Sigitas Tamkevičius (g. 1938-11-07) – kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas.

1955–1957 ir 1960–1962 studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (1957–1960 tarnavo sovietų armijoje), 1962 m. buvo įšventintas kunigu. 1969 m. už akciją dėl Kauno kunigų seminarijos sovietų valdžia uždraudė eiti kunigo pareigas. 1972–1983 pogrindyje leido Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, buvo jos redaktoriumi. 1978 m. drauge su kitais keturiais kunigais įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. 1983 m. buvo suimtas ir po 6 mėnesių tardymų Vilniaus KGB kalėjime, apkaltinus antitarybine propaganda ir agitacija, nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. Kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas į Sibirą, tačiau po pusmečio, prasidėjus „perestroikai“, paleistas į laisvę. 

Toliau skaitykite kardinolo S. Tamkevičiaus pasakojimą, kurį užrašė Goda Krukauskienė ir Paulius Saudargas:

Sovietinis saugumas turėjo net kelias priežastis mane suimti. Viena priežastis buvo pogrindžio leidinys: Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Vienuolika metų buvau už ją atsakingas kaip redaktorius ir leidėjas. Apie tai KGB turėjo pakankamai operatyvinės informacijos, bet neturėjo įrodymų. Likviduoti Katalikų bažnyčios kroniką jie laikė esminiu uždaviniu. Kita mano suėmimo priežastis buvo Katalikų komitetas. Mes, penki kunigai, atvirai pasirašinėdavome visus Katalikų komiteto dokumentus, taigi KGB turėjo akivaizdžius įrodymus. Mums tik reikėjo per tardymus neišsiginti, kad tai mūsų dokumentai ir mūsų parašai, nes tada jie būtų netekę prasmės. Katalikų komiteto veikla buvo svarbiausias argumentas mane suimti ir nuteisti. Dar buvau kaltinamas už pamokslus, bet tai buvo antraeiliai dalykai.

1983 metais, SSRS valdant buvusiam SSRS KGB pirmininkui J. Andropovui, Maskvoje prasidėjo disidentų areštai. Lietuvoje supratome, kad tuoj ateis ir mūsų eilė. Sausio mėnesį patį pirmą areštavo kunigą Alfonsą Svarinską, o gegužės pradžioje įvyko teismas. Į teismą buvau iškviestas liudininku ir dalyvavau skelbiant nuosprendį. O skaitant nuosprendį buvo perskaityta, kad kunigas Tamkevičius taip pat padarė nusikaltimų prieš tarybų valdžią ir turi būti suimtas. Čia pat salėje ir buvau suimtas. Nuvedė į liudininkų kambarį, palaukė, kol visi žmonės išsiskirstys, tada įsodino į kalėjimo mašiną ir nuvežė į saugumo kalėjimą. Kišenėje turėjau tokį kišeninį kalendoriuką, kuriame buvo užrašyta adresų ir telefonų, tai bevežant kalėjimo mašinoje, pasinaudojęs proga, kai mašinos „bokse“ likau vienas, vis išplėšdavau lapo kampą su adresu ar telefonu ir valgiau. Taip „bevalgant“ sargyba pastebėjo, kad mano žandai juda, tuoj įpuolę sugriebė už rankų, bet jau visa vertinga informacija buvo suvalgyta.

Asketiškas gyvenimas KGB kalėjime

Atvežė į Vilniaus KGB kalėjimą. Pirma patalpa, kurioje atsidūriau, buvo vadinamasis „boksas“ – tokia siaura dėžė, kad žmogus vos įtelpa. Kokią valandą praleidau ankštoje nežinomybėje. Toks erdvės mažumas ir nežinia, ką toliau su tavimi darys, labai veikia psichologiškai. Paskui specialioje patalpoje atliko nuodugnią kratą, išrengė, visus drabužius ir daiktus patikrino, padarė daiktų aprašą. Davė aliumininį dubenėlį sriubai ar košei, aliumininį puodelį arbatai, aliumininį šaukštą ir uždarė į kamerą. Per aštuonis mėnesius teko pabuvoti įvairiose kamerose, jos labai viena į kitą panašios, vienos didesnės, kitos mažesnės.

Kameros, kurios į kiemo pusę – mažesnės, jose buvo po dvi metalines lovas. Pagrindiniai kameros atributai ir yra dvi metalinės lovos, dvi spintelės ir vienas plastikinis indas, vadinamoji „paraša“, gamtiniams reikalams. Saugumo kalėjime tokia tvarka: anksti rytą, apie šeštą valandą, pakelia ir tuojau pat veda į tualetą, eidamas apsikabini tą „parašą“, nuneši ir išpili. Paskui dienos metu daugiau į tualetą neveda ir, reikalui esant, turi pasinaudoti tuo plastikiniu indu. Davė tokį ploną čiužinėlį, kurį patiesus ant metalinės lovos, didžioji dalis sukrenta į tarpus ir išeina gana asketiška lova.

