Praėjusių metų gruodį buvo paskelbti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, kuriuos apdovanos Vasario 16-ąją. Tarp jų – dailininkė Eglė Ridikaitė, premiją gausianti už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje. Menininkė jau yra surengusi 14 asmeninių ir dalyvavusi virš 80 grupinių parodų. Daugelis jos darbų yra MO muziejaus kolekcijose, Nacionalinėje dailės galerijoje. Kviečiame susipažinti su dailininkės kūryba, apie kurią kalbėjomės virtualiu būdu svečiuodamiesi jos studijoje.
Įkvepianti kūrybos erdvė
Pokalbio pradžioje klausėme menininkės, kaip atrodo jos diena, kur ir kada ji kuria, buvo įdomu, kas įkvepia kūrybai ir ką daryti, kai įkvėpimo nėra. Kūrėja pasakojo, kad pagrindinis įkvėpimas – žmonės, jausmai. Jos teigimu, kai nuolat kažką darai, įkvėpimas nepabėga, o kai nėra nuotaikos, galima atlikti pasirengimo darbus – pasiruošti drobę ir pan.
Nors kalbėjomės nuotoliniu būdu, tačiau turėjome galimybę „pasivaikščioti“ po menininkės studiją – savo kompiuterio ekrane pamatyti jos kūrybos erdvę, šiuo metu kuriamus darbus. Ridikaitė yra įsikūrusi toje pačioje vietoje, kurioje anksčiau stovėjo Vilniaus Didžioji sinagoga. Iš maldos namų beveik nieko nelikę, jų vietoje buvo pastatytas vaikų darželis, šiame pastate ir įrengta studija. Pati dailininkė pasakoja, kad atkreipė dėmesį į studijoje esančius langus: „Labai gražiai krito šviesa, pagalvojau, kad šie langai buvo virš altoriaus. Vėliau šalia tų langų ir buvo atkasta altoriaus vieta ir grindys. Įdomu, kad prieš daugelį metų gyvenau visai šalia – Vokiečių gatvėje. Žinojau, kad čia buvo darželis, bet kad anksčiau stovėjusi sinagoga – negirdėjau. Gal apie tai buvo nekalbama? Darbas tokioje vietoje taip pat įkvepia, daug domėjausi ir galvojau apie šiuos namus, įsivaizdavau, kaip čia meldžiasi žmonės. Vėliau tuos langus ir nutapiau.“
Tapyba be rėmų
Tapybą be rėmų dailininkės kūryboje galima suprasti ir tiesiogiai, ir metaforiškai, kaip tapybos sampratos plėtimą. Daugelis Ridikaitės darbų yra itin didelio formato ir dažnai neturi porėmių. Pati autorė tai aiškina pirmiausia pragmatiškai: „Man taip tiesiog patogiau. Kažkada pagalvojau, kad atsibodo daryti porėmius, tad tiesiog palikau kraštelius, kad prireikus galėčiau uždėti. Taip pat didelio formato darbus be porėmių patogiau transportuoti.“ Nepaisant to, dailininkė svarsto ir apie paveikslų be porėmių išsidėstymą erdvėje – jie priglunda prie sienos, nebelieka jokio atsitraukimo, kuris įprastas lankantis galerijose, todėl parodose prie sienų prisilietę darbai labiau suartėja vienas su kitu, įsilieja į vientisą erdvę.
Ridikaitės darbams būdinga išskirtinė technika – ant drobės ji purškia aerozolinius dažus, pridengia drobę trafaretais ir taip išgauna tinkamą atspalvį, tekstūrą bei formą. Paklausta apie šią išskirtinę techniką, kūrėja pasakoja: „Šią techniką pasirinkau ne iš karto, nedrąsiai. Prieš tai kūriau keturių darbų ciklą „Žiedų 50“. Ant šių paveikslų liejau mėlynų aliejinių dažų linijas taip, lyg atrodytų, kad jos braižytos parkeriu. Tada pagalvojau, kad tą patį būtų galima daryti purškiamaisiais dažais. Taip ir atsirado pirmi bandymai papurkšti. Tuo metu maniau, kad viskas vyks labai greitai: pasidarai trafaretą, papurški ir baigi. Po klasikinės tapybos studijų baigimo man norėjosi mažiau rankų darbo, bet galiausiai išėjo taip, kad dabar turiu įdėti jo dar daugiau…“ Išskirtine tapybos technika – trafaretu, aerozolio dažų purškimu – dailininkė permąsto šiuolaikinės tapybos sampratą, atveria naujas jos potėpių galimybes.
Kultūringos grindys
Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją Ridikaitė gaus už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje. Jos darbuose išties gausu kultūros paveldo detalių, atskleidžiančių naujus Vilniaus miesto kultūrinio palikimo sluoksnius, apmąstančių tradicijas, regionų kultūrą. Pavyzdžiui, vilniečius sužavėjęs ciklas „Bobutas skarialas“, kuriame ant drobės išpurkštos menininkės močiutės ryšėtos skarelės. Išlaikydama autentišką dydį, tiksliai atkartodama spalvas ir faktūras, Ridikaitė mene fiksuoja močiutės gyvenamuoju laikotarpiu regionuose vyravusią madą, o pasakodama ciklo istoriją – tai, kad skareles ji paveldėjusi iš mylimos močiutės – atskleidžia ir kelių moterų kartų santykį mūsų kultūroje.
