Stasys Žilys – kunigas, ateitininkas sendraugis, archyvaras, menininkas. Kunigas gimė 1924 m. Dargalių k. Šilalės rajone, tačiau prasidėjus karui su draugais seminaristais pabėgo į Vakarus. Dar būdamas Lietuvoje pradėjo domėtis tapyba ir lyrika, o pirmuosius savo kūrinius sukūrė bestudijuodamas Telšių kunigų seminarijoje – šiandien jo paveikslus galima pamatyti Lietuvos seminarijose, galerijose ar aukcione.
Savo kunigišką tarnystę pradėjo kartu su Popiežiškosios Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos įkūrimu 1948 m. Vėliau kelerius metus atliko tarnystę Kanadoje, Toronte. Grįžęs baigė doktorantūros studijas ir prisijungė prie kolegijoje organizuojamos veiklos. Joje ilgus metus buvo studijų prefektu ir ligi šiolei yra jos dvasios tėvas. Šalia pastoracinės veiklos kolegijoje kun. Žilys 30 metų dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyve, mokė popiežių šv. Joną Paulių II lietuvių kalbos bei lydėjo jį vizito į Lietuvą metu.
Šiuo interviu siekiama skaitytojus supažindinti su kun. Stasio Žilio veikla, dvasinės tarnystės ir kūrybinės veiklos derinimu, su darbu Vatikano archyvuose ir gyvenimu Romoje.
Gyvenate Romoje jau daugiau nei 60 metų, prieš tai dirbote Kanadoje, o karo negandų buvote nublokštas toli nuo gimtųjų namų. Ar visada buvote pasiruošęs gyvenimo permainoms?
Ne gyvenimo permainos man rūpėjo, bet mano baimės. Visada susiduriu su žmonėmis, su kuriais bendraujant jie iškelia klausimų, niekada nekilusių galvoje. Žinoma, tai visada iškelia ir naujų problemų – reikia prisitaikyti prie aplinkos, apie kurią niekada nebūtum pagalvojęs, kur nutrenkia likimas. Tai ne pasaulėjauta, tai patirtis. Pavyzdžiui, susitikus su žmogumi man labai sunku bendrauti. Esu užaugęs kaime, o ten retai kada užklysdavo žmonės.
Ar galite išskirti, kuri vieta Jums labiausiai prisidėjo prie dvasingumo plėtojimo?
Dar būdamas Vokietijoje, vaikščiodavau seminarijos koridoriais pirmyn ir atgal, niūniuodamas vieną posmą, kurį buvau išmokęs:
Viršuje stovi koplytėlė,
tyliai žiūri žemyn į slėnį.
Apačioje pievoj prie šaltinio
Džiugiai ir linksmai dainuoja piemenėlis. (aut. vert. iš vok. k.)
Droben stehet die Kapelle,
Schauet still ins Tal hinab.
Drunten singt bei Wies’ und Quelle
Froh und hell der Hirtenknab.
Man tas eilėraštukas būdavo didelė paguoda, nes prisimindavau, kas buvo palikta Lietuvoje. Širdis nurimdavo.
Vėliau, gyvenant Romoje, su kun. Jonu Riaubūnu (buvęs Romos ateitininkų draugovės pirmininkas) dažnai išvykdavome į kalnus. Prisijungdavome prie saleziečių, kur gyveno kun. Mincevičius (LKB kronikos platintojas Italijoje). Jis buvo mūsų gidas po kalnus. Tačiau kartą kun. Riaubūnas dingo, ar jį KGB agentai sumaišė su Mincevičiumi, ar kaip, sunkiai buvo žinoma. Nerado ligi šiolei.
Žinoma, jog pokario metu kolegijoje Romoje veikė ateitininkų draugovė – prenumeravote Ateities žurnalą, tačiau kaip pirmą kartą susipažinote su ateitininkais?
Mokykloje mes nedažnai minėdavom ateitininkus, vietoje to sakydavom – „religinis būrelis“. Smetonos laikais jų labai trūko, nors ir veikė pogrindyje. Pažinojau Kazimierą Dobrovolskį (1954–2003 m. buvo kolegijos vicerektorius, ateitininkas sendraugis), kuris buvo daug artimesnis su ateitininkais. JAV leidžiamas žurnalas „Aidai“ ištransliuodavo, ką veikia ateitininkai, ypač Amerikoje.
