Atrodo, kiek ironiška kalbėti apie skrydžius, kai jų tiek daug buvo atšaukta. Dar labiau keista kalbėti apie Mėnulį, juk jis toks nepasiekiamas, vaizduotėje (tiesą sakant, ne tik vaikų!) atrodantis paslaptingas, traukiantis jį aplankyti. Panašiai kaip Mėnulio siekis vaikams, taip kartais šventumas gali atrodyti nepasiekiamas katalikų tikslas. O jei drįstume kalbėti apie šventumą kaip apie skrydį į Mėnulį? Pabandykime žvelgdami į Joną Paulių II – asmenybę, gimusią prieš 100 metų. Jo amžininkais netapome, bet turime galimybę būti pirmąja post-JPII karta. Juk kaip ir Mėnulis ryškus nakties metu vien dėl to, jog gali atspindėti Saulės šviesą, taip ir šventieji, paliekantys žymę ir atrodantys nepaprasti, tik atspindi juose užslėptą dieviškumą.
Per savo beveik 27 metus trukusį pontifikatą popiežius Jonas Paulius II aplankė 129 pasaulio valstybes, lėktuvu įveikė 1,16 mln. km. Atstumas nuo Žemės iki jos palydovo siekia 384 000 km, vadinasi, popiežiaus kelionių metu įveikti trys atstumai iki Mėnulio. Galime tik įsivaizduoti, kad popiežiui pavyko nuskristi iki Mėnulio, tada grįžti atgal į Žemę ir entuziastingai sušukti: „Keliaukime kartu!“ Tarsi savo gyvenimu jis būtų sakęs: atradau, grožėjausi, patikėjau – dabar sekite tuo keliu, kuriuo pats nuėjau! Tarsi būtų norėjęs parodyti, jog įmanoma pasiekti šventumą kaip Mėnulį, įmanoma savo gyvenimą patikėti ir juo dalintis su Dievu. Kaip kiekvienam skrydžiui reikia pasiruošimo, taip ir širdies siekiui gyventi tikrai. Jonas Paulius II palieka pamokas, kurios grynina, tyrina ir ugdo jauną žmogų.
Gerbk savo tėvą ir motiną
Karolis Vojtyla, vėliau tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi II, buvo trečiasis vaikas Emilijos ir Karolio Vojtylų šeimoje. Jis turėjo 13 metų vyresnį brolį Edmundą, o sesutė Olga mirė vos gimusi, todėl Karolis buvo labai lauktas vaikas. Kaimynė, kuri padėjo prižiūrėti motinai kūdikį, prisimena, jog dažnai kritiškai žvelgdavo į motinos lepinimą, ne kartą sakė, jog vaikas užaugs išpuikęs. Tačiau mamos rankų šilumą jis jautė neilgai, nes jau būdamas devynerių Liolekas, kaip jį švelniai vadino šeimoje, jos neteko. Vyresniam broliui išvykus studijuoti, Karolis liko su tėvu, kuris sūnų auklėjo griežtai, reikliai, tačiau nepaprastai rūpestingai. Jo mokyklos draugai prisimena, kad Karolis daug laiko praleisdavo su tėvu, buvusiu Lenkijos kariuomenės leitenantu, kuris mokė berniuką kalbų, duodavo skaityti ir kartu aptardavo įvairias humanistines, filosofines knygas. Tačiau giliausias dalykas, kurį liudijo tėvas, buvo ypatingas pamaldumas. Užaugęs Karolis dažnai pasakodavo prisiminimus, kaip naktį prabudęs matydavo tėvą besimeldžiantį, suklupusį ant klaupto. Tvirtas ir griežtas tėvas buvo atsidavęs maldai. „Mano namai buvo pirmoji seminarija, kurią išėjau“, – jau vėliau sakys popiežius Jonas Paulius II, prisiminęs tėvo pavyzdį.
2002-aisiais, paskutinės kelionės į Lenkiją metu, paisant popiežiaus prašymo, buvo suplanuotas trumpas sustojimas Krokuvos Rakowicki kapinėse, kuriose palaidoti popiežiaus tėvai. Asmeninis popiežiaus sekretorius kardinolas Stanislaw Dziwisz siūlėsi pats nunešti dar popiežiaus automobilyje uždegtas žvakes ant tėvų kapų, nes dėl ligos Šventasis Tėvas jau negalėjo savarankiškai eiti, sunkiai judėjo. Visgi popiežius užsispyrė išlipti iš automobilio ir pasimelsti lauke. Kardinolas S. Dziwisz tą prisiminimą vadina įspūdinga akimirka, rodančia jautrią pagarbą, dėkingumą.
