karolis Kaupinis: man istoriniame laike svarbu ieškoti to, kas liko nepastebėta, neišgirsta
Vasaros pabaigoje Rusnėje vyko moksleivių ateitininkų vasaros akademija, kurios tema – „Kur yra Lietuva?“. Akademijos metu vyko pokalbis su režisieriumi ir scenaristu Karoliu Kaupiniu, šiais metais Europoje pristačiusiu debiutinį ilgametražį filmą „Nova Lituania“, kurio pagrindinė figūra – Kazys Pakštas, daug svarstęs apie tai, kur Lietuva yra ir kur galėtų būti. Režisierius yra pastatęs du trumpametražius filmus: „Budėjimas“ ir „Triukšmadarys“, už antrąjį Karolis Kaupinis gavo Sidabrinės gervės apdovanojimą. Dalinamės akademijoje vykusiu pokalbiu.

Studijavote politikos mokslus, todėl smalsu, kaip atsidūrėte kine?

Viskas gana paprasta. Kai baigiau mokyklą, muzikos ir teatro akademija nerinko režisierių kurso, bet tuo metu neturėjau ir didelio užsidegimo studijuoti būtent ten. Man patiko istorija, literatūra, o iš lietuvių rašytojų – Jurgis Savickis, gal ne tiek jo darbai, kiek asmenybė. Grojau orkestre, mes kasmet važiuodavome koncertuoti į Pietų Prancūziją, o Savickis ten gyveno po karo, turėjo vilą, tad skaitydamas jo atsiminimus galėdavau įsivaizduoti, kur jis mąsto tai, ką mąsto. Per jo atsiminimus vėrėsi visas Lietuvos diplomatų egzilyje gyvenimas, tai atrodė kažkaip kilniau, gražiau, žavingiau nei postsovietinis Vilnius, kuriame augau. Kažkokia kita Lietuva, kuri egzistuoja, bet man yra nepažįstama. Nusprendžiau stoti į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą Vilniaus universitete ir būti ambasadoriumi. Bet studijų metu vėl sugrįžo susidomėjimas kinu, negaliu tiksliai prisiminti, kaip. Bakalauro darbui paprašiau leisti kurti filmą. Tada baigiau magistrantūrą, kelerius metus dirbau televizijoje, kūriau laidą „Pasaulio panorama“, per tą laiką padariau porą trumpametražių filmų ir ruošdamasis ilgametražiui išėjau kurti tik kino. Kol kas noriu tai ir daryti.

Tai iš karto po mokyklos nejautėt, kad kinas yra jūsų kelias?

Ne, bet jis man buvo įdomus. Man įdomus menas apskritai, bet kinas gal labiausiai patinka tuo, kad ten susikerta labai daug skirtingų meno rūšių: literatūra, dailė, garsas. Reikia kuo daugiau žmogiškų įgūdžių, kiekvienas kino kūrybos etapas reikalauja skirtingų žinių, pavyzdžiui, darbui su aktoriais turbūt labiausiai reikia psichologijos. Kiekvieną kartą eidamas tą ilgą filmo kūrimo kelią, vis jautiesi ko nors dar nežinantis, tad nuostabos jausmas – vienas pagrindinių žmogaus variklių – galbūt išlieka ilgiau nei kitose srityse. Aš nesu didelis cinemafilas, nėra taip, kad aš žiūrėčiau daug filmų ar kad domėčiausi kinu kaip tokiu. Man jis įdomus ne kaip sritis, meno šaka ar objektas, o kaip būdas kalbėti, būdas kurti savo pasaulį. Tai yra truputį kas kita, negu tai, kaip į kiną žiūri kino kritikas ar šiaip kino mylėtojas. Negaliu „mėgti kino“, nes dauguma pamatomų filmų man nepadaro tokio įspūdžio, kaip realaus gyvenimo patirtys. Bet tie keli, kurie padaro, turbūt pranoksta realų gyvenimą, o mano paties kasdieninis gyvenimas tarnauja viskam, ką paskui galiu panaudoti kurdamas filmą.

