Žilvinas Beniušis – aktorius, režisierius, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro įkūrėjas, teatro studijos „Ko tu nori?“ vadovas, „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ organizacijos ugdomasis vadovas ir klounas. Su Žilvinu kalbėjomės apie šiuolaikinės klounados žanro specifiką, aiškinomės, kuo naudingas juokas ir kaip lavinti gebėjimą juokauti, susipažinome su gydytojų-klounų misija ir veikla Lietuvoje.
Norėčiau pradėti nuo klounados istorijos. Kaip atsirado šis žanras? Ir kuo šiuolaikinė klounada skiriasi nuo klasikinės?
Klasikinės klounados istorija prasideda maždaug XVIII–XIX amžiuje, kai labai išpopuliarėjo cirkas ir tas klasikinis klouno personažas, kokį mes dabar įsivaizduojame: dažniausiai su labai ryškiu grimu, raudona nosimi, labai spalvingais rūbais, kokiu nors peruku. Dažniausiai tokie klounai turi iš anksto paruoštus trumpus pasirodymus, jų juokai paprasti, primityvūs. Dažnas tą klasikinį klouną asocijuoja su Ronaldo Makdonaldo personažu. Holivude toks klouno personažas netgi pasirodė siaubo filmuose – dėl to „McDonald’s“ galiausiai atsisakė Ronaldo Makdonaldo personažo savo prekės ženkle.
Na o šiuolaikinė klounada paradoksaliai yra skaičiuojama nuo senųjų laikų, dar prieš Kristų. Vadinamieji šventieji kvailiai arba šventas kvailio personažas sutinkamas senovės Egipto, Amerikos indėnų kultūroje, senovės graikų kultūroje. Dažniausiai tas pats žmogus atlikdavo ir tą kvailio, ir šventiko vaidmenį. Prieš ritualus arba net pačių ritualų metu buvo bendraujama su stebinčiais žmonėmis, daug improvizuojama, kartais būdavo pašiepiama kokia nors žmogaus būsena, įtampa, kad žmogus būtų pažeidžiamesnis ir atviresnis ritualo Dievui metu. Šiuolaikinės klounados tradicija grįžta – ypač su Jacques’o Lecoq’o klounų mokykla, kuri yra Paryžiuje, ir su kitomis mokyklomis, tokiomis kaip Phillippe’o Gaulier mokykla, kurioje man teko studijuoti. Tas klounas grįžta visai kitoks – dažniausiai atsisakoma raudonos nosies, grimo, tačiau išlieka principas, kad aktorius yra toks profesionalus, jog geba reaguoti į viską, kas vyksta čia ir dabar, ir turi pažadinti žmonėse tą juoką, kuris juose yra, bet jie to patys nepastebi.
Klasikinėje klounadoje dažniausiai juokinama personažu, o šiuolaikinėje klounadoje aktorius juokina savimi. Šiuolaikinės klounados šūkis yra „tu esi juokingas“. Lietuvos aktoriams dažnai būna sunku tai priimti, nes mūsų kultūra yra labiau dramos teatro, tokia labai rimta – sunku priimti, kad tu čia esi juokingas, kad juokiamasi ne iš to, ką darai, o iš tavęs. Na o žmoguje juokingas jo noras būti kaip Dievui ir realios jo galimybės. Tai amžina žmogaus tragedija. Jis sako, kad viską padarys pats, kad jam nereikia pagalbos, ir pats gyvenimas parodo, kad vis dėlto yra visai kitaip. Tai ir yra juokinga – kai sakai „I believe I can fly“ ir trenkiesi į uolą. Tai tarsi žaidimas tarp to, kad noriu būti gražus, geriausias, noriu, kad visi mane mylėtų ir skanduotų „Žil-vi-nai, tu nuostabus!“, ir realybės, kad esu ribotas. Pagrindinis dalykas, kurio mokomės klounadoje, yra džiaugsmas. Jeigu džiaugsmo nėra, žmogus savo netobulumą priima labai dramatiškai ir dažniausiai melancholiškai kaip tas lietuviškas rūpintojėlis.
