Moksleivių ateitininkų akademijos – nepilnos savaitės trukmės renginiai smalsiems 8–12 klasių moksleiviams, savanoriškai organizuojami studentų ateitininkų. Jos vyksta keturis kartus per metus ir yra skirtos kokiai nors vienai temai nagrinėti (pavyzdžiui, proto ir tikėjimo santykiui, dorybėms, bažnytiniam menui, Lietuvos istorijai). Šios akademijos rengiamos nuo 1990-ųjų ir per 30 metų pagrindinis jų tikslas išlieka toks pats – ugdyti sąmoningą, visavertę, atsakingą ir veiklią asmenybę.
Kiekvienoje akademijoje dalyvauja apie 50–100 moksleivių, jų aktualumas bėgant metams nemažėja. Tad įdomu, kas lemia šių akademijų sėkmę, kuo jos ypatingos, kodėl jas taip vertina moksleiviai?
Apie tai mintimis dalinasi studentė ateitininkė Guoda Kliučinskaitė ir moksleivis ateitininkas Simonas Karkockas. Guoda buvo programos vadovė šių metų moksleivių ateitininkų pavasario akademijoje (MAPA’22) „Stipresnė už baimę, svarbesnė už tiesą“ apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, o Simonas buvo šios akademijos dalyvis. Jiedu pasistengs ne tik atrasti moksleivių ateitininkų akademijų esminius momentus, bet ir apžvelgs paskutinę pavasario akademiją, papasakos jos ryškiausius įspūdžius.
Kokia buvo judviejų pirmoji patirtis moksleivių ateitininkų akademijoje?
Simonas: Mano pirmoji akademija įvyko 2018 metų vasarą. Iš pradžių buvo tikrai nedrąsu, nežinojau, kaip man pavyks susibendrauti su ateitininkais, bet galiausiai likau nustebintas visų dalyvių draugiškumo. Manau, akademija man suteikė labai daug vilties ateičiai. Supratau, kad Lietuvoje vis dar yra katalikišką pasaulėžiūrą puoselėjančių ir pagal jos vertybes gyvenančių jaunuolių. Patekęs tarp tokių neišvengiamai užsikreti jų spinduliuojamu džiaugsmingumu ir entuziazmu, noru tobulinti pasaulį. Tad man natūraliai kilo paskata geriau susipažinti su šiais šviesią ateitį turinčiais žmonėmis, o tai geriausia buvo padaryti toliau važiuojant į kitas akademijas.
Guoda: Pirmąkart į akademiją vykau devintoje klasėje, maždaug prieš 10 metų. Tai buvo rudens akademija pavadinimu Raktas į Porta Fidei. Stipriausias įspūdis – kad vos atvykus mus labai šiltai sutiko tiek vadovai, tiek vyresnių klasių moksleiviai. Visi ten atrodė labai paprasti ir kartu kažkuo ypatingi. Iš paskaitų man likęs ryškus atsiminimas, kai lygino naująjį ir senąjį Tikėjimo išpažinimus. Pamenu, uoliai viską žymėjausi, braižiausi, na ir konspektų konkursas tuomet buvo kažkas tokio! Toji MARA (moksleivių ateitininkų rudens akademija) aprėpė ir Visų Šventųjų iškilmę: ėjome į Bernardinų kapines ir degėm žvakeles ant tuščių kapaviečių – man, kaip vaikui, tai padarė įspūdį: oho, kaip taip sugalvot, juk čia ne mūsų kapavietės, o va imam ir rūpinamės!
Guoda, ši pavasario akademija buvo skirta pasigilinti į „Katalikų Bažnyčios kronikos“ veiklą ir prasmę. Kodėl buvo pasirinkta ši tema, kuo ji gali būti aktuali šiandienos moksleiviui? Ir kas tau joje buvo svarbiausia?
Guoda: Labai džiaugiuosi, kad akademijų komitetas pakvietė rūpintis šios akademijos programa. Tiesa, turinys daugiausiai jau buvo jų apgalvotas, man reikėjo pasirūpinti detalėmis ir išpildymu, tad į temos plėtotės ir kūrimo procesą nebuvau rimtai įsitraukusi. Tačiau džiaugiuosi, kad man pavyko greitai įsiminti akademijos pavadinimą (Stipresnė už baimę, svarbesnė už laisvę): vis sukau mintį, kaip aš jį suprantu ir galiausiai man suskambo akademijoje klieriko Lino pakalbinto „LKB kronikos“ redaktoriaus kardinolo S. Tamkevičius padrąsinimas: Jei nori būti laisvas, turi gyventi tiesoj. Neįmanoma pavergti žmogaus, jei žmogus turi ramią sąžinę.
