3 paprasti žingsniai pasiekti šventumą

Man nepatinka skaudama galva. Imu kreivai į visus žiūrėti, nieko nenoriu veikti… Tikriausiai laikų pradžioje Dievas nesukūrė galvos skausmo ir nepasakė, kad „tai yra gera“. Tad jei tai nėra gera, tikriausiai tai neturėtų būti susiję su tapimu tuo, kam jis mus sukūrė – šventumui. 

O galvą man pradeda skaudėti, kai pasiklystu samprotavimų jūroje. Ar tikrai būtinai tampa šventesnis tas, kuris geriau viską išnagrinėja? Suseka visas sąmokslo teorijas? Turi geriausią arsenalą atsakymų slidžiose temose? Gerai, kad pats popiežius atsakė į šį klausimą: „Ačiū Dievui, Bažnyčios istorijos tėkmėje tapo labai akivaizdu, kad žmogaus tobulumas matuojamas ne sukauptu galimų duomenų bei žinių kiekiu“ (Evangelii Gaudium, 37)

Pasirodo, yra lengvesnis receptas. Dar geriau – yra laiko ir praktikos patikrintas receptas. Sykį gyveno toks berniukas, kuris turėjo geros valios ir rimtai žiūrėjo į savo tikėjimą. Nuostabu! Bet tada, sukaupęs visą tą valios energiją, jis pagalvojo, kad šventu gali tapti pats vienas, ir berniukas nutarė savarankiškai tapti šventuoju. Jis pradėjo daryti įvairius dalykus, kuriems idėjų pasisėmė iš šen bei ten: ėmė dažnai ir griežtai pasninkauti, nerimauti dėl kiekvienos klaidos, labai ilgai melstis, tam paaukodamas net miego valandas… Žinoma, gražu, kad jis taip stengėsi, bet… Kuo tai baigėsi? Ogi fiziniu ir psichologiniu išsekimu. Vietoj švytinčios džiugios jauno vyruko šypsenos liko pavargęs, nusivylęs, nepasiekiamo idealo išsekintas žvilgsnis. Bet, laimei, Dominykas (toks buvo jo vardas) ėjo į tokią mokyklą, kurioje buvo vienas neeilinis kunigas, beprotiškai mylintis kiekvieną moksleivį. Per savo gimimo dieną jis sugalvojo apversti šventę aukštyn kojom ir, užuot priėmęs dovanas, paskelbė, kad laukia iš visų lapukų, ant kurių būtų parašyta, ko norėtų kiekvienas iš „jo vaikų“. Jis pasistengsiąs išpildyti visus norus. Pasipylė krūva pageidavimų: saldainių visiems metams, kelionės šen bei ten… Bet mūsų Dominykui, kuriam nuo šventumo siekimo, sukeliančio tik galvos ir pilvo skausmus, kilo paprasta, bet geniali idėja: paprašyti pagalbos išpildyti šią jo didžiausią ir sunkiausią svajonę. Ant savo lapuko jis parašė: „Padėk man tapti šventam“. 

Per savo gimtadienį dovanas dalinęs kunigas nusprendė jam patikėti savąjį 3 punktų receptą. Dominykui pavyko juo pasinaudoti tik porą metų, bet, nors ir mirė keturiolikos, dėl šio recepto šiandien jį prisimename kaip Šv. Dominyką Savio. Receptas veikia.

Salezietiško gyvenimo akimirka | Nuotr. Vytautas Markūnas SDB

Pirmas punktas: „Atlik savo pareigas“

Paprasčiau negali būti. Daryk tai, ką turi daryti. Ir daryk tai gerai. Nereikia daug sukti galvos – užtenka sąžiningumo pačiam sau. Jei esu moksleivis ar studentas – akivaizdu, jog mokytis, ruošti namų darbus yra mano pareiga. Kadangi esu šeimos narys, turiu pareigą konkrečiais būdais padėti namuose. Jei esu krikščionis, melstis, eiti į Šv. Mišias nėra „paslauga Dievui“, o, visų pirma, pareiga. Kiekvienas žino, kokias kitas pareigas turi.

Šventuosius dažnai įsivaizduojame kaip superherojus, kurie nuolat daro nepaprastus dalykus. Bet pats didžiausias nepaprastumas yra kasdienis paprastų dalykų atlikimas. Tokia yra pasaulio realybė. Žemėje yra gyvybė, nes Saulė kasdien atlieka tai, kas būtina. Jei ji taptų nepastovi, gyvybės Žemėje nebeliktų. Itališkas žodis, reiškiantis „ypatinga“, gerai pasufleruoja pastovumo ir paprastumo prasmę: straordinario. Jis susideda iš žodžių stra– (labai) ir –ordinario (paprasta, įprasta). Tikrasis stebuklas yra atlikti paprastus dalykus nepaprastai. Ir tas „nepaprastai“ nereiškia kažkaip „keistai“. Tarkime, jei noriu kažkam gatvėje padėti, nebus „švenčiau“, jeigu, padėjęs tam žmogui, pacituosiu tris, keturias Biblijos eilutes ir jį apšlakstysiu švęstu vandeniu. Užteks tiesiog – nei daugiau, nei mažiau – būti mandagiam. Bet žmonėms bus nepaprasta, jei nuolat būsi paslaugus, ramus, pastebėsi kitų reikmes. Dėl to nuo pat pirmųjų amžių apie krikščionis sakyta: „Žmonės juos labai gerbė“ (Apd 5, 13). Nors tuo pačiu metu ir pastebėdavo jų visišką „paprastumą“: „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. […] Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai.“ (Iš laiško Diognetui)

Vienas svarbiausių pirmojo šventumo recepto punktų yra šis – atliekamos pareigos turi būti tavo. Tai reiškia, kad jos turi atitikti tavąjį gyvenimo būdą, pašaukimą, amžių, statusą. Jei esi mama, neturi atidėti maldai tiek laiko, kiek klauzūros vienuolės; jei esi vaikas, neturi rūpintis savo šeima tarsi būtum jos galva… Sąrašas gali būti begalinis. Netampi šventesnis, atlikdamas tai, kas tau nepriklauso, apleisdamas savo pareigas. Pažįstu vieną moterį, kuri tiek meldžiasi ir rašo religinėmis, politinėmis temomis, kad visiškai apleido savo pareigas namuose – paruošti valgyti, tvarkytis… Negali būti nieko toliau nuo šventumo.

Dažnai šventumo, autentiško krikščioniško gyvenimo siekiantys žmonės „išvarvina“ smegenis galvodami, ką nepaprasto turėtų daryti. Atsakymas yra kur kas arčiau ir jis daug paprastesnis, negu atrodo – atlik savo pareigas. O jei pačiam neišeina prisiminti, kokios yra tos pareigos, užtektų paklausti 2–3 žmonių: savo šeimos narių, mokytojų ar dėstytojų, darbdavio ir prisiminti, ko mokė ruošiantis pirmajai Komunijai.

Salezietiško gyvenimo akimirka | Nuotr. Vytautas Markūnas SDB

Antrasis punktas: „Daryk gera kitiems“

Vien pirmojo punkto neužtenka. Kiltų pavojus greit pakelti nosį ir jaustis taip, lyg viskas būtų gerai (nors ir tikrai gerai atlikti savo pareigas nėra lengva). Šventumas yra neatsiejamas nuo konkretaus darymo gera kitiems.

Šventumas tam tikra prasme yra tikrasis buvimas savimi. Kaip yra sakęs vysk. Kęstutis Kėvalas: „Šventumas yra the best version of yourself.“ Paradoksalu, bet būtent kuo labiau atrandi kitus, tuo labiau atrandi save. Pamatai savo tikrąjį veidą, kai iš tiesų atsisuki į kitus, užuot ieškojęs savęs, užsisklendus nuo pasaulio. Kuo daugiau dovanoji, tuo daugiau turi. Tai yra įrodymas, kad ne viskas matematika: dalinant meilę jos tik padaugėja. Dalijimas padaugina – tai vienas žaviausių meilės dėsnių. 

O juk mums buvo visai aiškiai pasakyta, jog būsime teisiami pagal meilę: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Tikroji meilė yra konkreti: „Mylėti reiškia dovanoti. Ne vien ką nors materialaus, bet save: savo laiką, savo draugystę, savo gebėjimus“ (popiežius Pranciškus). 

Izraelyje yra du ežerai. Į pirmąjį viena upė šiaurėje įteka ir pietuose išteka. Į antrąjį ežerą ta pati upė tik įteka. Pirmasis yra pilnas gyvybės. Tai – Tiberiados ežeras. O antrajame joks organizmas nesugeba išgyventi – Negyvoji jūra. Toks yra kiekvienas žmogus, kuris neieško konkrečių galimybių tarnauti. Negyvoji jūra dėl savo uždarumo tapo sūri, o krikščionis, kuris savęs nedovanoja, apkarsta ir surūgsta. Patirtis rodo, kad šventų surūgėlių, besirūpinančių tik savimi, nebūna.

„Daryk gera kitiems“ – tai paprastas, nuo vaikystės įgimtas instinktas. Kas gi gali nesuprasti, ką reiškia dalintis, padėti, tarnauti? Nereikia labai didelės fantazijos. Užtenka tik plačiai atmerktų akių ar nesukryžiuotų rankų. Norint likti savimi ir keliauti šventumo link negalima pamesti ar užgožti šio instinkto.

Salezietiško gyvenimo akimirka | Nuotr. Vytautas Markūnas SDB

Trečiasis punktas: „Būk linksmas!“

Jei šis šventumo receptas būtų paprastas piešinys, tada pirmieji du punktai būtų jo kontūrai, o linksmumas – jo spalvos. Džiugesys sujungia pirmuosius du recepto ingredientus: linksmumas praktiškai yra krikščionio pareiga ir kartu jis automatiškai daro gera kitiems. Kas geriau – būti apsuptam niurzglių ar pasijuokti mokančių draugų?

Aš pats labai ilgai negalėjau suprasti, kaip galima būti nuolat linksmam. Man tai atrodė veidmainiška. Ir kai aplink tiek daug blogio, neteisybės… Maniau, kad nuolat turiu „pasipiktinti“ ir rūsčiai „kovoti prieš neteisybę“, ieškoti sąmokslo teorijų, pykti ant savęs, kai suklystu. Tik vienas dalykas galiausiai pradėjo vesti iš šito rato, kuriame pasilikus kyla rimta rizika tapti paskutiniu surūgėliu – supratau, kad ne aš esu Pasaulio Gelbėtojas. Ne aš esu teisėjas. Yra tik vienas Gelbėtojas ir jis jau nugalėjo, jau veikia ir tik jis pažįsta kiekvieno širdį. Tad galiu tiesiog… atsipalaiduoti ir džiūgauti. Galiu būti linksmas. 

Šis linksmumas, kurį pradžioje minėtas Dominykas laikė pagrindiniu šventumo elementu ir ramsčiu, yra tikras, kai kyla iš ramios, su Dievu ir su savimi susitaikiusios širdies. Tai nėra lengvabūdiškumas.

Dažniausiai tai, kas neleidžia gyventi šiuo principu, yra susireikšminimas. Tai labai sunkiai įveikiamas šventumo priešas… Bet pamažu išmokstant pasijuokti iš savęs, ypač pasinaudojus tais momentais, kai tikrai suklysti, įmanoma šį priešą apraminti. 

Štai koks tas šventumo receptas. Paprastas? Taip. Lengvas? Būna visaip. Kartais pasiklystam savo samprotavimuose ir pamirštame, jog Evangelija sunki būtent dėl to, kad yra paprasta. Nėra lengva būti paprastiems. Bet popiežius Pranciškus primena, jog „[Dievas] nori, kad būtume geros nuotaikos, dėkingi ir per daug nesvarstantys“ (EG, 127). Todėl labai gali būti, kad prisimenant, jog šventumui užtenka būti džiugiems bei nuolat ir gerai atlikdami paprastus dalykus galime išvengti nereikalingų galvos skausmų.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.