Benas Lyris: „Pasauliui nereikia didelių mokytojų, reikia liudytojų, kurie būtų šalia“
Kurį laiką sėdžiu parimusi prie nešiojamojo kompiuterio ekrano ir vis nerandu tinkamų žodžių pradėti. Atrodo, kad užduotis pristatyti pašnekovą sunkiai įveikiama, nes bet kokie bandymai įvardinti ir apibrėžti atrodo pernelyg banalūs, paviršutiniški. Visgi, noriu tikėti, kad perskaitę šį mūsų pokalbį suprasite, kodėl.
Šįkart kalbinau kunigą Beną Audrių Martusevičių, kuris atlieka vikaro tarnystę Kauno pal. Jurgio Matulaičio parapijoje, o taip pat yra ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų kapelionas. Veikiausiai nesuklysiu teigdama, kad kunigas yra geriau žinomas Beno Lyrio slapyvardžiu, kurį pasirinko pradėdamas savo kaip rašytojo kelią. Šiandien jis jau šešių knygų autorius, savo kūryba aktyviai besidalinantis socialiniuose tinkluose, kur dvasininkas mato ne tik vietą saviraiškai, bet ir galimybę juose besilankančius žmones patraukti prie Dievo.

Sakote neradęs gero kunigo pavyzdžio, todėl tai tapo akstinu pačiam tapti kunigu. Koks, jūsų manymu, geras kunigas?

Man atrodo, kad toks kaip Jėzus. Kiekvienas žmogus trokšta tikrų santykių, tikros draugystės, norime, kad kitas taptų mūsų gyvenimo liudytoju ir neturėtų jokių išankstinių programų, išankstinio nusistatymo – toks turėtų būti kunigas. Tai tikras draugas, kuris būna kartu, skiria laiko, dalijasi ne pamokymais, kaip gyventi, bet liudija savo pavyzdžiu. Pasauliui nereikia didelių mokytojų, reikia liudytojų, kurie būtų šalia.

Gyvename kompleksuotoje visuomenėje, gal tai sovietmečio palikimas? Todėl yra kunigų, kurie dirba pagal programą, pagal nurodymus kaip turi būti. Jie neskiria laiko pažinti, suprasti ir pamilti žmogų, nes tam reikia labai daug kantrybės. Geras kunigas yra ne tas, kuris nori pakeisti pasaulį ir žmones pagal save, bet pirmiausia skirti kitam laiko ir pažadinti tai, ką jis savyje turi gražiausio.

Dar kunigas turėtų turėti Jėzaus žvilgsnį į pasaulį ir žinoti, kad kiekvienas žmogus yra išganomas ne kunigo pasirinkta forma, bet Dievo duotu būdu. Šiandien tai didžiausias iššūkis. Neturime ir laiko, ir gebėjimo pažinti, nekritikuoti. Kaip dažnai nurašome kitą sakydami: „Tavo klaidos yra blogis“! Žmones, kurie mums nepatogūs savo nuodėmėmis ir problemomis, išbraukiame, jų nematome. Tai nėra Evangelijos kelias.

Mes gyvename iškreiptoje tikrovėje, jeigu galvojame, kad kunigas turėtų būti tobulas. Kai kunigas nepateisina tokių lūkesčių, žmonės nusivilia. Todėl gal geriau pripažinti tikrovę, kurioje esame, ir matyti, kad visi turime žaizdų, kartais ir negyjančių.

Kun. Benas Audrius Martusevičius (Benas Lyris) / Artur Politov nuotraukos

Baigęs vidurinę mokyklą įstojote į tuometinį Kauno medicinos universitetą. Visgi, netrukus medicinos studijas iškeitėte į mokslus kunigų seminarijoje. Kaip tuomet, būdamas devyniolikmetis, įsivaizdavote kunigystę?

Svarsčiau, kad jeigu neįstosiu į kunigų seminariją, tai metus pastudijuosiu mediciną. Galvojau, kad gydyti žmonių širdis galima būnant kunigu arba chirurgu. Universitete sutikau nuostabių kunigų, kurie sakė, kad gerų gydytojų yra daug, bet kunigų – ne, nes tam išties reikalingas pašaukimas.

Prieš stodamas į Kauno kunigų seminariją, dalyvaudavau Šv. Mišiose Kauno Gerojo Ganytojo parapijoje. Mačiau šios parapijos kunigą esantį toli nuo žmonių. Jis atrodė geras ir kartu nepasiekiamas. Be to, dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje mokykloje buvo privaloma perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Todėl, kaip galima numanyti, idealizuoto kunigystės įvaizdžio nebuvo.

