Devyniasdešimtųjų studentai ateitininkai: pokalbis su sendraugiu ateitininku Vygantu Malinausku
Be aibės minėjimų ir Ateitininkų metų šventimo, šiemet prisiminėme ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymą 1990-ųjų kovo 11 d. Atrodė, kad nepaisant keliasdešimties metų, praleistų po okupantų šydu, jis lengvai bus numestas ir atsistatys visa tai, kas buvo gera iki okupacijos. Universitetų studentai ėmė atkurti tarpukaryje veikusias studentiškas struktūras: korporacijas, draugoves, brolijas, tarp jų ir ateitininkų vienetus.
Visgi reikia pasakyti, kad netikėtai atgauta laisvė skatino veiklos imtis nedelsiant, tapatybės ir organizuotumo klausimus paliekant užnugaryje. Šiuo interviu su sendraugiu ateitininku Vygantu Malinausku siekiama pristatyti pašnekovo liudijimą apie Studentų ateitininkų sąjungos atsikūrimą 1990–1995 m.

Kokios buvo jaunimo nuotaikos prasidėjus sąjūdžiui?

Euforija prasidėjo 1988 metais, kai įvyko Sąjūdžio suvažiavimas. Tuo metu buvau dar moksleivis, augau šeimoje, kuri buvo antitarybinė. Tačiau savo aplinkoje nesitapatinome su jokia katalikiško veikimo grupe. Panevėžio 12-ojoje vidurinėje mokykloje įkūrėme Sąjūdžio rėmimo būrelį, o tuo metu Lietuvoje paraleliai kūrėsi nemažai panašaus pobūdžio būrelių. 12-oji vidurinė mokykla nebuvo kažkuo ypatinga, periferinė, tačiau senoji mokyklos valdžia buvo išsigandusi Sąjūdžio, tad mes, kaip būrelio atstovai, eidavome į mokyklos valdybos susirinkimus ir mūsų niekas nedrįsdavo išvaryti. Galiausiai tai privedė prie to, kad buvau to būrelio delegatas į Sąjūdį. Mūsų grupėje vyravo tautinės nuostatos, bet be konteksto. Tuo metu apie ateitininkus žinojau tik tiek, kad jie buvo prieš karą. Mūsų kompanija, iš keturių Panevėžio mokyklų išgirdome, kad Kaune atsikuria jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“. Skambėjo labai kietai, tai sėdome ir nuvažiavome į susitikimą. Jis vyko Kauno geležinkelio stoties restorane. Nusprendėme, kad būsim jaunalietuviais.

Netrukus Panevėžyje įvyko panašių organizacijų atstovų susitikimas. Ten susirinko žaliųjų judėjimo atstovai, skautai bei komjaunuoliai, kurie bandė prisitaikyti. Vismantas Vidugiris, kuris atstovavo ateitininkams, pasakė, kad ateitininkų organizacija dar nėra atsikūrusi, bet yra katalikiška ir patriotiška. Mus pakvietė į susitikimą Panevėžio katedros kriptoje. Susidomėjau, nes laikiau save kataliku ir tai buvo ne tik tautinis, bet ir katalikiškas aspektas. Ten sutikau Sąjūdžio atstovų, kurie sukiojosi aplink mus, jaunalietuvius – praktiškai iš parapijų suvežė patarnautojus. Ten buvo ir dr. Vincentas Rastenis, išspausdinti išsamūs lankstinukai apie organizaciją, jos principus. Šalia sėdėjusi viena mergina paklausė, ar įsirašysiu. Tada ir įsirašiau. Pagalvojau, kad galiu gyventi šiais penkiais principais.

