Telšiuose istorijos mokytoju dirbantis italas: lietuviai išsiskiria savo ištverme ir vienybe sunkumuose
Piercarlo Manzo SDB – saleziečių brolis vienuolis, Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos istorijos mokytojas, kilęs iš Italijos. Labai nemėgsta lietaus, bet yra laimingas gyvendamas Lietuvoje. Nors Lietuvoje gyvena tik keletą metų, puikiai kalba lietuviškai. Taip pat geba kalbėti dar keturiomis kalbomis. Nuo septyniolikos metų groja gitara ir mėgsta dainuoti. Mėgstamiausios lietuviškos dainos – Andriaus Mamontovo Saulės miestas ir Sauliaus Mykolaičio Nemiga.

Kaip apibūdintumėte Lietuvą ir čia gyvenančius žmones?

Man Lietuva – tai lietuviai, o tai reiškia tautą, kuri turi stiprų tautos identitetą. Taigi Lietuva man yra tautiškumas. Taip pat tai banguotos žaliuojančios ir margos pievos, švarūs ežerai, gražūs gandrai ir nuostabios dainos. Žmonės čia labai mylintys, gerbiantys savo šalį ir visada pasiskundžiantys atlyginimais.


Kuo Lietuva ir patys lietuviai išsiskiria iš kitų valstybių, kitų tautų žmonių?

Savo ištverme ir vienybe sunkumuose. Tai parodo aibė kryžių, pasklidusių po visą Lietuvą, o tai pabrėžia ir savo kalbos bei tautos pasididžiavimą ir gynybą. Žmonės Lietuvoje yra labiau savarankiški, jaučiantys meilę ir pagarbą muzikai bei gamtai. Moterys – labai stiprus pamatas vyrams. Motinos ir močiutės dažniausiai ir sudaro šalies stuburą. Vyrai turėtų sustiprinti savo savivertę ir prisiimti daugiau atsakomybės.

Ko trūksta lietuviams?

Reikėtų daugiau geros nuotaikos (tai ne tavo atvejis, Deimante), pasitikinčio atvirumo, besišypsančio bendravimo (ypač su nepažįstamaisiais) ir mažiau savanaudiškumo. Kai kuriems – daugiau darbštumo. Taip pat reikėtų visada su savimi turėti skėtį, kad žmonės išvengtų plaučių uždegimo po lietingų dienų.

Salezietiško gyvenimo akimirka | Nuotr. Vytautas Markūnas SDB

Kokios lietuvių savybės jums labiausiai patinka? Galbūt kurią nors vieną iš jų norėtumėte išsiugdyti?

Meninis kūrybingumas ir kokybiškas skonis grožiui, kultūringumas, tvirtas tikėjimas, pagarba svetimšaliams, griežtas taisyklių laikymasis ir tvarka. Lietuviai visada tiesiai ir laisvai išreiškia savo nuomonę, kai pritaria arba ne. Asmeniškai norėčiau turėti savyje daugiau griežtumo jaunimo ugdymui bei įgauti drąsos, išreikšdamas, ką manau. Taip pat mane žavi, jog lietuviai moka ramiai dirbti ir tuo pat metu geba džiaugtis mažais dalykais. 

Kokius vakarietiškus ir rytietiškus bruožus įžvelgiate lietuvių kultūroje?

Vis dažniau lietuviai skuba ir viską ima vertinti pinigais. Tai individuališkumo bruožas, kuris yra labai vakarietiškas. Vis dėlto lietuviai dar moka saugoti savo bendras tradicijas, perduoda jaunimui savo tautiškumą ir giliai mąsto apie dvasinius dalykus, o tai – rytietiška. 

Ar užsienio pilietybę turintis asmuo turėtų prisidėti prie šalies, kurioje gyvena, bendrojo gėrio kūrimo? Kaip jis galėtų tai padaryti?

Mūsų pirma pilietybė yra žmonijos, todėl mes niekur neturėtume jaustis svetimi. Būti ištikimu sau reiškia būti savimi ten, kur tu gal tik laikinai esi. Dažnas buvimas užsienyje skatina tikrinti savo vertybes, asmenines savybes, įkvepia naujų įspūdžių ir žadina talentus. Šiandien daug jaunimo jaučiasi europiečiais, pasaulio vaikais, todėl vis bando save naujoje aplinkoje. Tačiau, kad tavo indėlis būtų prasmingas tau ir kitiems, reikia išmokti nuolankumo ir prisitaikymo.

Ar imigrantai praplečia šalies kultūros ribas, ar atvirkščiai – jas susiaurina? Kokią jie daro įtaką?

