Gamtosaugos problemų sprendimo keliai ir keleliai

Gamtosauga žada būti vienu svarbiausių XXI amžiaus klausimu, ypač mūsų kraštuose. Problemos sprendimas, kaip ir visų didžiųjų problemų, nėra lengvas. Prie oro, žemės ir vandens taršos, gamtos disbalanso prisideda visi, nesvarbu, kad vienas daugiau, o kitas mažiau, tad ir logiška, jog šių problemų sprendėjai yra kiekvienas iš mūsų, ne kokia siaura žmonių klasė. Dar daugiau: tai iššūkis kelioms kartoms. Juk gamtą, miškus ar žemę ne paveldime iš tėvų, bet pasiskoliname iš savo palikuonių. Ir jeigu kažką neteisingo padarysime dabar, pasekmes pajus būtent vaikai.

Tai suprantant nenuostabu, kad naujausio judėjimo iniciatorė yra 16 metų moksleivė iš Švedijos Greta Thunberg, o ir jos įkvėptų protestų „Fridays for Future“ dalyviai – beveik išimtinai vien jauni veidai. Problema tokia didelė ir svarbi, o protesto būdas toks netikėtas ir formos, ir protestuotojų amžiaus prasme, kad nestebina tai, jog pasaulio dėmesys iškart nukrypo į šią jaunąją maištininkę. Nuo judėjimo pradžios praėjo beveik metai, protestų banga nusirito per daugumą Europos valstybių ir, rodos, nesiruošia nuslūgti. Atsirito ši banga ir iki Lietuvos, tad kaip kurį penktadienį Vilniaus centre galite išvysti neįprastą minią jaunimo su, deja, dažniausiai angliškais, plakatais. 

Verta paminėti, kad ir nemažai moksleivių ateitininkų puikiai žino apie tai, radę progą ir sudalyvauja. Tikrai nestebinantis poelgis: nors gamtosauga ir nėra vienas iš ateitininkų principų, bet puikiai dera su visais iš jų ir su visa ateitininkų ideologija apskritai. Prieš šimtą metų, kuriantis organizacijai, nė Šalkauskis turbūt nenujautė, kokią reikšmę ateityje turės gamtosaugos klausimai (pirmas Lietuvoje gamtos rezervatas Žuvinte įsteigtas tik 1937 metais, pirmasis nacionalinis parkas – 1974 m.), tad ir šaltinių, iš kurių galima būtų pasisemti išminties, nėra. Ateitininkiškos gamtosaugos principų suformulavimas – šiuolaikinės kartos uždavinys. Kol to nėra, natūralu, kad daugiau ar mažiau kopijuojami kiti judėjimai.

Gretos pradėtas judėjimas žinomas ir kitu pavadinimu: „School strike for future“, t. y.  „mokykliniai streikai už ateitį“. Pagal originalią idėją, mokiniai penktadieniais turėtų praleisti pamokas ir eiti į miestų aikštes protestuoti prieš klimato kaitą. Jeigu įvairios dirbančiųjų grupės gali pasiekti savo tikslus rengdamos viešus protestus ir streikus, tai kodėl to paties negali padaryti ir moksleiviai? Dar daugiau: kaip galima ramiai sėdėti klasėse žinant, kad klimato atšilimas vis intensyvėja ir jo sunkiausias pasekmes pajus būtent jie, dabartiniai moksleiviai?

Visada smagu matyti judantį, veikiantį jaunimą. Džiugu, kad su kiekviena karta didėja gamtosauginis sąmoningumas ir jaunimas noriai rūšiuoja, nemėto šiukšlių kur papuola ir domisi globaliomis problemomis. 

Nuotr. Markus Spiske | Unsplash.com

Būdamas moksleiviu gal ir pats į tokį protestą nueičiau, bet viduje kirba abejonė. Ar kartais šis aktyvizmas nenugręžia jaunimo dėmesio nuo svarbiausios priedermės – mokymosi? Viena ar kelios praleistos pamokos rimtai nesutrukdys mokymosi proceso, bet ar taip neskatiname protesto kultūros, užuot stiprinę darbo ir mokslo kultūrą? 

Dėl protestų prasmės ir naudos kyla klausimų, o mokslo, švietimo kelias – užtikrintas. Mano giliu įsitikinimu, problemos, dėl kurių protestuojama, bus tikrai išspręstos, jei jaunoji karta, ir netgi suaugusieji, mokysis tokių dalykų, kaip geografija, biologija, taip pat fizika ir chemija, o ir visų dalykų apskritai. Kiekviena iš aukščiau išvardintų mokslo šakų padeda suprasti atskiras problemos dalis, suvokti tikrąsias grėsmes gamtos ir žmogaus pusiausvyrai, o sujungusios pajėgas kartu siūlo galingus ir teisingus sprendimus.

Nesimokydamas geografijos, nesuprasi, „kuo gyvena“ Žemė, kaip tarpusavyje sąveikauja gyvoji ir negyvoji gamta. Nežinosi, kas tas klimatas, kas tie ledynai, kas ta atmosfera ir kas tie drėgnieji atogrąžų miškai. Nežinosi, kad dabartinė Lietuvos teritorija prieš 17 tūkstančių metų buvo padengta ledyno iki 150 m storio, ir tai ne pirmą (gal ir ne paskutinį) kartą. 

