Kaip Šv. Jono bendruomenei sekėsi įsikurti Lietuvoje? Pasakoja brolis Reno Marija
Turbūt daugelis galėtų įvardyti kokį nors pažįstamą ar žinomą misionierių, kuris atvyko į Lietuvą iš užsienio su misija skleisti Dievo žodį.
Iš tiesų, Lietuvoje apstu misionieriškų vienuolijų, aplink save telkiančių dideles ir gyvas bendruomenes, daug jaunų žmonių. Misionieriai į Lietuvą plūstelėjo jai paskelbus nepriklausomybę. Tikslas – gaivinti žmonių tikėjimą ir aktyvų Bažnyčios gyvenimą. Kaip jiems tai pavyko, su kokiais iššūkiais susidūrė ir kokius vaisius šios misijos davė Lietuvos žmonėms? Kviečiu susipažinti su vienos misijos istorija – Šv. Jono bendruomene, kuri praėjusiais metais šventė savo kongregacijos 45-metį. Pasakoja šios bendruomenės brolis, tėvas Reno Marija (pranc. Renaud Marie), kuris kartu su kitais broliais joanitais 1993 m. iš Prancūzijos atvyko į Lietuvą, o dabar yra Vilniuje įsikūrusio vienuolyno prioras.
Brolis joanitas Reno Marija (pranc. Renaud Marie) / Rido Damkevičiaus nuotrauka

Pirmiausia, norisi sužinoti, kaip pats tapote Šv. Jono brolių kongregacijos vienuoliu ir kunigu?

Pradėjau galvoti apie pašaukimą į kunigystę, kai man buvo septyneri. Mano tėtis kasdien eidavo į mišias, kartais ir aš su juo nueidavau. Nuo to laiko pradėjau galvoti, kodėl man pačiam netapus kunigu? Kai man buvo aštuoniolika, galiausiai apsisprendžiau, bet dar abejojau, kokią bendruomenę norėčiau pasirinkti, todėl įstojau į Sorbonos universitetą ir studijavau filosofiją. Po trejų metų apsisprendžiau priklausyti Šv. Jono bendruomenei, nes jos charizma atitiko mano troškimus.

O kokia yra Šv. Jono kongregacijos charizma? Kas būdinga joanitams?

Visų pirma, ši bendruomenė – dar jauna, įsikūrė tik 1975-siais. Bendruomenės šaltinis – Jėzaus mylimiausias mokinys apaštalas Šv. Jonas. Jo evangelija, jo dvasingumas mus įkvepia. Joanitų charizmą sudaro keturi principai: kontempliatyvi malda, broliškas gyvenimas, studijos (Dievo tiesos apie žmogų pažinimas) ir apaštalavimas. Vadovaudamiesi šiais principais mes bandome sekti Kristų taip, kaip paskui jį sekė jo mokinys Jonas iki pat Kryžiaus, kai Kristus pavedė Jono globon savo motiną. Pavyzdžiui, kaip Jonas per paskutinę vakarienę buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės, taip ir mes norime prie Jėzaus prisiglausti būdami maldoje.

Švento Jono broliai Vilniuje / Rido Damkevičiaus nuotrauka

Lietuvoje joanitai įsikūrė 1993 m. Kaip ir su kokia misija atvykote?

Mes į Lietuvą atvykome arkivyskupo metropolito A. J. Bačkio kvietimu, kad padėtume seminaristų formacijoje, būdami teologijos, filosofijos dėstytojai ir dvasios tėvai naujoje Vilniaus kunigų seminarijoje, ir kad klierikai matytų vienuolinio gyvenimo pavyzdį. Taip pat turėjome perteikti Vatikano II susirinkimo dvasingumą ir seminaristus mokyti pagal šio susirinkimo kryptį. Tai buvo pagrindinė mūsų misija. Taip pat arkivyskupas norėjo, kad mes tarnautume jaunimo ir šeimų sielovadai.

Kokie įspūdžiai iš tarnystės seminarijoje?

Pradžia buvo nelengva, nes nemokėjome kalbos, o ir ne visi klierikai mokėjo anglų kalbą. Taip pat, kadangi buvome svetimšaliai, mums trūko bendro supratimo apie lietuvių kultūrą, papročius. Bet su kai kuriais studentais pavyko sukurti stiprų ryšį, gerai sutarėme, jiems patiko mūsų dėstymas, bendravimas, dvasingumas.

