„Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk“ – tokiais žodžiais ir kardo prilietimu liepos 8-ąją Vilniuje, S. Daukanto aikštėje, prisiekė nauji Lietuvos kariuomenės karininkai. Iškilmingoje ceremonijoje prezidentas Gitanas Nausėda pirmąjį karininko laipsnį suteikė Lietuvos karo akademijos ketvirto kurso kariūnams. Rikiuotės priekyje žygiavo ateitininkė Rūta Visockytė. Ji už puikius mokslo rezultatus ir kitus laimėjimus šiais metais pripažinta geriausia Lietuvos karo akademijos absolvente.
Rūta, pirmiausia sveikiname Tave sėkmingai baigus Lietuvos karo akademiją, gavus pirmąjį karininko (leitenanto) laipsnį. Prieš tai esi išbandžiusi save įvairiose studijose, bet visada sakei, kad nori studijuoti Karo akademijoje. Prašytume papasakoti apie savo profesinius ieškojimus?
Dar mokykloje pradėjau galvoti, kad stosiu į Karo akademiją, tačiau suabejojau, ar esu pakankamai stipri. Tuo laiku informacijos apie šią akademiją buvo nedaug, o atranka į ją atrodė sudėtinga, todėl dvyliktoje klasėje persigalvojau ir įstojau į Vilniaus universiteto turkologijos studijų programą. Mėgau iššūkius ir toks pasirinkimas, nors ir skubotas, atrodė įdomus. Praėjus pusei metų studijas nutraukiau ir bandžiau save geriau pažinti, aktyviai dalyvavau ateitininkų veikloje, mąsčiau apie tolesnes studijas. Tuomet vėl pagalvojau apie karo akademiją, tačiau netyčia radau jungtinę istorijos ir pilietinio ugdymo studijų programą Lietuvos edukologijos universitete ir Karo akademijoje. Ji buvo ypatinga ir vienintelė tokia mūsų šalyje. Maniau, kad taip išpildysiu savo senąją svajonę. Studijuodama šią programą susipažinau su Karo akademija iš vidaus, bendravau su kitais kariūnais, dėstytojais ir karininkais ir po metų nusprendžiau pradėti lankyti jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, kuriuos pabaigus suteikiamas atsargos leitenanto laipsnis ir yra galimybė tapti Lietuvos kariuomenės karininku. Baigus antrą kursą ir metus vadų mokymuose supratau, kad noriu būti karininke. Taip, baigusi vadų mokymus būčiau turėjusi tokį pat laipsnį kaip ir Karo akademiją baigę kariūnai, tačiau supratau, kad noriu būti geriausia savo versija ir pasiimti visas profesines žinias nedalinant savęs kitoms studijoms, todėl nutraukiau antrąsias savo studijas ir iš naujo tapau pirmakurse Karo akademijoje. Dabar žvelgdama į visą ieškojimų kelią nesigailiu. Į akademiją įstojau tvirtai pasiryžusi ir supratusi, ko noriu ir siekiu. Taip pat turėjau galimybę pagyventi paprastą civilinį studentišką gyvenimą, kurio būdamas Karo akademijoje nepajauti.
Studijavai Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje, tad ką Tau reiškia šis vardas? Koks Tavo santykis su pokario istorija, partizaniniu judėjimu?
Generolas Jonas Žemaitis kiekvienam karininkui yra svarbus ryžto, pasiaukojimo Tėvynei ir valios simbolis. Mes, dėvintys uniformą ir tarnaujantys Lietuvai, turime suprasti, kad be partizanų nuveiktų darbų šiuo metu negalėtume laisvai rinktis šios tarnystės. Geriausiai šią mano mintį atspindi generolo paskutinieji žodžiai teisme: „Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“ Esame partizanų darbų ir kovos už laisvę tęsėjai. Be jų nebūtų mūsų.
Pokario istorija ir partizaniniu judėjimu domėjausi nuo vaikystės. Giminėje neturime partizanų, tačiau tai vis tiek kiekvieno iš mūsų istorija, todėl domėjimasis ja ir atminimo išsaugojimas yra kiekvieno iš mūsų pareiga. Tą pareigą prisiimu ir aš.