Tas kasdienybės matmuo… Turėjau apgalvojusi kaip tik tokį klausimą, bandžiau sau mintyse jį suformuluoti ir prisiminiau momentą iš savo studijų. Viena literatūros dėstytoja XX a. rašytojų stilius pristatydavo pasitelkdama žvilgsnio pro langą metaforą. Tas lango stiklas vis kažkoks kitoks: būna ar sudužęs, ar iškreiptas, ar vitražas iš daug spalvų. Kaip jūs kaip kūrėjas žvelgiate į kasdienybę? Kaip jūs tą kasdienybę savo kūryboje naudojate? Koks jūsų santykis su pasauliu?

Viena vertus, iš kasdienybės ateina visos idėjos. Mano fantazija nėra labai laki, bet pastebiu detales, kurios kitiems praeina pro akis, jas vėliau naudoju ir kurdamas. Nė vienas personažas nebūna grynai fikcinis, jo dominuojančios savybės visada būna iš mano asmeniškai pažįstamų žmonių. Kita vertus, filme stengiesi pranokti kasdienybę, man kūryba yra išsivadavimas iš kasdienybės, iš pasaulio, koks jis yra. Tai bandymas susikurti saviškį.

O jūs pats, būdamas moksleiviško amžiaus ar vyresnis, turėjot žmonių autoritetų? Gal autoritetas – labai stiprus žodis, bet, tarkim, įkvėpėjų, kurie skatino jus kurti? Nebūtinai kalbant apie kiną, bet tiesiog rašyti ar užsiimti kokia kita kūrybine veikla?

Vaiko kūryba dažniausiai yra fantazijos raiška, kuri niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Pamenu, kaip kažkada Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko kažkoks konstravimo iš „Lego“ konkursas. Vaikai ten galėjo užsirašyti, gauti krūvą lego detalių ir išreikšti savo fantaziją – kūrybingiausio kūrinio autorius turėjo būti apdovanotas. Aš per tas kelias valandas taip nieko ir nesugalvojau, tiesiog stačiau tokį didelį kubą su mažiukais langais ir durimis, tokį sovietinį daugiabutį, kuriame gyvenau. Aišku, kad likau nepastebėtas. Vėliau kurti mane skatino fortepijono mokytojas, bet man labai nepatiko tas neatitikimas tarp to, kaip norėčiau, kad skambėtų, ką sukuriu, ir to, ką pavykdavo atlikti. Dėl to po pirmųjų bandymų filmuoti mečiau ir kamerą. Norėjau tikro filmo, o išeidavo apgailėtinas niekalas. Man kūrybai reikėjo subręsti. Kūryba man neatsiejama nuo brandos. Tik dabar subrendęs aš imu suprasti, kad jauno žmogaus kūryboje turbūt svarbiausias dėmuo yra laisvė išsakyti tai, ką nori, bet man tos laisvės trūko, nes visada aplinkui mačiau protingesnių, laisvesnių, gabesnių. Kurti pradėjau ėmęs ieškoti tiesos ar teisybės, supratęs, kad pastebiu kažką, ko niekas kitas nepasako.

Norėjau paklausti, kaip jūs įsiliejote į kino bendruomenę Lietuvoje. Žiūrėdama iš šalies aš pastebėjau, kad ji yra glaudi, susiformuoja žmonėms studijuojant kino režisūrą ar kitas programas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip atėjote į tą bendruomenę ir ar jaučiate savo kino kartą?

Lietuva apskritai susidaro iš gana glaudžių ir uždarų grupių. Pamenu pirmą susidūrimą su ateitininkais. Mano draugas buvo ateitininkas, atsitiktinai atsidūriau kažkokiame privačiame jų susibūrime, ir tie žmonės mane labai nustebino. Jie atrodė kaip mano bendraamžiai iš tarpukario, lyg kažkokia paralelinė, man nepažįstama visuomenė. Tokių čia daug. Galima sakyti, kad kino bendruomenė yra viena iš jų. Visi vienas kitą pažįsta, kartu mokėsi, kartu dirba. Todėl man, atėjusiam iš socialinių mokslų, užtruko laiko įrodyti, kad galiu ten būti, nors ir dabar nesijaučiu pilnavertė tos bendruomenės dalis. Bet tai ne dėl bendruomenės, o todėl, kad aš pats esu linkęs daugiau veikti atskirai, nelabai mėgstu žmonių grupes, labiau vertinu dviejų žmonių dialogą. Toje bendruomenėje atradau nuostabių draugų ir pašnekovų, su kai kuriais dabar dirbu ar norėčiau padirbėti ateityje. 