Švento Jono broliai Vilniuje / Rido Damkevičiaus nuotrauka

Jūs buvote vienas iš tų brolių, kurie atsikėlė į Lietuvą pirmieji. Papasakokite, koks buvo pirmas įspūdis atvykus ir kaip paskui sekėsi įsitvirtinti Lietuvoje?

Atvykus į Lietuvą, pajautėme tam tikrą žmonių liūdesį ir uždarumą. Man atrodo, kad tai sovietmečio pasekmė. Dauguma tada patyrė daug kančios, sunkumų. Pradžioje buvo sunku tiesiog pasikalbėti su žmonėmis – jie nebuvo pripratę bendrauti su užsieniečiais, buvome kaip atvykėliai iš Marso.

Greitai aplink mus susibūrė tam tikra bendruomenė, buvo daug jaunų žmonių, su kuriais susibičiuliavome. Taip pat pastebėjome, kad lietuvių pamaldumas, palyginus su Prancūzija, labai stiprus. Žmonės dalyvaudavo mišiose labai susikaupę, tyloje, per koncekraciją visi atsiklaupdavo, būdavo pamaldūs ne tik per mišias: galėdavo išbūti ilgai maldoje prieš Švenčiausiąjį sakramentą, dažnai eidavo išpažinties. Taip pat įspūdį darė didžiulis dvasingumo troškimas: daugybė žmonių ateidavo klausyti mūsų skaitomų paskaitų apie maldą, Dievo žodį, gailestingumą, net į kasetes įsirašydavo. Sovietmečiu nebuvo įmanoma laisvai klausyti tokių mokymų, paskaitų apie tikėjimą, turbūt su nepriklausomybe prasidėjo dvasinis pavasaris. Tai buvo labai gražu. Dėl tokių dalykų Lietuva mane ir mus visus labai paveikė, ir mūsų meilė Lietuvai ėmė augti. Aš pats esu labai privilegijuotas, nes prezidentas Valdas Adamkus išimtine tvarka man suteikė Lietuvos pilietybę. Ir nors esu vienintelis brolis iš dabar Lietuvoje gyvenančių joanitų, kuris čia gyvena nuo pat įsikūrimo, bet kitų brolių, su kuriais tada atvykau į Lietuvą, meilė šiai šaliai vis dar labai stipri. Pavyzdžiui, vienas brolis amerikietis dabar gyvena JAV, bet prenumeruoja Magnificat maldynėlį ir kiekvienos dienos skaitinius perskaito lietuviškai. Greičiausiai jis niekada daugiau negrįš į Lietuvą, bet jo meilė šiai šaliai išliks visada.

O kaip jums pavyko suburti bendruomenę aplink save? Jaunimą, šeimas.

Prieš mums įsikuriant Lietuvoje, keli broliai nuo 1989-ųjų kasmet trumpam aplankydavo Lietuvą. Todėl, kai atvykome 1993-aisiais, jau turėjome šiek tiek pažinčių, ypatingai su jaunimu.

Pirmus metus, kai dar nebuvome gavę vienuolyno patalpų, gyvenome mažame bute už Petro Povilo bažnyčios ir neturėjome net tikros koplyčios. Pas mus apsilankydavo labai daug žmonių. Pavyzdžiui, kasdien septintą ryto savo bute aukodavome mišias, į kurias susirinkdavo labai daug studentų, net koridoriuje stovėdavo, o po mišių visi vykdavo į universitetus. Taip pat organizuodavome rekolekcijas, seminarus, stovyklas šeimoms. Kai arkivyskupas pastatė naują seminariją, atsilaisvino trinitorių vienuolynas Antakalnio gatvėje, ir po kelių metų mes persikėlėme ten, kur gyvename dabar. Gavus tokias dideles vienuolyno patalpas ir bažnyčią, mūsų veikla dar labiau išsiplėtė, daug daugiau veiklų galėjome įgyvendinti, tai mums buvo labai svarbu.

Iš jūsų pasakojimo galima suprasti, kad susidūrėte su nemažai iššūkių. Kokių dar sudėtingų akimirkų, etapų prisimenate?

Vienas iš iššūkių buvo susipažinti su vietine kultūra. Pavyzdžiui, aš nežinojau, kad negalima su žmogumi sveikintis per slenkstį. Vos tik pasisveikindavau, žmonės atšokdavo, atsitraukdavo. Iš pradžių nesupratau, ką padariau ne taip (juokiasi). Kitas iššūkis buvo organizuojant stovyklas. Jų metu dalyviams kartais reikėdavo pasidalinti grupelėse savo mintimis kokia nors tema, bet iš pradžių ši užduotis nepavykdavo – žmonės vieni su kitais nekalbėdavo, nesidalindavo, jie tylėjo, atrodo, nepasitikėjo vieni kitais. Todėl buvo didelė pergalė, kai po kurio laiko žmonės išdrįso atsiverti ir kalbėti apie save ir savo patirtį.