Širdyse neretai įsigali nejautros režimas, kuris tarsi įšaldo norą parodyti meilę, pagarbą, dėkingumą. Kartais varžomės galvodami, jog tai ne daugiau nei tuščio sentimentalumo išraiška. Šventojo pavyzdys drąsina rodyti meilę, moko nepamiršti ir būti dėkingiems tiems, kurie mums kalbėjo apie Dievą, nebijoti prieš juos tapti mažutėliais, kad ir kiek metų mums bebūtų.
Prieš permąstydamas – persimelsk
Mielaširdingas, komunikabilus, draugiškas, nuoširdus – taip Karolį prisimena gimnazijos laikų klasės draugai. Jie mano, jog tame paprastame vaike buvo dar kažkoks savitumas, neperprantamas išskirtinumas, jų įvardijamas kaip gilus maldingumas. Vaikai neretai sutrikdavo, užtikę Lioleką gulintį kryžiumi parapijos bažnytėlėje, nežinodavo, kas jam nutiko, kodėl jis taip elgiasi.
Kiek daug savęs įveikos ir drąsos reikia mums, maldingumą praradusiems. Ar norėtume, kad kas nors apie mus sakytų – „esi pamaldus“. Turbūt nuoširdžiai galime atsakyti – nelabai. Jau įvardijimas „tikinčiu“ neskamba kaip pagyrimas pasaulio akyse, tad ir ko nors apibūdinimas kaip pamaldaus skamba lyg nesusipratimas post-JPII kartai, nes pamaldžios juk tik davatkos.
Buvęs asmeninis popiežiaus sekretorius prisimena, jog Jonas Paulius II kiekvieną laisvą akimirką išnaudodavo maldai: skrydžio lėktuve metu, kelionėje, tarp susitikimų, dienos darbų. Tai buvo gilaus pamaldumo ir susivienijimo su Kristumi žmogus. Vatikane kartu su popiežiumi dirbę žmonės liudija, kad Jonas Paulius II veikiau ne permąstydavo savo sprendimus, bet juos persimelsdavo. Sunkių pokalbių, probleminių klausimų aptarimų su vyskupais metu, kai nepavykdavo priimti sprendimo, būdavo sakoma: „Gerai, čia ir likime. Pasimeldę grįšime prie šio klausimo.“ Malda – kreipimasis į Dievą – tai čia pat vykstantis pasidalijimas, Dievo įtraukimas į savo reikalus, rūpesčius, gyvenimo mažmožius. Jie gali būti menkaverčiai, kasdieniai, bet Dievas laukia, kol jais pasidalinsime.
Pomėgis – dovana, kurią turi sau padovanoti
Lioleko bendraklasis prisimena jaunuolį kaip smagurį, su kuriuo rengdavo varžytuves dėl greičiau suvalgytų kreminių pyragėlių. Jaunystėje puoselėtų draugysčių nenuslopino niekas – nei atstumai, nei pareigos, nei darbai. Jono Pauliaus II draugai jį prisimena kaip tikrą, atvirą, paprastą ir empatišką bičiulį. Skirti laiko draugams – to moko šis šventasis. Laikas su jais, pomėgiai, patirtys – visa tai nėra praeinantys dalykai, bet puoselėjami daigai. Darbų ir rūpesčių uždangos neturi užgožti bičiulystės, bet – oi vargeli – kaip gera kartais būna už jų pasislėpti!