Kita vertus, man, atėjusiam iš socialinių mokslų, gal įdomios kiek kitos temos negu žmonėms, baigusiems muzikos ir teatro akademiją. Taip yra vėlgi dėl to, kad, kaip sakiau, aš nesižaviu kinu kaip tokiu, man įdomiau yra konkreti tema ar būsena, ir jei apie tai lengviau parašyti, aš geriau parašysiu. Norėčiau kaip raiškos priemonę išmėginti ir teatrą. Bet turiu ir tiek idėjų filmams, kad nuo dabar man reikia kokių penkiolikos metų joms įgyvendinti.

O dabar apie filmą „Nova Lituania“ ir pagrindinę pokalbio temą: ką gi reiškia jums klausti, kur yra Lietuva? Jums pačiam. Ir ką tai reiškė Kaziui Pakštui?

Pirmiausia – apie filmą. Aš nelabai mėgstu kalbėti apie filmus, kurių niekas nėra matęs, nes tai atrodo tarsi savireklama, tad kalbėkim gal ne apie patį filmą, bet kaip aš link to filmo ėjau.

 Turbūt jau studentaudamas, kai pamačiau Rimo Tumino „Madagaskarą“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, sužinojau apie Kazį Pakštą. Tuo metu mane tiesiog sudomino idėja, kad jis turėjo mintį neva iškelti Lietuvą kažkur kitur. Paskui aš supratau, kad mintis buvo visai ne ta, ji buvo daug žemiškesnė, realesnė – atsarginė Lietuva. Tai buvo jo geopolitinis siūlymas sukurti atsarginę valstybę, vyriausybę egzilyje, jeigu kažkas atsitiktų tuomet egzistavusiai. Pakštas, būdamas geografu, daug keliaudamas ir besisukdamas intelektualiniame lauke, jau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pastebėjo, kad Rytų Europa po truputį yra spaudžiama dviejų totalitarinių režimų, kurie vis labiau demonstruoja savo ekspansinius norus. Maždaug ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje jis tampa įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau visa tai užgrius ir Lietuvą. Iš vienos pusės, atrodo, kad tai yra gana racionali idėja, bet iš kitos pusės – man atrodo, kad tai tiesiog tikėjimas, jog kažkur kitur geografine prasme gali būti geriau negu čia, kaip ir religinis tikėjimas, kad kažkur anapus bus geriau negu čia. Ir tikėjimas, kad pasaulis gali būti toks, koks norėčiau, kad būtų, o ne toks, koks yra – tai vienas iš pagrindinių žmogaus gyvenimo variklių ir daugelio atsakymas į prasmės klausimą. Todėl Pakšto troškimas universalus, jis nėra būdingas tik tam laikui.

Lygiai taip pat universalus yra visados kartu keliaujantis supratimas, kad visgi turbūt jokio rojaus žemėje būti negali. Pakštas tai irgi nujaučia. Pavyzdžiui, yra tokia jo brošiūrėlė „Lietuvių kolonizacijos galimybės Angoloje“. Šioje ir kitose panašiose brošiūrose jis vis svarstė: „O gal čia būtų ta gera vieta, kur mes galėtume sukurti atsarginę Lietuvą?“ Ir šių svarstymų pabaigoje jis visą laiką prieina vietą, kur sako: „Bet aš dar nesu tikras, kad čia yra ta vieta“. Ir aišku, jis tikras negali būti, nes čia jos nėra, jos nėra niekur, nes kas gali būti tikras, kad, pradėjus viską nuo nulio ten, mes neprieisime prie situacijos, kurią mes esame priėję dabar ir čia. Galima sakyti, kad geografinės aplinkybės ir tai, apie ką jis svajojo – tokia geografinė izoliacija, sala, arba kažkokie geografiniai dariniai, kurie sukurtų ribą aplink tą teritoriją – leistų mažai bendruomenei būti saugesnei, bet nesaugumas juk kyla ne tik dėl išorės priešų ar dėl išorinio poveikio, bet ir dėl mūsų pačių, ir tai pripažinti kartais net pavojingiau, Sokratas už tai gauna nuodų dozę. Turbūt tai suprasdamas Pakštas galų gale taip niekada ir nepasiūlo konkrečios vietos, jis tiesiog nesustodamas jos ieško. Rodos, Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“ buvo publikuoti jo laiškai, kuriuose jis rašo apie paskutinę ekspediciją į Britų Hondūrą, kurios metu jis netgi buvo kalbėjęs su tuometine britų kolonijine valdžia dabartiniame Belize, bet tada britų imperija ėmė byrėti ir realybė Pakštui vėl panaikino jo svajonės realizavimo galimybę. 