Kameroje vienas beveik nebuvau, visada būdavom dviese. Iš anksčiau žinojau, kad KGB kalėjime tas antras būna jų informatorius, kuris viską referuoja – kaip tu laikaisi, ką tu kalbi. Taigi, atitinkamai nebuvo pagundos ką nors slapto pasakoti, kalbėdavomės apie visokius buitinius dalykus. Maitindavo tris kartus per dieną. Ryte duodavo dažniausiai tokį nedidelį samtelį košės ir arbatos (arbata tik vadinosi – toks lengvai padažytas vanduo), mažytę porciją cukraus ir duodavo visai dienai duonos normą – apie 600 g. Vienam valgymui – apie 200 g. Pietų duodavo lėkštę sriubos ir vėl samtelį košės, o vakarienei dažniausiai būdavo sriuba, kartais košė. Žodžiu, per daug nepermaitindavo, bet mano laikais saugumo kalėjime galėjo perduoti iš laisvės penkis kilogramus. Buvo nustatyta, ką galima perduoti – galėjo būti sviestas, margarinas, džiovinti vaisiai, lašiniai, tik negalėjo būti šokolado, dešros. Badauti tikrai nebadavom, persivalgyti irgi nebuvo progos, aš sakyčiau, kad tai buvo toks asketiškas vienuoliškas gyvenimas. Manau, ne čia pats kalėjimo sunkumas.

Pusės metų tardymas

Pats didžiausias sunkumas – tai tardymai, kurių buvo labai daug. Mane tardė ištisus pusę metų. Buvo apie 57 tardymai, kurie tęsdavosi keturias–aštuonias valandas. Per juos gerokai sudirgydavo. Prieš suėmimą aš ne vieną kartą mąsčiau, kokios taktikos laikytis tardymo metu. Yra keli būdai: gali viską, ko jie nori, prisipažinti – tai paprasčiausias ir jiems lengviausias būdas, kitas būdas – visiškai nekalbėti, o trečias – kalbėti ir nieko nepasakyti. Man pirmas būdas – viską pasakyti, ko jie nori, – buvo visiškai nepriimtinas. Visiškai nekalbėti man irgi buvo nepriimtina, nes suvokiau, kad tokia laikysena juos tik be reikalo erzins ir tardyme laikys dar ilgiau, vis tiek norėdami ką nors išgauti. Nutariau kalbėti ir nieko, kas jiems naudinga, nepasakyti. Bet tokia laikysena reikalavo nuolat įtempto proto: turi kontroliuoti, ką sakyti, ko nesakyti.

Kai klausdavo apie kitus asmenis, tai labai paprastai atsakydavau, kad mano moraliniai įsitikinimai neleidžia apie kitus kalbėti – taip ir įrašydavo tokį mano atsakymą. O į kitus klausimus atsakydavau, kaip jau atrodydavo protinga. Pavyzdžiui, klausė apie Katalikų komiteto dokumentus: „Ar pasirašei?“ Aišku, patvirtindavau, kad pasirašiau, nes jeigu būčiau sakęs, kad nepasirašiau, tai jiems būtų buvę naudinga. Būtų galėję skelbti, kad čia fikcija, kad jie nepasirašė, tik melavo. Taigi, tai patvirtindavau. Kai klausdavo, kas paruošė vieną ar kitą dokumentą, tada į šitą klausimą neatsakydavau. Tie tardymai buvo ganėtinai sunkūs, nes po kokio mėnesio gerokai išsimušiau iš miego ritmo.

Įtempta padėtis veikė, buvo nelengvos naktys ir dienos. Visą dieną, jei nebūdavo tardymo, praleisdavome kameroje. Kameroje gali sėdėti ant kėdės, ką nors skaityti, gali vaikščioti tarp lovų nuo vieno kameros galo iki kito. Dienos metu būdavo tokia valandėlė, pati smagiausia, kai išvesdavo pasivaikščioti į kiemą, į tokį gardą. Pagal kalėjimo taisykles, kalinį valandai išveda pasivaikščioti. Per tą valandą buvo galimybė įkvėpti gryno oro, nes kameroje ventiliacijos beveik nebuvo. Buvo tik nedidelis plyšelis lange orui įeiti, bet, kadangi traukos nebuvo, kameroje būdavo labai tvanku, ypač vasarą, net ir deguonies gerokai trūkdavo.

Kai suėmė, buvo sulaikymas dviem mėnesiams, galvojau – du mėnesius kaip nors ištversiu. Kai baigėsi tie du mėnesiai, davė pasirašyti įsakymą, kad pratęsia suėmimą dar dviem mėnesiams. Kai tie baigėsi – vėl pakišo įsakymą, kad pratęsiama dar dviem mėnesiams. Taigi, taip nuo gegužės mėnesio iki spalio mėnesio buvo tardymo metas.

Mano pagrindinis tardytojas buvo toks papulkininkis Urbonas. Pakankamai ramus, galvą turintis tardytojas. Jis nešaukė ant manęs ir negrasino. Kai tik suėmė, jis man pateikė tokį pasiūlymą: „Jūs tikriausiai pažįstat Maskvoje tokį šventiką Dimitrijų Dutkų. Gal galėtumėte pasielgti taip, kaip jis pasielgė? Per televiziją kokias tris minutes pakalbėti, kad klydau, gailiuosi ir t. t. Tada teismo nebus.“ Paaiškinau, kad tikrai apie tą Dimitrijų Dutkų esu daug girdėjęs, kaip apie gerą stačiatikių dvasininką, tik, sakau, niekaip nesuprantu, kaip jis galėjo taip pasielgti – viešai sakyti netiesą. Tai tardytojas tik vieną žodį pasakė – „supratau“, ir daugiau šitos temos nelietė. Klausinėdavo ramiai, viską ranka rašydavo. Vasarą išėjo atostogų ir jį pakeitė kitas tardytojas, toks kapitonas Pilelis – labai nesimpatiškas čekistas. Aš jį pažinojau, mat jis mane buvo tardęs, kai dar Simne vikaru buvau, po pirmos kratos. Tai gerą mėnesį jis klausinėjo. Jam buvo palikti mažiau reikšmingi klausimai: apie kratos metu paimtus daiktus, knygas.

