7 žlugę studentavimo lūkesčiai
Vos tik kokioje nors kaimo turizmo sodyboje paryčiais pasitinka saulę, nors dažniausiai debesuotas lietuviškas dangus to padaryti neleidžia, būsimasis studentas žino tris žingsnius į priekį: išsirinkti tinkamiausią studijų specialybę, įsigyti naujesnę ir brangesnę kompiuterinę techniką „mokslams“ ir pagalvoti apie gyvenamąją vietą. Ir tai tik pradžia spalvingo gyvenimo etapo, vadinamo studentavimu. Šį etapą daugelis sieja su virpinančiomis naujovėmis ir su daugybe neįvardintų lūkesčių.
Dažniausiai visi tie lūkesčiai žlunga, nes kai pabandžiau įvardinti esminius akcentus, su kuriais siejau būsimąsias studijas arba apie ką galvojau studijuodamas, visi jie savaip neišsipildė. Peržvelgiau savo ketverius laimingus metus universitete ir nesunkiai galiu apibendrinti, kad jei būčiau pats pabandęs nuspėti, kaip ir ką savo gyvenime realizuosiu, būčiau stipriai prašovęs.
Visgi dar didesnis atradimas, jog galiu ne tik įvardinti, kaip kiekvienas lūkestis žlugo, tačiau dar ir kaip jis buvo patobulintas ir išpildytas net šaunesniu būdu, nei būčiau tikėjęsis ar pagalvojęs. Neseniai girdėjau sakant: „Dievas veikia tikrovėje, o velnias – vaizduotėje.“ Tikrai, tikrovė daug pilnesnė ir įdomesnė, nei būčiau galėjęs įsivaizduoti.

Rasti, ką prasminga galėsiu veikti gyvenime

Kai pabaigus mokyklą manęs paklausė, kur save įsivaizduoju po 10 metų, atsakiau, kad Seime arba Vyriausybėje. Tuo metu taip sakyti man neatrodė pernelyg ambicinga: rezultatai buvo geri, ruošiausi studijuoti politikos mokslus ir tikrai maniau, kad politinė veikla yra prasminga.

Taip tebemanau ir dabar, bet nesu nei Seime, nei Vyriausybėje. Studijų metu aš ne artėjau prie numatytos prasmingos veiklos, bet nuo jos tolau. Be to, įpusėjus studijoms netikėtai iškilo pašaukimo į kunigystę klausimas, o studijas užbaigiančios praktikos metu, kai iš tiesų buvau Seime, man jau buvo aišku, kad čia tikrai nebebūsiu.

Prieš mano akis atsivėrė kitas kelias, daug miglotesnis, kurio prasmės dauguma žmonių nesupranta, bet man jis tikresnis už tai, ką bandžiau nuspėti.

Akimirkos iš apsilankymo pas bičiulį salezietį Italijoje / Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Užmegzti svarbius ryšius, sukurti tinklą savo karjerai

„Vaikeli, o ką tu po to dirbsi?“ – toks tėvų klausimas dažnai nužudo studijas besirenkančio sūnaus ar dukros fantaziją. Tačiau kad ir kokią sritį jis ar ji pasirenka, tampa svarbu joje pažinoti žmones ir pačiam tapti atpažįstamam. Studijų laikas reiškia pagrindą savarankiškam gyvenimui.

Studijuojant yra palanki proga būti mokiniu, praktikantu, diletantu ir pan. Tačiau būtent todėl nereikėtų dirbti kavinėje, nes tai nustelbia paskaitas ar savarankiškas studijas, arba dirbti batų parduotuvėje, nes tuo metu galėtum neatlygintinai pasisemti neįkainojamos savos srities profesinės patirties. Pažįstu bent vieną šaunią bendrakursę, kuri jau dabar pasiekusi stebėtinų rezultatų, nes studijų metais nepatingėjo dalyvauti universiteto siūlomose akademinėse veiklose. Taip pat pažįstu daugybę, kurie studijuodami pradėjo dirbti ir iš studijų negavo praktiškai jokios naudos.