(Aut. past. – Romos ateitinininkų draugovė buvo įkurta 1947 m. Tais pačiais metais visi Italijos ateitininkai buvo suvienyti į vieną Italijos ateitininkų vienetą. 1965 m. sausio 22 d. Italijos ateitininkų sąraše galima rasti ir žymesnių kolegijos gyventojų: Stasį Ylą, Paulių Jatulį SJ, Paulių Rabikauską SJ, pirmąjį kolegijos rektorių Ladą Tulabą, ateitininkų būrelio organizatorių Rio de Žaneire mons. Zenoną Ignatavičių.)
Visuomenėje vyrauja begalė stereotipų apie Vatikano „slaptuosius“ archyvus. Gal galėtumėte skaitytojams paaiškinti, ar tikrai jie slapti?
Nė karto nebuvau centriniame Vatikano archyve, tačiau kun. Paulius Jatulis SJ paskutiniu metu, dar prieš savo mirtį, darbavosi jame. Jis tyrinėjo christianizacijos poreikį Lietuvoje, rinko ir rengė spaudai Lietuvos istorijos šaltinius. Visgi, kad galėtume prieiti prie tam tikrų centrinio archyvo bylų, reikia, jog praeitų tam tikras laikotarpis – apie šimtą metų.
Aš dirbau Rytų Bažnyčių kongregacijos skyriuje. Iš pradžių tik kūriau dokumentų kopijas, vėliau mane paskyrė archyvaru. Rūpinausi viskuo, kas buvo šiame skyriuje: nuo higienos ir švaros iki svarbių dokumentų, kurių paiešką užsakydavo vyresnieji. Reikėdavo paruošti įvairius dokumentus kitoms Šventojo Sosto institucijoms, kartais ir pati Stačiatikių Bažnyčia teiraudavosi knygų pas mus, taip ir bendradarbiaujam – du plaučiai, Bažnyčia kvėpuoja ir yra gyva. Ne kartą yra tekę ir nakvoti archyve, nes darbas prasidėdavo anksti – nuo ryto iki pietų. Turėjau įsirengęs jaukų kampelį (šypsosi).
Esate archyvaras, dvasios tėvas, tapytojas ir poetas. Kaip sugebate suderinti kūrybinę veiklą su dvasininko tarnyste, kruopštumu, kurio ypač reikalavo darbas archyve? Šiandien visuomenėje kai kurie kunigai net atsisako dvasininko tarnystės, jog galėtų laisvai užsiiminėti kūryba.
Kaip tapau dvasios tėvu? Žmonių trūko. Bet ko dvasios tėvu nepaskirsi. Kauno vyskupas Vincentas Brizgys per Eucharistinį kongresą 1960 m. Miunchene vaikščiojo koridoriumi, mane vargino ir pats varginosi, kad aš priimčiau šias pareigas. Pirmiausiai reikėjo dar ir studijų prefektu būti (mentoriumi), padėti studentams susigaudyti pirmaisiais metais. Dar dėsčiau lotynų kalbą, katechetikos kursą ir tai, ko studentai nespėdavo išeiti universitetuose. Vienus metus dėsčiau liturgijos teologiją po Vatikano II susirinkimo, nes su ja jau buvau susipažinęs dirbdamas Rytų kongregacijoje. Buvau labai smalsus, o smalsumas plečia veiklos spektrą. Man didelė paguoda buvo, kad galėjau kurti ir taip atsitraukti nuo tiesioginio darbo. Tai buvo man atgaiva. Net gydytojas patarė užsiiminėti menine veikla. Taigi, tapiau, rašiau.
Iš kur kildavo įkvėpimas tapomiems kūriniams? Tikriausiai teko dažnai lankytis garsių Italijos menininkų parodose, bendrauti su įvairiais menininkais?
Vaikščiodavau į parodas, kurios oficialiai vykdavo salėse ir lauke – neretai tiesiog gatvės buvo nuklotos įvairių menininkų kūriniais. Mane labai domindavo, bet kai kada braižas atrodydavo labai svetimas. Mėgstu tamsius atspalvius, šviesių pustonių – nelabai. Kai kuriuos kūrinius palikdavau nebaigtus, nes man trūko kritiško žvilgsnio. Stengdavausi kurti tai, ką matau ir jaučiu šiuo metu. Susipažinau su Karoliu D‘Aloisio da Vasto (buvo Romos muziejaus direktoriumi, Romos dailės akademijos profesoriumi – red. past.) prie Panteono bazilikos. Ten jis buvo išstatęs savo darbus, tuomet šis dailininkas dar nebuvo populiarus, bet dėstė piešimą akademijoje. Jis mane to ir išmokė. Galbūt aš ir nemoku užbaigti savo kūrinių. Man pačiam patinka kartais taip palikti. Buvo kažkokia gatvė, kur yra vienuolynas, kuriame buvo išstatyti du mano paveikslai, viename – bulviakasis. Jei žmonės paveiksluose pastebėjo ką pozityvaus, tai labai gerai, vadinasi, netuščiai nutapiau.