Taip betardant atėjo spalio mėnuo, davė man perskaityti visą sudarytą bylą, o tos bylos buvo 23 tomai. Tuose tomuose daugiausiai buvo tardymo protokolai, įvairių žmonių, kuriuos kvietė į saugumą ir tardė dėl manęs. Kai kurie buvo labai įdomūs. Buvo labai įdomu skaityti, kaip ir ką pasakoja tavo pažįstamas kunigas ar pasaulietis, suaugęs ar vaikas. Labai įsiminė vieno mano ministranto tardymas. Jo tardytojas saugume klausia: „Ar skaitei tokią kroniką?“ Jis atsako: „Skaičiau.“ „Ar davei kam nors skaityti?“ – klausia. –„Daviau.“ –„Kam?“ –„Nesakysiu!“ Skaitai ir širdyje kyla džiaugsmas, pasididžiavimas, kokie buvo šaunūs jaunuoliai! Jis buvo gal 12–13 metų vaikinukas ir štai kaip tardytojui atsakė. Bet aš tada pamąsčiau, kad už tokius atsakymus KGB gali nedovanoti. Ir iš tikrųjų jį po kelerių metų Kybartuose apkaltino už religinės eisenos organizavimą ir davė porą metų lagerio. Atkentėjo. Vieną po kito tuos tomus skaičiau, pamačiau ir dalykų, kurių laisvėje nebuvau matęs. Pavyzdžiui, užsienyje išleistos kronikos – tokie tomai, kokių niekas nebuvo atvežę iš Amerikos. Pirmą kartą aš juos pamačiau, įdėtus į mano bylą. Jie labai stengėsi įrodyti, kad aš dalyvavau Kronikos leidime, bet jie pakankamai įrodymų, deja, nesurinko. Pradžioje aš per daug nerimavau, tačiau kai pamačiau, kad jų ekspertizės parodė, jog mano parašyti viso labo maždaug keturi straipsniai – pasidarė net linksma. Visų 23 tomų net neskaičiau, daugelį tik perverčiau – buvau nežmoniškai išvargęs. Atidžiau perskaičiau tik įdomesnius protokolus, o tas jų ekspertizes ir kitokius dalykus tik perverčiau.

Iš kalėjimo – į kitus kalėjimus

Atėjo teismo dienos – teismas tęsėsi kelias dienas. Teisė Aukščiausiasis Teismas Vilniuje. Ryte kalėjimo mašina pristatydavo į teismo salę, per pietų pertrauką atveždavo sriubos ar košės (atgal į kamerą neveždavo), nuo ryto iki vakaro tęsėsi teismo posėdžiai. Buvo jie pakankamai įdomūs, kadangi labai daug liudininkų buvo, tarp jų ir pažįstamų žmonių, ir vienas kitas kunigas. Buvo liudytojų, kurie raudonuodami liudijo. Labai įdomiai liudijo tie kolaborantai, kurie užrašydavo pamokslus. Jų visų buvo labai panašūs liudijimai: „Ėjau pro bažnyčią, atsitiktinai užsukau, kunigas sakė pamokslą, turėjau su savimi magnetofoną, nutariau įsirašyti, o įsirašęs pamačiau, kad jis „antitarybinis“, ir nutariau nunešti saugumui.“ Tai beveik visų standartinis liudijimas. Vargšai žmonės… Ir ketvirtą teismo dieną buvo paskelbtas sprendimas, kad teismas man skiria šešerius metus griežto režimo ir ketverius metus tremties.

Po teismo iki etapo į lagerį kameroje laikė vieną. Man tai buvo žymiai smagiau nei būti dviese ir žinoti, kad tas antras – tikriausiai kolaborantas. Niekas netrukdydavo, ramiai galėdavau mišias paaukoti, tarp kitko, saugumo kameroje aš beveik kas dieną aukodavau mišias. Kadangi iš laisvės buvo galima perduoti džiovintų vaisių, tai draugai žinojo, kad reikia razinų įdėti. Iš tų razinų padarydavau vyną – labai paprasta procedūra: užmerki razinas, paskui, kai išbrinksta, išspaudi, jos pradeda rūgti ir mišioms tinka. Lagerio kioske būdavo galima tokių traškučių iš kvietinių miltų nusipirkti, tai jie vietoj paplotėlio būdavo – naudojau kaip duoną. Vietoj mišiolo turėjau (leido iš laisvės perduoti) maldaknygę ir Šventąjį Raštą. Pradžioje tardytojas, matyt, norėdamas, kad aš būčiau sukalbamesnis, paklausė, ko man reikėtų. Pasakiau, kad man reikia maldaknygės, Šventojo Rašto ir rožančiaus. Tai maldaknygę ir Šventąjį Raštą leido perduoti, o rožančiaus, sakė, negalima perduoti, nes ten yra metaline viela sujungta, o pagal kalėjimo tvarką jokio metalo negalima perduoti. Sakė: „Jūs iš duonos pasidarysite, o jei nemokėsite, draugas padės.“ Ir iš tikro – pirmas mano kameros draugas, jūrininkas iš Klaipėdos, man tokį visai neblogą rožančių iš duonos padarė. Nutaikydavau tokį laiką, kai žinojau, kad prižiūrėtojai daugiau neateis į kamerą, į pasivaikščiojimą neves. Kai viskas nurimdavo, atsisėsdavau prie savo spintelės nugara į duris (nes duryse yra akutė, per kurią kas tris keturias minutes žiūri, kaip kaliniai, ką jie ten veikia, ar kuris nepasikoręs). Taigi, matydavo tik mano nugarą, kad aš sėdžiu ir kažką skaitau. Ir taip per visą buvimo kameroje laiką niekas nesutrukdė mišių aukoti. Nutaikydavau momentą, kai mano kameros draugas gulėdavo, miegodavo, ir aš niekada jam neužkliuvau.