Kadras iš Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“
Kadrai iš Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ | Nuotr. M-Films

Pakštas vienu iš pagrindinių grėsmės Lietuvai faktorių laiko geografinę difuziją. Jis mano, kad tuštuma traukia pilnumą, tad gyventojų tankiu savo kaimynams nusileidžianti Lietuva būtinai taps kolonistų plūdimo vieta. Tai natūralus gamtos dėsnis. Bet Pakšto, kaip asmenybės, paradoksas buvo tas, kad kol jis svajoja apie tą idealią vietą, kur būtų galima iškelti šalį, kuriai gresia difuzija, tol difuzija vyksta jo paties asmeniniame gyvenime. Pakštas daug keliavo ir taip susiklostė, kad jie su žmona nesusilaukė vaikų. Ta problema po truputį ardė jų šeimą, gal tai nebuvo tiek didelė problema jam, kiek jo žmonai, kuri buvo išsilavinusi kaip ir jis, abu buvo parašę daktaro disertacijas, bet tuometinėje Lietuvoje, atvykusi iš Amerikos (jo žmona buvo Amerikos lietuvė), jo žmona daugiau rūpinasi namų ūkiu, kol jis blaškosi po pasaulį, namus laikydamas savaime suprantamu ramiu uostu.

Kelerius metus tą tuštumą jie pildė priėmę globoti Pakšto pusbrolio dukrą, merginą iš daugiavaikės šeimos, kurią ketina išleisti į mokslus Kaune. Kaip tik tuo metu į Pakšto šeimą atvyksta uošvė iš Amerikos, kuri iš esmės atvažiuoja išskirti dukros su jai neįtinkančiu žentu. Nežinau, kas tampa lemiamu faktoriumi, bet po poros išvykimų į Ameriką Pakštas niekada nebesusitinka su žmona, nors nuo tada visas jo likęs gyvenimas yra svajojimas apie tai, kaip būtų, jeigu būtų – tiek šeimos, tiek atsarginės Lietuvos atžvilgiu. Nebėra nė vieno, nė kito, bet jis savo žmonai rašo laiškus iš Santa Monikos, kaip jis nupirks namuką su veranda į vandenyną ir jie visi gražiai gyvens. Nors supranta, kad nieko nebebus, bet be tos idėjos jis daugiau nieko neturi. Arba nuoširdžiai tiki, kad vis dar galima viską grąžinti.

Filme yra tiktai tie vieni paskutiniai metai artėjant okupacijai ir po truputį byrant jo šeimai. Iš viso to, ką perskaičiau, paralelė tarp šitų dviejų linijų man pasirodė įdomiausia ir prieinamiausia filmui už biudžetą, kurį galėjau gauti debiutiniam ilgametražiui.

Fribūro (Fribourg) studentų draugija „Lithuania“ 1919 metų gale. Pirmoje eilėje (iš kairės): pirmasis – Kazys Pakštas, trečias – kun. V. Mykolaitis-Putinas, ketvirta – O. Vasiliūtė (vėliau Pakštienė). Antroje eilėje antras iš kairės – S. Šalkauskis

Po Karlovi Varų festivalio apie filmą žiniasklaidai komentavo prodiuserė Marija Razgutė. Ji pasakė, kad filmu norėjote kritiškai pažiūrėti į istorinį laiką. Kodėl rinkotės kritišką žvilgsnį? Koks jis?

