„Save mylėk, kitam padėk ir nepavydėk“: pašnekesys apie pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms
Lietuvoje paskelbus karantiną, socialinius tinklus užplūdo kvietimai jungtis prie įvairių savanorysčių, skirtų tiems, kam pagalbos reikia labiausiai. Mano laimei, dar prieš man užsiblokuojant feisbuko sienos įrašus nuo nepakeliamo kiekio „svarbiausios“ informacijos, suspėjau perskaityti kelis draugų įrašus jau apie pačias savanorysčių patirtis. Akys užkliuvo už dviejų įrašų – abu buvo apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“, kuri skirta vienišumą, atskirtį, bendravimo trūkumą patiriantiems vyresnio amžiaus žmonėms. Istorijų nuotrupos mane sudomino ir norėjosi išgirsti daugiau, kaip šiuo laikotarpiu jie gyvena, turintys bene mažiausiai judėjimo laisvės, o ir kaip patiems savanoriams sekasi megzti naujas pažintis su vyresne karta, tad ilgai nelaukusi nutariau pakalbinti užmatytų istorijų autores – dvi Lukas. Luka Galinytė – mano vaikystės stovyklų vadovė Berčiūnuose, juvelyrė, o Aistė Luka Matukaitė – geriausia draugė, po studijų metimo įsidarbinusi kepyklėlėje ir besiruošianti naujoms studijoms.

Kas paskatino šiuo metu imtis savanoriškos veiklos ir bendrauti telefonu su vyresnio amžiaus žmonėmis?

Aistė Luka: Apie „Sidabrinę liniją“ išgirdau pamačiusi reklamą dar prieš karantiną. Anksčiau nemėgdavau bendrauti su vyresniais žmonėmis – kai pamatydavau, kad jie vieniši, jiems sunku, būdavo sunku būti kantriai. Paskui požiūris pasikeitė, matyt, dėl savo pačios pagerėjusio santykio su seneliu, kurį jau vieną teturiu. Taip pat žiemą, grįžus po kelionių svetur, man gimė mintis, kad reikėtų atšilus orams važinėti po Lietuvos kaimus ir klausytis vyresnio amžiaus žmonių istorijų apie Lietuvą. Man Lietuva yra tai, kas ateina iš senosios kartos istorijų, tradicijų, iš kaimo, iš gamtos. Tad prasidėjus karantinui, kai jau antrąkart pamačiau reklamą, man viskas taip susisiejo, kad nutariau savanoriauti.

Luka: Paskatino prasidėjęs karantinas. Turiu daug draugų gydytojų, o atrodo, kad ir visi kiti dabar ypač stengiasi padėti vieni kitiems. Mano darbas tokiu laikotarpiu atrodo kiek beprasmis – dabar niekam nerūpi pasipuošti, užsakymų sumažėjo, todėl pagalvojau, kad ir aš galiu savo laiką išnaudoti padėdama kitiems. Taigi užsiregistravau į visas savanorystės linijas, kurios tuo metu ieškojo žmonių. Atrašė trys: „Raudonasis kryžius“, „Maisto bankas“ ir „Sidabrinė linija“. Visose ir pradėjau savanoriauti. O apie „Sidabrinę liniją“ jau seniai žinojau, nes mano draugai buvo vieni iš pirmųjų, kurie prieš kelerius metus pradėjo ten savanoriauti. Pamenu, kai savaitgaliais susitikdavome, jie vis pasitraukdavo į šalį, sakydami: „Atsiprašau, man dabar pokalbis su seneliu.“

Kaip atrodo ši savanorystė, kokių įsipareigojimų turi?

Aistė Luka: Pusei metų kartą per savaitę įsipareigoji susiskambinti su vienu pašnekovu nustatytu laiku. Gali jų turėti ir kelis. O patys pašnekovai ir pokalbiai būna labai skirtingi.

Aistė Luka Matukaitė / Antano Domo Raižio nuotrauka

Papasakokite apie savo pašnekovą, jūsų santykį.

Aistė Luka: Mano pašnekovė šešiasdešimt kelerių, nėra vieniša – turi sūnų, brolį, seserį. Mūsų pokalbiai trunka apie penkiolika minučių. Jai labai trūksta pozityvumo, kalba daugiausiai apie buitį, viskuo skundžiasi, kartais pasikeikia, pasakoja tą pačią istoriją apie savo sūnų ir brolį, kuriems ji nerūpi ir kurie tik ieško, kaip iš jos išgauti naudos. Kartais jaučiuosi tiesiog bejėgė, nežinau, ką patarti, kuo padėti. Kol kas tik tris ar keturis kartus susiskambinom, o dar kol susiskambinam… Kartais tik iš dešimto karto pavyksta: „Sidabrinės linijos“ pokalbiai vyksta per skambučių centrą, tad jai reikia kiek palaukti, kol dispečeris ją sujungia su manimi, bet, kadangi ji labai nekantri, dažnai nesulaukusi padeda ragelį. Bet man labai įdomu, kaip mūsų santykis augs ir kaip bus toliau. Pašnekovė man sako: „Paskambink dažniau, aš niekam neįdomi, sūnus vienur mane pasiunčia, brolis kitur.“ Tad stengiuosi tiesiog ją išklausyti, palaikyti, suteikti vilties, neteisti jos ir duoti jai nors akimirką, kada ji pasijustų svarbi.