Tačiau studijuodamas kunigų seminarijoje aš supratau, kad kunigystė – vienas iš nuostabiausių išsilavinimų. Kiek sutikau puikių dėstytojų! Man buvo taip keista, kad, pavyzdžiui, vyskupas Jonas Ivanauskas į studentus kreipiasi „jūs, gerbiamasis“. Kokį įspūdį paliko kun. Arvydas Žygas, kuris keturias valandas miegodavo, o kitas dvidešimt skirdavo žmonėms! Kunigų seminarijoje sutikau nuostabių žmonių ir, kitaip nei anuomet dalyvaudamas Šv. Mišiose savo parapijoje, galėjau juos pažinti. Kitaip tariant, atėjau, pamačiau ir nenusivyliau, nes pamačiau kunigų, kurie nebijo savo trapumo.

Pamenu, vieną dieną man paskambino iš mokyklos, kurioje dirbo mano mama, ir pasakė, kad ji tądien nebuvo darbe. Kai grįžau namo, radau ją negyvą. Paskambinau klebonui, jis sako: „Aš esu Lenkijoje, bet tu nebijok, tuoj atvažiuos žmonės ir padės“. Tai, kad jis jautriai sureagavo, man labai padėjo. Taigi, jeigu stoji į universitetą, tai įgyji kurso draugų. Jeigu stoji į Kunigų seminariją – įgyji brolių.

Tuomet man susidarė įspūdis, kad tarp kunigų vyrauja labai gražus, neformalus bendravimas. Šiandien kartais to pasigendu. Būna, kad apie tai kalbame, bet į gyvenimą, į bendravimą savo pamokslų neperkeliame. O jeigu viską, ką kalbame, perkeltume į praktiką – bažnyčios lūžtų, nes žmonės pastebėtų, kad esame turtingi tiek, kiek mums reikia kitų.

Aktyviai naudojate socialinius tinklus. Ar tai taip pat siekio, kad bažnyčios taptų pilnesnės, dalis? Kodėl jums svarbu savo kūryba dalintis socialinėje erdvėje?

Bažnyčia – kaip raktas, ji visada randa žmogų ten, kur jis yra. Neseniai socialiniame tinkle paskelbiau, kad visada gerbiu kiekvieną žmogų, nes Bažnyčia yra atvira. Pats turiu daug LGBT bendruomenei priklausančių draugų, juos gerbiu ir myliu. Tačiau po mano pasidalijimo man pradėjo rašyti Laikmetis.lt sekėjai, sako: „Kunige, atsiverkit, praregėkit! Kaip jūs pateisinat nuodėmę?“ Galiausiai komentaruose pradėjo rašyti ir LGBT bendruomenės narius palaikantieji, visi pradėjo vieni su kitais „kaltis“. Todėl sakau, kad mano buvimas socialiniuose tinkluose atitinka apaštalo Pauliaus žodžius: „Visiems tapau viskuo, kad visus išgelbėčiau“.

Vienas jaunimo tarpe žinomas rašytojas man sakė: „Lankydavau Bažnyčią, kol nepamačiau, kad kunigas gyvena viduramžiais. Žinau, kad daugiau ten niekada nebeisiu“. Penkiolika metų žmogus buvo Bažnyčios dalimi ir jautriai sureagavo dėl kažkokio pasakymo. Mes, kunigai, turime ne susitaikyti su nuodėme, bet gydyti savo žodžiais, pamatyti kitą žmogų ir pasirinkti Kristaus kalbą, meilės kalbą tam, kad nesukurtume dar daugiau mus – mane ir kitą – skiriančių blokų.

Manau, kad visi Bažnyčios renginiai, pavyzdžiui, Valentino dienos minėjimas sukviečia tuos pačius žmones, tas pačias šeimas, kurie jau yra atradę Dievą. Bet kažkaip reikia prakalbinti ir žmogų, kuris į Bažnyčią neateina. Padėti jam atrasti, kad Dievas jį myli ir jis yra Jam reikalingas. Ir aš tai bandau padaryti patraukdamas žmones iš ten, kur jie šiandien praleidžia labai daug laiko – iš socialinių tinklų. Mūsų tikslas, manau, – išeiti iš zakristijos, sutikti žmogų, pamatyti, kas jam rūpi, kur jam skauda, ir kalbėti ne kažkieno parašytus negyvus (nors ir gražius), bet mylinčius, kviečiančius ir švelnumu prisijaukinančius žodžius. Juk žmonės į Bažnyčią ateina ne todėl, kad atranda Dievą, bet kad sutinka kunigą, tikybos mokytoją arba katechetą, kurių dėka pajaučia tikrumą ir meilę.

