Iš močiutės ir mamos meilę liaudies menui, amatams perėmusi uteniškė Adelė Bražėnaitė-Gančierė žinoma ne tik Lietuvoje, bet jau įvertinta ir įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, medžio ir linoraižinius pristato personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Be raižinių Adelė yra išbandžiusi daugybę kitų tautodailės sričių – karpinius, kiaušinių marginimą, keramiką, juostų pynimą ir kt. Adelė sugriauna stereotipus, kad tautodaile užsiima tik vyresnio amžiaus žmonės, ji parodo, kaip galima pagarbiai prisiliesti prie to, kas sena, ir tęsti tradicijas į viską žvelgiant šių dienų žvilgsniu. Šįkart pokalbis apie jos kūrybą ir santykį tarp kartų.

Nuo mažų dienų užsiimu tradiciniais lietuvių liaudies menais. Viskas prasidėjo nuo tradicinių karpinių, juos kūriau kartu su visa šeima namuose, vėliau ilgam atsidėjau lipdytinei keramikai, o galiausiai atradau raižinius. Nors vaikystėje išbandžiau ypač daug meno sričių, labiausiai patiko grafika – raižiniai. Nuo pat pirmos linijos medžio lentutėje pajutau, kaip įdomu yra išreikšti ir žodį, ir emociją, ir istoriją vien tik per juodai baltą liniją, dėmę, tašką… Pradėjau raižinius kurti būtent ant medžio lentutės, o medžio raižiniai datuojami Lietuvoje jau nuo XVI amžiaus, vėliau pabandžiau linoraižinius ir kurį laiką daugiausiai raižau linoleumą, kadangi pamačiau, jog galiu sukurti ryškiai detalesnius bei daugiau išreiškiančius darbus.

Kaip minėjau, užaugau didelėje meniškoje šeimoje. Dar dabar atsimenu, kaip susėsdavome visi keturi vaikai prie stalo kartu su mama žymia karpinių meistre Odeta Tumėnaite-Bražėniene ir kirpdavome karpinukus. Na, kokie gi gali būti mano, dvejų metų vaiko, pirmą kartą paimančio smailias žirklutes į rankas, karpinukai? Aišku, patys paprasčiausi, bet tuo pačiu ir patys svarbiausi, nes tai buvo lyg bendro laiko drauge įamžinimas. Gaila, bet vėliau kurti karpinius reikėjo daug daugiau psichologinių jėgų, kadangi nunešus juos į konkursus ar parodas girdėdavau tik viena: tie darbai – mamos… Paskui ilgą laiką užsiėmiau lipdytine keramika, su ja dalyvavau daugybėje skirtingų parodų bei konkursų, taip pat išbandžiau daug skirtingų liaudies meno sričių – nuo juostų pynimo iki kalvystės prisilietimo. O galiausiai mano gyvenime atsirado tradiciniai lietuvių liaudies raižiniai. Jų ėmiausi būdama septyniolikos per vasaros atostogas, kai išvažiavau kartu su mama, kuri tada rengė tradicinių medžio raižinių edukacijas Utenos tradicinių amatų centre „Svirnas“. Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę raižinių mokytoją šalia savęs turėti tiek pradedant kurti per edukacijas, tiek vėliau, jau namuose – tai buvo didžiausia pagalba. O dabar kartu rengiame ir parodas, ir edukacijas, esame viena kitai ir didžiausias palaikymas, ir didžiausios kritikės.

Tikrai taip. Labai liūdna, kai jauni žmonės į liaudies meną žiūri kaip į pasenusį, neįdomų „močiučių“ užsiėmimą. Tiesa, jog liaudies meną daugiausiai įvaldę vyresnio amžiaus žmonės, tačiau po truputį į tą sferą ateina ir jauni žmonės, su naujomis mintimis ir idėjomis. Liaudies meno formavimuisi visada didelę įtaką darė tuometinis žmonių pasaulis, jų buitis ir kasdienybė, tad normalu, jog šiuolaikiniai žmonės nekurs jo identiško ankstesniajam. Vis dėlto liaudies menas Lietuvoje pasižymi labai aukšto lygio preciziškumu, profesionalumu, tad kiekvienas – tiek jaunas, tiek vyresnis – žmogus privalomai pirmiausiai išsistudijuoja senovinius dirbinius ir tik tada savomis akimis kažką gali keisti, „modernizuoti“, kadangi ne viską galime keisti. Pavyzdžiui, tradiciniuose senoviniuose raižiniuose, kuriuose vaizduojami šventieji (daugiausia jais ir remiamės kurdami šiandieninius darbus), pirmame plane visada vaizduojamas tam tikras šventasis, o antrame – kažkas su juo susijęs, tačiau tam nesuteikiama didelės prasmės, dažnai tai visai neproporcingi objektai palyginus su pačia šventojo figūra.

