Išgirdęs Jėzaus kvietimą sekti paskui Jį, panevėžietis ateitininkas Mangirdas Demenkovas ilgai nesvarstydamas, iškart po mokyklos baigimo, nusprendė stoti į Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos seminariją Italijoje. Paskutinėmis buvimo Lietuvoje dienomis Mangirdas sutiko pasidalinti mintimis apie savo pašaukimo atpažinimą ir apie tai, kokių kunigų šiandien reikia.
Apsisprendžiau prieš gerus metus. Kaip ir visiems, tokį sprendimą lėmė pašaukimas, noras sekti ir visą gyvenimą paaukoti Kristui.
Pašaukimas – tai kiekvienam iš mūsų Dievo paruoštas asmeniškas kelias į šventumą, dangų.
Nežinau, ar tai buvo žmonės, ar įvykis… 2020 metų rugpjūtį jaunimo grupėje išėjau į piligriminį žygį. Susipažinome su vaikinu iš Panevėžio, svarstančiu stoti į vienuolyną, ir mes jam sakėme: „Stok, jei Dievas šaukia, reik klausyti.“ Grįžęs iš žygio susimąsčiau: gal mano pašaukimas yra būti kunigu? Bėgant laikui apsipratau su šia mintim. Tam labai padėjo kasdieninės mišios, kunigų padrąsinimai ir mažoji kunigų seminarija. Joje praleidau nuostabius metus ugdydamas savo pašaukimą aplinkoje, kurioje buvo ne tik linksma ir gera, bet kuri man padėjo ruoštis seminarijai. Ir, žinoma, Dievo vedimas. Supratau, kad čia tikrai tas kelias, kuriuo aš noriu eiti.
Minčių stoti į universitetą ar pakeliauti po pasaulį tikrai neturėjau, man tai atrodo labai prasta idėja. Kam užsiimti pašaline veikla, kai žinai, ką nori veikti gyvenime? Jei žmogus nori būti daktaru, jam juk nesakom: „Gal pakeliauk po pasaulį ar kažką pastudijuok, tada tikrai žinosi, kad nori būti mediku.“
Jaučiu norą būti ne tik kunigu, bet ir vienuoliu. Lankydamasis Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos seminarijoje mačiau, kaip ten gyvenama. Seminaristai keliasi 5.30 val., kasdien dalyvauja mišiose, meldžiasi rožinį, valandą adoruoja Švenčiausiąjį Sakramentą. Eilinėmis dienomis labai daug dėmesio sutelkia pagrindiniams mokslams, šeštadieniais tvarkosi po namus, o sekmadienį skiria Dievui: šventinės mišios, pietūs, poilsis, knygos skaitymas ar bendravimas su šeima. Ir tai tik dalis to, ką jie veikia. Dažnai užsiima su vaikais, turi savo jaunimo grupę, vykdo susitikimus su trečiu ordinu, organizuoja šeimų atostogas. Neįmanoma nupasakoti visų veiklų, reikia atvykti čia ir patiems pamatyti, kaip gyvena ši nuostabi religinė šeima. Dalykas, kuris mane patraukė būtent į šią kongregaciją, – kaip kunigai švenčia mišias. Matant, su kokia meile ir užsidegimu jie viską daro dėl Dievo, net nekyla klausimo, kodėl pasirinkau būtent šią kongregaciją.
Niekad nesusimasčiau, man abu šie keliai atrodo kaip vienas. Tačiau jei tektų rinktis, rinkčiausi kunigo kelią. Jis man arčiau širdies, vien galimybė aukoti mišias yra nuostabi dovana.
Pagrindinis išskirtinumas man toks, kad ji yra misionieriška, ir misionieriai siunčiami ten, kur niekas kitas nenori vykti, ir ten, kur labiausiai reikia vykti. Juk kas veržtųsi vykti į misiją Tanzanijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Sirijoje, Irake, Kinijoje ar dar kitur… Manau, tikrai ne daug kas norėtų būti misionieriais ten, kur tave gali persekioti, kur bus tikrai sunku ir nepatogu būti misionierium, bet IVE misionieriai darbuojasi nieko nepaisydami. Iš viso IVE kongregacijos narių galima rasti 45 valstybėse, jose veikia 167 bendruomenės, taip pat yra 7 formacijos namai.
