Naujaisiais metais skambina varpai. Jie skambina tau kaip iš Hemingvėjaus knygos. Skambina kiekvienam iš mūsų – į mūsų duris, į širdis. Gražūs skaičiai neša nelaimes, sako prietarai, neva todėl du tūkstantaisiais metais buvo laukiama pasaulio pabaigos užsidarius bunkeriuose, o du tūkstančiai dvidešimtieji atnešė pandemiją.
„Sudrebinimai pasauliui siunčiami ne veltui“
Dievas žiūri į mūsų keistus prietarus ir juokiasi: „Visai ne skaičiuose esmė, tik žaidžiama skaičiais, man nesvarbu, ar dvidešimt, ar trylika, ar keturiasdešimt septyni, aš kada noriu imu ir ką nors įgyvendinu.“ Bet tai padaroma ne todėl, kad nesidžiaugtume gražiais skaičiais. Siunčia Dievas sudrebinimus pasauliui, kad mes šiek tiek „nusileistume ant žemės“ nemanydami, kad viską nugalėsime vien tik skaičiuodami, investuodami ar darydami visokeriopą, dabar taip pasaulio aukštinamą, pažangą. Yra dalykų visai ne mūsų jėgoms. Bet tai netrukdo mums siekti ir tobulėti. Atvirkščiai, paskatina įvertinti jau turimus dalykus, atsirinkti, kas svarbiausia, ir nepabijoti atsimerkti, šitaip žvelgiant į savo gyvenimą ne pro rožinius akinius ar objektyvą, o priimant Dievo siunčiamus išbandymus.
„Gražu, bet tikrai kartais vieniša“
Pasaulis rašo ne tik prakeikimus dvidešimtiesiems. Vis dažniau matau odžių, aukštinančių neramų gyvenimą pavertusį ramesniu: atradau gamtą, atradau knygas, skyriau laiko šeimai. O kiek filmų peržiūrėjau! Mano gimtosios šalies raudoni dangūs ir miškai man tapo gražiausiais impresionistiniais paveikslais, pradėjau sportuoti, atsigręžiau į save ir tuos, kurie arčiausiai. Gražu. Bet skaitydama tas odes negaliu paneigti vieno fakto – man tikrai kartais vieniša. Gerklę smaugia PASIILGAU. Pasiilgau tikro, gyvo mokslo, draugų ir vakarėlių, koncertų, operų ir kelionių, kurios neštų toliau nei dešimt kilometrų mišku šalia manosios gyvenvietės. Dabar tai mintyse ir svajonėse. Einant tais miškais vaizduotė kuria ateities planus ir žmogus maitiniesi jais, kaip kadaise mūsų tremtiniai seneliai tuščiais pilvais maitinosi tėvynės ilgesiu. Visad atsigręžiame į praeitį, kuri mums skelbia: „Pažiūrėk, gyveni čia sau sotus, kada nori tik skambteli draugui paplepėti, žiūri visokius filmus, o besimokant užtenka atsidaryti Macbook’o ekraną. Žmonės pasaulinius karus išgyveno, o tu namuose negali pasėdėti?“
„Apie kiekvieną laiką reikia spręsti pagal jo taisykles“
Irena Veisaitė, kuriai atminti pastaruoju metu buvo dalijamasi jos tekstais ir pokalbiais, viename iš jų yra pasakiusi: „Apie kiekvieną laiką reikia spręsti pagal jo taisykles.“ Buvo pasauly tokių žiaurumų ir sunkių laikų, kad aš net sapne nenorėčiau patirti. Todėl kasdien dėkoju Dievui, kad man leido gyventi patogų, saugų gyvenimą ir kad dar nesudrebino nei bombos prieš langus, nei tremtys, nei negyvi nuogi brolių kūnai miesto aikštėse. Ir dar dėkoju, kad galiu šitai žinoti, nes jei žinočiau tik kad didžiausias vargas gyvenime yra egzaminus laikyti ar išgirsti „ne“ iš pirmos meilės lūpų, tai turbūt išsikasčiau duobę nagais ir pilčiau žemę ant savęs, nes širdį skauda labiau nei lūžusią koją.