Koks šiuolaikinėje klounadoje aktoriaus santykis su žiūrovu?
Žiūrovas klounui iš esmės yra Dievas. Klounas nieko nedaro be žiūrovo sutikimo, be žiūrovo dalyvavimo kartu. Įprastame spektaklyje aktorius įžengia į sceną ir jau žino, ką darys, o klounadoje aktorius ateina, klausosi, kokį rezonansą, kokį jausmą sukėlė tarp žiūrovų, ir tada tęsia vaidinimą. Klounados spektaklyje aktorius nuolat viską pasitikrina su žiūrovais. Kaip aš sakau, labai svarbu, kad mūsų spektakliuose žiūrovas sakytų: „Kaip gerai, kad atėjau į spektaklį, sėdžiu ketvirtoje eilėje antroje vietoje, nes jeigu būčiau neatėjęs, spektaklis būtų kitoks“. Dabar yra labai daug spektaklių, kurie primena kino filmą – toks jausmas, kad gali atsisėsti vos ne su šlepetėmis, pasiimti spragėsių ir žiūrėti spektaklį, tokį labai tolimą nuo visko. Klounadoje visada tarsi žiūrima žiūrovui tiesiai į akis, jo klausoma, scenoje visiškai nėra tos ketvirtosios sienos.
Kaip atradote klounados žanrą? Ar iškart žinojote, kad pasuksite šia kryptimi?
Viskas prasidėjo nuo „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ projekto. 2010 metais Viltautė Žeimelytė ir Indrė Vileitė parašė projektą, iš Amerikos atvyko puikūs dėstytojai, reikėjo surasti aktorių, kurie galėtų būti klounais ir eiti į ligoninę lankyti vaikų. Pakvietė ir mane – po aštuonių dienų mokymų nuvykome į ligoninę.
Kai pirmus kartus nuėjau pas vaikus kaip klounas, supratau, kad tai yra tai, kam esu sukurtas. Jau seniau kažkaip buvau atradęs, kad esu sukurtas pedagogikai, bet tada pajutau stiprią trauką ir klounadai. Pasijaučiau gyvas, žaidžiantis, laisvas, pažadinau savyje tokį vidinį vaiką, nes klounas ir yra vidinis vaikas, kuris sako tiesą.
Pradėjau gilintis, studijavau klounadą Paryžiuje Phillippe’o Gaulier mokykloje. Grįžęs į Lietuvą buvau pakviestas dėstyti. Pradžioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatralų bendruomenė gal žvelgė skeptiškai, bet studentai priėmė šiltai, jiems labai patiko tas žanras. Klounada tapo vaidybos specialybės parengimo dalimi.
Ar įmanoma lavinti gebėjimą juokauti ir nuo ko reikėtų pradėti?
Žmonės kartais sako, kad neturi humoro jausmo. Reikėtų atskirti terminus „humoras“ ir „juokas“. Humoras yra specialios pastangos sukelti juoką. O juokas yra mūsų emocijos išraiška. Humoro jausmas susijęs su keliais punktais. Visų pirma – kuo labiau esi išsilavinęs, tuo platesnius humoro būdus gali naudoti. Kitas labai svarbus dalykas yra vidinė laisvė. Juk kartais žmonės puikiai juokauja savo draugų rate, bet išėję į platesnę auditoriją nebesugeba. Tai reiškia, kad juokauti gali, bet tik ten, kur gerai, laisvai jaučiasi.
Aktoriui labai svarbu gebėti aplink save sukurti kuo didesnį tokį meilės lauką. Pavyzdžiui, mano pašaukimas yra tą meilės lauką kurti visur, ne tik savo artimųjų rate. Nors su artimaisiais man žymiai lengviau juokauti, bet išėjęs į sceną tarsi parodau, kad mes visi čia esame artimi ir aš su jumis jaučiuosi laisvai. Tai yra ir praktikos dalykas – turi stengtis kuo daugiau išeiti iš komforto zonos ir eiti į tas vietas, kur gal kartais yra nepatogu, bet bandyti ten juokauti.