O aš pats? Studijuodamas nedirbau ir tikrai galėjau skirti jėgų pasirinktai sričiai, bet vietoj aiškesnių viešosios veiklos žingsnių rinkausi ateitininkų renginius ir bičiulystes. Nupyniau kažkokį tinklą – netinkamą mano pirminiams planams, bet tinkamą puikiam gyvenimui.

Patirti studentiško gyvenimo smagumą

Nustebau sužinojęs, kad vienas naktinis klubas organizuoja autobusus, kurie nemokamai veža studentus iš bendrabučių linksmintis ir dar pakeliui duoda vieno gėrimo dovanų kuponą. Labai akivaizdu, kad studentai yra tikslinė grupė, reklamuojanti pramogas ir linksmybes. Su jomis juk dažnai ir mėginamas susieti studentavimas.

Tačiau jei studijų džiaugsmas tereikštų nerūpestingą akimirkos džiaugsmą, tokiam neva „sėkmingam“ studijų laikotarpiui reikėtų daug pinigų, laisvalaikio, veržlios kompanijos, mažai įsipareigojimų ir dar mažiau stabdžių, įskaitant ir moralinius. Ačiū Dievui, šitokių žmonių yra nedaug. Visi likusieji galėtų tik atsidusti, kad jų studijos buvo labai toli nuo to, ką gali įsivaizduoti žiūrėdamas amerikietiškus filmus apie koledžus.

O visgi yra kitaip – studento gyvenimas tikrai yra smagus, tačiau smagus gimstančiomis tikromis draugystėmis, kūryba ir tyru džiaugsmu. Jis smagus prieš akis atsiveriančiu pasauliu ir galimybėmis, smagus supratimu, kiek daug gero yra parengta mano gyvenimui ir kad esu laisvas visa tai priimti. Visa tai atrasti – reiškia sužlugdyti lėkštą studentiško smagumo vaizdinį. Ir gailėtis dėl to tikrai neverta.

Imtis kūrybos

Studijų metais kažkas ėmė rašyti. Kiti ėmė rimčiau muzikuoti ir net sukūrė grupę. Dar kiti išmoko fotografijos paslapčių, pradėjo giedoti chore, ryžosi sukurti verslą ar ėmėsi globoti ateitininkų kuopą. Daugelis subūrė bendraminčių grupes.

Naujos jėgos ir aplinkybės lemia, kad studijų laikas yra nauja proga imtis ką nors kurti. Deja, vienam sukliudo mintys, kad jo lig tol ugdyti gebėjimai nebeįdomūs ar neprasmingi, kitam – kad reikia pinigų ir daiktų, o ne pomėgių, trečiam – kad tereikia tik studijų ir pramogų.

Po pirmųjų savo studijų metų labai nustebau, kad tiek visko įvyko. Tiesa, netapau nei muzikantu, nei rašytoju, nei žymiu lyderiu, nors priėmiau iššūkius ką nors parašyti, giedoti arba prisiimti vadovo vaidmenį. Leidau į apyvartą savo talentus ir tuojau pat pajutau, kokią pilnatvę teikia neabejingumas savo kūrybiniams polėkiams, nors pasiekimai yra ir labai kuklūs. Tačiau didžiausias atradimas yra kitoks – kurti bendrystę irgi yra kūryba. Tai dažnai nuvertinama arba nepastebima, bet tai yra pati svarbiausia kūryba.

Akimirkos iš apsilankymo pas bičiulį salezietį Italijoje / Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Įsitraukti į viešąjį gyvenimą

Labai didelį įspūdį paskutiniųjų klasių moksleiviams padaro į jų mokyklą sugrįžę jau studijuojantys absolventai. Jie atrodo brandūs, šaunūs ir, be kita ko, pradėję viešą gyvenimą žmonės. Jų internetinėse paskyrose galima rasti komentarų visuomenei aktualiais klausimais, jie staiga tampa sąmoningais piliečiais, apie juos rašo žiniasklaida.