„Gyvenimo vyksmui reikia ir veiksmo“
Aš noriu pabrėžti, jog kiekvieno mūsų istorija ir išgyvenimai yra labai svarbūs – ir maži pakilimai, ir pergalės, ir nukritimai. Gal jie nėra nacionalinio ar pasaulinio masto, bet ne mažiau paliečia, nes asmeniški dalykai yra patys jautriausi. Savomis rankomis nutapytas paveikslas gal ir nebus Van Gogh‘o lygio, lygiai taip pat kaip ir sukurtas eilėraštis nepasieks Rilkės minčių aukštumų. Bet jei prieš kiekvieną savomis rankomis nuveiktą darbą bandytume dėti jį ant svarstyklių prie pasaulio genijų ir tikėtis pusiausvyros, tai nei Naujalis, nei Gruodis nebūtų kompozitoriais tapę, tikėdamiesi Mocartą aplenkti. Aš suprantu, vertinu tai, kas vyksta pasaulio kontekste, bet tai negali paliesti mano emocijų taip, kaip paliečia mane asmeninio gyvenimo įvykiai. Jie sužadina mano emocijas, sužadina tikrą jausmą, jie tampa gyva mano gyvenimo dalimi. Kasdieniai pokalbiai, šurmulys gatvėse, auditorijos, pilnos studentų, nepažintų miestų atradimas, susipažinimai, nauja gyvybė šeimoje – visi šie įvykiai, patirti savu kūnu ir siela, stato ir gyvenimą, ir žmogų kaip asmenybę. Jokiu būdu nenuvertinu nei knygų svarbos, nei filmų įtakos mums, nei visų švietimo, gerų įpročių ir mokymosi pliusų, bet mes šitaip kraunamės mintis, formuojame požiūrį į pasaulį, lyg besiruošdami išeiti į lauką velkamės paltą, bet tai dar nėra pats išėjimas. Išeiti į lauką – tai akis į akį susidurti su draugyste, nepritarimu, su kelio vingiais pašaukime. Tai išeiti į tikrą pasaulį, o ne tik į tą, įsivaizduojamą mūsų mintyse, užaugintą perskaitytų puslapių ar pamokymų. O dabar, kai užsidaręs žmogus gali gyvenimo įvykiais pasigirti tik suskaičiavęs knygas, kurias perskaitė, ar filmus, kuriuos peržiūrėjo, atleiskit, nežinau, ar man būtų labai įdomu skaityti štai tokią kažkieno biografiją. Gyvenimo vyksmui reikia ir veiksmo.
„Ne stoikai“
Labai norėčiau būti stoikas, sugebantis atsiriboti nuo pasaulio malonumų ir aistrų, nuo pagundų, emocijų ir visur siekti gėrio ir žinių, bet aš taip nemoku. Galiu tik bandyti į tai lygiuotis, tuo naudotis kaip atrama ir galbūt kada nors, prisiragavusi gyvenimo patirties, galėsiu imti ir kalnus versti savo vidiniu tvirtumu. Bet dabar šios pandemijos akivaizdoje, gyvenimo kryžkelėse, jaunystės ieškojimuose aš pripažįstu, kad ne viskas yra man visur prieinama, pakeliama ir suprantama. Neveju į šalį pozityvumo ir gyvenimo džiaugsmo bei tokio naivaus tikėjimo pasaulio grožiu – tikrai ne, nes dar raukšlių neišvagotas veidas, dar nesudaužyta širdis, daug dovanotos meilės aplink. Aš tokią gyvenimo poeziją tik giliai į širdį deduosi, nes mums reikia kartais kažko ir saldaus, ir romantiško. Mums reikia ir padrybsoti lovoj, ir eiti mokytis ar dirbti ar pasportuoti, pagaliau, juk visi esame žmonės, nesvarbu, ar Šimonytė tu, ar Grybauskaitė (jos irgi savo darželius turi, kur pelargonijas augina).
„Ir tik dvasia, jei padvelkia į molį, gali paversti jį žmogumi“
Rašau dabar savo biografinę knygą, ir tie puslapiai gal šiek tiek ir nuobodoki, bet net ir tokių eilučių reikia, kad paskui sužadinti jie pakiltų į aukštumas. Sakau sau ir tiems, kas skaitys, kad tavo biografija dabar pildosi – pamatysi, ką gali pasakyti pasauliui net ilgai tylėdamas ir tik imdamas ir į save dėdamas. Šitaip po truputį lipdai save, o kad molis įgautų formą, turi jį pirmiausia iškasti, tada plauti, tik tada lipdyti. Galiausiai išdegti, vėliau glazūruoti. Čia man į pagalbą ateina mano mylimasis alter ego – nežinau kaip, bet rašytojai kartais sugeba kalbėti būtent tau. Egziuperi savo knygose kalba man, lyg aš taip kada nors kalbėčiau, bet, tikiu, ir tau: „Ir tik dvasia, jei padvelkia į molį, gali paversti jį žmogumi.“ Myliu knygas ir galiu rašyti odes gamtai, galiu juoktis iš prietarų, galiu ramiai gyventi kambarėly ir nubėgti dviženklį skaičių kilometrų. Mano maži pasiekimai man duoda labai daug. Tik žinau, skambinant varpams, mane žmogumi padaro ne tik mano pasiekimai ir pergalės. Ta dvasia yra ir tai, kad susidūriau su pandemija ir būna kartais visai sunku ir vieniša, kad jaunystės kryžkelės ir nelaimingos meilės istorijos kartais spaudžia širdį it akmuo. Bet šitai, žmogau, yra toji dvasia, esanti tavyje.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 1-ajame numeryje)