Nežinau. Galbūt noras kurti ir susikaupimas atsiranda tada, kai tu to nori. Menas man niekada nebuvo tik paveikslėlis ant sienos ar tik uždirbami pinigai juos pardavus. Menas man visada buvo savos išraiškos būdas. Taip, paskui ta išraiška turi pavidalą, kurį kiekvienas galime pamatyti atspaudus ant popieriaus, bet svarbiausia juose – išreikštos mintys ir idėjos. O savo jausmams ir mintims visada kasdienybėje privalome atrasti vietos ir laiko, taip ir gimsta vienas po kito ar raižiniai, ar karpiniai, ar margučiai – visi, atrasti minčių.

Kiekvienas raižytas šventasis turi prasmę, kodėl būtent jį raižiau. Kai nusprendžiu, kokį šventąjį raižyti, prieš pradėdama eskizavimo procesą daug apie jį skaitau, domiuosi, kuo būtent tas šventasis išskirtinis, kas būdinga jį vaizduojant, ką jis globoja ir panašiai. Šventųjų raižiniai taip pat atsiranda, kai būna kažkokia proga – ar paroda, ar individualus užsakymas.

Man asmeniškai galbūt svarbiausias šventasis yra Jurgis, kadangi Jurgis yra ir mano tėtis, ir pirmasis šventasis, kurį išraižiau. Šis vardas mane lydi visą gyvenimą, organiškai su šventojo darbais susipažįstu vis po truputį.

Jei man pačiai nebūtų taip patikę kurti raižinius, dabar tikrai nesidalintume vienoda veikla su mama. Juk negali priversti vaiko daryti tai, ko tu pats nori, svarbiausia, kad vaikas jaustųsi laimingas ir atrastų, kas jam mėgstamiausia pačiam. Kai kartu su mama kuriame raižinius, karpome karpinius ar marginame kiaušinius, šis laikas ypatingas. Susėdusios prie būsimų margučių dalinamės ir mintimis, ir jausmais, ir idėjomis. Ir taip su kiekvienu meno prisilietimu – manau, tai ypatinga.

Nuo mažens augant liaudies meną mylinčioje šeimoje tradicijos tampa kasdienybe ir netgi nepastebi, kaip organiškai tu pats jas perimi. Pavyzdžiui, neįsivaizduoju šv. Kūčių stalo be šiaudelių po staltiese ar su mėsiškais, įmantriais šių dienų gaminiais. Vis tik neveltui per tiek metų tai buvo perduodama iš kartos į kartą. Tradicijos, mano nuomone, yra labai svarbios. Jomis tampame išskirtiniai prieš kitų šalių piliečius, o kartu susėdę galime pasidalinti savo išskirtinumais – savitumais.

Lietuvių liaudies pasakos man pačios gražiausios. Jas vizualizuoti matau labai didelę prasmę, jose lyg užkoduota tiek daug gyvenimiškų pamokų. Liaudies pasakų vizualizavimas man atrodo toks svarbus dėl to, jog įvaizdintą pasaką gali suvokti ir vaikas, dar negalintis perskaityti teksto, ir suaugusysis, per skubėjimą skaitydamas ir dažnai praleidžiantis įvairiausias pasakų detales, kurias aš turiu galimybę parodyti raižinyje. Tad kai nusprendžiu kurti pasakos siužetą, ją perskaitau labai daug kartų, pasibraukiu svarbiausius dalykus, pasižymiu smulkmenas, kurios šiai pasakai ir sukurs visą reikiamą nuotaiką.

Kaip reikia vaikams, jaunimui pristatyti lietuvių liaudies meną, kad jis jiems būtų patrauklus, įdomus?

Kaip minėjau, liaudies menas Lietuvoje yra ypatingai aukšto lygio. Liaudies menas anaiptol nėra lygu žemas lygis. Tuo pačiu nereikia bijoti pažvelgti į liaudies meną iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos. Mes užaugę visai kitoje aplinkoje, dažnai miestuose, kaimo gyvulius esame matę tik pravažiuodami ar trumpą laiką, tad juos atvaizduoti mene būtų labai sunku. Bet nieko tokio – aš taip pat užaugusi mieste, juokauju, kad nemačiusi karvės savo gyvenime, bet nematau tame nieko blogo. Jaunoji karta ateina su naujomis mintimis ir idėjomis, tad natūralu, kad liaudies meną kažkiek keičia. O jau turėdami tokių sukurtų pavyzdžių, jauni žmonės galbūt jausis labiau artimi liaudies menui, kai matys ir savo aplinką juose, ne tik XIX amžiaus kaimo gryčią, kad ir kokia graži ir svarbi ji bebūtų.

Su mama kartu daug keliaujame pristatydamos liaudies meną, dalyvaujame tarptautiniuose konkursuose ir parodose visame pasaulyje. Pastaraisiais metais konkurse „Marte Live Europe“ buvau išrinkta viena iš trijų geriausių jaunų menininkų Šiaurės Europos šalyse, pristačiau tradicinius lietuvių liaudies raižinius. Visi stebėjosi, kaip stipriai išvystytas liaudies menas Lietuvoje ir koks vis tik jis profesionalus.

Šiuo metu tik socialiniuose tinkluose, kur juos galima pamatyti, įsigyti ar kitaip susisiekti su manimi turint idėjų.

https://www.facebook.com/adele.ganciere/

https://www.instagram.com/ganciere/

Ačiū, Adele, už pokalbį.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 3-ajame numeryje)