Trečias dalykas – kai žmonės sako, kad nemoka pajuokauti, tai galima pastebėti, kad kai kurie iš jų yra savyje praradę džiaugsmą. Pajuokavimai visada yra sveikumo termometras. Jeigu žmogus sugeba pajuokauti – nesvarbu, ar plačiai auditorijai, ar su savo artimaisiais – tai yra jo sveikumo rodiklis.
Pavyzdžiui, teko ligoninėje lankytis pas vieną vaiką, kuris du mėnesius nesijuokė. Psichologai sakė, kad jeigu jis nenusijuoks dar mėnesį, susirgs depresija. Atvykę mes pradėjome juokauti. Tai buvo juodas humoras, nes jo mintys buvo labai niūros. Kalbėjome, kad šitas pasaulis yra labai prasta vieta, aš liūdėjau, viską spardžiau ir jam buvo labai juokinga, kad aš dar labiau nusivylęs šituo pasauliu negu jis. Jis nusijuokė ir jautėsi laimingas, kad buvo išgirstas ir buvo atliepta į jo emocijas.
Vasarą su kolege Severina Špakovska rengėte klounados ir teatro dirbtuves suaugusiems ir paaugliams. Kam reikalingos tokios dirbtuvės žmogui, kuris neketina tapti aktoriumi, ko čia galima išmokti?
Klounada labai padeda ugdyti pasitikėjimą savimi. Kai esi išmokęs esmines klounados technikas, nepražūsi ir labai prastose situacijose, mokėsi išsisukti iš sudėtingos padėties. Suklydęs turėsi tą jėgą ir žinojimą, kad reikia pakelti akis ir atsiprašyti. Gebėjimas priimti savo pažeidžiamumą ir ribotumą suteikia žmonėms laisvę, pasitikėjimą savimi ir tiesiog džiaugsmą būti. Pavyzdžiui, nuėjęs į didelę auditoriją prisipažįsti: „Aš tai labai bijau, žinokit“. Pripažįsti baimę, o ne bandai ją kažkur uždaryti. Tai labai išlaisvina.
Vasaros pabaigoje įvyko jūsų režisuotos tragikomedijos „Adomas 2.0“ premjera. Gal galite pristatyti šio spektaklio idėją ir kokie tolimesni darbai dar laukia?
Premjera „Adomas 2.0“ įvyko rugpjūčio 30 d. Kauno miesto kameriniame teatre. Pjesę sukūrėme kartu su scenaristu dramaturgu Raul’iu Barranco. Mus inspiravo didžiulis skyrybų bumas – labai daug žmonių skyrėsi, mačiau, kad teatras apie tai nieko nekalba. Bemąstydami priėjome prie pačios pradžios, prie Adomo ir Ievos istorijos. Spektaklyje Adomas – mokslininkės sukurtas vyras, kuris yra tobulesnis negu pirmasis Adomas. Jis jau tikrai išpildys visus santykiuose kylančius norus ir lūkesčius. Šis spektaklis galbūt neduoda atsakymų, bet jame kalbama apie pačią problematiką. Mąstėme, kas yra žmogus, kas yra vyras ir moteris, kodėl jie yra pašaukti būti kartu ir kodėl jiems yra sunku. Įdomiausia, kad klounados žanru galima kalbėti apie gilius dalykus. Žmonės pusę spektaklio juokiasi, o pabaigoje verkia. Juoko dėka galima neaiškinant daug dalykų pasakyti. Man labai gražu, kai vieną akimirką juokiesi, o kitą supranti, kad tai, iš ko juokiesi, yra didžiulė tragedija.
Spalio 8-9 d. pristatysime naują spektaklį, bendradarbiaudami su Oskaro Koršunovo teatru. Premjera bus rodoma Balkono teatre – tai klounados vesternas „Odisėja“. Šis spektaklis buvo mano studentų baigiamasis diplominis darbas, sulaukęs daug ovacijų. „Odisėja“ yra pastatyta šiuolaikinės klounados metodu, kurio išmokau bestudijuodamas Prancūzijoje pas Phillippe’ą Gaulier. Esu labai dėkingas kurso vadovui Oskarui Koršunovui už suteiktą galimybę trejus metus dėstyti jo kurso aktoriams.
