Kun. Robertas Grigas apie pasipriešinimą sovietinei sistemai: „Aš buvau romantikas“
Popiežius Pranciškus, kalbėdamas Vilniuje, priminė mums seną tiesą – klausykimės vyresniųjų, jų pasakojimų, jų išminties. Gali skambėti paradoksaliai, bet būtent jie yra mūsų tautos ateitis, nes… saugo jos praeitį. Vienas iš šių saugotųjų yra ir garsusis kunigas rezistentas Robertas Grigas. Romantikas, nonkonformistas, idealistas ir patriotas – taip apie save kalba šis Užnemunės dzūkas, net ir spaudžiamas melu grįstos sovietinės sistemos sugebėjęs gyventi tiesoje. 
Vėlų vakarą Kauno senamiestyje susitikome su kunigu Grigu pasikalbėti apie jo gyvenimą, artėjančias Kalėdas ir apie viską, kas jaudina mano jauną širdį.

Gimėte ir augote Leipalingyje, Užnemunės dzūkų krašte. Dzūkas, sakoma, yra kiek lėtapėdis ir neryžtingas. Jumyse ir jūsų poelgiuose to, rodos, tikrai nesimato. Tai kas labiau suformavo jūsų būdą – gimtasis kraštas, tėvai ar gyvenimo potyriai?

Labiau lėtapėdžiai turbūt Lietuvoje yra žemaičiai, nors tas lėtumas kartais, sako, tokiu tvirtumu, pastovumu, ištverme pasireiškia. O šiaip apie dzūkus, bent jau savo krašte, girdėjau, kad jie karšti kaip degtukai: greitai užsidega, bet greitai atsileidžia, atleidžia, susitaiko. Aš turėjau ir turiu tą laimę, kad augau tarytum su dviem tėviškėm. Mano amžinatilsį tėvelis – dzūkas nuo Veisiejų ir tenai, tame krašte, Leipalingyje gimiau ir augau, o mama yra suvalkietė nuo Vilkaviškio, iš Lankeliškių parapijos. Kadangi visas vasaras nuo vaikystės mama veždavosi į savo tėviškę prie visokių kaimo darbų padėti, jaučiau, kad labai daug manyje yra ir Dzūkijos, ir to gražaus Suvalkijos krašto, o jie abu šiek tiek skirtingų kultūrų. Dzūkai, mano akimis, geraširdžiai, bet yra labiau miško, kaip Algirdas Patackas sakydavo, girios žmonės, arčiau gamtos. O Suvalkija ir dėl tų politinių bei istorinių aplinkybių, ir dėl ten veikusio Napoleono kodekso, anksčiau prasigyvenusi, praturtėjusi, leidusi savo vaikus į mokslus, suformavusi, galima sakyti, tą mūsų pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos politikos ir kultūros elitą, savo teigiamų bruožų įnešė. Nesakyčiau, kad dzūkai mažesni patriotai: kiek iš vaikystės klausydavausi žmonių pasakojimų ir kiek iš ten yra žmonių, išėjusių į partizanus ir žuvusių, tai tikrai tėvynės meilės ne mažiau buvo ir Dzūkijoje. Bet, sakyčiau, Suvalkijoje ji buvo labiau rafinuota, sukultūrinta, jau perleista ir per tų aukštųjų mokslų prizmes. 

Taigi savo paskatą įsitraukti į Lietuvos nepriklausomybės siekimą sovietmečiu didele dalimi gavau iš mamos tėviškės, nes tenai, kai mamos giminė susirinkdavo į kokias nors vestuves ar laidotuves, ar į kokias Jonines Sodėnų kaime, deja, tos sovietinės melioracijos praktiškai sunaikintame, tai visada, kai tik žmonės labiau įdrąsėdavo, pralinksmėdavo, pasigirsdavo partizanų arba tremtinių dainos, tarp vyrų užvirdavo kalbos ir ginčai apie nepriklausomą Lietuvą. O vaikai yra kaip kempinės, nors suaugusieji, aišku, šiek tiek pasisaugodavo, kad vaikai prisiklausę nepasakotų to mokykloje ir šeimos neturėtų nemalonumų. 

Taigi, ir tėčio, ir mamos aplinkos katalikiškas auklėjimas ir suformavo supratimą, kad yra Lietuva, kad ji buvo okupuota ir davė žinojimą apie visas Lietuvai padarytas skriaudas, tą dramatišką partizanų pasipriešinimą, masinius trėmimus. Štai tokia dviejų tėviškių istorija, už kurią Apvaizdai esu labai dėkingas. Ir dabar kartais, kai norisi tarsi pasikrauti geros dvasios ar pailsėti nuo miesto rutinos ar natūrali žmogiška nostalgija suima, aš nuvažiuoju aplankyti tėvelio tėviškės, namų vietos ir mamos praktiškai išnykusio Sodėnų kaimo. Ir aplankius tas vietas atrodo, kad į tavo gyslas ar į tavo dvasios pasaulį vėl kažkas iš tenai ateina, susigeria į tave. Galbūt iš tikrųjų ten gyvenusių, pėdas mynusių į tą dzūkišką smėlį ar suvalkietišką molį protėvių bėdos bei darbai ir mus kažkaip netiesiogiai veikia.

