Jau kuris laikas gyvename su mintimi, kad savo laisvą laiką, savaitgalius ar savaitės atostogas tenka leisti Lietuvoje ar jos kaimynystėje, atsisakius tolimesnių kelionių. Paskelbus karantiną, turbūt ne vienas, poilsio ieškojęs už savo kambario sienų, pastebėjo, kokie žmonių lankomi tapo mūsų miestų ir miestelių parkai, pažintiniai takai ar netoliese esantys miškai, kaip žmonės pradėjo daugiau laiko leisti gamtoje. Apie šį žmogaus santykį su gamta, galbūt kai kam tik neseniai atrastą, ir kalbamės su Egle ir Daliumi Juočais iš Kauno – tinklaraščio „Visur namai“ įkūrėjais ir puoselėtojais. Puslapyje abu skleidžia žinią, kad gamta gali būti kasdienybės dalimi ir tai remia savo pavyzdžiu – dosniai dalindamiesi kelionių patarimais ir atradimais.

Egle, Daliau, nors jus daugelis žino kaip gamtos mylėtojus ir keliautojus, norisi šiek tiek daugiau apie jus sužinoti – iš kur esate, kuo užsiimate bei kaip susikirto jūsų keliai?

Eglė: Gimiau ir užaugau Kaune, studijų metais iškeliavau į Jungtinę Karalystę studijuoti verslo vadybos bakalaure. Ten praleidusi labai įdomius ketverius metus studijuodama ir dar vienerius – dirbdama, ilgainiui supratau, kad metas sugrįžti ir išmoktas pamokas pritaikyti Lietuvoje. Dabar eina septinti metai vėl gyvenant Kaune ir dirbant verslo srityje.

Dalius: Aš gimiau ir augau Šilutėje, o studijų kelias pakrypo į inžinerijos mokslus Vilniuje. Baigus studijas, po septynerių metų dirbant sostinėje, dėl vieno netikėto sprendimo mano gyvenimas persikėlė į Kauną, o netrukus būtent čia vieną sausio sekmadienį ir susitikome su Egle susipažinti ir kartu išgerti kavos. Nuo tada ir prasidėjo mūsų nuotykiai, kelionės ir ėjimas per gyvenimą kartu.

„Visur namai“ – labai graži ir, sakyčiau, drąsi mintis! Kaip gimė šis projektas ir ką jis jums reiškia?

Eglė: „Visur namai“ projektas mums yra daug kas – tai ir dienoraštis, kuriame galime papasakoti savo kasdienybę ir nuotykius, dalintis savo džiaugsmais ir atradimais su kitais, tai be galo džiuginantis grįžtamasis ryšys iš žmonių, kuriuos galbūt įkvėpėme pirmą kartą pasiryžti eiti į žygį ar nakvoti palapinėje, taip pat tai vieta, kurioje galime būti savimi. Pavadinimas ir idėja gimė iš dalies kartu su mintimi įsigyti autobusiuką, įsirengti jį kaip namus ir su juo išvykti į kelionę po Balkanus – keliaujant tokiu būdu labai lengva pasijusti „visur namuose“, kadangi namai visur keliauja kartu. Tačiau mums namai yra ir vieta, kurioje labiausiai būname savimi, kur galime atsipalaiduoti, pailsėti, kurti, o labiausiai tai atrandame gamtoje – kalnuose, miškuose, pievose ar žygiuose. Tad projektas gimė iš noro įkvėpti kitus dažniau patirti tą namų jausmą, kurį mums patiems suteikia buvimas gamtoje. Socialiniuose tinkluose dalinamės ir savo asmeniškais patyrimais, išgyvenimais, kurie irgi yra neatsiejama bet kokių namų dalis. Per savo išgyvenimus auginame santykį vienas su kitu ir kiekvienas su savimi – betarpiškas savęs priėmimas tokiais, kokie esame, su visais trūkumais, tik dar labiau padeda visur jaustis kaip namuose.

O kaip nutiko, kad gamtą įsileidote į savo gyvenimus?

Dalius: Gal labiau gamta įsileido mus į savo gyvenimą (juokiasi). Išties gamtos įsiliejimas į mano gyvenimą buvo labai natūralus, artimas dar nuo mažens: augant Šilutėje, gamta visad buvo netoliese, o vasaras leisdavau kaime, tad žvejyba, važinėjimas dviračiais ar nuotykių ieškojimas gamtoje man nuolat buvo didelė gyvenimo dalis.

Eglė: Aš gal buvau labiau miesto vaikas, bet vaikystėje netikėtai atsidūriau skautų būrelyje, kur pirmą kartą susipažinau su stovyklavimu gamtoje, o mokykloje vis prisijungdavau prie žygeivių klubo organizuojamų žygių. Nors studijų ir vėlesniais metais gerokai atitrūkau nuo tokio laisvalaikio, sutikus Dalių, jis manyje vėl pažadino giliai tūnojusį džiaugsmą keliauti ir leisti laiką gamtoje. Ilgainiui supratome, jog norime tam skirti vis daugiau ir daugiau laiko. Dabar tai jau tapo įpročiu, mūsų gyvenimo ir atsipalaidavimo dalimi – ilgiau nepabuvę gamtoje jaučiame, jog kažko trūksta ar lyg kažko nepadarėme.