Luka: Labai įdomu klausytis Lukos istorijos, galvoju, kiek ilgai aš galėčiau išbūti tokiame santykyje. Turbūt tu išsineši visai kitokį jausmą po savo pokalbio, nei aš. Mano situacija visai kitokia, net norisi sakyti, kad man pasisekė: mano pašnekovei aštuoniasdešimt aštuoneri, ji buvusi inžinierė, labai šviesaus proto, be galo optimistiška ir gyvybinga. Kai jai paskambinu, man vis sako, kad tai ji čia savanoriauja, ir manęs klausia, kodėl aš skambinu į „Sidabrinę liniją“. Kai pasiskambinam, jau žinau, kad bus valandos ar dviejų pokalbis, tad aš užsidedu ausines ir tvarkausi namus – tiesiog jos klausausi, kai reikia, pakomentuoju, ir mūsų pokalbis man būna tarsi terapija. Kai padedu ragelį, būnu pripildyta labai geros energijos. Man labai įdomios vyresnio amžiaus žmonių mintys. Ir su savo senele patinka šnekėtis. Gali skaityti visokias saviugdos knygas, semtis visokių guru išminties arba gali tiesiog cituoti, ką sako tie vyresni žmonės. Pavyzdžiui, pašnekovė man sako: „Kas svarbiausia gyvenime – save mylėk, kitam padėk ir nepavydėk.“ O kitąkart: „Žmogui svarbu, kur save padėti, na, ir su kuo gerai praleisti laiką.“

Ar šioje savanorystėje kyla kokių nors naujų minčių, idėjų?

Aistė Luka: Turiu minčių, kaip galiu ją prakalbinti, nukreipti mūsų pokalbį link šviesesnių dalykų, kad visa kalba nebūtų tik apie buitį. Kai namuose būna jos sūnus, o ji man kuo nors skundžiasi, tada jis kažką šaukia atgal, trukdo. Noriu jai sukurti erdvę, kurioje ji galėtų būti laimingesnė. Moteris pasakoja, kad jai nuobodu namie, kad norėtų paklausyti muzikos ar ką nors paspalvinti. Esu girdėjusi visokių istorijų, kaip pašnekovai savanoriams pasakoja visokias gražias istorijas, kaip jie žaidžia kartu, mokosi kalbų. Tad šiuo metu ir aš bandau sugalvoti kokių nors dalykų, kuriuos galėtume kartu nuveikti telefonu.

Luka: Mano pašnekovė sakė: „Aš dukrytės niekada neturėjau, tik sūnų, bet dabar jaučiuosi taip, lyg ir dukrytę turėčiau“. Tai galvoju, kaip galėčiau nusiųsti jai gėlių į Klaipėdą gimimo dienos proga.

Luka Galinytė / Marijos Šalaševičiūtės nuotrauka

Galbūt ši savanorystė kaip nors keičia santykį ir su jūsų pačių seneliais?

Aistė Luka: Po vieno pokalbio su pašnekove paskambinau seneliui, nes norėjosi kažkokios atgaivos. Tik po kurio laiko atpažinęs mano balsą, labai nudžiugo, visai persimainė. Vis pastebiu, kaip seneliui svarbu, kai mes jam paskambinam, todėl norisi jam kuo daugiau duoti to džiaugsmo. Mano senelis kaip tik yra labai optimistiškas, pajuokauja, nors irgi pasakoja tas pačias istorijas ir su juo kalbamės apie buitį. Tad tie santykiai susipina: ir mano senelis mane nuteikia kantrybei kalbėtis su pašnekove, ir kartu dabar dar optimistiškiau žiūriu į savo senelio pasakojimus.

Luka: Kai pagalvoju, man daug lengviau išlaikyti kantrybę su svetimu žmogumi negu su savu. Pavyzdžiui, aš savo babytę, kuri irgi jau tik viena liko, aplankydavau, bet neskambindavau, nes ji turi klausos sutrikimų. Tačiau po pirmo pokalbio su savo pašnekove iškart nutariau paskambinti ir savo babytei – nuo to laiko dabar jau kiekvieną savaitę susiskambinam, nes tie sutrikimai iš tikro netrukdo kalbėtis telefonu. Juk „Sidabrinės linijos“ pašnekovė irgi pasakoja tas pačias istorijas ir visada kantriai išklausau, o kai savi pasakoja, atsakau: „Taigi jau girdėjau.“ Tad šis santykis mane moko kantrybės ir savo artimiesiems. Vakar pagalvojau: gal ir teisybė, kad ji čia savanoriauja, grąža čia – abipusė.