Koks partizanas ar Lietuvos karininkas yra Tau autoritetas, pavyzdys?
Neišskirčiau vieno konkretaus partizano, kiekvienas jų atliktas žygdarbis yra įkvėpimas. Man svarbiausias pavyzdys visuomet buvo Sausio 13-osios gynėjai. Jie paveldėję partizaninę dvasią, savo drąsa būti kritiniu Lietuvai momentu ir paaukoti savo gyvybes man, jaunai karininkei, yra sektinas drąsos, vilties ir Tėvynės meilės pavyzdys. Priespaudos metais nepalūžusi dvasia ir tikėjimas Lietuva yra įkvėpimas mums, laisvos Lietuvos kartai, pripratusiai prie patogumų ir ne visada vertinantiems laisvę. Dar norėčiau pridėti, kad vienas iš ryškiausių autoritetų man yra mano dėdė, kurio tarnybos kariuomenėje pavyzdys ir sukaupta patirtis skatina mane būti dar geresnei ir siekti kuo aukštesnių rezultatų.
Mokantis Karo akademijoje turbūt kaip niekur kitur ugdomas nuolankumas. Iš prigimties esi lyderė, puikiai vadovauji grupėms, renginiams, tad kaip pavyko nugalėti savo egoizmą ir nuolankiai klausyti komandų?
Prisimindama visus ketverius metus dabar suprantu, kad nuolankumo akademijoje išmokstama labai specifiniu būdu. Kariuomenė yra hierarchinė struktūra, kurioje pirmiausia sutinki žmogaus laipsnį. Kariūnas visoje kariuomenės sistemoje yra žemiausias laipsnis ir dar bazinio kurso metu tenka pamiršti, kas buvai prieš užsidėdamas uniformą, ir esi priverstas suprasti savo mažumą. Ši patirtis įdomi, nes vadų turėjau įvairių ir ne visada kaip asmenybės jie man patikdavo, tačiau gerbdavau laipsnį ar tai, jog vadas yra aukštesnio kurso kariūnas. Tokie statutais grindžiami santykiai, manau, sudaro galimybę priimti kitą karį toks, koks yra, o dažnai laikui bėgant ir nuoširdžiai pradėti jį gerbti. Tokiu būdu prasideda civilio virtimas kariu ir pagarba vadams yra pirmosios nuolankumo pamokos. Vėliau pradėjau suprasti ir patirti, kad komanda yra esminė vado jėga, nes vienas lauke nepakariausi. Visa tai akademijoje patiri pats ir net nesuprasdamas to mažiau sakai „aš“ ir dažniau kartoji „mes“. Kompleksinė aplinka, pagrįsta statutais ir santykiu vienas su kitu, išmoko į aplinką žvelgti ne tik savo, bet ir kito akimis.
Nuolankumo, išklausymo šiame triukšmo amžiuje mums labai trūksta. Gal turi receptą, kaip galima sukaupti jo atsargas savyje?
Manau, kad universalaus recepto nėra. Reikia bandyti ir dirbti su žmonėmis. Parodytas nuolankumas, kažkada išklausytas kolega ateityje gali padėti net iš giliausios pelkės išlipti. Tiesiog reikia suprasti, kad norimo rezultato greit gali ir nebūti. Kantrybė yra tai, kas augina nuolankumą ir duoda gražių rezultatų santykyje su kitu ir savimi. Toks santykis bus tvirtesnis ir ilgaamžiškesnis.
Kokius charakterio bruožus teko išsiugdyti per pastaruosius metus mokantis karybos? Kaip juos galima įgyti civiliame gyvenime?