Kadaise metėte darbus, kad galėtumėte pakeliauti po Balkanus, bet dabar vėl gyvenate ir dirbate Lietuvoje. Ar ši sugrįžusi rutina – kitokia?

Eglė: Juokingiausia, jog rutina – beveik tokia pati, nes grįžome į tuos pačius darbus. Tačiau pasikeitė mūsų požiūris tiek į pačią rutiną, tiek į darbus ir jų reikšmę. Ryžomės iškeliauti ilgesniam laikui, nes norėjome pailsėti nuo rutinos, pabėgti ir atitrūkti nuo šiek tiek pabodusių darbų, ieškojome laisvės, norėjome pažinti save gyvenime be jokių įsipareigojimų ar terminų. Bet po keleto mėnesių tokio nerūpestingo gyvenimo supratome, kad ir ta kelionė ilgainiui tampa rutina, o per daug laisvės gali įnešti trūkumo ar tuštumo jausmą. Tad kelionėje išties pasiilgome darbų – jų teikiamo savęs įprasminimo jausmo, džiaugsmo pasiekiant išsikeltus tikslus ar rezultatus, bendradarbiavimo su kolegomis ir įdomumo kurti kartu bei siekti bendro tikslo. Tad į įprastą rutiną grįžome kitokie, su nauju nusiteikimu. Taip pat po kelionės į savo rutiną įtraukėme ir daugiau buvimo gamtoje – stengiamės kasdien išeiti pasivaikščioti į parką šalia namų, o savaitgaliais bent dieną praleisti gamtoje.

Kaip manote, kodėl kai kuriems poilsis gamtoje nėra priimtinas arba lieka tik apmąstymuose? Ar dėl to, kad stinga patogumų, prie kurių esame pripratę, gyvendami mieste – juk čia ir pūslę gali prisitrinti, ir išsipurvinti, sušlapti, ir uodas įkąsti gali? O gal dėl to, kad paprasčiausiai nežinome, nuo ko pradėti?

Dalius: Mums atrodo, kad, kaip ir bet kokiame naujame užsiėmime, labai svarbu tinkamai pasiruošti ir nusiteikti. Daug komforto ir ramybės gamtoje galime gauti iš būtent tai veiklai skirtų daiktų, tokių kaip patogūs neperšlampantys batai, šilta patogi keliavimui skirta apranga, striukė ar kelnės nuo lietaus. Taip pat labai svarbu psichologiškai nusiteikti, o tai dažnai ateina per patirtį – pirmi kartai, kaip ir bet ką pradedant, gali būti nejaukūs ar neįprasti, tačiau ilgainiui tampa vis lengviau atsipalaiduoti, pailsėti. Tada ir uodai nebegąsdina, ir pūslės mažiau pritrina, ir lietus ar šaltis nebebaisus – išmokstame susidraugauti su gamta, jai nesipriešinti. Kiekvienas gali atrasti savo mėgstamiausią būdą būti gamtoje – reikia tik nebijoti bandyti ir ieškoti, kas teikia džiaugsmą.

Kai kurie laiko leidimą gamtoje supranta visai ne taip šiltai kaip jūs ir gamtos nelaiko savo namais – mūsų ežerai paženklinti kompanijų pasibuvimais su kalnais šiukšlių. Kaip manote, kas turi nutikti, kad gamtą laikytume savo namais, kuriuose negaliu sau leisti visko, bet už kurių šilumą ir tvarką aš pats esu atsakingas?

Eglė: Jei mažai laiko leidžiame gamtoje, ten iškeliaujame tik keliskart per metus su draugais išsikepti šašlykų, ji tikrai netaps namais, kuriais norėsis rūpintis. Tik sukūrus ryšį su gamta kaip vieta, kuri yra kiekvieno iš mūsų ir kartu mūsų visų, atsiras vidinis noras ja rūpintis ir ją saugoti. O lengviausiai tai pasiekti auginant tą ryšį nuo mažens. Labai svarbu, kad šeimos su vaikais leistų laiką gamtoje, leistų jiems ją tyrinėti, stebėti, liesti, išsipurvinti. Taip vis daugiau vaikų užaugs turėdami artimą ryšį su gamta ir norą ja rūpintis. Bet, kaip ir siekiant bet kokio pokyčio, svarbiausia pradėti nuo savęs – visada susirinkti šiukšles po savęs, galima surinkti ir pakelti dar ir kitų paliktas besimėtančias šiukšles. Skautai turi gerą taisyklę – visada palik gražiau, nei radai – tai irgi puiki mintis stovyklaujant. Ir nors galbūt nepastebime, mažais žingsneliais mūsų gamta ir miškai išties švarėja, kasmet paliktų šiukšlių pastebime vis mažiau, negu būdavo prieš penkerius ar daugiau metų.