Vis mažiau jaunų žmonių nori pažinti Dievą ir tikrąjį tikėjimą, o kartais ir tie, kurie yra praktikuojantys katalikai ir turi pašaukimą, tiesiog bijo, jiems pritrūksta drąsos palikti savo patogumus, atsisakyti kažko, kas jiems atrodo svarbu, ir stoti į seminariją. Tačiau jei bent vienas jaunuolis, svarstantis pasirinkti pašvęstąjį gyvenimą, perskaitys šį straipsnį, noriu jam palinkėti drąsos, nebijoti palikti viską dėl Jėzaus: juk tai darom ne dėl savęs, o dėl Kristaus, o jei darom gera dėl Jo, tai Jis mums tikrai padės.
Neegzistuoja joks gyvenimo kelias be kryžiaus, kaip sako Tomas Kempietis, knygos „Kristaus sekimas“ autorius: „Kad ir kur beeisi, rasi kryžių.“ Manantys, esą kunigystės kelias yra lengvesnis, galvoja labai žemiškai ir tik materialiai. Būnant šeimos tėvu, kryžių bus ir ten. Atsisakymai atrodo tiesiog minimalūs, kai supranti, kiek Kristus padarė dėl mūsų. Taip, žinojau, kad reiks palikti gimtąją šalį, draugus, ilgai nematysiu giminių, patirsiu sunkumų mokydamasis kitos kalbos, turėsiu duoti vienuoliškus skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus, bet viso to per daug nesureikšminau, nes tik per kryžių pasieksim dangaus karalystę.
Mums reikia kunigų, kurie stotųsi ir eitų veikti! Juk tik taip pakviesim žmones į bažnyčią, tik taip padėsim jiems gilinti savo tikėjimą, nors reikia nepamiršti ir tokių svarbių pareigų, kaip vaiką pakrikštyti ar mirusįjį palaidoti.
Lankyti šeimas, organizuoti renginius jaunimui, piligrimines keliones, bet svarbiausia – kunigas privalo gerai švęsti mišias.
Stoti į seminariją. Ką daugiau žmogus su pašaukimu turėtų daryti? Nesvarbu, koks esi – ar bendraujantis, ar ne. Jei turi pašaukimą, vadinasi, Dievas žino, kad tau šis kelias geriausias.
Kai nori, viską spėji. Šitie žodžiai labai paprasti, bet puikiai tinka: jei žmogus tikrai kažko nori, dėliojasi viską taip, kad suderintų ir tai, kas būtina, ir tai, ko pats nori. Per karantiną mišias dažnai pasirinkdavau ryte, kad vakare galėčiau pasportuoti arba praleisti vakarą su draugais ar šeima. Veiklas susiskirstydavau taip, kad galėčiau ir tobulėti, ir smagiai atsikvėpti.
Nėra specifinės mokslų šakos, skirtos ypatingam pasiruošimui. Svarbus bendrasis išsilavinimas ir, aišku, visada vertėtų domėtis filosofija, lotynų kalba, stojant į užsienio įstaigą – mokytis tenykštės kalbos.
Tiek Italijoje, tiek šioje seminarijoje esu buvęs ne kartą. Visos mano kelionės į Italiją būdavo organizuojamos taip, kad aplankytume ten besimokančius lietuvius, pamatytume seminariją ar tiesiog gražiai pabūtume IVE religinėje šeimoje. Labiausiai laukiu, kai galėsiu pradėti mokslus, sutiksiu ten besimokančius draugus. Laukiu ir momento, kai galėsiu priimti sutaną, IVE vienuolišką abitą. O Lietuvoje gaila palikti žmones, kuriuos myliu: tėvus, gimines ir bičiulius.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 3-ajame numeryje)
