Tai, kas pandemijos metu vyksta mūsų socialiniame ir politiniame gyvenime, galėtume pavadinti „Konstitucijos karantinu“. Konstitucinės žmogaus teisės ribojamos be aiškaus konstitucinio pagrindo, demokratijos (Seimo plenarinių posėdžių organizavimas ir įstatymų bei Seimo nutarimų priėmimas) bei teisinės valstybės institutai (įskaitant ir pareigūnų, kurių konstituciniai įgaliojimai baigėsi, paskyrimus) atidedami. Be abejo, tai rimčiausias tiek Lietuvos, tiek kitų Vakarų konstitucinių demokratijų išbandymas per ketvirtį amžiaus po Berlyno sienos griūties ir naujų demokratijų susikūrimo Rytų ir Vidurio Europoje.

Kol kas mums sunku iki galo suvokti, kas dabar vyksta ir nežinome, kuo viskas baigsis, bet aišku, kad šie įvykiai ateityje įkvėps socialinės ir humanitarinės srities mokslininkus bei menininkus apie tai rašyti ir kurti. Visgi įdomu yra tai, kad ši situacija jau dabartiniu metu leidžia mums pažvelgti į Konstituciją kiek kitu kampu: pirma, ji atskleidė, kokie mes esame pažeidžiami ir kaip visi tarpusavyje susiję, kitaip tariant, kaip mano teisės susijusios su mano pareigomis kitų atžvilgiu ir atvirkščiai (perfrazuojant popiežių apie tai, kad „visi plaukiame toje pačioje valtyje“), antra, tai leido pamatyti žmogaus teisės į gyvybę ir sveikatą svarbą kitų žmogaus teisių atžvilgiu ir, trečia, iškėlė klausimą apie tai, kiek mes linkę leisti viešajai valdžiai apriboti mūsų judėjimo ir tarpusavio bendravimo laisves (su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis) karantino ar ekstremalios situacijos režimo atvejais. Kitaip tariant, ši krizė skatina mus mąstyti apie tai, kas yra žmogaus orumo esmė ir kas sudaro žmogaus teisių šerdį, kurios negalima leisti pažeisti net ekstremaliomis sąlygomis ar nepaprastosios padėties metu.

Taigi, ši ekstremali situacija dar labiau paryškino tai, kad Konstitucija yra įvairių konstitucinių vertybių (žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės) santykio ar balanso paieškos. Čia skaitytojui galima kiek plačiau atskleisti šį sakinį, kad galėtume apčiuopti įvairius konstitucinių santykių ir vertybių balanso elementus: tai santykis tarp mano teisių ir pareigų (šiuo atveju – pareiga gerbti kito asmens teisę į sveikatą ir gyvybę); santykis tarp žmogaus teisių ir viešosios valdžios galių riboti mano judėjimo laisvę bei su tuo susijusias profesines, ekonomines ir socialines teises; santykis tarp judėjimo ir kitų laisvių ribojimo bei demokratijos (pasireiškiančios per įstatymų leidybos bei debatavimo ap(si)ribojimą Seime bei savivaldoje). Pagaliau, tai santykis tarp judėjimo ir kitų laisvių ribojimo ir teisinės valstybės principo, pasireiškiančio per teismų ir kitų teisinių bei viešųjų paslaugų ribojimą. Ekstremalios situacijos ir karantino teisiniai režimai parodė, kad žmogaus teisių ribojimas neišvengiamai riboja ir demokratijos bei teisinės valstybės principus, o drauge daro didelę įtaką ir ekonomikos vystymuisi bei finansų stabilumui.

Galiausiai, dabartinė situacija kelia klausimą ne tik apie minėtų pamatinių konstitucinių principų santykį, bet ir apie tai, kiek ilgai mes galime gyventi (savi)izoliacijoje, nes žmogaus konstitucinės sampratos esmė yra bendrystė kaip tiesioginis, o ne virtualus, santykis su kitu. Kitaip sakant, žmogus, kaip Konstitucijos (o kartu ir pilietinės visuomenės) subjektas, nėra ir niekada nebus „dirbtinis intelektas“, nes žmogus tampa žmogumi tik iš santykio su kitu. Taigi, paradoksalu, bet ilgesnė saviizoliacija, kurios tikslas apsaugoti žmogaus sveikatą ir gyvybę, taip pat kėsinasi į to paties žmogaus, kaip žmogaus teisių subjekto, esmę ar šerdį. Kaip puikiai parodė G. Orwello „1984-ieji“, smarkiai apribojus žmonių tarpusavio ryšius ne tik neįmanoma demokratinė teisinė valstybė ir pilietinė visuomenė, bet ir „sutrūkinėja“ paties žmogaus, kaip laisvo asmens, esmė. Todėl ekstremalių situacijų metu būkime kūrybingi, ieškodami naujų mūsų tarpusavio bendrystės formų ir nepamirškime, kad mano teisių pagrindas yra kito asmens ir visos visuomenės (bei valstybės institucijų) pagarba šioms mano teisėms ir atvirkščiai – visuomenė ir valstybė galės egzistuoti tol, kol aš pats gerbsiu kitą ir sieksiu ne tik individualaus, bet ir bendrojo gėrio šioje visuomenėje.