Kuo dar norisi pasidalinti apie šią savanorystę?

Luka: Per trumpą laiką, penkiolika minučių ar pusvalandį, gali sukurti labai stiprų ryšį su pašnekovu. Antrąkart, kai pasikalbėjau su saviške, ji manęs jau ėmė klausinėti, kelintą valandą paskambinsiu kitą savaitę (ji pamiršta, kad aš jai skambinu tą pačią dieną, tą pačią valandą) ir senjorė vis kartoja, kad pokalbio dieną ji jau nuo ryto pradeda laukti mano skambučio: tądien pasidaro skanesnius pusryčius ir laukia, kada paskambinsiu. Prisiminiau Mažąjį princą, kai lapė sako jam: „Tu ateik kiekvieną dieną ketvirtą valandą, nes tada jau nuo trečios valandos pradėsiu tavęs laukti.“ Tad ir man pačiai, kai dabar nesu itin užsiėmusi, ketvirtadienis tapo pokalbio su pašnekove diena. Kaip greitai tai gali tapti tradicija…

Aistė Luka: Iš pradžių mano pašnekovė vis sakydavo, kaip jai gera ir svarbu, kad aš paskambinu, o paskui ir man pačiai ji pradėjo rūpėti. Stebuklinga, kaip visiškai svetimi žmonės gali sukurti tokį santykį.

Pabaigai: ką norėtumėte perduoti skaitytojams?

Aistė Luka: Siūlau prisijungti prie šios ar kitos savanorystės, kurioje galima megzti santykį su žmonėmis, vyresniais ar nepasiturinčiais – tiems, kuriems reikia pagalbos. Tai išties daug išmoko: ir kantrybės, ir pastabumo, ir kaip dėti pastangas kuriant santykį. Tokia veikla padeda ir pamatyti, koks gyvenimas yra už tavo lango, kokia yra realybė. Galų gale, tai – tiesiog meilės darbas. Kai pats kažką tokio darai, gal ir nesureikšmini, bet kai kito paprašai, kad tau padėtų, juk jautiesi jam labai dėkingas.

Luka: Neseniai susiskambinau su savo draugais, drauge ir jos vyru, pasakojau savo savanorystės istorijas. Draugės vyras man sako: „Žinai, aš irgi noriu eiti savanoriauti.“ O tada mano draugė jam: „Žinai, tu pirmiausia virtuvėj pasavanoriauk.“ Man atrodo, kad tai visai gera mintis. Žmonės nori savanoriauti, išvažiuoti į misijas Afrikoje, Sibire, keisti pasaulį kažkur toliau, o kiti sako: „Aš irgi norėčiau, bet negaliu.“ Bet iš tikrųjų gali – pradėk nuo savo kiemo. Lygiai toks pats savanorystės svoris būtų ir su savo močiute, mama ar broliu.

Aistė Luka: Bet gal ne visiškai taip? Juk, kaip ir sakei, pokalbiai „Sidabrinėje linijoje“ tau suteikia daugiau kantrybės ir tada labiau norisi kurti santykį ir su savo močiute. Tą pastebiu ir savyje: kai ne namų aplinkoje kitam padedu (nors dažnai namuose taip nepavyksta), tada grįžusi namo būnu visai kitaip nusiteikusi. Pati buvau išvykusi į tą Afriką kažką padaryti ir atrodo, kad nepadariau nieko. Visgi tik grįžus atsirado noras padėti ir saviems, pavyzdžiui, daugiau bendrauti su savo seneliu, taip pat su kitais vyresnio amžiaus žmonėmis. Nors reikia pradėti nuo savęs, kitoje aplinkoje tavyje gali įvykti pokyčiai. Skirtingos patirtys augina ir aš labai pastebiu savo pokytį prieš ir po savanorysčių tiek čia, tiek svetur.

Luka: Mano nuomone, išties viskas priklauso nuo to, kokiame gyvenimo etape tu savanoriauji. Galbūt kai esi labai jaunas ir formuojiesi, savanorystė yra labiau dėl savęs: nori paaugti, patirti, išmokti, pažinti, ir tai yra labai gerai, o kai savanoriauji vėlesniame amžiuje, dažnai tiesiog jauti, kad tau nieko netrūksta, kad taip ramiai ir gerai gyveni, jog gali dar ir kitam duoti, nieko negaudamas, be jokio nuotykio. Taigi, manau, kad šie abu punktai labai tiktų pabaigai.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 4-ajame numeryje)

„Sidabrinės linijos“ savanoriu galima tapti čia: https://www.sidabrinelinija.lt/savanoriams/registracija

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.