Laiką gamtoje leidžiate dviese – ar jaučiate, kad ten, kur mažiau komforto, keičiasi ir judviejų santykis?

Dalius: Būdami gamtoje esame savimi, ir tai nebūtinai reiškia, jog visada būname džiaugsmingi. Jei esame pavargę, išalkę, ištroškę, jei karšta, šalta ar nepatogu – gamtos sąlygomis tai sunkiau nuslėpti, kas tarpusavio santykiui yra tik didelis pliusas – gerai pažįstame vienas kitą be jokių „kaukių“. Santykiuose tai labai svarbu ir ne tik keliaujant gamtoje, tą parsinešame ir į kasdieninį mūsų santykį namuose – siekiame neslėpti emocijų, atvirai kalbėtis apie tai, kas neramina, ieškoti išeičių kartu. Todėl ypač rekomenduojame keliauti gamtoje visoms poroms, kurios tik pradeda kurti tarpusavio santykį – gamtos sąlygomis daug lengviau pažinti vienas kito charakterį, gerąsias savybes, suprasti, kaip žmogus reaguoja tam tikrose mažiau komfortiškose situacijose. Tai labai padeda atviriau kalbėtis apie gyvenimiškus dalykus.

Šią vasarą atostogaudama gamtoje, toli nuo žmonių, pirmąkart supratau, kad būtent tyla yra esminis reikalavimas mano poilsiui. O kokius jūs matote privalumus, poilsiaujant gamtoje, ką jūs joje atradote, kas jus nustebino?

Eglė: Tyla išties ir mums yra vienas iš pagrindinių poilsio elementų, tiek tyla aplinkoje, ir gal net svarbiau – tyla mintyse. Pastebėjome, jog keliaujant gamtoje daug lengviau pailsėti ir pabėgti nuo nuolatinio vertinimo, kuris dažnai verda galvoje. Dirbant, gyvenant mieste, mes nesąmoningai esame priversti nuolat vertinti: gerai padariau ar blogai pasakiau, geras projektas, blogas rezultatas, geras įvertinimas ar bloga situacija. Nuolat dėliojame viską į geras-blogas stalčiukus. O gamtoje tas vidinis vertintojas tarsi nurimsta, kažkaip nekyla mintis vertinti, kad upės vingis sukasi ne į tą pusę, ar ši pušis užaugo per daug kreiva, galėjo būti tiesesnė, ar samanos ne vietoje auga. Gamtoje daug lengviau priimti viską taip, kaip yra. Būdami joje išmokome neteisti situacijų ar aplinkybių, o daugiau džiaugtis gyvenimu. O tai ir yra didžiausias poilsis!

Ir pabaigai – šiek tiek perlų iš jūsų draugystės su gamta. Koks yra gražiausias Lietuvos kampelis?

Eglė: Kuo daugiau keliaujame po Lietuvą, tuo daugiau atrandame nuostabiai gražių vietų, kurias net sunku palyginti viena su kita. Bet jeigu reikėtų rinktis, tai būtų Dzūkijos nacionalinis parkas ir Dūkštų pažintinis takas.

Du dalykai, kuriuos visad pasiimate su savimi į gamtą?

Dalius: Hamakas ir fotoaparatas.

Trys lankytinos vietos Lietuvos kaimynystėje?

Eglė: Pirmoje vietoje būtų Lenkijoje esantys Tatrai, į kuriuos norėtųsi daug dažniau nukeliauti, nei tam pavyksta rasti laiko. O kiti du – išskirtinio grožio Gaujos nacionalinis parkas Latvijoje bei laukiniai Latvijos paplūdimiai.

Ir keturi patarimai, ką veikti išsiruošus į gamtą dienai ar pusdieniui?

1. Nuspręsti, ar norisi laiką leisti aktyviai, ar ilsėtis pasyviau ir paskui pagal tai sugalvoti, ką gamtoje veikti: ar eiti į žygį, važinėtis dviračiais, bėgioti, ar geriau skaityti knygą hamake.
2. Pasirinkti, kur norisi pabėgti – į laukinę, žmogaus nepaliestą gamtą ar į daugiau sutvarkytus pažintinius takus. Esame turtingi Lietuvoje, nes turime ir daug nepaliestos gamtos, miškų, ir nesuskaičiuojamą kiekį sutvarkytų ir gražiems pasivaikščiojimams pritaikytų pažintinių takų.
3. Pasiimti atsigerti ir užkandžių. Gamtoje daug greičiau išalkstama, o kaip juokauja Dalius – kalorijos, suvalygtos gamtoje, nesiskaičiuoja.
4. Atsipalaiduoti ir mėgautis!

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 9-ajame numeryje)