Imigrantai mums yra galimybė prisiliesti, susidurti su svetima, nauja, dažnai įdomia realybe, pasaulėžiūra. Su savimi jie atsineša skirtingus kultūros bruožus, kurie neapsiriboja tik patiekalais. Svetimšaliai mus priverčia palyginti ir vertinti iš kitos pusės savo kultūrą, bet reikia domėjimosi, įsiklausymo, atvirumo. Tačiau ne visi moka išeiti iš savo komforto zonos. Vis tiek pagarba būtų pirmas ir labai svarbus žingsnis į priekį. Padaryta įtaka labai priklauso nuo imigrantams suteikto laiko, pasitikėjimo save išreikšti. Man labai pasisekė. 

Salezietiško gyvenimo akimirka | Nuotr. Vytautas Markūnas SDB

Daugelis pagarbiai žiūri į savo tautos herojus – autoritetus, bet patys nėra pasiryžę imtis veiksmų dėl savo tėvynės tolesnio tobulėjimo. Kodėl yra taip sunku prisiimti atsakomybę už tai, kas tau brangu? 

Manau, kad savo tautos istorija daro nemažą įtaką. Valstybė skatina pažangą ir reikalauja žmonių savarankiškumo, žmonės greičiau tampa piliečiais ir kiekvienas prisideda savo indėliu, mažu arba dideliu. Tapti herojumi dažnai yra aplinkybių pasekmė, bet svajojant juo tapti, turi tiksliai žinoti, ko nori, ir to stipriai siekti. Tam reikia daug pastangų ir ryžto nepasiduoti pralaimėjus. Bet labiausiai turi žiūrėti į bendrąjį gėrį, į ilgalaikius tikslus, ne tik į savo naudą, į mažus vargus arba į telefono ekraną. Reikia pasitikėti savimi, mylėti gėrį ir grožį, vengti paviršutiniškumo, abejingumo ir savanaudiškumo. Reikia daugiau bendrauti, išeiti iš už savo mažos, saugios tvorelės. 

Ar šiandieniniam jaunimui yra svarbus pilietiškumo ugdymas? Kodėl svarbu su moksleiviais kalbėti apie pilietiškumą?

Daug priklauso nuo gerų pamatytų pavyzdžių. Gėris žadina gėrį. Pirma pilietiškumo mokykla yra šeima, tėvų gyvenimo stilius. Bet man atrodo, kad Lietuvos visuomenė, sakyčiau, irgi yra mokykla, kuri labai padeda užaugti gerais piliečiais. Reikėtų geriau panaudoti socialines valandas ir skatinti savanorystę. Tie, kurie priklauso kokiai organizacijai, kaip ateitininkai, skautai, šauliai ar maltiečiai, būna pavyzdingi jauni piliečiai. 

Popiežius Pranciškus kreipdamasis į Prezidentę Dalią Grybauskaitę pasakė, jog Lietuva yra pašaukta „tapti bendrystės ir vilties tiltu“. Kaip manote, ko reikia, kad tai galėtumėme įgyvendinti?

Bendrystės. Telšių turgaus aikštėje (svarbiausia miesto vieta) yra marmurinis stulpas su žydų, lietuvių, stačiatikių ir žemaičių simboliais; tai reiškia taikų sugyvenimą ir veiksmingą bendradarbiavimą. Toks pats yra ir Europos tikslas – suvienyti įvairovę. Koks dabartinės Lietuvos indėlis? Padėti kitoms tautoms vertinti ir puoselėti tautos tapatybę (kalbą, tradicijas, dainas) ir parodyti, jog visada bendradarbiaujant su kitais galima apsaugoti gamtą ir sustiprinti savo visuomeninę tvarką. Lietuva yra krikščioniškų šaknų ir vertybių pavyzdys. Taip pat šalims reikia vilties. Lietuvos ekonomika, mokslas, technologijos ir kultūra padarė labai didelę pažangą paskutiniaisiais metais, daugiau ir geriau negu visos buvusios Sovietų Sąjungos šalys (išskyrus Estiją). Ir Lietuvos jaunimas laisvai kalba angliškai, keliauja po pasaulį ir nebijo iššūkių, lyginant, kaip buvo anksčiau.

Salezietiško gyvenimo akimirka | Nuotr. Vytautas Markūnas SDB

Ko išmokote gyvendamas Lietuvoje?

Išmokau pasidžiaugti pabuvimais prie arbatos puodelio, labai atidžiai įsiklausyti, kad kažką suprasčiau, pripažinti, kad nesupratau, ir prašyti, kad pakartotų, tyliai kalbėti važiuojant autobusu, peržengti gatvę tik ten, kur yra perėja, naudoti nuolaidų korteles, dažniau melstis ant kelių, pats pasigaminti maistą.

Kokį keisčiausią klausimą esate gavęs Lietuvoje, kas būtų susiję su jūsų tautybe?

Lietuviai tiki, kad visi italai moka dainuoti ir moka tas senas itališkas dainas, kurias lietuviai moka, kad mokame gaminti picą, kad valgome be galo daug makaronų, kad visi esame virėjai ir visada būname linksmi, nes pas mus šviečia saulė. Bet, pavyzdžiui, ir Lietuvoje juk yra tų, kurie nemėgsta cepelinų.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.