Po teismo, iki gruodžio 22 dienos, kameroje buvau vienas ir vieną vėlų vakarą nutariau paaukoti mišias. Tik buvau priėmęs Komuniją ir staiga atsidarė durys – sako: „Padarysim kratą.“ Tada man pasidarė aišku, kad šią naktį jau reikės važiuoti. Padarė kratą, paėmė mano knygas, sąsiuvinius ir po kokio pusvalandžio atidarė langelį ir pasakė: „Su daiktais ruoštis etapui.“ Įsodino į kalėjimo mašiną, nuvežė į Vilniaus geležinkelio stotį. Kartu kalėjimo mašinoje buvo daugiau kalinių iš Lukiškių. Aplinkui – ginkluoti kareiviai su automatais, su vilkiniais šunimis. Susodino į specialų kalinių vagoną. Panašiai kaip traukinyje yra kupė, tik čia grotos į koridoriaus pusę, kareivis vaikšto koridoriumi ir mato visus kalinius. Iš Vilniaus mane vežė toj kameroj vieną – pagal kalėjimo taisykles, valstybiniai nusikaltėliai laikomi labiausiai pavojingais ir su kitais kaliniais nemaišomi. Bet taip buvo tik iš Vilniaus, paskui niekas tos tvarkos nesilaikė, maišydavo su kriminaliniais nusikaltėliais.

Po pirmos nakties kelionės atsidūriau Pskovo kalėjime. Buvo Kūčios. Vakarienei atnešė skystos sriubos. Yra tokia sriuba – žuvienė, vadinama „ucha“, tačiau tos žuvies ten tiktai kvapas. Tame Pskovo kalėjime buvo įdomi patirtis – pirmą kartą pamačiau, kaip kaliniai iš arbatos verda „čefyrą“. Kokius šešis rankšluosčius sukūrena, kol aliumininiame puodelyje gerai išvirina arbatą ir tada po gurkšnį geria. Jiems malonumas. Išvirus tą „čefyrą“, įėjo prižiūrėtojai ir atėmė, tai pusę valandos buvo mirtina tyla… Tada aš suvokiau, kokią brangenybę iš jų atėmė. Atrodė, tarsi būtų tėvą palaidoję. Paskui pirmąją Kalėdų dieną vėl į etapą paėmė, porą parų vežė iki Jaroslavlio kalėjimo, ten palaikė kelias dienas, iš Jaroslavlio – į Permę. Žinoma, veždami niekada nesako, kur tave veža. Bet jau tikėjomės, kad į Rytus – kai atvežė į Pskovą, pradėjo aiškėti, kad galutinė stotis bus Uralas.

Uralo kalėjime apgyvendino su žmogžudžiu, kuris man tris dienas pasakojo, kaip jis ką nudūrė ar pasmaugė. Taip nuo ryto iki vakaro jis savo tuos nuotykius pasakojo, o vakare ne visai jauku miegoti, gal specialiai ir pasodino į kamerą su psichopatu, kad ką nors padarytų? Žinoma, nieko nepadarė. Trečią dieną mane iš tos kameros paėmė, nusivedė kažkur į trečio aukšto kabinetą, ir ten keturi čekistai dar kartą pabandė užverbuoti kolaborantu. Sakė: „Jei draugausim, tau lageryje nebus sunku.“ Ir tik tada supratau, kodėl mane su tuo žmogžudžiu uždarė, parodė, kokios sąlygos gali būti lageryje. Aš jiems paaiškinau, kad kai užbaigsiu bausmę, planuoju eiti, kaip ir prieš suėmimą, kunigo pareigas. Todėl jų pasiūlymas man nepriimtinas. Reikės klausyti išpažinčių – žmonės turi pasitikėti, o jei „dvigubas“ būsiu, tai to pasitikėjimo neturėsiu. Todėl sakau: „Labai atsiprašau, bet šito bendradarbiavimo nebus.“ Labai nesispyrė, tik pagrasino, kad jei ramiai laikysiuosi, tai bus „pusiau bėda“ lageris, o jei neramiai laikysiuosi – „tai tada žinokis“. 

Permės kalėjime sulaukiau ir Trijų karalių, ir stačiatikių Kalėdų. Kai po nesėkmingo verbavimo nuvedė į kamerą, ten jau buvo būrelis kalinių. Tarp jų buvo keletas, kuriuos vežė iš politinio lagerio į Čistapolio kalėjimą, tai jie mums papasakojo apie lagerį, kokios sąlygos laukia – buvome labai gerai apšviesti.