Robertas Grigas tėviškėje Leipalingyje, išleistuvių į priverstinę tarnybą sovietinėje armijoje dieną, 1982 m. gegužės 13 d. | Nuotr. asmeninio archyvo

Dar jaunas būdamas įsitraukėte į pasipriešinimą sovietinei sistemai: dalyvavote Eucharistijos bičiulių ir blaivybės sąjūdžiuose, su kolegomis leidot ir platinote „Vytį“, prisidėjote prie Kronikos veiklos. Galų gale, net komjaunuoliu netapote, o tai jau aiškus ir viešas pasipriešinimo sovietinei sistemai aktas. Ar nebuvo Jums kilusi mintis ne taip tiesmukai prieštarauti valdžiai, sušvelninti toną ir verčiau siekti aukštų postų, na, ir jau po to, kaip sakoma, „griauti sistemą iš vidaus“?

Ooo, ne! Aš buvau romantikas. Čia, turbūt, tėvelio dėka, kuris nuo vaikystės skaitydavo visokius nuotykių aprašymus, romanus. Tėvelis buvo vokiečių kalbos mokytojas, tad jis iš originalo skaitė, mums vertė Karlo Majaus indėnų nuotykines apysakas, kuriose nuolat vykdavo kovos tarp kilnių vakariečių ar indėnų ir „blogiečių“. Nejučia visas tas situacijas perkeldavau ir į Lietuvos padėtį. 

Suaugusieji giminės ar atsargesni kunigai iš mūsų aplinkos remdavosi ta teorija, turbūt natūraliai populiaria, tarsi saugesne, kad tai yra jaunatviška kvailystė išsiryškinti, anksti parodyti, kad tu esi sistemos priešas. Tada gali įkliūti, sėsti į kalėjimą, likti be mokslų ir nieko gero nepadaryti Lietuvai. O gudrūs žmonės, kaip kartais pasakydavo giminės, „neišsiduoda, ką galvoja, įstoja į komunistų partiją, užima aukštus postus ir tada jau padeda Lietuvai“.

 Apskirtai mano tėvai, buvo, sakytume, „nonkonformistai“ to meto aplinkybėmis. Per daug nevertino karjeros, gero gyvenimo siekimo, to nepiršo ir vaikams. Visada šiek tiek, su švelnia panieka, šnekėdavo apie tuos, kurie akivaizdžiai stengdavosi įsiteikti valdžiai, kad gautų kažkokių lengvatų ar pamaloninimų. Nejučia tokia tėvų nuotaika perimama ir vaikų, bet, aišku, tėvai, saugodami mūsų, vaikų, gyvybę ir sveikatą, šiek tiek prilaikydavo nuo tokios aktyvios veiklos. Bet žinote, jaunimas, kaip dabar dažnai paminima, stengiasi gyventi ir elgtis kitaip, negu jų tėvai mokė. Mano atveju to galbūt kažkiek ir buvo, bet ne tiek, kad būčiau neigęs tėvų krikščioniškas pažiūras. Tai vyko labiau būtent tos taktikos ar aktyvumo prasme. Jeigu tėvai neskatino daryti karjeros, bet ir nepasirodyti, kad esi tos okupacinės santvarkos priešas, tai veikiamas savo draugų iš Eucharistijos bičiulių sąjūdžio susipažinau su aktyviais Lietuvos laisvės lygos – Antano Terlecko, Vytauto Bogušio, Juliaus Sasnausko ir Vlado Šakalio grupe. Tenai vis tiek vyravo nuostata, kad slėptis yra klaidingas kelias. Terleckas, prisimenu, mums, dar neapsiplunksnavusiems jaunuoliams, studentams, aiškino: „Daug pažinojau tokių „va, dabar mes nepasirodysim, kad esame už Lietuvos laisvę, baigsim mokslus, įstosim į komunistų partiją, užimsim ten kokius postus ministerijose ir va, tada slapta, kaip Adomo Mickevičiaus Konradas Valenrodas, va, tada ginsim Lietuvą“.“ Ir sako, su visais atsitiko taip, kad kai jie iš tikrųjų baigė mokslus, užėmė tuos postus, pasakydavo: „Žinai, nieko čia negalima daryti, nes jeigu mes pradėsim kažkaip kenkti sovietų valdžiai, tai vietoj mūsų atsiųs rusus, tada viskas bus dar blogiau, neliks ir tos autonomijos. Reikia tik nieko nedaryti, o jūs visi, kurie čia išsišokate su visokiais mitingais ir pogrindžio laikraštėliais, jūs kaip tik kenkiate Lietuvai, nes užtraukiate didesnę Maskvos rūstybę.“ Todėl Terleckas ir sako: „Neikit šituo keliu, jaunuoliai, nes šis kelias yra apgaulingas. Jeigu ką galime padaryti, tai tiktai būdami nekompromisiniais Lietuvos šalininkais“. Jaunam žmogui tai kaip muzika širdžiai. Jei nėra labai sugadintas karjerizmo, manau, jaunas žmogus iš Dievo duotos prigimties yra idealistas, linkęs nuoširdžiai priešintis neteisybei ar užstoti skriaudžiamus. Tad draugų įtaka labai prisidėjo, kad tie postai nerūpėjo tada ir dabar, net esant Bažnyčios, kaip teigia popiežius Pranciškus, įvairioms karjerizmo pagundoms. Mūsų naujasis kardinolas Sigitas, žurnalistams klausiant apie jo iškilmingus drabužius ir ar bus galima prie jo prieiti, gerai pasakė, kad visa tai yra tik dzinguliukai, kurie nėra svarbiausias dalykas.

Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad priesaikos „tarybinei tėvynei“ nedavimas buvo vienas iš stipriausių, reikšmingiausių gyvenimo poelgių. Dalinio valdžiai, aišku, tas nepatiko. O kaip kitiems su jumis tarnavusiems vyrams? Nesidomėjo, palaikė, o gal lygiai taip pat, kaip ir valdžia, smerkė?

Atsisakydamas priesaikos sovietų kariuomenėje aš nesitikėjau supratimo ar didelio palaikymo. Ir buvo išties malonus netikėtumas, kad dauguma ten buvusių lietuvių suprato ir palaikė tą žingsnį. Iš tiesų tai buvo didelė moralinė paguoda. Aišku, užjautė, kad čia tikriausiai man blogai baigsis, nieko gero nebus, bet kažkokio pasmerkimo ar patyčių visiškai nebuvo. Priešingai, nemačiom dažnai prieidavo, sakydavo, kad mes irgi žinom, kas buvo Romas Kalanta, žinom, kas yra nepriklausomybė, mes už tave, mes tave palaikom. Tas tautiečių palaikymas iš tikrųjų buvo labai brangus. Tarsi ir paliudijimas, kad tos pastangos nėra visai veltui. Tas supratimas, kad Lietuva okupuota, kad ji turėtų būti nepriklausoma, buvo dar labai gyvas, nepaisant to, kad dauguma mano tautiečių ar tarnybos draugų lietuvių buvo tikriausiai ir pionieriai, ir komjaunuoliai. Tai tik parodė, kad dalyvavimas komunistinėje veikloje buvo grynai formalus, iš prievartos, o ne iš kažkokio vidinio užsidegimo.

Jūsų knygoje „Rekrūto atsiminimai“ skaičiau, kad jus palaikė ir kai kurių kitų tautybių kareiviai, ypač čečėnai, ar tai tiesa?

Taip. Mūsų dalinyje čečėnų buvo nemažai. Kai juos prisimenu, per tai atsiskleidžia ir visas jų tautos tolesnis likimas: tas, sakytum, beviltiškas ar dramatiškas bandymas išsivaduoti iš Rusijos, tas kruvinas karas, pasipriešinimas. Tame kariuomenės dalinyje jie laikėsi lygiai taip pat, kaip paskui griūvant Sovietų Sąjungai ar Jelcinui atėjus į valdžią Rusijoje, kaip mes girdėjom laikantis čečėnus. Jie buvo mums, krikščionims, nelabai įprastas smurtinio pasipriešinimo ir kartu drąsios kilnios dvasios lydinys. Ir jie buvo tie, kurie mane labiau suprato – vieni labiau parodydavo, kiti mažiau, bet jie nebuvo tokie priešiški kaip kiti kaukaziečiai. Dėl čečėnų vienybės ir dėl pasirengimo fizine jėga ginti save, jų prisibijojo ir armijos vadovybė, ir kitų tautinių grupių kareiviai. Tai vis dėlto kažkaip parodo, koks pastovus dalykas yra tautos mentalitetas ar suvokimas, kad turi ginti save.