Kadangi pasaulį suprantu kaip nuolatinį konfliktą tarp to, kaip norėčiau, kad būtų, ir to, kaip yra, lygiai tokia pati yra ir istorija. Viskas taip pat, tik kitame laike. O kadangi praeitį mes vertiname su šiandieninio žinojimo išmintimi, žinodami, kas buvo paskui, galime mėginti suprasti kažkokius priežastinius ryšius, kurie sukėlė mums jau žinomas pasekmes. Kad pasimokysim iš istorijos, tikėtis, matyt, naivu, bet bent jau galiu nelaikyti istorijos kuo nors paprastesniu nei šiandiena. Būtent todėl istoriniame laike man svarbu ieškoti to, kas liko nepastebėta, neišgirsta. Rasti naujas dėlionės detales, o ne pakartoti, kas jau ir taip visiems žinoma ar filmu atitaisyti istorinę neteisybę.

O koks buvo jūsų santykis su interpretacija? Kaip istorinėje temoje tinkamai laviruoti tarp faktų ir vaizduotės?

Palikti faktus savo vietose, o tarpus tarp jų užpildyti vaizduote. Tai gana sudėtinga. Tikriausiai tai yra vienas sudėtingiausių dalykų. Aš galiu kalbėti pavyzdžiais, su kuo susidūriau kurdamas filmą. Šiam konkrečiam filmui su operatoriumi, ieškodami vizualinio rakto, kaip jį filmuoti, mes tiesiog analizavom tarpukario spaudos fotografiją. Yra toks tarpukario spaudos fotografas Vytautas Augustinas. Jo darbai yra labai įdomūs tuo, kaip jis komponuoja. Būdamas spaudos fotografas jis fotografavo daug oficialių renginių, ceremonijų – tai, kur yra labai tiksliai nurodyta, kaip kas turi atrodyti, elgtis. Nepaisant to, Augustinas visą laiką randa tokį kampą, pasirenka tokią kompoziciją ir paspaudžia fotoaparato mygtuką tada, kai tame kadre atsiranda kažkas, ko ceremonialas nenorėtų, kad ten būtų. Pavyzdžiui, kažkas antram plane šnirpščia nosį per prezidento kalbą ir pan. Viena iš nuotraukų, kuri padarė man didžiausią įspūdį, buvo ta, kurioje prezidentas Smetona važiuoja karieta palei išrikiuotą jaunalietuvių rikiuotę, ir šalia Smetonos sėdi premjeras Tūbelis. Nuotrauka daryta maždaug 1938 metų pabaigoje arba 1939 metų pradžioje, kai, iš dabartinio taško žiūrint, Lietuva jau neturi perspektyvos, jau yra įvykęs lenkų ultimatumas, Klaipėdos krašto aneksija. Kamera fotografuoja gana bendrą vaizdą, tačiau šalia Smetonos sėdintis Tūbelis lyg krapšto nosinę ar kažką kitą, jo žvilgsnis yra į niekur – susirūpinusio, savyje paskendusio žmogaus žvilgsnis. Ir aš tai interpretuoju, kad jis galvoja: „Ką mums daryt?“ Ir tokioj vienoj nuotraukoj tu pastebi labai daug to, ko nerastum istoriniuose dokumentuose: jausmų, būsenų ir pan. Ir aišku, tai yra mano interpretacija. Gal tiesiog Augustinas pagavo Tūbelį šitoj pozicijoj, bet, žinodamas istorinius faktus, aš galiu leisti sau tokią interpretaciją. 

Kazys Pakštas

Iš tokių interpretacijų tu po truputį ir dėlioji paveikslą, palikdamas kaip nejudinamus tuos dalykus, kurie vyko taip, kaip jie vyko. Pavyzdžiui, kad vyko lenkų ultimatumas ir kad Lietuva jį priėmė. Aš negaliu padaryti taip, kad jis neįvyko, todėl aš to neliečiu, bet kaip tą vakarą jautėsi vienas ar kitas… Iš principo visas filmas yra interpretacija istorine tema todėl, kad aš žinau, jog Pakštas buvo atėjęs pas premjerą Tūbelį siūlyti atsarginės Lietuvos idėjos likus maždaug porai savaičių iki Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Tūbelis buvo vienintelis žmogus vyriausybėje, kuris nepasišaipė iš Pakšto, bet pasakė, kad jam įdomi ši jo idėja ir kad jis jam paskambins. Po savaitės Tūbelį ištiko širdies smūgis ir jis nepaskambino. Ir turbūt nieko neatsitiko, bet aš darau taip, kad paskui jie dar kalbėjo, kai jis išėjo iš ligoninės. Aišku, aš nenueinu iki to, kad jie sukuria atsarginę Lietuvą, nes niekas jos nesukūrė, bet toje erdvėje – kaip jie svajotų apie ją arba tai, kaip vienas tiki, o kitas netiki ir kodėl – visa tai man yra leidžiama. Aš taip suprantu tą žaidimą interpretacijomis ir bandymą laviruoti.

