Kiekvienam žmogui Dievas paruošia asmenišką kelią į šventumą
Išgirdęs Jėzaus kvietimą sekti paskui Jį, panevėžietis ateitininkas Mangirdas Demenkovas ilgai nesvarstydamas, iškart po mokyklos baigimo, nusprendė stoti į Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos seminariją Italijoje. Paskutinėmis buvimo Lietuvoje dienomis Mangirdas sutiko pasidalinti mintimis apie savo pašaukimo atpažinimą ir apie tai, kokių kunigų šiandien reikia. 
Mangirdai, netrukus išvyksi studijuoti į Italiją. Ar seniai apsisprendei eiti kunigystės keliu? Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Apsisprendžiau prieš gerus metus. Kaip ir visiems, tokį sprendimą lėmė pašaukimas, noras sekti ir visą gyvenimą paaukoti Kristui.

Mes dažnai ištariame – pašaukimas, bet kaip Tu jį paaiškintum tiems, kurie nėra iš krikščioniškos aplinkos ir jų leksikoje tokio žodžio nėra?

Pašaukimas – tai kiekvienam iš mūsų Dievo paruoštas asmeniškas kelias į šventumą, dangų.

Ar galėtum įvardinti kelis žmones, per kuriuos išgirdai Jėzaus kvietimą sekti paskui Jį? O gal tai buvo ne žmonės, bet įvykiai, nutikimai?

Nežinau, ar tai buvo žmonės, ar įvykis… 2020 metų rugpjūtį jaunimo grupėje išėjau į piligriminį žygį. Susipažinome su vaikinu iš Panevėžio, svarstančiu stoti į vienuolyną, ir mes jam sakėme: „Stok, jei Dievas šaukia, reik klausyti.“ Grįžęs iš žygio susimąsčiau: gal mano pašaukimas yra būti kunigu? Bėgant laikui apsipratau su šia mintim. Tam labai padėjo kasdieninės mišios, kunigų padrąsinimai ir mažoji kunigų seminarija. Joje praleidau nuostabius metus ugdydamas savo pašaukimą aplinkoje, kurioje buvo ne tik linksma ir gera, bet kuri man padėjo ruoštis seminarijai. Ir, žinoma, Dievo vedimas. Supratau, kad čia tikrai tas kelias, kuriuo aš noriu eiti.

Mangirdas Demenkovas // Rimvydo Ančerevičiaus nuotrauka
Šiemet baigei mokyklą ir iškart nusprendei stoti į seminariją. Ar prieš priimdamas tokį sprendimą nesvarstei dar įsitikinti jo tikrumu: pastudijuoti universitete, pakeliauti po pasaulį, pasavanoriauti ar kariuomenėje atitarnauti?

Minčių stoti į universitetą ar pakeliauti po pasaulį tikrai neturėjau, man tai atrodo labai prasta idėja. Kam užsiimti pašaline veikla, kai žinai, ką nori veikti gyvenime? Jei žmogus nori būti daktaru, jam juk nesakom: „Gal pakeliauk po pasaulį ar kažką pastudijuok, tada tikrai žinosi, kad nori būti mediku.“

Kodėl pasirinkai būtent šios kongregacijos seminariją, o ne labiau įprastą diecezinę? Kuo Tavo pasirinktoji skiriasi nuo Lietuvoje veikiančių Kauno ar Vilniaus seminarijų?

Jaučiu norą būti ne tik kunigu, bet ir vienuoliu. Lankydamasis Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos seminarijoje mačiau, kaip ten gyvenama. Seminaristai keliasi 5.30 val., kasdien dalyvauja mišiose, meldžiasi rožinį, valandą adoruoja Švenčiausiąjį Sakramentą. Eilinėmis dienomis labai daug dėmesio sutelkia pagrindiniams mokslams, šeštadieniais tvarkosi po namus, o sekmadienį skiria Dievui: šventinės mišios, pietūs, poilsis, knygos skaitymas ar bendravimas su šeima. Ir tai tik dalis to, ką jie veikia. Dažnai užsiima su vaikais, turi savo jaunimo grupę, vykdo susitikimus su trečiu ordinu, organizuoja šeimų atostogas. Neįmanoma nupasakoti visų veiklų, reikia atvykti čia ir patiems pamatyti, kaip gyvena ši nuostabi religinė šeima. Dalykas, kuris mane patraukė būtent į šią kongregaciją, – kaip kunigai švenčia mišias. Matant, su kokia meile ir užsidegimu jie viską daro dėl Dievo, net nekyla klausimo, kodėl pasirinkau būtent šią kongregaciją.