Vienas čečėnas, vardu Usmanas, kurį miniu savo knygoje, buvo tokio kūno sudėjimo, kaip Sylvesteris Stallone ar Schwarzeneggeris. Jį atkėlė už kažkokias muštynes, nes mūsų dalinys buvo šiek tiek nusikaltusių ar nubaustų kareivių laikymo vieta. Paprastai tie, kaip sakoma, ambalai, keturkampiai berniukai, nebūna kažkokių dvasinių ar moralinių subtilybių žinovai, o jis, ypač apie tą priesaikos atsisakymą, mano nuostabai, vis su tokia pamaldžia pagarba kalbėjo. Sako, kaip tu šitaip išdrįsai padaryti – taigi čia prieš visą valdžią! Jaučiau, kad jis už tai gerbia mane ir taip savotiškai užstodavo.

Kareivio bilietas su įrašu „priesaikos nepriėmė“ – jūsų asmeninės kovos prieš „blogio imperiją“ laimėjimo liudijimas. Girdėjau, kad to bilieto, skirtingai nei daugelis lietuvių, net neišmetėte, taip?

Taip. Kai Sausio 13-ąją prie parlamento visi lietuviai, buvę toje priverstinėje tarnyboje Sovietų Sąjungos kariuomenėje, savo tuos raudonus karinius bilietus smeigė ant armatūros strypų protestuodami, kad atsisako mus pavergusios valstybės ir jos armijos, bet vis dėlto aš jo nepasmeigiau. Išlaikiau ir tebeturiu jį kaip dokumentą, kad priesaikos atsisakiau.

Dabar gyvename laisvoje Lietuvoje su sava kalba, savais simboliais, savo tradicijomis, sava valdžia ir… sava kariuomene. Jūs, kaip tarnavęs, deja, okupacinėje kariuomenėje, ar skatintumėte Lietuvos jaunuolius atlikti karinę tarnybą?

Žinote, aš galbūt esu iš tos vyresnės kartos, kuri užaugo, kaip dabar pasakytų kokie nors modernūs liberalai, su tais senais, tradiciniais stereotipais ir iš savo senelio, buvusio Smetonos laikų Lietuvos kariuomenės kareivio, nuo mažens girdėdavau tą, na, dabar gal psichologai sakytų, traumuojantį patriarchalinį vertinimą: kariuomenėje netarnavęs – ne vyras. Tad aš iš tikrųjų, gal ir dėl tokio romantinio požiūrio, pritariu, kad vyrai, vaikinai, gal ne visi 100 procentų, bet vis tiek turi būti, kaip ir mūsų tas pagrindinis valstybės simbolis Vytis išreiškia, ne puolėjai, ne agresoriai, bet gynėjai, saugotojai. Gal kartais dabar turi tą galimybę ir moterys, merginos ir gal kai kurios tą pašaukimą jaučia, bet esu labai už tai, kad mūsų vaikinai išmoktų ginti tėvynę, jeigu reikės – ir savo fizine jėga, ginklu ar savo gyvybės auka. 

Jaučiu tam tikrą skriaudą, kad negalėjau tarnauti savo krašto kariuomenėje. Bet gavau mielą kompensaciją ar atpildą iš Viešpaties, kai tomis Sausio 13-osios dienomis ir savaitėmis galėjau būti su mūsų savanoriais, mūsų Aukščiausiojoje Taryboje Vilniuje. Ten visi kartu davėme priesaiką, kad ginsime Lietuvą, pasiliksime tiek, kiek reikės. Taip tarsi gavau galimybę patarnauti ir tikroje savos šalies, savo tėvynės kariuomenėje.

Būdamas 27-erių, po pedagoginio instituto ir kariuomenės, tapote kunigu. Kada ir kaip supratote turįs pašaukimą?