Kalbant apie akademijos temą, norisi pabrėžti, jog ji pirmiausia buvo skirta kalbėti apie Tiesą, o „Kronika“ buvo iliustratyvus to pavyzdys. Tiesos tema aktuali žvelgiant ir į šių dienų Rusijos karo prieš Ukrainą kontekstą, o „Kronikos“ atvejis gražiai derėjo, nes šie metai ypatingi – pavasarį buvo minimas jos 50-metis. Gražu, kad to liudininkai bei iniciatoriai yra dar labai guvūs: sulaukėme Petro Plumpos, ses. Bernadetos Mališkaitės, kard. S. Tamkevičiaus, kurie dalijosi tikromis istorijomis. Svarbu, jog ši akademija, kaip sakė viena abiturientė, tapo tarsi istorijos pamoka prieš egzaminą, bet kartu, man atrodo, ir moralinių įsitikinimų pakibinimu – kaip jauni žmonės anuomet rinkosi kovoti už tiesą, iš kur sėmėsi drąsos, iš kur kilo pasitikėjimas ir tokie kilnūs užmojai. Tikiu, kad kiekvieną akademijos dalyvį bei vadovą lydėjo klausimas: o ar aš turiu idealų, už kuriuos galėčiau aukotis? Sakyčiau, kad tai ir buvo svarbiausia – ieškoti šio atsakymo savy.
Simonai, o kokias svarbiausias įžvalgas tu išsinešei iš šios akademijos temos?
Simonas: Ši akademija, mano nuomone, buvo išskirtinai gera, nes žmonės, pakviesti skaityti paskaitų apie „Kroniką“, kalbėjo ne sausais faktais, bet pasakodami iš savo gyvenimo patirties. Manau, jie visi buvo panašūs tuo, kad turėjo savitą humoro jausmą ir didelį nuolankumą Dievo valiai, kuris mane nustebino. Jie nebandė visų nuopelnų susikrauti sau ar iškelti save į pirmą planą – netgi priešingai, už nuveiktų darbų sėkmę jie dėkojo Dievui. Manau, „Kroniką“ ir kitus antisovietinius leidinius platinusių žmonių nuolankumą geriausiai iliustruoja Bernadetos Mališkaitės išsakyta mintis: Kai Dievas kažką daro, tai nesirenka protingiausių, Jis pasirenka tai, kas pakliūna po ranka. Iš akademijos išsinešiau būtent tokio nuolankumo ir džiaugsmingo požiūrio į gyvenimą svarbą norint nuveikti didelius darbus.
Guoda, kokia gražiausia akimirka iš šios pavasario akademijos galėtum pasidalinti?
Guoda: Jų buvo kelios. Viena gudrutė (t. y. aštuntokė, akademijose kiekviena klasė turi savo pavadinimą) žiūrėjo į atspausdintą akademijos dienos programą ir sakė: Guoda, o tai čia viskas per vieną dieną? Šyptelėjau savyje. Išties, akademija dovanoja kasdienai tokio tikrovės patyrimo, dienos kokybės jausmo, kurį būdamas namuose ne visad gali patirti.
Taip pat man brangus buvo vadovų pirmas vakaras. Kol dar laukėme moksleivių, visi pasidaliję šv. Velykų patyrimu, atradimu ar įspūdžiu, dovanojome po kinder kiaušinį vis kitam vadovui su palinkėjimu. Tas vakaras mus suartino.
Ir dar sukirbino dvi mintys iš paskaitų. Pirmoji – iš disidento Petro Plumpos: jis priminė Šventojo Rašto mintį, jog nusideda tas, kas moka daryti gera ir nedaro. O antroji – iš sesers Bernadetos, kai ji sakė, jog „Kronika“ yra ne mūsų laikomi herojai, kurie ją leido, bet tie, apie kuriuos joje buvo rašoma. Ir kad mes privalome atrasti dalykų, už kuriuos sutiktume mirti.
Ši pavasario akademija – pirmoji vykusi gyvai po ilgo karantino laikotarpio. Kokį įspūdį paliko šis susitikimas su bičiuliais ateitininkais?