Taip atsirado moksleivių ateitininkų būreliai, kuriuos globojo pora kunigų ir Panevėžio viešosios bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė. Jie pradėjo organizuoti įvairias išvykas, ekskursijas, minėjimus. Bandėm skaityti kun. Stasio Ylos tekstus, apie juos diskutuoti. Pamažu, vis įsitraukdamas į ateitininkų veiklą, nutolau nuo jaunalietuvių. Netrukus Vismantas Vidugiris išvažiavo studijuoti į Vilnių, o mane išrinko moksleivių ateitininkų būrelio pirmininku. Tada mokiausi dvyliktoje klasėje. Būdamas pirmininku 1989 m. sudalyvavau ir Ateitininkų atkuriamajame suvažiavime. Ten dalyvavęs prof. Arvydas Žygas paliko neišdildomą įspūdį. Jis atrodė kaip meteoras, laisvai bendraujantis profesorius iš Amerikos tarp įsitempusių Sovietų Sąjungos žmonių. Taip pat pasirodė studentų ateitininkų atstovai iš Kauno. Galvojau, kad įstosiu į universitetą ir ten bus daug studentų ateitininkų. Iš pradžių planavau stoti į Žemės ūkio akademiją studijuoti agronomijos, bet išėjo taip, kad Mindaugas Rukas, vienas iš Utenos ateitininkų, pasidalino žiniomis apie Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą (toliau – VDU), jog teologijos studijoms nereikia anglų kalbos, taigi įstojau ten.

Vygantas Malinauskas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokie buvo pirmieji jūsų, kaip studentų, atėjusių iš moksleivių ateitininkų veiklos, žingsniai universitete?

1990-ieji, prasideda rudens semestras, ateinam, o ten nėra jokių studentų ateitininkų. Tais pačiais metais VDU atsiranda jausmas atkurti kitas studentų organizacijas, kaip tautinę lietuvių studentų korporaciją Neo-Lithuania, Akademinį skautų sąjūdį ir ateitininkų organizaciją. Mūsų, Teologijos fakultete iš ateitininkų buvome penki – aš, Mindaugas Rukas, Saulena Žiugždaitė, Ingrida Gudauskienė ir vargdienių seserų vienuolijos sesuo Ona Vitkauskaitė. Vienas kitą atpažinom kaip ateitininkus. Iš pradžių nusprendėme, kad Teologijos fakultete reikia įkurti ateitininkų kuopą.

Reikia pripažinti, kad tuomet katalikai savo tapatybe neišsiskyrė, buvo ieškojimų metas. Buvo patriotų – už Sąjūdį, ir buvusių komunistų. Teologijos fakultete irgi buvo labai įvairių žmonių, išsiskyrė jų sąmoningumo lygis.

Visgi fakultete pamažu pradėjo formuotis studentų ateitininkų kuopa. Į mūsų tarpą atėjo Aušra Giedrikaitė (dabar priklauso joaničių kontempliatyvių seserų vienuolynui), Svajūnas Nekrošius (dabar brolis joanitas Pranciškus). Nors prof. Žygas buvo VDU studentų dekanas, tačiau jis buvo užsiėmęs Ateitininkų federacijos ir Moksleivių ateitininkų sąjungos veikla. Mūsų kuriama studentų kuopa buvo vis dar savarankiškas vienetas. Susitikdavom kas savaitę, atsirado įvairių iniciatyvų. Klausėm savęs, ką katalikai turi daryti? S. Ieva Norvaišaitė pasiūlė mintį – „rūpintis vargšais“. Taip Kaune pradėjome lankyti vieną vaikų internatą.

Po metų, nuo 1991 m., į Lietuvą atvyko daug labdaros iš užsienio, tad VDU studentai ateitininkai susitarė su „Caritu“, siūlydami atidaryti labdaros tašką, kur visi universiteto studentai už talonus galėtų gauti sau drabužių. Taip ateitininkai gavo kampą universiteto patalpose, kuriose dalino labdarą kitiems studentams. O vasarą, rugpjūčio mėn., Čenstakavoje (Częstochowa) vyko Pasaulio jaunimo dienos. Kartu su prof. Žygu, s. Daiva Kuzmickaite, Moksleivių ateitininkų sąjungos (toliau – MAS) pirmininku Vytautu Gluoksniu vykome į jaunimo susitikimą kaip Lietuvos jaunimo atstovai.

SAS veiklos planavimo susirinkimas VDU 1995 m.

Kada nusprendėte suburti vieningą Studentų ateitininkų sąjungą?

1992 m. Lietuvoje egzistavo keturi studentų ateitininkų būreliai. Prie Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios buvo studentų ateitininkų būrelis, kurį globojo eucharistietė s. Judita Stankūnaitė, Vytauto Toleikio būrelis „Kastalija“, Vilniaus universitete suburta korporacija Iustitia. Tuo metu, mes, Kauno studentų ateitininkų kuopa, jau buvome pasivadinę VDU ateitininkų draugove. Užmezgėme ryšius su grupelėmis iš Vilniaus ir ėmėmės iniciatyvos organizuoti Studentų ateitininkų žiemos akademiją Plungėje, po kurios, kitų metų pavasarį, 1993 m., įvyko pirmasis Studentų ateitininkų sąjungos (toliau – SAS) suvažiavimas.