Turbūt man svarbiausia pamoka, išmokta Karo akademijoje, yra laiko planavimas ir suvokimas, kad turint aiškią dienotvarkę bei prioritetus valandų paroje tikrai užtenka nuveikti dideliems darbams. Be abejo, sustiprėjo pasitikėjimas savimi, drąsa ir gebėjimas stresinėse situacijose išjungti savo pirmykštį instinktą „bėk“. Visus šiuos dalykus tikrai galima įgyti ir civiliniame gyvenime stengiantis išeiti iš savo komforto zonos. Tai gali būti įvairios naujos veiklos, sportas ar ieškojimas naujų hobių. Tik patarimas – pradėti nuo mažų dalykų, pasidžiaugti jų rezultatais ir nebijoti ieškoti naujų iššūkių.
Karo akademiją baigei Rusijos karo Ukrainoje metais. Ar stodama esi pagalvojusi, kad karas netoliese gali būti ne tik teorija, bet ir realybė?
Jau nuo 2014 metų jaučiau, kad karas netoliese nėra tik teorija. Šiais metais suaktyvėjus veiksmams ir prasidėjus tolesnei Rusijos invazijai į Ukrainą, neabejojau savo pasirinkimu. Jis tik sutvirtėjo, o motyvacija tobulėti, būti geriausia savo versija ir drąsiai stoti į kovą tik auga. Karas pilnas nežinomybės, skausmo ir kančios, tačiau tikiu, jog turiu tik tobulėti tam, kad chaotiškoje aplinkoje gebėčiau priimti tinkamus sprendimus, tinkamu laiku.
Kaip asmeniškai išgyveni šiuos karo mėnesius? Ar kasdien domiesi Ukrainoje vykstančiais įvykiais, juos analizuoji, gal ir pati prisidedi prie Ukrainos palaikymo akcijų ar informacijos sklaidos?
Pirmosiomis dienomis viduje tarsi mobilizavosi visos mintys, jausmai ir sukaupta patirtis, kurią stengiausi panaudoti kalbėdama su kitais, padėdama nusiraminti ar tiesiog kuo suprantamiau paaiškindama, kas vyksta. Aplink esantiems žmonėms mūsų reikėjo, todėl stengiausi padėti kuo tik galiu. Tuo, kas vyksta Ukrainoje, stengiuosi domėtis kas dieną tiek taktiniame, tiek strateginiame bei politiniame lygmenyse. Tai svarbu man kaip karininkei, nes tik gerai pažindamas priešą gali parinkti tinkamus ginklus kovoti su juo. Aktyvia informacijos sklaida neužsiimu, tą profesionaliai daro Strateginės komunikacijos departamentas ir Krašto apsaugos ministerija bei kiti vadai. Mano pareiga – tinkamai ir profesionaliai atlikti kasdienines savo pareigas, kurios prisideda ne tik prie kariuomenės stiprėjimo, bet ir prie atgrasymo. Be abejo, kaip pilietė prisidedu prie paramos Ukrainai ir skatinu aplinkinius neužmiršti, kad karas tebevyksta.
Sakoma, kad blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu, tad gal pasidalytum mintimis apie savo profesinius planus?
Norėti tapti generolu yra gerai, tačiau reikia ir suprasti, kad ne visi taps jais. Mano tikslas – būti savo srities profesionale, nes generolai be gerai parengtų pavaldinių mūšių nelaimi. Visi esame skirtingi, nors baigiame tą pačią akademiją, svarbiausia – atrasti savo sritį ir siekti aukštumų joje. Vykstant šiam procesui gali nė nepastebėti, kaip tapsi generolu. Šiuo metu galiu pasakyti tik tiek, kad artimiausius metus stengiuosi tobulėti kaip artileristė ir būrio vadė.