Guoda: Tikrai labai laukiau šios akademijos, būnant joje ne kartą užplūdo toks ilgesio ateitininkams ir jų gėriams jausmas. Galvojau, kaip gerai, kad šie moksleiviai yra čia, kad aš galiu skirti savo laiką ir būti drauge. Kartu sukosi mintis, o kodėl mūsų ne šimtas, kodėl ne du šimtai, juk tokie svečiai, tokie kalbėtojai – įdėta nemažai pastangų, kad laikas būtų ir turiningas, ir malonus. Bet kartais ir tas mažumas kuria savitą jaukumą, artumą.
Vadovų komanda pasižymėjo išskirtinumu, jog tarp mūsų buvo keturi seminaristai, jų buvimas teikė saugumo jausmą. Man įstrigo per Mišias kunigo Vincento Lizdenio išsakytas raginimas melstis už juos, nes laimė, jog jie savo atostogas skiria bendrystei su ateitininkais. Žinoma, ir kiti studentai, atvykę atostogų ar netgi studijų metu tam, kad kurtų šią akademiją, yra įkvepiantis pavyzdys, kaip veikia ateitininkai: dovanai dalytis tuo, ką sugebi. Brangu ir tai, kai akademijoje tarp vadovų yra tavo bičiulių, kai yra bendraminčių, su kuriais norisi kurti.
Simonai, žmogui iš išorės, paskaičiusiam apie MAS (moksleivių ateitininkų sąjungos) akademijas, gali iš karto netapti aišku, kuo jos ypatingos ir mėgstamos moksleivių. Kad į jas patektum, turi parašyti rašinį duota tema, jos trunka beveik visą savaitę per moksleivių atostogas, didžiąją dienos programos dalį užima paskaitos, kasdien – šv. Mišios. Kaip tu papasakotum akademijose nedalyvavusiam žmogui, kuo jos tokios ypatingos, kodėl jose verta sudalyvauti moksleiviui?
Simonas: Labai sunku į žodžius sudėti patirtis, kurias gauni akademijose. Dažnai pasitaikydavo tokių akimirkų, kurias puikiai prisimeni net praėjus keletui metų. Nuo tylios vakaro maldos žvakių šviesoje, jaučiant neapsakomą Dievo meilę ir ryšį su šalia tavęs esančiais žmonėmis, iki įtraukiančių ir be galo įdomių diskusijų prie pietų stalo. O laiką tarp tų iškilių momentų užpildydavo rūpestingai vadovų paruošta vakaro programa, kurioje galėdavai kitu žvilgsniu pamatyti akademijos dalyvius, geriau su jais susipažinti, atrasti naujų talentų savyje ir įveikti senas baimes. Paskaitose visada būdavo proga sužinoti ką nors naujo ir naudingo, pamatyti naują perspektyvą į gyvenimą. Sudėjus visus šiuos patyrimus ir įspūdžius, supranti, kad bet kokie iškilę sunkumai – ar tai būtų rašinio rašymas, kai atrodo, jog visiškai nesupranti temos, ar kepinanti kaitra klasėje, kurioje klausai paskaitos – yra niekis, palyginus su prisiminimais ir patirtimis, kuriuos išsineši iš akademijos.
Kaip trumpai apibūdintumėte, kas yra moksleivių ateitininkų akademija? Konkrečiu vaizdu ar momentu. Apie ką jos?
Simonas: Mąstant apie tai visada iškyla vaizdas iš antrosios mano akademijos, vykusios 2018 metais Liškiavoje. Paskutinį vakarą daugelis dalyvių buvo išėję iš kambarių į koridorių, kad galėtų bendrauti tarpusavyje. Vieni diskutavo filosofinėmis temomis, kiti šiaip kalbėjosi apie gyvenimą, o kai kurie dainavo gražias lietuviškas dainas su ukulele rankoje. Šis vaizdinys man primena, kad ateitininkuose prasmingos ir smagios veiklos gali surasti kiekvienas.
Guoda: Turbūt akademija yra viskas, kas vyksta tarp paskaitų ir vakaro programų: moksleivių būrelių vadinimas gyvūnais, lala-lala dainelė vietoj plojimų, kaskart nauja akademijos vieta, pastangos parašyti gerą rašinį, pokalbis su vadovu – jausmas, kad patiri daugiau tikrovės.
Daugiau informacijos apie moksleivių ateitininkų akademijas ir kitus renginius galite rasti www.ateitis.lt ir Moksleivių ateitininkų sąjungos facebooke.
Už Moksleivių ateitininkų pavasario akademijos renginio paramą dėkojame Jaunimo reikalų agentūrai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvių katalikų religinei šalpai bei Kauno miesto savivaldybei.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 2-ajame numeryje)