Žymioji Jono Pauliaus II aistra, be abejo, buvo kalnai. Jis vienas pirmųjų popiežių reguliariai planavusių atostogas, o Castel Gandolfo rezidencija žinoma kaip jo poilsio, atokvėpio vieta. Kai pasaulis giria darbui atsidavusius, nuolat dirbančius ir galvas dėl karjeros pametusius, Jonas Paulius II rodo, jog dvasiai reikia poilsio. Žygiai po kalnus jam buvo širdies gryninimas, poilsis, malda grožintis kūrinija. Keliaudamas po kalnus jis šlovindavo Viešpatį, manė esąs arčiau dieviškumo, pakilęs virš kasdienės buities. Atostogos jam buvo tylos, susikaupimo, ramybės laikas. Jonas Paulius II atkreipia dėmesį į būtinybę atrasti laiką susitelkimui ir ramybei. Tokio laiko ir poilsio paieška nėra gėdinga, smerktina, nes jis skirtas sustiprėjimui. Jonas Paulius II moko gebėti atsitraukti, išeiti iš supančiojimų, nuovargio, širdies įtvirtinimų, poilsio metu grožėtis kūrinija.
Dvasinį grynumą nešantis fizinis darbas
Tik spėjęs baigti pirmą lenkų filologijos kursą Krokuvos universitete, jaunasis Karolis tam, kad nebūtų išvežtas į priverstinio darbo stovyklas nacistinėje Vokietijoje, įsidarbino Solvay cheminėje gamykloje. Sunkus akmenskaldžio darbas buvo ne vien fiziškai varginantis, bet ir pavojingas. Jaunuoliai sprogdindavo uolas, tuomet kalkakmenio luitus turėjo paversti skalda, kuri perdirbta tapdavo sprogstamąja karine medžiaga. Darbas buvo alinantis, trukdavo apie 10 valandų per dieną. Ši patirtis giliai įsirėžė į Jono Pauliaus II supratimą apie darbo svarbą žmogui, pažymėjo fizinio darbo kaip verto pagarbos supratimą. Darbininkų ir darbo klausimams Jonas Paulius II skyrė keletą savo enciklikų, viena jų – Laborem Exercens.
Tuo metu sunkiai fiziškai dirbdamas Karolis buvo pakviestas tapti siuvėjo Jano Tyranowskio mokiniu, kuris tapo pirmuoju būsimojo popiežiaus dvasiniu vadovu. Taip, Karolis turėjo dvasinį vadovą ir jis buvo pasaulietis! J. Tyranowski Karoliui paskolino ne vien vertingų knygų, jis ragino jaunuolį vesti vidinio gyvenimo kursą, kalbėjo apie savidisciplinos ir dvasinio grynumo svarbą. „Iš jo išmokau elementarių darbo su savimi metodų, kurie atėjo anksčiau nei ėmiau studijuoti seminarijoje“, – vėliau prisimins jau popiežiumi tapęs Jonas Paulius II. Ši patirtis liudija pagarbą dirbančiam žmogui, moko, jog sunkus fizinis darbas gali atnešti dvasinį grynumą, o augti galima dirbant bet kokį darbą.
Turėti planą, bet leisti pokyčiui įvykti
Sutvirtinimo metu paaugliui Karoliui buvo leista pasakyti pasitikimo kalbą į Vadovicų parapiją atvykusiam kardinolui Adamui Sapiehai. Kardinolas parapijos klebonui pagyrė išraiška ir charizma išsiskyrusį vaikiną, sakydamas, jog balsas, intonacija, kontaktas su klausytoju, pauzės pojūtis labai tinkamos jo, kaip galbūt būsimo klieriko, savybės. Į šią pastabą parapijos klebonas E. Zacher tik numojo ranka, esą Karolis svajoja tapti aktoriumi.
Su tėvu Karolis niekada nekalbėjo apie kunigystę. Širdyje jis turėjo tvirtą pasiryžimą tapti aktoriumi, kūrė eiles. Karo metais okupuotoje Lenkijoje vaidino pogrindiniame „Rapsodijos“ teatre, kuris tapo pasipriešinimo ir lenkiškos dvasios stiprinimo išraiška. Visgi karo patirtis, susitikimas su Janu Tyranowskiu, Karoliui pavestas gyvojo rožinio grupelės ir 14 jaunuolių dvasinis ugdymas subrandino širdies atsivėrimą pokyčiui ir troškimo – tapti kunigu – atpažinimą.
Jaunasis Karolis dar paauglystėje turėjęs gyvenimo planą – tapti aktoriumi – leido sau jį pakeisti. Jis drąsina nebijoti abejoti ir ieškoti pašaukimo, klausti ir klausytis, likti atviros širdies Dievo valiai atpažinti. Ragina nebijoti, kad susitikimas su kitu žmogumi gali atnešti pokyčių į gyvenimą.
