Nors ir labai norime, bet karo tematikos šiomis dienomis išvengti negalime. Pasiruošimas karui nėra jo laukimas. Šįkart apie tai, kaip asmeniškai galime ir turime būti pasiruošę nelaukiamiems atvejams ir kaip ateitininkai kaip organizacija galėtų panaudoti savo resusrsus galimos agresijos prieš Lietuvą metu, pristato ateitininkas mjr. Alminas Sinevičius.

Kiekvienas Lietuvos pilietis turi daryti viską, kad būtų išvengta karo savo valstybėje. Svarbu suvokti, kad aš, kaip Lietuvos pilietis, ateitininkas, negaliu nieko nedaryti, negaliu nesiruošti karui. Niekas nenori kraujo praliejimo, nekaltų žmonių kančių, bet, matydami kaip žiauriai, nesilaikydami jokių teisinių ir moralinių normų, potencialaus agresoriaus pajėgos elgiasi su civiliais Ukrainoje, kiekvienas turime turėti planą, kaip saugosime save, savo artimuosius, ginsime valstybę. Turime suprasti pasiruošimo svarbą.

Ateitininkų federacijos galimas vaidmuo iki karo

Mažai valstybei geriausias modelis – visuotinės (totalinės) gynybos modelis, kai ne tik kariuomenė priešinasi agresoriui, bet didžioji visuomenės dalis prisijungia prie įvairių pasipriešinimo okupantui formų. Pavyzdžiui, protestai, mitingai, priešo veiklos viešinimas, svarbios žvalgybinės informacijos teikimas. Pasiteisinusi Ukrainos patirtis, kai civiliai įtraukiami į informacijos rinkimą, prašoma jų pranešti apie pastebėtą priešų šarvuotos technikos judėjimą, atsiųsti nuotraukas ar vaizdo įrašus. Ši informacija iškart perduodama kariuomenei. O koks galėtų būti ateitininkų pasiruošimas?

• Svarbu turėti tikslų narių sąrašą su kontaktais (duomenų bazę). Tai būtų tam tikra aliarminė schema, kokią turi kariniai vienetai. Taip būtų paprasčiau komunikuoti su visais nariais, juos organizuojant vienai ar kitai veiklai.
• Pirmoji medicinos pagalba. Tam reikalingas pasiruošimas, praverčiantis ne tik karo atveju. Tarp ateitininkų yra nemažai medikų, jie turi net savo „Gajos“ korporaciją, tad ji galėtų organizuoti reguliarius mokymus kitiems organizacijos nariams.
• Organizuoti reguliarius išgyvenimo mokymus. Tai patrauklu jauniems žmonėms, o kartu gaunama žinių, įgyjama patirties.
• Ir tarp ateitininkų atsirastų nenorinčių imti ginklą į rankas ir taip eiti ginti Lietuvos. Tam tiesiog būtinas ginklo valdymo apmokymas, reguliarūs koviniai šaudymai. Galima įkurti karyba besidominčių ateitininkų klubą ar būrį, kurio nariai kartu galėtų dalyvauti apmokymuose. Taikos metu tokio klubo nariai galėtų prisidėti kaip savanoriai įvairiose situacijose, kur valstybei prireikia pagalbos. Ši idėja turėtų būti labai išgryninta, kad netaptų pertekline ir nedubliuotų kitų organizacijų veiklos.
• Finansinės paramos kariaujantiems rinkimas. Tai galima padaryti netgi prasidėjus karui, perorganizuojant Ateitininkų fondo veiklą ir nukreipiant visas lėšas tam, kad būtų atremtas okupantas. Turėtų būti parengtas išankstinis planas, kaip tai padaryti greitai ir efektyviai. Kaip ne tik nukreipti turimas lėšas, bet esamus profesionalus, turimus įrankius panaudoti tiksliniam pinigų rinkimui.

Ateitininkų federacijos galima vieta karo metu

Perėjimas prie karo meto bus staigus tik tada, jei jam nesiruošime ir nesidomėsime, kas vyksta aplink mus. Apie galimą invaziją bus žinoma iš anksto, pajėgų telkimas, pergrupavimai nuolat stebimi NATO valstybių iš palydovų, žvalgybinių lėktuvų (pvz., AWACS) ir kitų žvalgybos priemonių, socialinių tinklų.