O kaip pasirinkai būti artileriste? Turbūt daugumai atrodo, kad ši sritis labai vyriška…
Stodama į Karo akademiją žinojau, kad tarnausiu kuriame nors iš paramos vienetų. Nesvarbu, ar tai būtų inžinerija, logistika, artilerija, ar ryšiai. Šie dalykai yra gyvybiškai svarbūs kare. Taip nutiko, kad trečio kurso pradžioje rinkdamasi karinės praktikos vietą atradau artilerijos batalioną. Ten atlikau 6 savaičių praktiką ugnies būryje ir sudalyvavau pratybose. Mane sužavėjo tai, kad šios srities specifikoje ypač svarbus protas, gebėjimas greitai skaičiuoti ir priimti sprendimus, atlaikyti nuovargį ir įtampą. Mūsų turimų 155 mm artilerijos sistemų taktika taip pat įdomi. Akademijoje to nemoko, todėl sritis, kurioje turėsiu galimybę išmokti naujų dalykų, ir sužavėjo mane. Žvelgdami į dabar vykstantį karą matome, kad daugiausiai kariauja artilerija. Ne veltui ji vadinama karo dievu. Visada troškau iššūkių, todėl ir pasirinkau šią sritį, kurioje galėsiu išnaudoti savo mąstymą ir tobulėti. Stereotipai mažėja, nes vis daugiau merginų pasirenka artileriją, kurioje fizinė jėga nėra sprendžiamasis veiksnys. Visada juokiausi, kad moterys geriau įveikia nuovargį ir vienu metu gali daryti daugiau darbų, išlaikyti žvalų protą, kas ir yra svarbu remiant pėstininkų manevrus.
Jau įpratome Tave matyti su įvairiomis uniformomis, o ateitininkų ženkliuką ar vis dar įsisegi? Koks Tavo ryšys su ateitininkų organizacija?
Ateitininkų ženkliukas visuomet yra širdyje, nors pastaraisiais metais nebuvau aktyvi organizacijos narė. Tačiau laikas akademijoje buvo skirtas savęs tobulinimui ir atradimui, todėl dabar jaučiu, kad esu kaip niekada pasiruošusi organizacijoje dalintis savo patirtimi ir augti bei kurti kartu. Susidėliojus tarnybos reikalams planuoju kuo greičiau vėl įsilieti į ateitininkų veiklą.
Ar ateitininkai turėjo kokią nors įtaką Tavo pasirinkimams? Koks iš ateitininkų principų Tau artimiausias?
Ateitininkija tikrai prisidėjo prie mano sprendimo tapti karininke. Tautiškumo ir inteligentiškumo pricipai visuomet man buvo svarbiausi. Ateitininkuose išmokau, kad reikia būti geriausia savo versija ir darbas kasdieninėje veikloje yra svarbus kuriant Lietuvą. Gerai mokydamasi, siekdama aukščiausių rezultatų prisimindavau inteligentiškumo principą ir ieškojau, kaip galiu jį išreikšti savo gyvenime. Taip pat ryškiai atsimenu įvairias diskusijas apie pašaukimą, meilę Tėvynei. Šios diskusijos ir pokalbiai su įvairiais žmonėmis tapo didele mano pasirinkimo dalimi. Be abejo, Lietuvos šaulių sąjungoje atsiradusi meilė Tėvynei ateitininkijoje tik stiprėjo. Ateitininkuose taip pat išmokau atstovauti bendruomenei ir rūpintis kitais. Sukaupta patirtis organizacijoje taip pat buvo svarbi mano veiklos dalis Karo akademijos studentų atstovybėje. Tikriausiai be įgytos patirties ir įsisavintų pamokų ateitininkijoje niekada nebūčiau išdrįsusi prisiimti atstovybės pirmininkės pareigų.
Per karininkų laipsnių suteikimo ceremoniją ne tik vadovavai bendrakursiams, bet dalyvavai ir koncertinėje programoje (patikslink, ką su kuo atlikai). Muzika, gitara – nuo kada jos Tave lydi? Ar mokantis akademijoje buvo laiko paimti gitarą į rankas?
Taip sutapo, kad sutikau paskutinį kartą akademijoje sudainuoti mėgstamiausias savo dainas. Kartu su jos vyrų choro „Kariūnas“ koncertmeistere ir akademijos merginų choro „Carmina bellum“ vadove Ieva Marmiene atlikome keletą kūrinių, kuriuos dainuodavau įvairiuose kariuomenės renginiuose. Iki Karo akademijos retai atlikdavau solinius kūrinius, tačiau akademija buvo ta vieta, kurioje dažniau paimdavau gitarą į rankas ir, paskatinta akademijos bendruomenės, pradėjau koncertuoti. Muzika buvo labai svarbi tarnybos dalis, ji padėdavo pabėgti nuo rutinos, susipažinti su naujais žmonėmis. Ji iki karo akademijos buvo svarbi mano gyvenimo dalis, tačiau baigusi meno mokyklą ir studijuodama kituose universitetuose jau nebegalvojau, kad dar teks muzikuoti kaip solistei. Netikėjau, kad Karo akademija taps ta vieta, kurioje vėl atrasiu muziką ir galėsiu dalintis ja su kitais, todėl tai vienas svarbiausių dalykų, dėl kurių esu dėkinga akademijai.
