Partizaniško gyvenimo fragmentai. Pasakoja Juozas Jakavonis-Tigras
Ne istorijos vadovėlių, o žmonių liudijimų reikia tam, kad ateinančios kartos su savo šalimi ir jos istorija užmegztų asmeninį ryšį – kad norėtų joje gyventi ir ją ginti. Juk ne skaičiai ir abstrakcijos, o žmonės savo patirtimi gali paskatinti kitus iš tiesų suklusti – protais ir širdimis. Lygiai taip yra ir su įkvėpimu pažinti savo šalį bei viltimi, kad mums ir jai viskas bus gerai.
Su partizanu Juozu Jakavoniu-Tigru susitikome Vilniuje lietingą ir vėsią jau praėjusios vasaros popietę ir kartu vykome į jo namus Kasčiūnų kaime, Dzūkijoje. Pakeliui išgirstų atsiminimų fragmentus sudėjau į šį tekstą. Tai laike ir erdvėje išsibarsčiusių atsiminimų nuotrupos, dalelės, iš kurių galima susidaryti partizaniškos kasdienybės vaizdą – pavojingos, negailestingos, o kartais džiugios ir pergalingos.
Šios istorijos pirmiausiai byloja apie beribes žmonių dvasines ir fizines galimybes, kai jie tiksliai žino, kodėl ir už ką guldo galvas, ir taip pat šį tą pasako apie mus – kad panorėję ir mes galime be jokių išlygų atsidėti laisvei ir tiesai.
Tad išgirskime, ką mums turi papasakoti partizanas Tigras.
Juozas Jakavonis-Tigras pasakoja savo istoriją. Vyčio Turonio nuotrauka

Ištisi kaimai persikėlė į miškus

Kai prisiekiau partizanu, man buvo 20 metų. Mirti tuomet visai neatrodė baisu, buvau jaunas, galvojau, ko tik nepadaryčiau dėl tėvynės. Mano draugas buvo įsidarbinęs Druskininkų gaisrinėje, o vėliau tapo partizanu ir, atsimenu, man sakė: negalėjau aš ramiai žiūrėti, Juozai, kaip atveža ir guldo aikštėje nekaltai nužudytus jaunuolius, o jų motinos žiūri iš tolo ir verkia, bijodamos arčiau prieiti. Ir aš pats negalėjau į partizanus neiti, nei vienas negalėjom – turėjom eiti ir viskas.

Apskritai, iš mūsų nedidelio kaimo į partizanus išėjo vienuolika vyrų. