Kaip suderinti švelnumą ir tvirtumą?
Rašau apie švelnumą ir tvirtumą ne dėl to, kad būčiau bent vieno iš dviejų ekspertas ar pavyzdys. Šie dalykai – labiau nuolatinė mano vidinė kova ir apmąstymų tema.
Tai itin susiję su vidiniais postūmiais, kuriuos sunku suvaldyti… Ar žinote Hulką? „Marvel“ superherojus, kuris supykęs tampa žalias ir pradeda baisiai riaumoti – man atsitinka visai panašiai. Tik vietoj žalio tampu raudonas. Bet decibelais nenusileidžiu. Kai pyksti, atrodo, kad būti švelniam toje situacijoje būtų tolygu pabloginti situaciją, išduoti idealą. Bet kaip išlaikyti ištikimybę idealui ir būti konstruktyviu? Kartais vis dėlto linkstu ir į priešingą pusę. Besistengiant su visais elgtis draugiškai, nejučiomis tai gali išsigimti. Juk visiems norisi būti mylimiems, pripažintiems – lengva dėl įvaizdžio tapti „skystu“, „visų draugeliu“, kuris neatstovi savo pozicijos. Manau, kad šioje dilemoje tarp švelnumo ir tvirtumo atsiduria daug žmonių, ir kiekvienas – savu būdu. Kaip pasiekti pusiausvyrą? In medio stat virtus – dorybė yra pusiausvyroje. Taigi, kas yra tas švelnus tvirtumas ir tvirtas švelnumas?

Tapytojas Rembrandtas genialiai užsiminė šia tema viename iš savo garsiausių paveikslų – „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“. Šiame kūrinyje, vaizduojančiame gailestingojo tėvo apkabinimą sugrįžus jo sūnui, atidžiai pažvelgus galima pastebėti gan keistą dalyką – tėvo rankos yra nevienodos. Tai tikrai negali būti tapytojo „klaida“. Viena ranka yra kur kas didesnė, gyslota, tvirta, o kita – mažesnė, švelnesnė. Pirmoji yra aliuzija į tėviškumą, o antroji – į motiniškumą. Rembrandtas šiuo pasirinkimu perteikė Dieve vieningai sugyvenantį tvirtumą ir švelnumą. Paradoksalu, bet Dieve (Tėve!) jis matė ir tėvą, ir motiną. Tačiau šios šiek tiek skirtingos rankos sudaro tą patį apkabinimą. Šis meno kūrinys tarsi sako, jog pirmasis ir pagrindinis švelnumo ir tvirtumo sąjungos pavyzdys yra mylinčio Dievo Tėvo gailestingumas. Kaip gailestingumas išpildo teisingumą, taip švelnumas išpildo tvirtumą, o ne jam prieštarauja. Bet tai lengviau parašyti negu suprasti, o tuo gyventi – dar sunkiau.

Rembranto Harmenso van Reino paveikslas „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“/ Wikimedia.org

Tvirtas švelnumas

Tas apkabinimas buvo skandalingas – ne veltui sūnaus palaidūno brolis pasipiktino, jam tėvas pasirodė „išskydėlis“. Tai mums gali būti užuomina – kad ir kaip naudosi švelnumą, dažnai pasirodysi „bestuburis“. Pavyzdžiui, jei išgirsti keiksmažodį ir nepabari; jei jaunesnis žmogus arba vaikas atsakinėja „draskydamas akis“ ir jo neaprėki; jei nežiūri piktai į veidmainį – vadinasi, „jis ir tave apsuko aplink pirštą“… Bet švelnumas remiasi principu, kurį kartodavo pal. Pilypas Rinaldi, trečiasis Don Bosko įpėdinis: „Ko nepasieki gerumu, neverta bandyti pasiekti kitais būdais“.

Gerumas turi platesnį akiratį. Pyktis jį tik susiaurina.

Pirmuoju atveju nepabarei, nes galbūt supratai, kad tuo metu tai yra vienintelis būdas, kuriuo tam žmogui pavyksta išreikšti, ką jaučia, ir iš pabarimo jam visiškai nebus jokios naudos. Daugiau žalos bus padaryta, jei pabarus jis užsidarys ir priešais tave užsidės kaukę, neparodys, kas dedasi jo viduje.

Antruoju atveju nevožei į nosį akiplėšai, nes prisiminei, kad jo šeimoje nuolatinė įtampa, jam nesiseka mokykloje / studijose / darbe ir tai jį žemina, todėl jis stengiasi surasti sau bent plotelį vietos žemėje rodydamas agresiją. Bet tu žinai, jog atsakydamas agresija tikrai nepadėsi jam išspręsti savo problemų.

Trečiuoju atveju prisiminei, kad tavo savivertė nepaliesta, jei jis mano tave apsukęs aplink pirštą. Kur kas daugiau pasieksi užmegzdamas nuoširdžią draugystę negu jį nušaudamas žvilgsniu.

Švelnus tvirtumas

Tvirtumas toks reikalingas ir toks slidus… Juk dažniausiai jo prireikia, kai reikia apginti kokią nors gerą idėją. O ginant geras idėjas juk taip lengva pradėti pykti ir leisti būti apakintiems to pykčio. Galima paimti šių dienų pavyzdį – vyksta diskusija tarp tų, kurie palaiko labai griežtas priemones siekiant sustabdyti pandemiją ir tarp tų, kurie nenori nustoti dirbti. Pirmiesiems gali labai lengvai užvirti kraujas girdint tai, kas jiems skamba maždaug taip – „tegul žmonės miršta, mums svarbesni pinigai ir ekonomika“. Priešais įsivaizduojamą pašnekovo „žiaurumą“ tvirtumas ir nuo jo neatsiejamas šaltas protas greit patampa audringu kaltinimų svaidymu. Ginant vertybes, tokias kaip pagarba gyvybei, lengva susimaišyti ir kitus pradėti laikyti tiesiog žiauriais, pamirštant, koks egzistenciškai svarbus yra darbas, kokia yra didelė kančia tų žmonių, kurių viso gyvenimo darbas griūna kaip kortų namelis.

„Švelnus tvirtumas“ išsako savo nuomonę, bet bando įžvelgti ir kito nuomonės gerąją pusę.

„Švelnus tvirtumas“ moka atskirti, kas tikrai svarbu, o kas mažiau.

„Švelnus tvirtumas“ vadovaujasi principu „tikrovė yra svarbesnė už idėją“.

„Švelnus tvirtumas“ reiškia, kad etikos sampratos neturi atitolti nuo gerumo.

Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Kaip to išmokti?

Mokytis švelnumo ir tvirtumo yra tolygu mokytis nuolankumo. Dažnai gali tiesiog būti neteisingai suprastas – švelnumas pašalinių gali būti supainiotas su silpnumu arba bailumu. Tvirtumas gali pastatyti į konfliktinę situaciją, pašalinių gali būti supainiotas su užsispyrimu.

Nuolankumo galima išmokti sutinkant kartais likti „kvailio vietoje“ ir nebūtinai stengiantis bet kokia kaina tai paneigti.

Bėgant laikui, jei tikrai tobulini savo asmenybę, tvirtumo ir švelnumo sąjunga pasimato ir tai vadinama „autoritetingumu“. Juk tas, kuris savo idėjomis be gailestingumo kapoja galvas, yra autoritariškas, bet ne autoritetingas. Autoritetas yra labiau susijęs su tuo, kas esi, o ne su tuo, ką darai, todėl tai – stabili savybė, nesusijusi su vienu ar kitu sprendimu. Tikiu, jog einant brandos keliu (kuris tikrai nepasibaigia su brandos egzaminu!), kuriame būna daug pažeminimų, savo siauruose saugiuose įsitikinimuose nesuakmenėjęs žmogus anksčiau ar vėliau tikrai gaus tos dieviškos išminties krislelį, kuris vis dažniau pakuždės, kaip kokioje situacijoje reaguoti. Jam nebebus baisus nei vienoks, nei kitoks pasirinkimas, nes svarbesnis bus ne savo paties „įvaizdis“ (kadangi jis žino savo vertę), bet kito žmogaus gėris.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 10-ajame numeryje)

Jeigu ir jums artimas draugiškas ir smalsus žvilgsnis į pasaulį, jeigu norite prisidėti prie pagarbios žiniasklaidos puoselėjimo Lietuvoje – prenumeruokite žurnalą „Ateitis“ 2021-iesiems: http://ateitieszurnalas.lt/prenumerata

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.