Po kalėjimų atrodė, kad lageris – beveik kaip laisvė

Vieną naktį įsodino į kalėjimo mašiną ir iš Permės kalėjimo nuvežė į lagerį. Pirmas įspūdis buvo įdomus: vedė sniege iškastu koridoriumi, vienoj pusėj siena ir kitoje labai daug prisnigę buvo. Apgyvendino lagerio kalėjime. Lageris – tai aptverta teritorija, iš išorės medine tvora ir iš vidaus medine tvora, o tarpe dar trys spygliuotos vielos tvoros ir prijungta elektra. Toje aptvertoje teritorijoje yra barakas – pastatas, kuriame kaliniai gyvena, ir kitas pastatas, kur dirba, taip pat ten yra pirtis ir valgykla. Dar yra lagerio vidaus kalėjimas bei karantinas – kur kelias dienas palaiko naujai atvežtus. Kai išvedė pasivaikščioti, kai pajutome aplinkui daug erdvės, tai po tų etapų, po kalėjimų atrodė, kad čia beveik kaip laisvė… Tokia keista žmogaus psichologija. Po trijų dienų nuvedė į baraką. Ten disidentai, kurių buvo nedidelis būrelis, suruošė draugišką sutikimą, išvirė geros arbatos, mat juk kaip laisvėje degtinė – taip lageryje arbata. Paskui naktį nuo patirtų įspūdžių, greičiausiai ir nuo tos stiprios arbatos negalėjau užmigti.

Paaiškėjo, kad mane nuvežė į 37-ą lagerį. Tuo metu Permės srityje buvo trys politinių kalinių lageriai: 35-as, 36-as ir 37-as. Visi griežto režimo, nors 36-as buvo dar labiau sugriežtinto režimo. Režimas labiausiai priklausė nuo prižiūrėtojų požiūrio, nors jiems, matyt, buvo įsakoma, kaip elgtis. Ten dėl kiekvienos smulkmenos kabindavosi, labai greitai į karcerį sodindavo. 37-as buvo griežto režimo, tačiau, palyginus tuos tris lagerius, – švelnesnis. Ten už bet kokią smulkmeną nesikabinėdavo ir į karcerį nesiųsdavo. 35-ame lageryje buvo kalinių ligoninė, ten nuveždavo ir tada, kai būdavo pasimatymas. Būdavo, paima iš darbo, nuveža į ligoninę ir laiko – ir nežinai, kam tave čia atvežė. Tik po kelių dienų ar savaitės, kai skiria pasimatymą, viskas pasidaro aišku. O jie taip darydavo specialiai, kad tu nežinotum, kad bus pasimatymas, kad nepasiruoštum, neparašytum ar neperduotum ko nors.

Tame 37-ame lageryje mane tris savaites laikė be darbo. Man net nusibodo – visą dieną nieko neveiki, kai kiti išeina į darbą – jiems greičiau laikas eina. O paskui įdarbino valgykloje skusti bulves. Mėnesį skutau bulves, o vieną gražią dieną iškviečia mane tardymui ir tardo apie mano dvasinį testamentą. Aš prieš suėmimą buvau parašęs tokį testamentą, kuriame paaiškinau, ką aš dariau, kodėl aš toks buvau. Ten buvo keli sakiniai, kad jeigu aš būčiau areštuotas ir paskui kalbėčiau ką nors ne taip, kaip čia rašau, tai žinokite, kad esu saugumo sulaužytas žmogus. Tas mano dvasinis testamentas, pasirodo, pakliuvo į Kroniką ir tardytojai matė reikalą mane apklausti, kokiu būdu jis į ją pakliuvo. Sakau, kad esu pas juos jau metus ir kad nežinau, kaip jis ten pakliuvo. Tada mane po to tardymo iš virtuvės pervedė į kitą lagerio zoną.