Kitoje menininkės parodoje „Atėjai, pamatei, išėjai: Kultūringos grindys“ užfiksuotos įvairiuose Vilniaus pastatuose, laiptinėse esančios grindys. Menininkė teigia: „Pats pavadinimas atsirado atsitiktinai: ieškojau įdomių grindų ir visos, kurias radau, buvo prie kultūros įstaigų (galerijų ir pan.). Todėl taip ir pavadinau.“ Ridikaitė juokdamasi pasakojo, kaip įvairiai teko atrasti jai tinkamas grindis – padėjo ir draugai, vienoje ar kitoje laiptinėje pastebėję įdomius grindinius, tuomet menininkė bandydavo į tas laiptines patekti – palaukti, kol kas nors iš gyventojų išves šuniuką ar dėl kitų priežasčių atrakins duris. Patekusi į erdvę kūrėja atidžiai apžiūrėdavo grindis, nusifotografuodavo.
Parodos veikimo metu buvo galima ne tik pamatyti į drobę perkeltas XIX-XX a. Vilniaus pastatų grindis, tačiau jas apžiūrėti buvo kviečiama ir gyvai – surengtos kelios gido Donato Jokūbaičio ekskursijos (idėja parodos kuratorės Vilmos Mačianskaitės). Menininkė dalijasi: „Vienoje jų ir aš dalyvavau. Prisimenu, buvo minus 20 laipsnių šalčio, tačiau vis tiek atėjo daug žmonių. Vienų grindų, nuo kurių viskas ir prasidėjo, taip ir nenutapiau – per didelis buvo jų mastelis, tačiau ekskursijos metu parodė ir jas, tad ciklas pasipildė.“
Taigi meno kūriniai kviečia apžvelgti tikrovę, leidžia sukurti kitą santykį su savo miestu, pastebėti jame esančias detales, sužinoti jų istorijas. Natūraliai kyla klausimas, ar menininkė tai planavo. Koks jos kūrybos santykis su realiu pasauliu, kokiu žvilgsniu ji žiūri į jį ir ką iš jo perkelia į savo paveikslus? Ridikaitė atsakė: „Tapydama grindis neturėjau tikslo atkartoti jas realistiškai. Taip pat nė nepamąsčiau apie galimus pasivaikščiojimus, ekskursijas, tačiau bedirbant pasikeitė požiūris, atsirado pasiūlymų, kuriuos priėmiau. Bet kokiu atveju kurdama pridedu savo subjektyvų žvilgsnį, tikrovę ir iš jos gaunamą informaciją perleidžiu per save, juk kitaip nė neišeitų.“
Kas laukia?
Dabar gyvename užsidarę namuose, esame pasiilgę artimųjų, laukiantys, kada vėl galėsime eiti į mokyklas, universitetus, darbus. Klausėme menininkės, kaip ji išgyvena karantino laikotarpį, ar turi daugiau laiko kurti, ir ar išvysime jos darbų, kai vėl bus atvertos galerijų durys. Ridikaitė pasakoja: „Prasidėjus pirmam karantinui buvo sunku ir neramu matyti ištuštėjusias Vilniaus gatves, tačiau aš kas rytą eidavau dirbti, nes darbus kuriu itin lėtai, tad norėjau išnaudoti laiką tam. Žinoma, buvo ir nesklandumų – nebuvau nusipirkusi daug dažų, parduotuvės užsidarė, taip pat sutriko ir fabrikų veikla, tačiau viskas išsisprendė. Per karantiną padariau du darbus. Juos po karantino galėsite išvysti parodose.“
Vaikščiodama po savo studiją ir rodydama dar kuriamus, nebaigtus darbus, menininkė užsiminė, kad ruošiasi parodai apie tikėjimą, todėl daug mąsto ir kūryboje realizuoja savo svarstymus apie tai, ką žmogui reiškia tikėjimas, tam ją įkvepia ir sinagoga – vis galvoja, kaip žmonės į tą vietą ateidavo melstis. Taip pat šis tylos laikas ir vis dažniau pasaulį paliekantys pažįstami žmonės skatina menininkę galvoti apie išėjimą – ką žmogus mato, kai miršta, kaip atrodo kambarys, kuriame jis palieka pasaulį, į ką jis žiūri. Tam menininkė pasitelkė religinius paveikslėlius, dažnai esančius vyresnių žmonių namuose, vaizduojančius Mariją, Jėzų, šventuosius. Ridikaitė užsimena: „Po to dar pradėjau galvoti ir apie tai, kokį meną matė žmonės. Lietuvoje mes neturėjome daug meno, reprodukcijos dažniausiai buvo religinės. Tai yra mūsų tautos identiteto dalis, esame kitokie nei, pavyzdžiui, prancūzai, jų Luvre galima pamatyti įvairiausių meno kūrinių. Man tai dabar labai įdomu.“ Tokių apmąstymų realizavimo paveiksluose galime tikėtis artimiausiose menininkės parodose.
Kviečiame susipažinti su Eglės Ridikaitės kūrybiniu procesu spustelėjus šią nuorodą: Ridikaitė you came, you saw, you left.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 1-ajame numeryje)