Pamenu, seminarijoje vienam pirmo kurso klierikui nesutvarkius skalbyklos ir tualetų ketvirto kurso formarijus pats pasiraitojo rankoves ir viską išplovė. Jis nesakė – koks tu netobulas, nesusitvarkei! Jis prakalbo pavyzdžiu. O tai daryti liudijant savo veiksmais yra sunkiau nei liudyti žodžiais. Kalbėti naudojant žodžius – tai kalbėti nekeičiant savęs ir neskiriant laiko kito žmogaus supratimui. Kalbėti patirties dėka – tai nueiti ten, kur kitas žmogus yra, ir parodyti jam tikrovę, apie kurią norėtume liudyti.

Sakote, kad bandote patraukti žmones prie Dievo iš ten, kur jie šiandien praleidžia labai daug laiko. Tačiau ne visi tikintieji prie tokių dvasininkų tarnysčių yra pratę. Ar jums pačiam dėl aktyvios veiklos socialiniuose tinkluose, dalyvavimo pokalbių laidose yra tekę girdėti priekaištų? Jei taip, kaip manote, ar tokia kritika pagrįsta?

Anksčiau labai išgyvendavau, kai kas nors ką nors pasakydavo. Kai esi matomas, tai automatiškai apie 15 % iš gaunamo atgalinio ryšio yra neigiami dalykai. Pasitaiko replikų ir iš kunigų. Žmonės iš savo sužeistumo sako, kad štai iš ekranų neišeina! Betgi galite ir jūs eiti, kalbėti. Aš visada einu į susitikimus be programos. Tiesiog einu nuoširdžiai. Tai nėra darbas, iš kurio galiu susikrauti materialinę naudą. Tai tiesiog mano atiduota širdis. Todėl, jeigu kažkam atrodo, kad aš turiu tikslą būti influenceriu, negaliu įrodyti kitaip. Bet kažkaip reikia prie to nesustoti, nes jeigu mes galvojame, ką apie mus sako kiti, tai mes nieko negalim daryti. Juk tik mirę žmonės apie mus nieko nebekalba. O krikščionis turi veikti, jo širdį mato Dievas. Jis – vienintelis, kuris mus mato ne iš dangaus, ne iš aukšto, bet iš vidaus.

Jaučiuosi dėkingas, kad galiu sutikti daug žmonių be kaukių. Kai mane Kauno klinikose pakviečia pas ligonį, klausiu: „Ko jums atnešti? Komuniją, ligonių patepimo sakramentą?“ Ir man sako: „Nieko neneškit, kunige, ateikit. Tiesiog noriu atsigerti arbatos“. Arba prašo, kad vaizdo skambučiu padėčiau susisiekti su artimaisiais, nes žmogus neturi telefono. Būna, kad sako: „Gal galit man „suveikti“ kirpimo mašinėlę? Keletą mėnesių čia buvau, noriu nusiskusti“. Taip gimsta draugystė, vėliau žmonės man parašo, yra grįžtamasis ryšys. Arba siunčia per mesendžerį nuotraukas, rašo: „Va, jūsų vaikas“. Galvoju, koks čia mano vaikas? Pasirodo, kad tas, kurį krikštijau, kai gimė neišnešiotas, vos 26 savaičių.

Taigi gyvename visuomenėj, kurioje visi nori turėti vienodas lūpas, vienodas krūtis, tobulą ir gražų kūną. O čia nueini į palatą ir matai pažeidžiamą žmogų. Laidotuvėse matai verkiančius, artimojo netekusius žmones. Krikšte ar santuokoje matai džiaugsmą. Todėl kunigystė yra didelė privilegija! Ne ta prasme, kad turi pinigų ir esi tobulas, garbinamas, bet turi galimybę matyti žmones be kaukių, be filtro.

Kun. Benas Audrius Martusevičius (Benas Lyris) / Artur Politov nuotraukos

Tie priekaištai kunigams gimsta iš kažkokių stereotipų, nes žmonės žino, kaip kitas turi atrodyti, kaip elgtis. Su kokiais jums dar stereotipais Bažnyčioje yra tekę susidurti ir kurie Jus patį liūdina?

Mane liūdina, kad mes labai dažnai pasmerkiame žmones. Pavyzdžiui, turime susidarę kunigo įvaizdį, koks jis turėtų būti. Jeigu šiandien ateitų Dievas, vis tiek Jis ne visiems patiktų, nes kiekvienas turime lūkesčių ir susikurtų įvaizdžių, kurie neleistų Jo pažinti.

Man buvo labai keista, kad žmonės nustemba mane pamatę baseine. Parapijiečiai klausia: „Kunige, ką jūs čia veikiat?“. Sakau – apsipirkti atėjau, o jūs? Tiesiog pajuokauju. Žmonėms atrodo, kad kai karšta, tai kunigas net ir šortų neturi teisės dėvėti.