Tad ir aš maniau, kad pirmame kurse jau parašysiu savo pirmąjį straipsnį į Delfi, taip pradėdamas ilgą ir reikšmingą viešosios nuomonės formuotojo karjerą. Atrodo, kad taip ir neparašiau ir nuomonės formuotoju netapau. Bet atradau, kad autentiškas viešasis gyvenimas prasideda prisiimant atsakomybę už savo artimą aplinką. Rūpestis visa Lietuva turi būti paremtas rūpesčiu artimais žmonėmis. Žinoma, studijų metų nepakanka tokiai brandai pasiekti, bet jų pakanka tinkamai pozicijai pasirinkti.

Rasti mylimą žmogų

Universitetas yra laikomas gera vieta įsimylėti. Tai jau nebe mokyklinis „draugavimas“, kai pradėti su kuo nors susitikinėti yra labiau pasirinkimo, o ne normos reikalas. Beveik visi studentai ir studentės jau yra linkę poruotis.

Tačiau yra didžiulis skirtumas tarp polinkio susirasti porą ir ieškoti mylimo žmogaus visą gyvenimą truksiančiai santuokai. Kiek pats esu patyręs, studentai, kurie natūraliai linksta vienam, dar nėra pajėgūs antrajam. Taigi gausybė susikūrusių porų vėliau išsiskiria, tampa užstrigusių santykių, paviršutiniškumo, apsimetinėjimo ir išnaudojimo aukomis. Tai, apie ką svajoja aštuoniolikmetis, mano nuomone, tampa bent kiek realu tik sulaukus trisdešimties – dabartinio normalaus amžiaus santuokai. Ilgokas tarpas neapibrėžtumui, tiesa?

Žinoma, juk yra jaunų ir brandžių žmonių, gebančių studijų metais padėti pamatą nesibaigiančiai meilei. Noriu pasakyti kai ką kita: net būdami daug brandesni ir sąmoningesni esame veikiami dabartinio pasaulio, kuriame įsipareigojimas tikrai egzistuoja, bet tam subręsti reikia daugiau laiko. Nuoširdžiai manau, kad vėlesnį mūsų kartos brendimą reikia pasitikti pasiryžimu išlaukti brandos, o per tą laiką ugdyti save, kad būtum pasigėrėtina dovana kitam. Išlaukti, kol atsakomybė ir įsipareigojimas atrodys kaip meilės dalis, o ne pavojus meilei.

Man šitaip belaukiant Dievas sumaišė visas kortas. Dėl to nė kiek nesigailiu, juk šių dalykų nesuplanuosi.

Akimirkos iš apsilankymo pas bičiulį salezietį Italijoje / Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Pažinti, kas tikrai svarbu, ir nuspręsti, kuo tikiu

Galiausiai visas studijų laikas yra intensyviausio savęs ieškojimo metas. Tikintieji turi suprasti, ar tikrai tiki ir ką tas tikėjimas jiems reiškia. Netikintieji turi suprasti, ar visgi jie ką nors tiki. Visi turi suprasti, kokie yra žmonės ir idėjos, su kuriais jie tapatinasi, ir kodėl.

Negi ir šitas lūkestis žlunga? Manau, kad jis išsipildo, bet tik iš dalies, nes reikalauja tęstinumo. Studijos dažnai yra pirmasis laikotarpis, kai daugelis sau kelia esminius klausimus, tačiau tikrai ne paskutinis. Išmokus kelti esminius klausimus ima driektis platūs atsakymų paieškos horizontai.

Visi septyni išvardinti lūkesčiai studijoms yra vertingi, verta siekti jų išsipildymo. Turime mokyti studentus jų siekti. Tačiau atlygis už tokį siekimą yra ne šių lūkesčių išsipildymas, bet atsivėrimas gyvenimą planuojančiam Dievui, kuris nuolat nustebina suteikdamas pačią esmę, nerangiai ir netiksliai išsakomą mūsų įprastais troškimais.

Kai galvoju apie visas šias septynias „nesėkmes“ mano gyvenime, mane užlieja džiaugsmas ir padėka.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 6-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.