Tu taip pat dainuoji, giedi Lietuvos jaunimo dienų chore. Kaip ten atsidūrei? Gal dar turi kokių talentų, kuriais mėgsti pasidalinti su kitais, arba slaptų, kurie tik sau skirti?
Lietuvos jaunimo dienų chore dalyvauju nuo 2014 metų gruodžio. Dar būdama Lietuvos jaunimo dienose Kaune 2013 metais pasakiau sau, kad giedosiu šiame chore. Užsiregistravau į atranką ir vis dar giedu kartu. Šio choro idėja ir veikla man tapo labai svarbi gyvenimo dalis, nes kiekviename šlovinime, buvime kartu repeticijose iš naujo atrandu save ir aplinkinius žmones. Tai vieta, kur ne tik tarnaujame Bažnyčiai, bet ir atrandame draugus visam gyvenimui. Taip pat šiame chore turiu galimybę toliau branginti ir puoselėti vaikystėje atsiradusią meilę bažnytinei muzikai. Karo akademijos koplyčioje taip pat patarnaudavau savo giesmėmis ir LJD choras buvo ta priežastis, kodėl nenustojau giedoti.
Esu šiek tiek apleidusi grojimą saksofonu ir pianinu, bet tikiu, kad dabar vėl galėsiu naujai patirti ir šių instrumentų džiaugsmą. Visuomet sakiau, kad talentai atrandami netikėčiausiuose situacijose ir dažnai tai būna atkaklaus darbo rezultatas. Šiuo metu esu susitelkusi tik ties esamų gabumų palaikymu, nes pirmiausias mano pašaukimas būti gera karininke, todėl visą laiką esu pasiruošusi skirti darbui. Taigi kol kas paslėptų talentų dar neatradau. Tikiu, kad ateitis dar yra paruošusi malonių siurprizų ir stengsiuosi būti atvira naujiems iššūkiams bei idėjoms.
Ko palinkėtum „Ateities“ skaitytojams?
Norėčiau pasakyti ir priminti, kad kariuomenėje tarnaujantys karininkai ar puskarininkiai yra ta mūsų tautos dalis, kuri prisiekusi ginti kiekvieną tėvynainį. Savo baigimo kalboje sakiau: nebijokite klausti to, kas kelia nerimą, ar tiesiog paprasto dalyko, ir pasitikėkite mumis, nes esame ir tarnaujame dėl jūsų. O tiems, kurie svarsto apie tarnybą kariuomenėje ar mokslus Karo akademijoje, noriu palinkėti, kad nebijotų, tačiau ir gerai pamąstytų, ar tai yra jų kelias, ir tik tvirtai pasiryžę prisiektų ginklu ginti Lietuvą. Kiekvienas atliekantis savo darbą pilietis, nesvarbu, ar tai darbas biure, ar kariuomenėje, yra Lietuvos ateitis ir stiprybė. Gerai atlikdami pareigas, atliepdami į savo pašaukimus, esame tvirti ir jokios išorinės grėsmės negali palaužti mūsų tautos. Tai parodė ir istorija, o dabar tą istoriją kuriame ir mes.
Ačiū, Rūta, už išsakytas mintis. Linkime Tau būti geriausia savo versija, kaip mėgsti sakyti.
⁎ ⁎ ⁎
Lietuvos karo akademijos 2022 metų geriausios absolventės ltn. Rūtos Visockytės kalba Daukanto aikštėje
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, tamstos Krašto apsaugos ministre, kariuomenės vade, Lietuvos karo akademijos viršininke, gerbiami vadai, karininkai ir puskarininkiai, kolegos kariūnai, artimieji, visi susirinkusieji.