Dar norėčiau grįžti prie gydytojų-klounų veiklos. Čia klounada tampa tarsi taikomuoju žanru, sprendžia tam tikras socialines problemas. Būtų įdomu daugiau išgirsti apie jūsų patirtį.
Su organizacija „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ lankomės pas vaikus ligoninėse, reabilitacijos centruose, taip pat neįgaliųjų centruose, senelių namuose ir pabėgėlių stovyklose. Žmonių, kuriuos sutinkame, ratas yra be galo platus. Vakarų šalyse ligoninė su klounais yra savaime suprantamas dalykas, pavyzdžiui, Barselonoje viena ligoninė netgi visą architektūrą pritaikė taip, kad klounams ten taip pat būtų gera dirbti, kad galėtų dar labiau vystyti klounadą. Lietuvoje situacija panaši, ligoninės mus kviečia, personalas priima labai šiltai. Gydytojai kartu juokiasi, kartais dalyvauja mūsų pasirodymuose. Jaučiu, kaip klounai sustiprina ryšį tarp personalo ir ligonių.
Gydytojais-klounais gali tapti tik profesionalūs aktoriai, visi turi praeiti didžiulius mokymus, aktoriai keliauja į tarptautinę humoro mokyklą Vienoje, ten geriausi pasaulio klounados dėstytojai moko dirbti gydytojo-klouno darbą. Turi pasiruošti, nes būna labai sudėtingų situacijų. Pavyzdžiui, ketverius metus buvau atsakingas už vaikų onkologinį skyrių, eidavau ten kiekvieną trečiadienį. Nuolat susiduri su mirtimi, tai labai sunku. Su aktoriais einame į tokias psichologines sesijas, kuriose išsikalbame, kokius jausmus mums sukėlė tam tikras praradimas. Visada džiaugiuosi tuo, kad kiek tie vaikai mane pažinojo, mes visąlaik žaidėm, „tūsinom“, patyrėm daug džiaugsmo.
Taip pat lankome pabėgėlius Pabradės centre, Rukloje. Pamenu patį pirmą apsilankymą: atvažiavo mūsų kolegos klounai iš Palestinos, pravedė mums mokymus, išmokome daug arabiškų dainų ir ėjome ten lankyti šeimų, vaikų. Iš pradžių leidau pirmu smuiku groti atvažiavusiems palestiniečiams, kurie buvo priimti kaip savi. Paskui jie pamatė, kad šitas didelis stambus baltaodis klounas irgi labai mielas, labai juokingas, ir jie tą mano klouno personažą Kazimierą taip pamėgo, kad jiems buvo juokinga viskas, ką bedariau. Ten mus visada stebėjo toks prižiūrėtojas, kareivis su šautuvu. Aplinka ten labai slogi. Mačiau, kaip vaikai arba mamos žiūri tai į klounus, tai į tą kareivį. Vienu metu išsitraukiau raudoną nosį, padariau keletą triukų – nosis tai atsiranda, tai dingsta, vaikams smagu. Tada sugebėjau padaryti taip, kad klouno nosis atsidurtų ant to kareivio šautuvo. Visi nuščiuvo, o aš galvoju: „Na va, štai ir baigėsi mūsų organizacijos apsilankymai pabėgėlių centre, ačiū tau, Žilvinai, viso geriausio“. Kareivis sustojo, žiūrėjo labai rimtai, visi sėdėjo nuščiuvę, o jis paėmė tą klouno nosį, užsidėjo ją sau ir nutaisė juokingą veido išraišką. Vaikai pradėjo juoktis, džiaugtis.
Šita veikla yra kažkoks absoliutus gėris, jaučiu, kad tai, ką darome, yra labai gera. Kartais kai blogai jaučiuosi, skauda galvą ar ateina kokios liūdnos mintys, galvoju: „Greičiau paklounauti“. Visi žmonės nori džiaugsmo, meilės, o kai būni klounu, labai aiškiai tai matai ir tai patį labai įkvepia gyventi.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 8-ajame numeryje)