Bet užtat labai įspūdinga žmonių kantrybė. Vienus metus vykome su jaunimo grupe į pasaulio jaunimo dienas Prancūzijoje. Aš organizavau kelionę. Vykome dviem autobusais ir bevažiuojant abu sugedo: vienas Lenkijoje, kitas Vokietijoje. Turėjome miegoti gamtoje ir laukti kitos dienos, kol atvyks kiti autobusai iš Lietuvos. Tada aš labai išsigandau, juk buvau už visus atsakingas. Galvojau, kad kils maištas, kad visi bus pasipiktinę manimi, kelionės organizavimu. Bet nieko panašaus – merginos nuėjo skinti gėlių, vaikinai išsitraukė gitaras ir pradėjo dainuoti. Man padarė didelį įspūdį tokia jų reakcija – matyt, buvo baisesnių dalykų patyrę, jie mokėjo pakentėti.

Taip pat pamenu, kai rūpinomės vaikais, kurie būdavo gatvėse ir dieną, ir naktį. Norėjome jiems padėti grįžti prie sveiko gyvenimo. Tai buvo didžiulis iššūkis, nes nebuvo lengva su jais susibendrauti, bet ir didžiulis nuotykis: naktį bendraudavome su gatvės vaikais stoties rajone, o dieną – dėstydavome filosofiją seminaristams. Tie vaikai dabar jau yra užaugę ir, nors negalėjome padėti visiems, dalis iš jų, nepaisant vaikystėje patirtų žaizdų, dabar turi gražų gyvenimą. Su jais iki šiol esame labai artimi, mus sieja gilus ryšys, esame kaip šeima – du iš jų yra mano krikšto sūnūs.

Švento Jono broliai Vilniuje / Rido Damkevičiaus nuotrauka

Tęsiant jūsų mintis ir žvelgiant dar plačiau, kokių vaisių davė jūsų misija per visus šiuos metus?

Man atrodo, kad mes padėjome nemažai šeimų. Mūsų dėka šeimos rado palaikymą auginant vaikus, supažindinant juos su tikėjimu, Bažnyčia, Dievo gailestingumu. Dalis tų vaikų iki dabar yra prisirišę prie vienuolyno – juk jie su mumis užaugo, kartu žaidėme futbolą, parodėme, kad nereikia bijoti kunigų (juokiasi). Taip pat žmonėms padėjome ir suteikdami teologijos, filosofijos, Dievo žodžio skaitymo formaciją, kad jie tikėjimo kelyje galėtų būti savarankiški, kad jų protai būtų išlavinti. Neužtenka to, kad tikėjimas paliečia mūsų širdį, turime ir mokėti, kaip tikėti. Juk ir Biblijoje rašoma apie tai, kiek daug laiko Jėzus praleido mokydamas žmones, aiškindamas Dievo Žodį. Galiausiai padėjome daugeliui žmonių suprasti, atrasti, kad ne vien kunigai, vienuoliai ir vienuolės yra misionieriai, bet ir kiekvienas pakrikštytas.

Man labai gražu matyti, kiek daug pasauliečių dabar tarnauja Bažnyčioje: veda Alfa, Beta kursus, padeda pasiruošti sakramentams. To, ką duoda pasauliečiai, mes, kunigai ir vienuoliai, duoti negalime. Pavyzdžiui, sužadėtiniams ruošiantis Santuokos sakramentui, yra labai svarbu išgirsti ne tik kunigų mokymą apie Santuokos sakramentą, bet ir patyrusių sutuoktinių liudijimus apie gyvenimą Santuokoje. Kai atvykau į Lietuvą, nebuvo tokios tarnystės praktikos Bažnyčioje, buvo mažai veiklių ir atsakingų katalikų, o dabar situacija visiškai pasikeitė, ir manau, kad tai yra vienas didžiausių mūsų misijos vaisių.

Ko toliau norisi linkėti Lietuvos žmonėms?

Kad Lietuva, nepaisant sunkumų, išbandymų ir baimių, galėtų gyvuoti, pirmiausia, yra būtina kurti asmeninį, gyvą santykį su Dievu. Jėzus, apsireiškęs sesei Faustinai, išmokė ją kartoti žodžius: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Linkiu dažniau prisiminti šiuos žodžius.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 2-ajame numeryje)

SRTRF logo

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.