Taip pat nežinosi, jog dar prieš 8 tūkstančius metų, tuo pačiu metu, kai atsirado pirmieji miestai, dabartinė Sacharos teritorija buvo tikrai maloni vieta gyventi: apaugusi vešlia savana, knibždanti gyvūnų, nuo dramblių iki krokodilų, pilna vandeningų ežerų bei upių. Per tą laikotarpį Sacharos gelmėse susikaupusios milžiniškos požeminio vandens atsargos šiuo metu palaiko dykumos oazių gyvybę, o protingai naudojant galėtų būti panaudojamos pagirdyti ir Afrikos žemę, ir žmones. 

Kalbant apie Lietuvos geografijos ypatybes, kiekvienam atsinaujinančių šaltinių energetikos aktyvistui turėtų būti pravartu žinoti, jog tai, kas veikia Danijoje ar toje pačioje Sacharoje, nebūtinai veiks pas mus. Nepaisant dabar dar skaisčiai šviečiančios saulės, meteorologinė statistika tokia, kad 2018 metų sausio 20–31 dienomis Utenoje saulė švietė lygiai 0 valandų. Nereikia nė aiškinti, ką šis faktas pasako apie saulės energetikos galimybes Lietuvoje.

Ne mažiau svarbu mokytis ir biologijos. Nepažindamas gyvosios gamtos, taip ir nesuprasi, kas yra fotosintezė, kvėpavimas, kaip auga ir vystosi augalai, formuojasi naujos rūšys. Nesužinosi, kad Žuvinto ežeras, Lietuvos bioįvairovės pažiba, nyksta dėl to, kad nėra kam jo pakrantėse ganyti karvių. Nesuprasi, kad visų išpeiktas ir iškeiktas CO2 yra augalų maistas, ir kuo jo daugiau, tuo augalams geriau. C3 fotosintezės tipo augalai, kurie sudaro didžiąją dalį žmogaus reikmėms naudojamų augalų (su viena išimtimi – kukurūzais), klesti, kai CO2 koncentracija yra 1 mg/l, t. y. beveik tris kartus didesnė negu šiuo metu! 

Nuotr. Markus Spiske | Unsplash.com

Be žinių, reikalingų suprasti pasaulį ir „diagnozuoti ligą“, biologija ir kiti gamtos mokslai duoda ir priemones, kuriomis galima išspręsti gamtosaugos problemas. Šiuolaikinės molekulinės biotechnologijos žengia sparčiu žingsniu ir kuo toliau, tuo garsiau žada pakeisti senąsias fizikos ir chemijos technologijas naujomis, iš gamtos išmoktomis, technologijomis. Pakeisti paprastą plastiką skaidžiu bioplastiku, pakeisti trąšas azotinių bakterijų kokteiliais, pakeisti benziną biodyzelinu ir netgi bakterijomis generuoti elektrą. Ir tai nereiškia, kad gamtosaugos ir „natūralumo“ dėlei teks senas, užtikrintas medžiagas ir technologijas pakeisti naujomis, netvirtomis ir nepatikimomis, tik kad „ekologiškomis“. Voro šilkas gi penkis kartus stipresnis nei tas pats svoris plieno.

Ko reikia, kad tai tikrai įvyktų? Taip, investicijų, mokslo ir verslo bendradarbiavimo, konkurencingų atlyginimų, palankios aplinkos inovacijoms… Bet visų svarbiausia, kad nepritrūktų kūrybingų ir morališkai tvirtų jaunųjų mokslininkų. Mokslininkai iš niekur neatsiranda, tad visada reikia kreipti didelį dėmesį į švietimą, o ir patiems jauniesiems mokiniams bei mokinėms reikia stengtis susikaupti ir pasiimti viską, ką siūlo, nors ir netobula, Lietuvos švietimo sistema. Jeigu ši sistema penktadieniais siūlo pamokas, o dar netyčia geografijos ar biologijos, tai protinga būtų išnaudoti šią galimybę.

Aišku, gerais norais ir į pragarą kelias grįstas. Daug naujų technologijų inovacijų jau yra sugalvota, daug idėjų jau išbandyta praktiškai, bet visa tai dūla kažkurios įstaigos stalčiuose. Dar daugiau – buvimas mokslininku automatiškai tavęs nepadaro planetos gelbėjimo mesiju. Kai kurie mokslo žmonės labiau domisi karjeros galimybėmis, savo straipsnių cituojamumo indeksu arba, trumpai tariant, savo „moksline produkcija“, o ne globalinių problemų sprendimu. Tad gal kartais ir neprošal tuos mokslininkus bei valdininkus spustelt, kad procesai pajudėtų.

Ir visgi, kaip sakė vienas liūdnai pagarsėjęs veikėjas – mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Geriausias ginklas kovoje už gamtą visada buvo ir bus ne skambus protestas, o aštrus protas.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.