Iš studentų vienetų atstovų suburta pirmoji valdyba: Birutė Švedaitė, Regina Karaliūtė, Gintautas Sakalauskas, Vygantas Malinauskas. Nors ir turėjome valdybą, bet tapatybė buvo nepalyginamai silpnesnė, nebuvo aiškios tradicijos, kiekviena grupelė vis dar turėjo skirtingą supratimą apie SAS plėtojimą. Tai galėčiau pavadinti pereinamuoju laikotarpiu. Šis bandymas tam tikra prasme legitimavo SAS atkūrimą. Po metų, antrojo suvažiavimo metu, kai buvo išrinkta nauja valdyba, vienintelis buvau perrinktas kitai kadencijai. Atsimenu, kad po to nuėjome į Stiklių ledainę, kur aš turėjau sumokėti už ledus, o kainos buvo žvėriškos mums, studentams, iš biudžeto, kuris neegzistuoja.

Antroji SAS valdyba. Iš eilės: Vygantas Malinauskas, Virginija Trusaitė, kun. Ričardas Repšys, Rasa Petraškaitė, Osvaldas Stripeikis.

Kokia buvo pirmoji studentų ateitininkų akademija? Kaip pasirinkote vietą?

Pirmų studijų metų pradžioje, žiemą, Prahoje vyko naujametinis Taizé jaunimo susitikimas. Iš Lietuvos buvo organizuojami du ateitininkų autobusai – daugiausiai studentų būreliai. Kelionė į Prahą leido artimiau susipažinti su ateitininkais iš Žemaitijos. Vėliau jie padėjo suorganizuoti pirmąją studentų ateitininkų žiemos akademiją Plungėje. Tiesa, vietą iš pradžių buvom numatę kitą.

Pirma idėja buvo daryti tokioje atsiskyrėliškoje vietoje, kaip Anykščių pušyne, kur buvo poilsio namai. 1992 m. gruodžio pabaigoje kartu su studentais ateitininkais apsilankėme vieną dieną Anykščiuose vykusioje antrojoje moksleivių ateitininkų žiemos akademijoje. Bandėme įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti studentiška akademija. Tačiau, atsimenu, nuėjome į „Caritą“ dėl to pasitarti su s. Daiva Kuzmickaite, kuri pasakė: „Turit neatsiskirti nuo pasaulio, bet turit eiti į pasaulį.“ Jos idėja buvo ta, kad studentai turi eiti į mokyklas ir vesti pamokas. O kodėl Plungė? Manau, kad kalbėjomės ir žemaičiai pasiūlė. Plungėje šalia bažnyčios buvo dideli parapijos namai, sovietmečiu – buvę kultūros namai, po to grąžinti Bažnyčiai. Kažkas pasiūlė, kad galime juos panaudoti.

Organizuojant akademiją susiformavo idėja, kad Plungėje iš tikrųjų eisime į mokyklas ir vesime pamokas. Tai atrodė nerealu. Bet su žemaičiais sutarėme, kad visą savaitę kiekvieną dieną nuo ryto iki pietų vesime pamokas. Po pietų mūsų laukdavo akademijos paskaitos, o vakare – dar ir vakaro programos. Negana to, norėjom daug padaryti, tad sugalvojom, kad reikia pastatyti kokį nors meno kūrinį akademijos pabaigoje. Man atrodo, kad tai atsirado išgirdus prof. Žygo pasakojimą apie operetės statymą vienoje iš Šiaurės Amerikos ateitininkų akademijų. Pagalvojom, kad ir mes galim pastatyti. Sukalėme net specialų stovą, ant kurio buvo kvietimas į renginį. Operetė įvyko. Deja, iš vietinių niekas neatėjo, tik tie, kuriuos kvietėme.

Iš pirmosios studentų ateitininkų akademijos Plungėje 1992 m.