Ateiti pas Mariją, į jos rankas atiduoti savo rūpesčius.
Neatsitiktinis buvo Jono Pauliaus II asmeninio šūkio – Totus Tuus – pasirinkimas. Po mamos mirties jiedu su tėvu vyko į Marijos šventovę Žebžydovo Kalvarijoje. Ten tėtis devynmečiui, rodydamas stebuklais garsėjantį Marijos paveikslą, pasakė: „Nuo šiol, vaike, tu nebesi našlaitis. Štai tavo Motina.“ Kasdienė rožinio malda bei primicijų paveikslėliu pasirinktas Aušros Vartų Mergelės Marijos atvaizdas liudija apie Jono Pauliaus II pamaldumą Marijai. Vos sužinojęs apie kardinolų sprendimą jį išrinkti popiežiumi, kardinolas K. Vojtyla nuskubėjo į Vatikano bazilikos požemiuose esančią Aušros vartų koplyčią prašyti Gailestingumo Motinos užtarimo. Šiame paveiksle be Kūdikio nutapyta Mergelė dailininko vaizduojama Apreiškimo momentu, kai ji susitiko su arkangelu Gabrieliumi ir ištarė savo „Fiat“. Dievo Motinos globos ir vedimo prieš pradedant savąjį pontifikatą prašė Jonas Paulius II ištardamas ir savąjį „Tebūnie“.
Ne tik kalbėti apie idėjas, bet ir jomis gyventi
Popiežius emeritas Benediktas XVI savo laiške, skirtame Šv. Jono Pauliaus II 100-osioms gimimo metinėms, rašė, jog gailestingumas buvo šio popiežiaus pontifikato centras. Dar būdamas Krokuvos vyskupu, Vatikanui draudžiant Dievo Gailestingumo pamaldumą, Karolis Vojtyla atnaujino ses. Faustinos dienoraščio vertimą, inicijavo jos beatifikacijos proceso pradžią arkivyskupijoje, tapęs popiežiumi 2000 m. paskelbė ją šventąja, įvedė Dievo Gailestingumo sekmadienio šventę. Benediktas XVI laiške prisiminė, jog būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu net du kartus davė neigiamą atsakymą popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyvai įvesti Gailestingumo sekmadienio minėjimą. Galima tik įsivaizduoti, kiek nuolankumo reikėjo Šventajam Tėvui tam, kad ir trečią kartą paprašytų kongregacijos apsvarstyti tokios šventės įvedimą. Šventės, kuri pirmą kartą buvo švenčiama Vilniuje 1935 m. Dievo Gailestingumo paveikslą viešai pakabinus Aušros vartų koplyčios galerijos lange!
Vadovicų muziejuje, skirtame Jonui Pauliui II, saugomas ginklas, kuriuo 1981 m. gegužės 13-ąją Ali Agdža pasikėsino šaudamas į pontifiką. Net ir pasveikęs bei atsistatęs po pasikėsinimo, Jonas Paulius II buvo kamuojamas svarstymų, kodėl į jį buvo pasikėsinta. Išliko šventojo rašyti, tačiau neišsiųsti juodraščiai su laišku užpuolikui, kuriuose klausiama: „Kodėl norėjai mane nužudyti, juk mes abu tikime Dievą?“ Tik 1983 m. įvyko susitikimas su A. Agdža, kurio metu Jonas Paulius II jam atleido.
Vien lūpomis ištariami žodžiai jau mus formuoja, pozicionuoja tikrovės atžvilgiu, lavina ir turtina, tačiau Jonas Paulius II ragina žengti dar vieną žingsnį, moko leisti žodžiams materializuotis, įsišaknyti tikrovėje, kurioje esame, virsti apčiuopiamais sprendimuose. Liudija, jog neužtenka tik kalbėti apie viltį – būtina ir patiems ją nešti.
Šventasis Jonas Paulius II žavi savo paprastumu ir gelme. Kelionė su juo, žvelgiant į jo gyvenimą, gali reikalauti ne išorinės, o vidinės drąsos, ne išoriško krykštavimo, bet vidinio pasiryžimo, ne garsių plojimų, o vidinės ramybės. Leidžiantis į tokią kelionę lydės viskas – ir nepakartojama skrydžio patirtis, ir nuostabi tikslo pilnatvė.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 1-ajame numeryje)