O Tau labiau norisi būti kunigu ar vienuoliu? Jei tai nebūtų du viename, kurį kelią rinktumeisi?

Niekad nesusimasčiau, man abu šie keliai atrodo kaip vienas. Tačiau jei tektų rinktis, rinkčiausi kunigo kelią. Jis man arčiau širdies, vien galimybė aukoti mišias yra nuostabi dovana.

Įsikūnijusio Žodžio kongregaciją (Instituto del Verbo Encarnado – IVE) Lietuvoje labiausiai žino panevėžiečiai, nes netoli Panevėžio, Pumpėnuose, įsikūręs vienuolynas su visur spėjančiu broliu Domingo Avellaneda-Cabanillas. Čia vyksta jaunimo dienos, stovyklos, ir į kasdienes mišias susirenka daugiau jaunimo nei kitose miestelio bažnyčiose. Koks šios kongregacijos išskirtinumas, kur ji įsikūrusi, kokiose pasaulio vietose dar veikia?

Pagrindinis išskirtinumas man toks, kad ji yra misionieriška, ir misionieriai siunčiami ten, kur niekas kitas nenori vykti, ir ten, kur labiausiai reikia vykti. Juk kas veržtųsi vykti į misiją Tanzanijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Sirijoje, Irake, Kinijoje ar dar kitur… Manau, tikrai ne daug kas norėtų būti misionieriais ten, kur tave gali persekioti, kur bus tikrai sunku ir nepatogu būti misionierium, bet IVE misionieriai darbuojasi nieko nepaisydami. Iš viso IVE kongregacijos narių galima rasti 45 valstybėse, jose veikia 167 bendruomenės, taip pat yra 7 formacijos namai.

Mangirdas Demenkovas // Rimvydo Ančerevičiaus nuotrauka
Sugrįžkime prie kunigystės. Net sunku įsivaizduoti, kad atgavus Lietuvos nepriklausomybę Kauno kunigų seminarijoje mokėsi net du šimtai seminaristų! Dabar, nors seminarijų pagausėjo, bet besimokančių būsimųjų kunigų skaičius sumažėjo kelis kartus. Kaip manai, ar jaunuoliai neišgirsta Dievo kvietimo, ar jo tiesiog nepriima, neatsiliepia? Gal reikalingas ir tam tikras pasirengimas, nusiteikimas, kad galėtum išgirsti ir atsiliepti?

Vis mažiau jaunų žmonių nori pažinti Dievą ir tikrąjį tikėjimą, o kartais ir tie, kurie yra praktikuojantys katalikai ir turi pašaukimą, tiesiog bijo, jiems pritrūksta drąsos palikti savo patogumus, atsisakyti kažko, kas jiems atrodo svarbu, ir stoti į seminariją. Tačiau jei bent vienas jaunuolis, svarstantis pasirinkti pašvęstąjį gyvenimą, perskaitys šį straipsnį, noriu jam palinkėti drąsos, nebijoti palikti viską dėl Jėzaus: juk tai darom ne dėl savęs, o dėl Kristaus, o jei darom gera dėl Jo, tai Jis mums tikrai padės.

Užsiminei, kad jaunuoliai baiminasi atsisakyti patogumų ir pasirinkti kunigystę. O kai kam atrodo, jog kunigo kelias lengvesnis, patogesnis nei šeimos tėvo. Turbūt ir pats galvojai, ko turėsi atsisakyti? Kokios mintys lankė apsisprendimo laikotarpiu?