Nebuvo tokio aiškaus momento, ribos. Manau, kad palaipsniui brendo tas supratimas. Turėjau laimę, kad mane nuo vaikystės supo geri, sąžiningi kunigai. Sąmojinga žemaitė sesuo Regina Teresiūtė sovietmečiu pajuokdaudama, apibūdindama kokį nors kunigą sakydavo, jog tai – tikintis kunigas. Taip truputį patraukdavo per dantį tuos kunigus, kurie baikščiau elgėsi, nedrįsdavo sukelti valdžios neapykantos katechezuodami vaikus ar atlikdami kokią valdžios uždraustą Vėlinių procesiją. Ji kalbėdavo apie kunigus idealistus, kad štai tas kunigas tikintis, koks nors Zdebskis ar Tamkevičius – ten, Žemaitijoje, buvo tokių savitų drąsių kunigų. Tai mano aplinkoje nuo vaikystės buvo iš tikrųjų geros valios kunigai kaip mūsų Leipalingio klebonas Konstantinas Ambrasas. Jis gal ir nebuvo toks atviras rezistentas, bet tikrai buvo ir gilaus dvasingumo, ir patriotinių nuostatų kunigas, atlikdavęs visas kunigo pareigas ir ruošė mane Pirmajai Komunijai su būriu dzūkų vaikų, nors tai buvo valdžios draudžiama. Netoli, Šlavantuose, dirbo amžinatilsį kunigas Zdebskis, Veisiejuose buvo toks kunigas Albinas Deltuva, irgi jau miręs. Ne taip toli, Suvalkijoje, Kybartuose tuo metu kunigavo dabartinis kardinolas Sigitas Tamkevičius. Jie ir buvo tie, kurie turėjo ką pasakyti žmonėms, jaunimui ir kartu, sakytum, gal labiau net negu pamokslais, kalbėjo savo gyvenimo pavyzdžiu apie nekompromisinę laikyseną. Kai aiškiai matai, jog kunigas ne tik kalba, bet ir pasiryžęs už tai eiti kalėjiman, jaunam žmogui tai, be abejo, daro labai stiprų įspūdį. Paskui, aišku, tie bendraamžiai tikintieji, jaunimas, buvo susibūręs į Eucharistijos bičiulių būrelius prie Dzūkijos ir Suvalkijos parapijų. Kai matai, kad nesi toks vienas keistuolis su savo pažiūrom, bet kad yra daug panašiai mąstančių jaunų žmonių ir gerų šeimų, tai įkvepia drąsos ir paskatinimo. 

Taip pat svarbu, kad visada buvau ir likau knygos žmogus. Mama labiau buvo gyvenimo praktikė, kaip tikra suvalkietė, bet tėvelis buvo romantikas dzūkas, be galo mylėjo ir kaupė knygas įvairiomis kalbomis. Per knygas ir gavau daug tikėjimo pažinimo ir teologinių argumentų prieš tuo metu visa jėga vykdytą ateistinę propagandą. Aišku, praturtino ta sovietinės kariuomenės patirtis, kur labai pasimato, anot Vinco Mykolaičio-Putino, ir žmogaus aukštumos, ir gelmės. Visa tai kaupėsi ir grįžus į Lietuvą sustiprėjo suvokimas, kad turbūt labai daug gero ir prasmingo galėčiau padaryti, jeigu tapčiau kunigu. Aišku, su savo biografija negalėjau turėti vilties, kad būsiu priimtas į legaliai veikusią kunigų seminariją Kaune, bet tada jau buvo susikūrusi pogrindžio seminarija, kurioje galėjau slapta studijuoti teologiją ir gauti kunigystės šventimus. Bičiulių paragintas aš ir pasirinkau tą kelią. 

Pogrindžio seminarijoje studijavusio ir vysk. V. Sladkevičiaus slapta įšventinto kunigo Roberto Grigo primicijos (pirmosios iškilmingos šv. Mišios) Kiauklių bažnyčioje, 1988 m. rugsėjo 6 d. | Nuotr. asmeninio archyvo

Gyvenime dažnai gilesnį įspūdį palieka ne svarbūs įvykiai, dideli persilaužimai, o smulkmenos, kurias, rodos, pastebi tik tu vienas, niekas daugiau. Gal pamenate vieną tokią įsimintiną smulkmeną iš Lietuvai lemtingųjų Sąjūdžio laikų?

Galbūt vienas iš tokių mažų stebuklų mūsų kartai – tai Lietuvos trispalvės, kurias keldavo Vasario 16-ąją ir dėl to rizikuodavo patekti į kalėjimus. Ta vėliava, Vasario 16-osios šventimas atrodė šventas ir kartu rizikingas dalykas. Ir kažkaip nejučia, kai atėjo 1988 metų vasara, pirmą kartą pamačiau trispalvę net ne Sąjūdžio mitinguose, kurie jau pradėjo spontaniškai vykti visoje Lietuvoje. Aš tada turbūt buvau parvažiavęs į tėviškę, į Leipalingį. Žiūriu (netgi prisimenu tą vietą – ten yra tokia sena graži beržų alėja), plentu nuo Seirijų į Leipalingį dviračiais atvažiuoja grupė jaunų žmonių, prisisegusių nedideles trispalves vėliavėles. Staiga kažkaip pasirodė: negi čia taip paprasta?! Ir niekas jų nesuima, ir nieko nevyksta?!