37-as lageris buvo suskirstytas į dvi zonas: didesnę ir mažesnę. Mane pervedė į mažesnę zoną ir pristatė ceche rinkti nuo tekinimo staklių drožles ir kitas gamybines atliekas, kurias reikėjo trupinti ir išvežti. Tame ceche ilgokai pradirbau, darbas fizinis, apysunkis, bet nesudėtingas – surinkti drožles daug išminties nereikalavo. Dirbome dviese su vienu jaunu gruzinu, irgi disidentu. Kompanija buvo visai gera. Apskritai lageryje sąlygos, jau vien dėl erdvės, buvo lengviau pakeliamos nei kalėjime, kur esi uždarytas tarp keturių sienų. Aštuonias valandas reikėdavo dirbti, paskui parvesdavo į baraką, o ten būdavome faktiškai laisvi. Galėjome skaityti, kas norėjo, galėjo žiūrėti rusų televiziją (vieną kanalą). Galėjome rašyti laiškus– lageryje turėjome teisę per mėnesį parašyti du laiškus. Buvo nurodymas, kad laiškuose apie lagerį nieko nerašoma, tik apie save, apie sveikatą, buitinius dalykus. Mūsų laiškus, jeigu rašydavome lietuvių kalba (o paprastai rašydavome lietuvių), pirmiausia nuveždavo į Vilniaus saugumą. Ten patikrindavo ir, jeigu nieko neleistina neparašei, perduodavo. O laiškų, kuriuos siųsdavo iš laisvės, kelionė buvo dviguba: atsiųsdavo į lagerį, lageryje neperskaito ir siunčia į Vilniaus saugumą, ten perskaito ir vėl siunčia į lagerį. Iš laisvės laiškai formaliai nebuvo ribojami, bet dažnai jie mūsų tiesiog nepasiekdavo. Būdavo, praeina kokie trys mėnesiai – nėra nei vieno laiško. Paklausi, kodėl neduodat laiškų, ir pasako: „Tau niekas nerašo.“ Paskui pasikviečia ir perskaito 20 pavardžių, kas rašė laišką, ir visi konfiskuoti. Konfiskuoti būdavo kelios priežastys: antitarybinė propaganda (kur jau jiems atrodydavo), rašymas „tarp eilučių“, arba moralinė parama (pavyzdžiui, laiške parašymas „Mes už tave meldžiamės, laikykis“ galėjo būti priežastis laišką konfiskuoti). Lageryje kiekvienas laiškas brangus lyg duonos kąsnis, tai, žinoma, būdavo gaila, kad konfiskuoja, tačiau kai perskaito, tada bent žinai, jog rašė. Kitus tokia prižiūrėtojų taktika tiesiog siutindavo, net ir bado streiką skelbdavo, o aš išklausydavau perskaitytas pavardes, pasakydavau „ačiū“, ir visai nesiusdavau. Galvodavau taip – esu lageryje, lageris turi savo sunkumus ir nėra čia ko dėl kiekvienos smulkmenos jaudintis, vis tiek nieko nepakeisi.

Po kurio laiko, 1985 metais, mane įdarbino valgykloje. Nežinau, koks buvo to motyvas, galiu tik spėlioti. Apie mane ir kunigą Alfonsą Svarinską ir užsienyje buvo daug kalbama, visokių akcijų buvo, tad galbūt norėdami parodyti žmogišką veidą, kad „mes čia neengiam tų kunigų“, ir mane, ir kunigą Svarinską buvo įdarbinę virtuvėje. Nors man asmeniškai darbas virtuvėje buvo gerokai sunkesnis nei ceche. Ceche aštuonias valandas atidirbai – ir laisvas, o virtuvėje reikėdavo ketvirtą valandą keltis, užkaisti katilus, išvirti sriubą arba košę. Bet pamažu pripratau. Darbas virtuvėje tik kriminaliniams nusikaltėliams buvo privilegija, nes ten gali sau kažką pasivogti (bet juk nuvogi iš kitų kalinių). O jeigu nevagi, tai ten darbas mažai kuo lengvesnis nei ceche, o man jis buvo ir sunkesnis.

Malonės neprašymai

Iš lagerio net du kartus buvau pargabentas atgal į Vilniaus saugumo kalėjimą. Pirmą kartą vežė, kai praėjo treji metai. Buvo tokia praktika, kad, atlikus pusę bausmės, veždavo mus, lietuvius, į Vilnių, kitus – į kitus miestus, iš kurių respublikų jie buvo atsiųsti. Jie žiūrėdavo, ar įvyko permainos – gal jau požiūris pasikeitęs. Per tą mėnesį kelis kartus tardė, klausinėjo įvairių dalykų. Pavyzdžiui, vieną dieną nusivedė į jų rūmuose esančią salę, kur galima kiną rodyti, ir parodė 10 minučių trukmės filmą apie Katalikų bažnyčią. Velykos, skamba varpai, procesija, kitas kadras – vyskupas Juozas Preikšas Sutvirtinimą teikia. Bando sukelti įspūdį, kaip laisvėje viskas gerai, o tu čia – kalėjime… Įkalbinėjo parašyti malonės prašymą, o aš paaiškinau, kad esu pasiruošęs iki galo atbūti bausmę ir nieko nerašysiu. Tada vėl sugrąžino į 37-ąjį lagerį.

Antrą kartą atvežė bausmei einant į pabaigą. Tai buvo 1987 metai. Labai įkalbinėjo, kad rašyčiau malonės prašymą. Tuo metu jaučiau, kad mes jiems labai kažkuo trukdom. Tai buvo jau Michailo Gorbačiovo laikai ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas spaudė dėl politinių kalinių. Kai nieko neparašiau, tada mane nuvežė į Mordoviją, kur irgi buvo politinių kalinių lageris. Tenai išmokau dar vienos specialybės – skalbėjo. Į bausmės pabaigą dar kartą atvažiavo iš Vilniaus prokuroras ir sakė: „Nors vieną sakinį parašyk, kad laikysiesi tarybinių įstatymų, ir važiuoji į laisvę.“ Sakiau: „Labai ačiū, bet nieko aš nerašysiu.“ Tuomet vėl išvežė iš Mordovijos lagerio etapu į Uralą ir nuvežė į 35-ą lagerį. Tame lageryje sutikau kunigą Alfonsą Svarinską.