Neegzistuoja joks gyvenimo kelias be kryžiaus, kaip sako Tomas Kempietis, knygos „Kristaus sekimas“ autorius: „Kad ir kur beeisi, rasi kryžių.“ Manantys, esą kunigystės kelias yra lengvesnis, galvoja labai žemiškai ir tik materialiai. Būnant šeimos tėvu, kryžių bus ir ten. Atsisakymai atrodo tiesiog minimalūs, kai supranti, kiek Kristus padarė dėl mūsų. Taip, žinojau, kad reiks palikti gimtąją šalį, draugus, ilgai nematysiu giminių, patirsiu sunkumų mokydamasis kitos kalbos, turėsiu duoti vienuoliškus skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus, bet viso to per daug nesureikšminau, nes tik per kryžių pasieksim dangaus karalystę.

Kaip Tau atrodo, kokių kunigų šiandien reikia Lietuvai ir Bažnyčiai? Ar pakanka tik sėdėti zakristijoje laukiant, kol kas atneš kūdikį pakrikštyti arba prašys artimąjį palaidoti, ar reikia ir patiems veikti?

Mums reikia kunigų, kurie stotųsi ir eitų veikti! Juk tik taip pakviesim žmones į bažnyčią, tik taip padėsim jiems gilinti savo tikėjimą, nors reikia nepamiršti ir tokių svarbių pareigų, kaip vaiką pakrikštyti ar mirusįjį palaidoti.

O ką konkrečiai veikti?

Lankyti šeimas, organizuoti renginius jaunimui, piligrimines keliones, bet svarbiausia – kunigas privalo gerai švęsti mišias.

Mangirdas Demenkovas // Rimvydo Ančerevičiaus nuotrauka
Kaip pasielgti, jei žmogus iš prigimties nėra veiklus ar bendraujantis, bet jaučia pašaukimą būti kunigu?

Stoti į seminariją. Ką daugiau žmogus su pašaukimu turėtų daryti? Nesvarbu, koks esi – ar bendraujantis, ar ne. Jei turi pašaukimą, vadinasi, Dievas žino, kad tau šis kelias geriausias.

Moksleiviai skundžiasi, kad gimnazijose krūvis didelis, nelieka laiko kitiems užsiėmimams. O Tavo karta išskirtinė dar ir tuo, kad pastaruosius metus mokydamiesi nuotoliniu būdu patys turėdavote susiplanuoti laiką ir mokslams, ir sportui, ir poilsiui. Kaip Tau pavyko viską suderinti? Ar dienotvarkėje likdavo vietos dvasiniam tobulėjimui, maldai? Gal ko teko atsisakyti ir kitaip susidėlioti prioritetus?

Kai nori, viską spėji. Šitie žodžiai labai paprasti, bet puikiai tinka: jei žmogus tikrai kažko nori, dėliojasi viską taip, kad suderintų ir tai, kas būtina, ir tai, ko pats nori. Per karantiną mišias dažnai pasirinkdavau ryte, kad vakare galėčiau pasportuoti arba praleisti vakarą su draugais ar šeima. Veiklas susiskirstydavau taip, kad galėčiau ir tobulėti, ir smagiai atsikvėpti.

Vyresnėse klasėse gimnazistai renkasi mokymosi dalykus – vieni labiau humanitarinius, kiti gamtos mokslų ar tiksliuosius. Koks pasirengimas reikalingas norint stoti į kunigų seminariją?

Nėra specifinės mokslų šakos, skirtos ypatingam pasiruošimui. Svarbus bendrasis išsilavinimas ir, aišku, visada vertėtų domėtis filosofija, lotynų kalba, stojant į užsienio įstaigą – mokytis tenykštės kalbos.

Ar anksčiau esi lankęsis Italijoje? O seminarijoje, į kurią vyksti? Ko labiausiai lauki ir ką labiausiai gaila palikti Lietuvoje?

Tiek Italijoje, tiek šioje seminarijoje esu buvęs ne kartą. Visos mano kelionės į Italiją būdavo organizuojamos taip, kad aplankytume ten besimokančius lietuvius, pamatytume seminariją ar tiesiog gražiai pabūtume IVE religinėje šeimoje. Labiausiai laukiu, kai galėsiu pradėti mokslus, sutiksiu ten besimokančius draugus. Laukiu ir momento, kai galėsiu priimti sutaną, IVE vienuolišką abitą. O Lietuvoje gaila palikti žmones, kuriuos myliu: tėvus, gimines ir bičiulius.

Dėkojame Mangirdui už pokalbį ir linkime visada išlikti klausančiam Dievo balso.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 3-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.