Kiekvienas žmogus visų pirma turi pasirūpinti savimi: turėti atsargų (negendančių maisto produktų, vaistų, vandens, kuro automobiliui, jei yra galimybė – nepriklausomą elektros šaltinį, kaime, nors dabar naudojate vandentiekio vandenį, gali praversti šulinys ir t. t.). Kai pasirūpini savimi, savo šeima, tik tada gali galvoti apie pagalbą kitiems, ypač kovojantiems.

• Panaudojant organizacijos kontaktus ir turimą tinklą, organizuotai dalyvauti mitinguose, protestuose prieš okupantus, juos rengti patiems.
• Malda taip pat yra galingas ginklas. Ne tik asmeninė, kontempliatyvi, bet ir vieša, masinė malda kaip protestas, suvienijantis žmones centrinėse Lietuvos miestų aikštėse. Tai sutelkia žmones, teikia viltį. Mes turėjome Dainuojančią revoliuciją, joje buvo daug dainų ir maldų, taip nugalėjom sovietinius tankus, ir tos patirties neturime užmiršti.
• Pasinaudojant Ateitininkų federacijos turimais tarptautiniais ryšiais informuoti apie įvykius pasaulį bei tiesiogiai pasiekti Vatikaną. Čia turėtume įtraukti ir išeivijoje organizuotai veikiančius ar pavienius ateitininkus, taip pat tarptautines organizacijas, kuriose dalyvauja Ateitininkų federacija.
• Karo metu kiekvienas žmogus gali būti žurnalistas – fiksuoti ir viešinti okupantų veiklą, nusikaltimus.
• Anksčiau minėtoji pirmoji medicininė pagalba. Jos suteikimas, sužeistų kariškių ar civilių gabenimas į ligonines savo automobiliais.
• Priešo karių klaidinimas, o gal net kenkimas jiems. Daug pavyzdžių galime rasti kare prieš Ukrainą. Čia bobutės ir bandelėmis „su priedais“ rusų kareivius pamaitina, ir vandens pasiūlo, kurio atsigėrę kariai turi kas kelias minutes tanką stabdyti…
• Suformuoti kovoti galinčių, norinčių, ginklus valdyti gebančių kovotojų būrį. Organizuoti jiems paramą nuperkant ginklų, amunicijos, ekipuotės, neperšaunamų liemenių, šalmų, turniketų ir kt.
• Savanoriška pagalba institucijoms (Krašto apsaugos ministerijai, Užsienio reikalų ministerijai, savivaldybėms). Tokios patirties galime pasimokyti iš konkrečių šalių pirmininkavimo laikotarpio Europos Sąjungai ar NATO.

Tai yra tik mano minčių kratinys. Esmė – veikti organizuotai. Tam reikia ruoštis iš anksto. Nors Ateitininkų federacija niekada nepasižymėjo dideliu organizuotumu, bet viskam galima pasirengti. Kaip kiekvienam Lietuvos piliečiui svarbu turėti planą „Ką aš darau karo atveju?“, taip ir organizacijoms tai yra būtinas dalykas, jeigu norima efektyviai prisidėti prie kovos su priešu. Apie planus reikia ne tik kalbėti, bet ir juos turėti – išdėstyti ant popieriaus arba kompiuterio laikmenoje. Norint viską iškristalizuoti, nusimatyti veiklos gaires, sudaryti planą ir vėliau jį patikrinti realybėje, iš pradžių reikia organizuoti konferencijas, darbo grupes bei diskusijų pagalba suformuoti veiklos gaires, tikslus, o gal net planą. Tai daryti būtina pasitelkiant specialistus – Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM, policijos, kariuomenės, LiJOT ir kitų institucijų, organizacijų atstovus. Galima ieškoti sąlyčio taškų ir su Lietuvos šaulių sąjunga ar Lietuvos skautija, su kuriomis yra pasirašytos bendradarbiavimo sutartyss. Galime džiaugtis, nes Ateitininkų federacijos vadovybėje šie procesai jau prasidėjo. Svarbu judėti pirmyn, tęsti ir nesustoti, kol neturėsime apčiuopiamų rezultatų (dokumento, veiklos plano ar kt.). Tik karui pasirengusi tauta gali ramiai džiaugtis taika.

Pagal Gene Sharpą yra išskirti 198 nesmurtinio pasipriešinimo metodai, todėl kiekvienas gali surasti sau tinkamiausią pasipriešinimo okupantui būdą. 

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 2-ajame numeryje)