Prieš jus stovi 29-oji Karo akademijos absolventų laida. Šie jauni žmonės prieš ketverius metus pasiryžo prisiimti daugiau atsakomybės negu jų bendraamžiai ir prisiekė ginti ne tik save, savo artimuosius, bet ir kiekvieną gyvenantį Lietuvoje. Studijuoti Akademijoje nėra vien tik jaunatviško entuziazmo ir nuotykių troškimo vedamas pasirinkimas. Tai atliepimas į pašaukimą tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms. Šie jauni žmonės ketverius metus ieškojo savęs, mokėsi tam, kad galėtų vesti karius į mūšį ir būti geriausia savo versija. Cituodama profesorių kunigą Arvydą Žygą, savo kurso draugams noriu palinkėti: „Ateikite tarnauti, o ne valdyti. Ateikite gauti, bet mokykitės duoti, ateikite klausti, bet mokykitės klausyti. Ateikite kalbėti, bet mokykitės išgirsti.“ Kiekvienas iš mūsų esame Lietuvos kariuomenės ateitis. Įmanoma viskas – tikiu lietuviškuose genuose užkoduotu mūsų tautos atkaklumu ir žinau, kad visų jūsų dėka Lietuvos kariuomenė augs ir stiprės.
Be tvirto vertybių, žinių ir įgūdžių pagrindo būti savo srities profesionalu neįmanoma. Ne veltui sakoma, kad karininkai gimsta Karo akademijoje. Nedidelėje teritorijoje Antakalnyje vyksta kitoks gyvenimas. Šioje vietoje telpa mokslas, karyba, laisvalaikis. Vieną dieną toje pačioje klasėje mokomasi ekonomikos, o kitą dieną kariūnai modeliuoja veiksmų eigos variantus, skirtus nugalėti priešui. Vienas rytas prasideda mankšta, o kitas gali prasidėti dedantis ekipuotę ir vykstant į poligoną. Veikiant tokiems kontrastams, formuojasi ir gimsta karininkas, ugdoma valia ir ryžtas, leidžiama klysti ir skatinama nenustoti tobulėti. Akademijoje turėjome galimybę ne tik mokytis, bet ir patys prisidėti prie jos tobulėjimo bei palikti ją dar geresnę, nei buvo mums atėjus. Už visa tai absolventų vardu norėčiau padėkoti Lietuvos karo akademijoje tarnaujantiems karininkams, puskarininkiams, akademinei bendruomenei ir visam personalui. Mums garbė būti Akademijos trisdešimtmečio laida. Linkime neblėstančio ryžto, entuziazmo ir noro tobulėti. Esate pirmieji mokytojai, pavyzdžiai kariuomenėje. Nepamirškite to.
Kariūnų tėveliai, artimieji, draugai, ačiū jums už palaikymą, kantrybę, tikėjimą mumis. Esame karantino laida. Jūs laukėte mūsų, siųsdavote lauknešėlius ir palaikydavote, kai būdavo sunku. Jūs kantriai klausėte apie mūsų nuotykius batalione ar pratybose, net ir tada, kai kalbėdavome nesuprantamais trumpiniais ar terminais. Tą dieną, kai, būdami pirmakursiai, prisiekėme tarnauti Lietuvai, jūs pasiryžote dalintis mumis su visa tauta. Tai labai svarbus jūsų indėlis į Lietuvos ateitį. Ačiū jums.
Šiandienos šventė skirta ne vien mūsų šeimoms ar artimiesiems. Tai šventė visai Lietuvai, todėl nebijokite paspausti rankos, pasveikinti šių jaunų karininkų, nesvarbu, pažįstate mus ar ne. Mes pasiruošę ginti kiekvieną iš jūsų ir, drąsiai galiu pasakyti, šie jauni žmonės yra ištikimybės, kovos dvasios, iniciatyvumo, kūrybiškumo ir profesionalumo pavyzdys.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 3-ajame numeryje)