O paskui, prisimenu, tą pačią vasarą mane išrinko į Širvintų rajono Sąjūdžio tarybą. Tada buvau kunigas jau tokiame jaukiame Aukštaitijos miestelyje Kiaukliuose. Kadangi mes ten su tremtiniu kunigu Roku Puzonu jau buvome vietinėje ir respublikinėje spaudoje pagarsėję kaip „ekstremistai“, „nacionalistai“ ir kitokie „negeriečiai“, ypač po 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingo, todėl to krašto visuomenėje jau buvome žinomi kaip Lietuvos patriotai. Tai kultūros namų salėje susirinko daug žmonių ir atvažiavo Algimantas Čekuolis, jau kaip kažkokios centrinio Sąjūdžio struktūros atstovas, į kurį mes, pogrindininkai, truputį įtariai žiūrėjom, nes jis vis dėlto buvo ir tarp sovietų įžymus žmogus. Jis ir surinko tuos vietinius širvintiškius, norinčius burtis į Sąjūdį, ir visa salė balsavo, ką renka į Sąjūdžio tarybą. Pakvietė ir mane bei pastatė ant salės scenos. Čekuolis dar truputį paegzeminavo, kas man nebuvo labai priimtina. Visgi ta žmogiška mintis – kas tu toks, gi mes sovietmečiu kentėjom nuo KGB, kai apie jokį Sąjūdį niekas nekalbėjo. Bet kaip krikščionis juk turi būti nuolankus, ir mes tuomet supratome, kad vis tiek Sąjūdį reikia stiprinti ir kurti toliau, kad tai yra iš esmės Lietuvai tarnaujanti jėga. Bet aš atsimenu vieną iš jo klausimų. Čekuolis manęs paklausė: „Na, tai ką manote, kaip toliau Sąjūdis turėtų veikti, ko siekti?“. Ir aš, aišku, sąžiningai pasakiau, kad turėtų siekti nepriklausomos Lietuvos Respublikos atstatymo. O tais metais šis žodis dar buvo tabu – kalbėta apie ekonominį suverenumą, kultūrinę autonomiją, bet ne apie nepriklausomybę. Aišku, jis negalėjo to neigti, nes turbūt jautė, kad dauguma ten susirinkusių žmonių mąsto panašiai. Bet jis paklausė: „Ar jūs manot, kad čia turėtų ir sienas turėti su kitomis valstybėmis? O tai kas jas saugos?“ Ir atsakiau – Lietuvos kariuomenė! Aš neprisimenu, bet turbūt Čekuolis, išmintingas vyras, nereagavo aršiai sovietiškai. Tada mane komiškai pastatė ant scenos nugara į žmones, kad nematyčiau, kaip balsuoja salė ir visus pakvietė balsuoti. Dauguma žmonių nubalsavo, kad būčiau išrinktas. Taip tapau Širvintų Sąjūdžio tarybos nariu.

Sąjūdis. Kun. Robertas Grigas (kairėje) ir rašytojas Stanislovas Abromavičius, 1988 m. | Nuotr. S. Abromavičiaus asmeninio archyvo

Ar galite trumpai papasakoti, kaip taip nutiko, kad Sausio 13-osios naktį buvote Seime? Ar tiesa, kad visiems ten esantiems suteikėte visuotinį nuodėmių atleidimą?

Yra tokia galimybė, Bažnyčios suteikta tais atvejais, kai yra reali tikimybė, realus pavojus, kad per trumpą laiką žus didelis skaičius žmonių, kurie yra arba didelė dalis jų yra tikintys ir akivaizdu, jog jie negalės prieiti asmeninės išpažinties, gauti nuodėmių atleidimą. Tai yra suteikta teisė, kad kunigas paragintų savo širdyse apgailėti nuodėmes, ką žmogus supranta kaip blogį savo gyvenime, kaip prieštaravimą Dievui ar meilei ir kunigas suteikia bendrą nuodėmių atleidimą, išrišimą, vadinamąją generaline absoliucija. Tam mane paragino amžinatilsį A. Patackas, kuris ten kaip savanoris budėjo visas tas dienas, kai tankai artėjo nuo televizijos bokšto link Aukščiausiosios Tarybos. Sakė, jog gali būti, kad tuoj pat mus traiškys, kad žus daug šių jaunų vyrų ir žmonių, kurie čia, aikštėje, budi, saugo mus savo kūnais, tai gal aš galėčiau suteikti visuotinį nuodėmių atleidimą, apie kurį, matyt, buvo kažkur girdėjęs. Tą ir padariau per Seimo Kovo 11-osios dabartinės salės tribūnos garsiakalbį salėje buvusiems deputatams bei minioms aplinkui parlamentą. Vėliau sakė, jog tai žmonėms labai pakėlė dvasią ir suteikė drąsos ten būti ir ištverti. 