O kodėl filmas nespalvotas?

Pirmiausia, kadangi veiksmas daugiausia vyksta tarpukario Kaune, ten jį ir norėjom filmuoti. Modernistinė architektūra buvo kaip raktas kinematografijai – minimalistinė estetika, kurios formose dažnai galima pastebėti daug tuščio ploto ir labai didelį dėmesį konkrečioms detalėms. Maždaug taip aš norėjau komponuoti ir kadrą, dėl to buvo svarbu, kad veiksmas vyktų tikrose tarpukario lokacijose. Daugiau niekur kitur ir tiek, kiek jų yra Kaune, mes neturim. Bet dalis jų gerokai apleistos. Nespalvotoje juostoje kino dailės prasme yra pigiau sutvarkyti fasadus, interjerus negu spalvotoje, nes mums nereikia jaudintis dėl gelumbės ar veikėjo kostiumo spalvos ir panašiai… 

Antra, juodai baltame filme vienu svarbiausiu dalykų tampa kontrastas bei šviesotamsa, kurie tampa pagrindiniu įrankiu kuriant emocinį foną. Kai nereikia gilintis į spalvą, įrankiai supaprastėja, bet jais naudotis galima subtiliau. Groji ne visa klaviatūra, bet vos keliomis natomis, todėl tampi išradingesnis.

Dar vienas dalykas – juodai balta tarsi sukuria tradicinio istorinio filmo vaizdą, tačiau tuomet kameros judesį ar kompoziciją stengiamės sušiuolaikinti, kad perlaužtume žiūrovo nusistatymą, kad istorija – tai kažkas, įvykę praeityje. Kažkas, kas baigėsi, o dabar viskas kitaip. Istorija, kaip mes ją įpratę matyti, atgyja.

Minėtame Karlovi Varų festivalyje dalyvavote programoje „East of the West“. Šioje akademijoje, kurios pavadinimas yra „Kur yra Lietuva?“, daug kalbame apie įvairius Lietuvos istorijos laikotarpius, aiškinamės, kada Lietuva buvo labiau Rytuose, kada labiau Vakaruose. Įdomu, kokia yra tos festivalio programos esmė.

Karlovi Varų festivalis atsirado 1948 metais, iš esmės kaip Rytų Europos Kanai. Kai nusileido geležinė uždanga ir visai Rytų Europai pasidarė sunkiau nuvažiuoti į tuo metu vieną iš didžiausių kino festivalį (nes nelabai daugiau kitų festivalių buvo), tada reikėjo susikurti savo. Ir tas festivalis tiek užaugo, kad jis tapo vienu prestižiškiausių visam Rytų bloke, kurio vakarinė siena buvo visai čia pat, miestelyje, t. y. tuometinės Čekoslovakijos vakarinė siena. Ilgainiui Karlovi Varų festivalio sėkmė taip pradėjo nervinti Maskvą, kad Maskvai ėmus organizuoti kino festivalį, Karlovi Varų festivalis negalėjo vykti tais metais, kai vyko Maskvos, kad Karlovi Varų renginys savo vyksmu neužgožtų Maskvos kino festivalio ir ten rodomų filmų šlovės. 

Po 1990 metų sugriuvus geležinei uždangai festivalio kaip Rytų Europos kino renginio pagrindas po truputį trupa. Ir dabar toje pačioje East of the West programoje yra ir filmai iš Vidurio Rytų. Su manim programoje buvo net filmas iš Saudo Arabijos, kas man pačiam buvo labai įdomu, nes, man rodos, iki 2012 metų pas juos kinas buvo iš viso uždraustas, už tai galėjai sėsti į kalėjimą. Atsiradus Vidurio Rytams toje programoje mes esame nebe Eastest of the West, o tiesiog East of the West. O ar nesam?