Kaip atrodo jūsų kasdienybė? Nenustojate kurti ar visgi apmąstote praeities darbus?
Tai yra darbas su kolegijos studentais. Jiems reikia pagalbos atverti ir praplėsti uždangą. Aš stengiuosi labai daug gyvybės įdėti į mūsų pamaldėles. Praplėšti stogą. Vatikano II susirinkimo pabaiga buvo galimybė pačiam pasidalinti su studentais liturgijos dvasia ir man tai buvo labai įdomu. Dabar atrandu, kad visa medžiaga vis dar yra mano rankose. Matau, kad viskas buvo nelabai taikliai pasakyta, bet nebuvau dar subrendęs.
Pergyvenau penkis popiežius. Dabar atrandu, kad pradėjau dirbti su Pijaus XII šviesa. Dar Šilalės gimnazijoje išgirdau apie prieš jį buvusio popiežiaus mirtį.
Šiuo metu daugiausiai kuriu atvirukus, kuriuos pradėjau kurti prel. Lado Tulabos paprašytas. Paskui juos siųsdavom kaip šventinius sveikinimus žmonėms Romoje ir kitur. Vėliau antrasis kolegijos rektorius prel. Algimantas Bartkus parinkdavo pašto ženklų iš Vatikano. Kartais pasitaikydavo, kad visas vokas būdavo padengtas pašto ženklais. Kai Amerikoje pamato tokį voką, tai atrodo labai juokinga. Per visą laiką mačiau labai daug įvairaus meno tiek Romoje, tiek visoje Italijoje, bet dabar laiką noriu skirti savo kambario archyvo tvarkymui.
Kuo labiausiai džiaugiatės ir didžiuojatės savo gyvenime?
Susitikimu su Kristumi. Kartą skubėjau su žinia pas vyskupą ir trenkiausi automobiliu į vandens stulpelį ir ridenaus. Besiridendamas galvojau – „pasigailėjimo, pasigailėjimo“. Koloratkė šiek tiek sušvelnino suspaudimą. Dantys irgi patrupėjo, vėliau sutvarkė, dabar gerai (juokiasi).
Kitą sykį trise važiavom, dabar ne aš vairavau, bet jau su kardinolu. Kalbėjom rožinį, kaip tik tuo metu ir į griovį įlėkėm, skubėjom tada. Netoliese patruliavo policija, kuri pastebėjo ir privažiavo prie mūsų. Papurtė per petį, o, kardinolas buvo visas pasipuošęs, pasiruošęs Sutvirtinimo sakramentui, tad policininkas pasakė: „Vežate brangias gyvybes“, ir paleido.
Tikriausiai turite mėgstamų poetų ir rašytojų. Ką galėtumėte parekomenduoti skaitytojams iš poezijos?
Rekomenduočiau skaityti Bernardą Brazdžionį ir Kazį Bradūną.
Ko palinkėtumėte Ateitininkų federacijai, kitais metais švenčiančiai 110 metų jubiliejų?
Kūrybingumo. Nesijuokti iš iškraipymų, stengtis kažką gražaus pastebėti. Reikia padrąsinimo, o ne nušvilpimo. Kol gyvas esi – džiaugsmas. Viskas su Eucharistija. Grožis išgelbės pasaulį.
Kristus atsirado prieš du tūkstančius metų, tačiau į jo motiną Mariją, kaip į moterį, tuo laiku buvo kreipiama mažai dėmesio, palyginus su paskutiniais amžiais. Manau, kad ji pati sukėlė Lurdą ir visus kitus apreiškimus, ir čia didelis dalykas. Tai yra ateitininkų tikslas – tas žmogaus ir kartu Dievo atidengimas. Jei nepažįstam Šventojo Rašto, mes nepažįstam nei kito žmogaus, nei savęs.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 9-ajame numeryje)