Visi, kurie ką nors parašė, buvo paleisti į laisvę. Iš tų keturių politinių kalinių lagerių paliko tik vieną lagerį – 35-ą. Tame lageryje aš ir kunigas Alfonsas gavome iš Vokietijos vieno Augsburgo vyskupo Josefo Stimpflės pakvietimą aplankyti jį Vokietijoje. Kai mes iš užsienio gavome tokį pakvietimą, pasidarė aišku, kad jie nori mus išsiųsti iš lagerio į užsienį, bet ne į Lietuvą. Pasitarėme su kunigu Alfonsu, ką daryti. Aš jam sakau: „Jau trečias kartas kaip tu lageryje, tu važiuok į Vokietiją – paskui būsi mums labai naudingu tarpininku, o aš nerašysiu ir važiuosiu į tremtį.“ Taip ir buvo. Mus abu iškvietė – aš pareiškiau, kad nenoriu niekur važiuoti ir nieko nerašiau. Kai pasibaigė lagerio bausmė, įsodino vėl į kalėjimo vagoną ir kažkas iš kareivių pasakė, kad tikriausiai galutinė stotis bus Tomskas.

Pervežė per visą Sibirą ir vieną dieną atsidūriau Tomsko kalėjime. Kalėjimo viršininkė moteris kapitonė paklausė, ar noriu vienas būti, ar su kitais kameroje. Atsakiau, kad jei galima, tai norėčiau vienas. Jau tiek aš buvau tuose etapuose kriminalistų prisižiūrėjęs, kad galvojau – bent pasimelsti galėsiu. Sakė, kad čia gali tekti ilgiau pabūti, kadangi Obės upe dar ledai nenuėję, dar navigacijos nėra, o kai bus nuėję ledai, tada nuveš į tremties vietą. Tačiau gal po dešimt dienų mane įsodino ne į garlaivį, o į kalėjimo mašiną ir nuvežė į Krivošeiną – gyvenvietę ant Obės upės kranto. Uždarė į milicijos sulaikymo kamerą, kelias dienas toje kameroje išbuvau, įformino dokumentus ir nuvežė į tarybinį ūkį ganyti veršių. Tačiau tų veršių ganyti neteko, mat turėjau išvaržą. Pasinaudojau proga – nuvažiavau į ligoninę, gydytojas pasakė, kad būtinai greitai reikia daryti operaciją, nes kitaip pavojinga. Po tos operacijos mano viršininkai buvo nepatenkinti, kad aš dar nedirbu ir mane iš to tarybinio ūkio nusiuntė atgal į Krivošeiną, kur įdarbino fabrikėlyje „Kliuška“. Darėme ledo ritulio lazdas. Begaminant tas ledo ritulio lazdas praėjo vasara, Lietuvoje tuo metu jau prasidėjo Sąjūdis – buvo 1988 metai. Vienas mano prižiūrėtojas labai įpykęs sakė: „Jūsų ten tiems litovcams sąjūdiečiams čia Sibire užteks ir darbo, ir vietos.“ Taigi, 1988-ųjų vasarą buvo tokios jų nuotaikos. Na, o spalio pabaigoje tas pats piktas viršininkas išsikvietė, įteikė į rankas „spravką“ (pažymą), kad TSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumas panaikino likusią bausmę ir galiu grįžti į Lietuvą.

Lapkričio 4 dieną išlipau Vilniaus stoty, kur pasitikę draugai įteikė Trispalvę. Buvo labai smagu. Pajutau didžiulį kontrastą – čia kadaise tuo pačiu traukiniu važiavai kaip kalinys, o dabar – laisvas, ir ne tik tu laisvas, bet ir žmonių rankose Trispalvės. 

„Žmogus yra Dievo sukurtas, kad viską pakelia“

Man ne kartą užduodavo klausimą, į ką tokiose sąlygose galėjau atsiremti. Manau, kad atsakymą man kaliniai draugai pasakė: „Tu tiki – tau lengviau.“ Ir jie labai taikliai pastebėjo. Laisvė žmogui yra labai brangi, tačiau jei neturi tikėjimo ir jokios perspektyvos, tai nelaisvė pasidaro dar kelis kartus sunkesnė. O kada esi kalėjime ar lageryje su tikėjimu, žinojimu, už ką kovojai, įsitikinimu, kad kovojai už tiesą, už žmonių laisvę, ir žinai, kad yra Viešpats ir su juo bendrauji, tai tampa didele atrama. O man – juo labiau, kadangi ir lageryje susidarydavau sąlygas, slapta aukodavau Mišias, priimdavau Komuniją, kai kada ir kitiems galėjau pasitarnauti, vieną kitą pakrikštijau. Kai kam net ir lageris į naudą išėjo. Mordovijoje kartu kalėjau su vienu jaunu vyru, kuris bandė į užsienį pabėgti ir už tai gavo 10 metų. Ir jis tikėjimą surado karceryje. Sako – vaikštau po tą mažą kamerą, alkanas, sušalęs ir staiga pamačiau ant palangės įbrėžtą mažą kryželį. Tarytum nušvito – yra Dievas. Jis žinojo, kad esu kunigas ir sugrįžęs iš karcerio, paprašė, kad jį pakrikštyčiau. Atsakiau, kad taip paprastai krikštyti negaliu, turi žinoti, ką tu priimsi. Sakė – tai mokyk. Ir mes po darbo vaikščiodavom lagerio teritorijoje, ką jau aš mokėjau – mokiau, ir pakrikštijau. Paskui vienas gydytojas irgi panašiai pasiprašė Krikšto, tas net lotyniškai „poterius“ išmoko. Taigi, tikėjimas tokiomis sąlygomis buvo kaip Dievo dovana. 