Kokiomis veiklomis universitete užsiiminėjo studentai ateitininkai? Juk ne vien susitikdavote tekstų nagrinėjimui ir diskusijai, eidavote savanoriauti?

Pamažu atsirado vis daugiau veiklų. Akademija davė didelį impulsą. Nors rinkosi grupelės, kurios buvo tarsi branduoliai, bet buvo ir kitų studentų iš įvairių aukštųjų mokyklų. Į akademiją Plungėje susirinko 70–80 studentų. Tie studentai, kurie dalyvavo, vėliau įtraukti ir į kitas ateitininkų veiklas.

Kiek vėliau atsirado „Ateities pėdsakai“ – paskaitų ir diskusijų ciklas krikščioniškosios moralės ir filosofijos klausimais. Jie vykdavo „Carito“ patalpose trečiadieniais, po šeštos valandos vakaro mišių. Iš pradžių juos vedė prof. Arvydas Žygas ir kun. Kęstutis Trimakas. Vėliau juos pakeitė kun. Antanas Paškus ir kun. Jonas Juraitis. Intelektualiniai pokalbiai, kurie buvo populiarūs, pritraukdavo studentų iš įvairių VDU fakultetų. Toliau kėlėme klausimą, ką mes dar sugebame? Supratome, kad nieko daugiau nesugebame, išskyrus rekolekcijas. Tai suorganizavome gavėnios rekolekcijas visam universitetui. Viskas vyko universiteto salėje, o 5–6 kunigai auditorijose klausė išpažinčių. Prisirinko beveik visa salė, buvo klausomasi konferencijų, vyko šv. Mišios, dalyvavo net prorektorius.

VDU ateitininkų organizuotų advento rekolekcijų VDU studentams organizatoriai su VDU prorektoriumi Povilu Zacharevičiumi ir kun. Gintaru Vitkumi SJ.

Turėjome ir „eksperimentinių“ veiklų. Kilo klausimas, kaip sukurti stiprią ir sąmoningą organizaciją. Tada į rankas pateko „Penkių žingsnių programa“ vadovėlis. Pagal jį nusprendėme surengti penkių žingsnių kursą. Ąžuolų Būdos parapijoje suradome tuščią kleboniją, kur ir surengėme savo kursus. Į juos atvyko diak. Gintaras Grušas pasidalinti organizavimo patirtimi, į tą kaimo trobą buvo atvykęs ir prof. Kęstutis Skrupskelis.

Kai 1994 m. buvo išrinkta antroji SAS valdyba, į akademiją pasikvietėme kun. marijoną Ričardą Repšį. Jo kalba paliko didelį įspūdį ir paprašėme jo tapti SAS dvasios vadu (iki tol juo buvo kun. Boruta). Ričardas Repšys taip pat buvo Tabariškių klebonas, tad pas jį klebonijoje organizuodavome mokslo metų pradžios ir pabaigos šventes, kursus naujokams, išvykas ir žygius. Kai atsikūrinėjo ateitininkai, Kauno seminarijoje buvo įkurta klierikų studentų ateitininkų kuopa, kuriai priklausė daug jėzuitų (broliai kunigai Algis ir Aldonas Gudaičiai, kun. Gintaras Vitkus ir kiti). Daug bendradarbiavome su jėzuitais, Vilniaus ir Kauno jėzuitų namuose buvo organizuojami studentų ateitininkų kursai. Formavosi ekosistema – institucijos, kurios palaikė mus: vargdienės seserys ir „Caritas“, Eucharistinio Jėzaus seserys.

Iš kur sėmėtės žinių apie katalikišką veikimą, jeigu jau beveik 50 metų nebuvo gyvos ateitininkų veiklos?

Prasidėjus Sąjūdžiui, Bažnyčioje vyravo ateitininkų legenda kaip super kietos organizacijos aura. Kilo mintis, kad reikia atkurti visas prieškario katalikų struktūras ir ateitininkai šiame procese buvo labai svarbus komponentas. O kai vyko Atkuriamasis suvažiavimas, jame dalyvavo visi Lietuvos vyskupai. Tai buvo didelis įvykis. Atsirado ateitininkų atsikūrimo centrai Žemaitijoje, Vilniuje, Marijampolėje. Vilniuje vykusioje ateitininkų konferencijoje prof. Žygo dar nebuvo – ten kalbėjo dr. Vincentas Rastenis, kun. Vaclovas Aliulis, s. Daiva Kuzmickaitė. Tuo metu buvo nuotaika, kad reikia atkurti ir viskas judės savaime.