Gimnazijoje per lietuvių kalbos viešojo kalbėjimo užduotį buvau pasirinkęs temą apie socialinius tinklus, svarsčiau, ar jie žalingi, ar naudingi. Tada maniau, o ir dabar iš dalies manau, kad tai ne tik laiko švaistymas, bet ir atveria kelius bereikalingoms pagundoms. O jūs socialiniuose tinkluose, kaip „Facebook“, esate aktyvus, gal net itin aktyvus. Koks būtų jūsų, kaip kunigo, prasmingo ir teisingo naudojimosi socialiniais tinklais receptas?

Tai čia kaimynų vaikai mane daugelį metų įkyriai ragindami pagaliau įkalbino susikurti „Facebook“ paskyrą. Iš pradžių atrodė – oi, čia tokios aukštos technologijos, bus sudėtinga, o vėliau pamačiau, kad nieko ypatingo ten nėra, visai smagu bendrauti su daugelių žmonių, kurių šiaip tiesiogiai nepasiekčiau.

Taip, kartais mūsų pamaldūs žmonės, rašydami ar bendraudami tose pačiuose socialiniuose tinkluose, kas irgi yra tam tikras paradoksas, pradeda įrodinėti, kad jie yra blogi, atitraukia nuo tiesioginio bendravimo, tarsi panardina į virtualų pasaulį. Ir aš dažnai užstoju socialinius tinklus, sakydamas, kad čia yra kaip peilis, kaip mūsų kardinolas Sigitas iškilus tokiems klausimams sako: juo gali duoną pjauti arba gali žmogų nužudyti. Tad kartais apginu tą galimybę bendrauti, nes iš esmės tai yra ryšio priemonė, o ryšys, santykis tarp žmonių, manau, jeigu jis yra išmintingas ir gero linkintis, yra didelė vertybė. Viena vertus, tai skubesnis, antra vertus – tobulesnis bendravimo būdas, kai galima su daugeliu žmonių vienu metu keistis geromis mintimis, jausmais ar įžvalgomis. Manau, kad tai yra didelė Dievo dovana, iš tikrųjų vertinga priemonė, jeigu ją naudojame išmintingai.

Per amžių amžius pastebėta, kad vyresniajai kartai jaunimas visada atrodo „sugedęs“. Taip atrodė ir romėnams, ir viduramžių pamokslininkams, ir dabartiniams senjorams. Manau, kad ir jūs tikrai turite nemažą saują patarimų ar net priekaištų, kitu atveju net abejočiau, ar jūs tikrai vyresnis už mane. Bet ar galėtumėte dabartinei mūsų jaunuomenei pasakyti ir komplimentų?

Manau, kad savo įsitikinimų nuoširdumu, ne vien tiktai krikščioniškų, bet ir kitokių bei savo patriotiškumu dabartinė karta tikrai neatsilieka nuo ankstesnių kartų. Man tenka pasivažinėti po įvairias Lietuvos vietoves ir su Bažnyčios užduotimis, ir su visokiais renginiais, tai visur matau, kiek šviesaus, nuoširdaus jaunimo dalyvauja ar Šaulių sąjungos veikloje, ar savanorių, ar krikščioniškų skautų, ateitininkų organizacijų veikloje. Be abejo, šis jaunimas turi visai kitas galimybes negu mes. Gali keliauti po pasaulį, pažinti įvairias kultūras, studijuoti geriausiose pasaulio mokyklose ir nemaža dalis jaunimo tuo pasinaudoja. Tik duok Dieve išlaikyti jiems tas esmines, kaip aš sakau, gyvenimo vertybes, tikėjimo vertybes, išlaikyti ryšį su Lietuva. Manau, kad jeigu ateis kokie nors vienokių ar kitokių išbandymų laikotarpiai, šis dabartinis jaunimas padarys ne mažiau gero Lietuvai negu praėjusios kartos.

Kun. Robertas Grigas skaito eiles “Poezijos pavasaryje”. Pažaislis, 2016 m. | Nuotr. Birutė kairaitytė-Vaitkevičienė

Su atgijusia Lietuva atgijo ir ateitininkija. Ji vis dar skleidžiasi, bet, tenka pripažinti, yra tik sumažinta versija to tarpukariu žydėjusio katalikiško jaunimo judėjimo. Ko reikia, kad ateitininkai vėl susigrąžintų vardą ir energiją? O gal žmonės, besilaikantys katalikiškumo, tautiškumo ir šeimyniškumo principų, šiais laikais tiesiog nebegali būti populiarūs, gal to ir nereikia siekti?