Man būna labai keista, kai į kunigų susitikimą ateina trisdešimties metų kunigas ir vasarą jis visas juodai apsirengęs! Atrodo kaip 70-ies metų žmogus, bijo būti savimi. O kai nuvykstu į Milaną, matau kunigus, kurie, pavyzdžiui, važinėjasi riedlente, turi dredus, kurie nebijo reikšti savo savitumo. Taip tikrai paskatina ir jaunimą ateiti į Bažnyčią.

Matau, kad Lietuvoje žmonės yra susikūrę viziją, kaip viskas turėtų būti – taip ir ne kitaip. Neseniai parapijoje padarėme pokytį. Du kunigai prieš šv. Mišias sėdi klausyklose, o trečias raštinėje – dėl tų, kurie nori susitikti dvasiniam pokalbiui. Kartais būna taip, kad lieka vienas kunigas – arba klausykloje, arba raštinėje. Bet yra žmonių, kurie išpažinties kambarėlyje atlikti nenori, jie būtinai nori klausykloje. Galbūt žmonės bijo akių kontakto? Galvoja, kad kunigas pasmerks? Gali būti, kad praeityje jie buvo sužeisti… O kiti atvirkščiai, kaip tik nori betarpiškumo. Sako: „Ne, mums nejauku, kai kunigas yra klausykloje“. Manau, kad bėgant laikui požiūris keisis. Svarbiausia viską priimti atvira širdimi!

Kun. Benas Audrius Martusevičius (Benas Lyris) / Artur Politov nuotraukos

Tačiau ne visi turi kantrybės pokyčių laukti. Spaudoje vis pasirodo žinučių, kad jauni žmonės, motyvuodami, kad Bažnyčia nespėja koja kojon su pasauliu ir yra beviltiškai atsilikusi visuomenėje nemažą susiskaldymą pastaruoju metu keliančiais klausimais, Bažnyčią tiesiog palieka.

Turbūt priežastis – sužeistumas ir negebėjimas vieniems kitų klausytis. Kaip popiežius Pranciškus sako: „Mes galvojame, kad liksime sveiki sužeistame pasaulyje“. Tai galima vadinti savireklama arba protestu. Dauguma žmonių, kurie prašė būti išbraukti iš Bažnyčios narių, nieko nebepraras, nes jie ir iki tol nepraktikavo tikėjimo ir neieškojo Dievo. Išbraukimas – tai formalumas, tačiau sakramentų panaikinti neįmanoma. Jie – faktu veikianti tikrovė mumyse.

Bažnyčia gali veikti dvejopai šioje situacijoje. Gali pasakyti: „Nenaikinsim, ko jūs čia vaikštot?“ Kitaip sakant, nukapoti, nukirsti, pristatyti sienų. Tai lengviausias būdas. Arba gali labai atvirai, su nuolankia meile kalbėti, išsiaiškinti, kur jam skauda. Taip pat paaiškinti Bažnyčios struktūrą, kuri turi savo taisykles. Mes juk negalime žaisti futbolo pagal krepšinio taisykles – taip yra.

Kai pas mane ateina išpažinties žmogus, kuris reguliariai pažeidžia vieną iš Dievo įsakymų, skatinu nepasiduoti – Dievas mato ne tik tai, ką esi pasiekęs, bet ir kiek sieki. Kartais žmonės sako: „Čia jau, kunige, yda, aš jau nebegaliu“. Tuomet dar kartą pabandyk, tris, keturis, penkis. Arba išvenk tų dirgiklių, kurie priveda prie nuodėmės. Dievas mato sąžinę, ir tokie skauduliai yra puiki vieta pastoracijai, jeigu ir iš vienos, ir iš kitos pusės yra noras kalbėti.

Bažnyčia po dešimties metų: kokią ją norėtumėt matyti?

Manau, kad bus įvairių iššūkių. Bažnyčioje, kaip ir šeimoje, yra visko. Norėčiau Ją matyti tokią, kuri atvira visiems, kuriai reikia žmonių, kuri mato ne tik žmonių nuodėmes, bet ir tikrovę. Taip pat norėčiau matyti ir žmones ne reikalaujančius iš Bažnyčios, bet suprantančius, kad ir jie yra Bažnyčios nariai. Ne kunigai, vyskupai ar popiežius, bet visų pirma – aš. Norėčiau matyti Bažnyčią kaip gyvą bendruomenę, kuri, pasisėmusi Eucharistijos ir kitų sakramentų veikimo, Dievo žodžio, visa tai neša į gyvenimą ir geba gyventi ta tikrove, kurioje yra. O taip pat ir neturi jokių programų, bet turi norą girdėti kitus.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 6-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.