„Jaunoji Lietuva“ kartais pakviesdavo sendraugį ateitininką, kuris pasidalindavo prisiminimais iš tarpukario. Jaunimui tai buvo toks naftalinas, kad nebuvo galima kalbėti apie jokį įkvėpimą. Mes norėjome to, kas modernu ir nauja. Atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei daug jaunų žmonių patraukė vakariečiai katalikai, kurie vykdė misijas į Lietuvą, pvz., Taizé broliai ir pranciškonai. Netrukus atsirado ir charizmatinis jaunimas. Susipažinta su visiškai kitokiu bendravimo stiliumi, priešingu ir ne tokiu užspaustu kaip sovietmečiu. Jei ne prof. Žygas, ar nebūtume mes išskydę? Tuo metu toji senoji karta nebuvo patraukli jauniesiems.

Arvydas Žygas nenuspalvino prieškarinės ateitininkijos, bet jis mums parodė modernią ateitininkiją. Jis atvyko iš modernaus pasaulio, buvo kun. Stasio Ylos mokinys, pasižymėjo komunikabilumu ir parodė, kad ateitininkija yra įdomi ir vertinga organizacija. Jis buvo gyvo ateitininko pavyzdys. Prof. Žygas turėjo tokią įtaką, kad net kai kurie pradėjo kalbėti su amerikietišku akcentu.

Iš Studentų ateitininkų žiemos akademijos Jonavoje 1995 m. vasario mėn.

Koks buvo akademinės bendruomenės požiūris ir reakcija į katalikų veikimą?

VDU požiūris mūsų atžvilgiu buvo pozityvus. Mes buvome geriečiai, niekam neužkliūnantys, labdaringi. VDU rektoratas net teiravosi, ar norėčiau tapti studentų atstovybės pirmininku. Apskritai vyravo pozityvus nusiteikimas Bažnyčios atžvilgiu. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis katalikams buvo „šiltnamis“. Visuomenėje buvo palankus požiūris į krikščionybę, ji buvo suvokiama kaip natūralus dalykas. Tuo metu Vakarų kultūra buvo suprantama kaip visiškai integrali su krikščionybe. Iš aplinkos nebuvo pasaulėžiūrinio priešiškumo, į religiją žiūrėta palankiai, popiežiaus Šv. Jono Paulius II mokymas buvo labai aiškus, dauguma tėvų leido vaikus į tikybos pamokas. Atrodė, kad taip visada ir bus.

Kokios katalikiško veikimo ir tuometinės visuomenės problemos pradėjo ryškėti? Kaip stipriai jautėsi sekuliarizacija?

Nebuvo jausmo, kad yra sekuliarizacija. Religija grįžo į viešąjį gyvenimą. Buvo jaučiama euforija, kad atkursim organizacijas ir viskas vyks savaime, bet niekas nevyko savaime ir vėliau dauguma labai greitai nusivylė bandymu sugrąžinti tarpukario Lietuvą. Daug ateitininkų per tuos pirmus kelerius metus nubyrėjo. Kunigai taip pat nusivylė ateitininkija, nes ji – ne tokia, kokia buvo tarpukaryje. Sekuliarizmo apraiškų jau galima aptikti ir žiniasklaidoje. Ji tapo ciniška ir mainstream: skandalai, patyčių kultūra, bulvarinis turinys. Netrukus Vytautas Landsbergis įvedė „purvasklaidos“ terminą.

Ko, retrospektyviai žvelgiant, galima pasimokyti iš 90-ujų katalikų studentų mūsų dienų studentijai? Kur mes jus pralenkėme ir kur dar reikėtų pasitempti?

Patys ateitininkai pralenkė intelektualumu, potencialu. Studentai ateitininkai – labai aktyvūs, jie atrodo lyg supermenai, kaip Arvydas Žygas, kurį tada turėjome vieną. Įvyko psichologinis išsilaisvinimas ir intelektualinis augimas. O pasimokyti galėtų besąlygiškos ištikimybės Bažnyčios mokymui ir moralinių nuostatų tvirtumo.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 10-ajame numeryje)

SRTRF logo

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.