Turbūt negalima įbristi į tą pačią upę, kaip ir sugrąžinti to laiko, kuris buvo tarpukaryje, nes vis tiek pasikeitusios gyvenimo sąlygos. Ir dėl okupacijos, ir dėl mūsų Atgimimo laikotarpio, ir dėl tų visų lūžių visuomenė yra kitokia. Populiarumo nereikėtų dirbtinai siekti, geriau tiesiog būti savimi, gyventi savo vertybėmis, laikantis ir kūrybiškai išreiškiant tuos penkis principus, kuriais remiasi ateitininkija ir tai bus didžiausia paslauga ir savo laikui, ir mūsų meto visuomenei. Reikia susitaikyti su tuo, kaip Kristus sako, grūdo, beriamo į žemę, ar raugo likimu. Reikia tikėtis milžiniškų rezultatų, bet taip pat reikia mokėti, kaip Sąjūdžio pradžioje kalbėjo mūsų kardinolas Vincentas Sladkevičius, laukti ir augti. Reikia mokėti laukti ir augti. Ne laukti nieko neveikiant, bet būnant savimi, ugdant savo krikščioniškas lietuviškas asmenybes, atpažįstant savo talentus ir tokiu būdu, manau, tas ateitininkų raugas padarys geriausią įtaką mūsų visuomenei.

Artėja Kalėdos. Peržvelgęs savo gyvenimą, ar galėtumėte atsiminti tas Kalėdas, per kurias labiausiai pajutote, kad Išganytojas išties gimė?

Jeigu vis dėlto bandyčiau taip atrasti, kurios Kalėdos buvo labiausiai įsimintinos, kad ir pačiam keista, bet tokios Kalėdos buvo sovietų kariuomenėje, kai buvo, sakykim, didžiausias suvaržymas, didžiausias atitrūkimas ar atplėšimas nuo visko, kas buvo labai brangu, ką mylėjau: artimieji žmonės, bičiuliai, draugai, pati Lietuva. Aplinkui – vien nedraugiška, priešiška aplinka, karininkų ir nedraugiškų kitataučių kareivių prievarta.

Tuo metu lietuviai stengdavosi savo artimiesiems sovietų kariuomenėj ar tremtyje su laiškais atsiųsti palaimintų kalėdaičių… Ir man jie atėjo prieš Kalėdas. Turbūt kariuomenės cenzūra nesugebėdavo visų tų laiškų pertikrinti, o gal nesuprato kas tai, ar nenorėjo atimti su sveikinimu. Su tėvų laišku atėjo kalėdaitis voke. Buvome būrelis kareivių – europinės dalies rusų, latvių, estų, lietuvių – ir kažkurį laiką buvom vakare laisvi. Aš atplėšiau tą voką, radau kalėdaitį ir tam būreliui papasakojau, kaip lietuviai švenčia Kalėdas, kas yra mūsų Kūčios, kad yra paprotys tą palaimintą ploną baltą paplotėlį laužyti ir dalintis tarpusavyje šeimose, padalinti jiems visiems. Ir iki šiol tai prisimenu. Nors ten buvo tikriausiai ir netikinčių, ir ne katalikų, bet tuos kareiviukus mano pasakojimas sujaudino. Iki šiol prisimenu kažkokiu džiaugsmu švytinčias tų šiurkščių ir, atrodo, tolimų tikėjimui žmonių akis. 

Prieš Kalėdas turime Advento laikotarpį. Dar kartą priminkite, kuo jis svarbus ir ką reikia daryti, kaip reikia elgtis, kad deramai pasiruoštume Kalėdų stebuklui?

Turbūt visi daugiau mažiau praktikuojantys krikščionys žino, kad Adventas yra laukimo laikotarpis. Pats žodis reiškia laukimą – tai turbūt atitinka mūsų žmogišką prigimtį, kad, norėdami išgyventi kokį nors įvykį, šventę, patirti jos prasmę, turime save pasiruošti. Turi būti tas laukimo laikotarpis. Ir tuokiantis, kad išgyventume santuokos pilnatvę, reikia ruoštis. Tai neįvyksta kaip romantiniuose filmuose ir knygose – meilė iš pirmo žvilgsnio. Kad meilė būtų tikra ir patvari, reikia ne vieno žvilgsnio, o daug žvilgsnių, pažinimo, supratimo. Nors kartais tie sužadėtiniai ir pamurma, bet irgi turi labai prasmingą pasirengimo laikotarpį. Tas pats vyksta ir prieš mūsų tikėjimo šventes ir prieš Kalėdų šventę, kad labiau išgyventume stebuklą ir savotiškai nuramintume tas vidines bangas, sielos bangas, kad galėtume išgirsti ar priimti, ką Viešpats mums sako savo įsikūnijimu, savo gimimu. Ta šventė turbūt nebus tiktai vieną dieną, kai susirenkame prie Kūčių stalo ar kai ateiname į Piemenėlių šv. Mišias Kalėdų naktį, bet užtruks mūsų gyvenime ilgesnį laiką.

Ačiū už pokalbį

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.