Karolis Kaupinis | Nuotr. Evgenia Levin

Per paskaitas šioje akademijoje mes labai teoriškai kalbėjom apie tai, kas yra Rytai ir kas yra Vakarai. Jūs pats daug keliaujate, tai kaip jūs suprantate, kas yra Rytai ir kas – Vakarai?

Geografine prasme nusakyti tas ribas man nelengva. Ypač tuo įdomi Lietuva kaip Rytų Vakarai ar Vakarų Rytai. Šiandien per laisvą valandą Rusnėje nuėjau iki sugriauto Peterso tilto išgerti kavos, kadangi šalia jo yra beveik vienintelė miestelyje kavinė, įrengta vokiško stiliaus pastate, tačiau jo interjeras – tokia lietuviška baroko interpretacija, visiškai nederanti prie pastato išorinio vaizdo. Priešais kavinę – per karą sugriautas vokiškas tiltas per upę, skiriančią Lietuvą nuo Rusijos teritorijos, dar visai neseniai buvusios Vokietijos dalimi. Rusijos, kuri šiaip jau mums yra Rytai, bet šioje vietoje ji – pietuose ir vakaruose. O šalia tos kavinės – nuo sovietinių laikų likę silikatinių plytų dviaukščiai, tie bjaurūs lageriniai barakai, iki šiol čia stovintys nepakitę. Vakarai čia ar Rytai visa ši eklektika? Aš nežinau. Viskas viename. 

Pernai būdamas Kinijoje norėjau išsikeisti porą šimtų eurų. Nuėjau į „Bank of China“ kažkokiam mums nežinomam, bet vis tiek Vilniaus dydžio mieste. Išsikeisti tuos 200 eurų man truko tris valandas, nes tas banko skyrius savo sistemoje neturėjo tokios valstybės kaip Lietuva. Kadangi aš esu šalies, esančios Europos Sąjungoje, pilietis, galėjau reikalauti Lietuvą įrašyti. Jie skambino į Pekiną, ten įrašinėjo Lietuvą į sistemą, tada priėjo laikas įrašyti mano telefoną, jie vėl neturėjo Lietuvos kodo, tada vėl įrašinėjo į sistemą… Aš esu iš šalies, kurios gyventojų skaičius yra trys milijonai, bet turiu teisę būti „įrašytas į sistemą“ kaip lietuvis. Žmogus iš to paties dydžio Tibeto ten tos teisės neturi. Nekalbant apie daug tautelių, kurios žymiai didesnės už Lietuvą, bet nei žemėlapyje, nei pasaulio politinėje sąmonėje jų tiesiog nėra. Tad vienas iš labiausiai Vakarus nuo Rytų man atskiriančių dalykų yra valstybės ir visuomenės požiūris į mažąjį, daugumos požiūris į atskirą žmogų. Ar gerbiamas jo orumas, ar jis įrankis valstybinėje mašinoje, kurio gyvybė neturi vertės. Štai neseniai pasirodė „Černobylis“, penkios serijos, regis, apie tai, bet tuomet Rusijoje per bandymus sprogo branduolinės raketos, ir vėl skaitau, kaip niekas gydytojų neinformuoja apie užterštumą, radiaciją, kaip išjungiamos radiaciją matuojančios stotys, kaip ir vėl žmogaus gyvybės kaina mažesnė nei valstybės įvaizdžio. Vakarai, nors ir su išimtimis, mano galva, daug sėkmingiau vystė antgamtišką, t. y. paneigiantį gamtos sąlygas politinį principą, kad didelis nebūtinai teisus arba kad didelio jėga negali būti sprendžiantysis elementas santykyje tarp didelio ir mažo. Tai man yra Vakarai. Arba bent jau kas, kad aš norėčiau, jog jie būtų.

Kaip tik šiandien prisiminiau jūsų tekstą apie gariūnų tašes. Tai kaip tame Vilniuje dabar, mažiau jų, ar ne?

Taip, aišku, mažiau jų negu mano vaikystėj, tik mano bėda, kad aš iš karto imu prisiminti visa, kas gražu ir gera praeityje, bet pamirštu, kas nemalonu ir nemiela, todėl prisiminimai irgi tampa tokiu išvalytu pasauliu, kokiu norėčiau, kad būtų.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.