Lageriuose – ir tam 37-ame, ir 35-ame, ir Mordovijoje – kalėjo internacionalas, visų respublikų – ukrainiečių, uzbekų, tadžikų, žydų, rusų, latvių, estų, tik iš Baltarusijos labai mažai buvo ir lietuvių labai mažai. Jie turbūt specialiai taip darė, kad 37-ame lageryje nei vieno nebuvo, o Mordovijoje sutikau tik du. Ukrainiečių sutikau visuose lageriuose, jie buvo skirtingi. Virtuvėje dirbome kartu su vienu žurnalistu, jis buvo indų plovėjas. Ten jie buvo nuolat užsiėmę, nors ir taip jis nebuvo labai šnekus. Buvo keletas ukrainiečių, teistų už karą. Tais, kurie teisti už karą, nelabai ir pasitikėjome, įtardami, kad jie gali būti informatoriai. Bet iš jų jautėsi geranoriškumas. Taip pat labai geranoriškas buvo ir vienas jaunas tadžikas. Jis buvo musulmonas. Ir kadangi lageryje, nors mėsos beveik neduoda, sriuboje kažkokį kiaulės gabalą vis tiek verdi, tai jis tos sriubos negalėjo valgyti. Aš jam pažadėjau atskirai išvirti sriubą, visai nenaudodamas mėsos. Ir mes tapome labai geri draugai. 

Gal tai buvo KGB nurodymas iš viršaus, bet 37-ame lageryje prižiūrėtojai nešaukdavo, nebuvo jausti neapykantos, tik vienas toks labiau griežtas buvo. Tačiau vieną sekmadienį per Velykas jis „dežūruoja“ ir ateina, kai jau sriuba išvirta prieš pietus, patikrinti, ar galima kaliniams išdalinti. Patikrina, pasirašo knygoje ir pasirašęs sako: „Na, kaip reikalai?“ Sakau: „Prastai, kapitone.“ –„Na, o kas?“ Sakau: „Šiandien Velykos, kiaušinių nėra.“ Taip mūsų pokalbis ir pasibaigė. Po geros valandos, žiūriu, tas pats piktas kapitonas vėl eina į virtuvę ir kažką nešasi. Ir įsivaizduok – atnešė 10 kiaušinių! O jo visi nekentė, buvo toks griežtas, piktas, kur reikia, kur nereikia apibara. Pasirodo, net ir pas tokius žmones yra kažkur gerumo. Tik klausimas – kaip tą gerumą pažadinti… Žinoma, 10 kiaušinių visiems sunku padalyti, tai aš iš jų iškepiau kaliniams po kelis blynelius, mat duodavo miltų, kuriuos virėjo nuožiūra į sriubą galima pilti. Sumušiau kiaušinius į miltus ir iškepiau Velykoms po porą blynelių.

35-ame lageryje iš karto jautėsi didesnis griežtumas. Pavyzdžiui, vedant į darbą visada iškrėsdavo kišenes ir jei rasdavo, kad kas nors įsidėjo po pusryčių duonos kriaukšlę ir suvalgys jau ceche, tai atimdavo. O 37-ame lageryje niekada tokios kratos nedarydavo. Mordovijoje, nors ir griežtas lageris, bet mano laikais prižiūrėtojai „ant ausų nestatė“. O kai kurie net sakydavo: „Va, jūs tai žinote, už ką čia esate, o mes gyvenam čia, maitinamės beveik kaip jūs ir vadinamės laisvaisiais…“ Ir juos buvo galima suprasti, nes jie, būdami laisvėje, ne ką geriau galėjo gyventi. Vieną kartą pasiskundus, kad agurkai labai prasti, prižiūrėtojas atėjęs paragavo ir sako: „Ko jūs norite, mes laisvėje tokius pačius valgome.“ Tie patys produktai buvo tiekiami ir į parduotuvę, ir į kalinių virtuvę.

Urale žiemos būdavo gana šaltos. Nors mano buvimo metais temperatūra nekrito žemiau nei 37 laipsnių šalčio, bet jeigu būdavo apie -37 °C šalčio ir vėjas, tai savijauta su vatinėmis kelnėmis – tarytum visai be kelnių būtum. Gerokai šalta. Gerai, kad dirbdavome ceche ir lauke šalti tekdavo tik pereinant ar valant sniegą.

Už šaltį bjauriau – uodai vasarą. Ypač Mordovijoje buvo labai daug uodų. Naktį atsigulęs girdi – zvimbia, ir negali užmigti, kol jis nenutūpė. Įsigudrinom juos gaudyti: reikia palaukti, kol nutūpia ir pradeda kąsti, tada, kol jis savo „šnipelio“ neištraukia, greitai jį užmuši. Tie uodai tikrai prikankindavo. Urale jų buvo mažiau. O daugiausia buvo Sibire. Sibire parazitų visokių dydžių buvo: nuo didelių, kur girdi, kai zvimbia pro šalį, iki mažyčių muselių –„moškių“, kur nejauti, kai nutupia ir tik giliau įlindę kanda.

Žmogus yra Dievo sukurtas, kad viską pakelia. Jeigu žinai, kad tavo kalinimas turi prasmės, tada lengviau. Kai kalinys, padaręs kriminalinį nusikaltimą, tokiomis sąlygomis gyvena, tai yra viena. O jei nepadarei jokio nusikaltimo, bet kovojai už tiesą ir laisvę, ir tokiomis sąlygomis gyveni, tai vis tiek lengviau. O jei dar yra tikėjimas – tada visai gerai.“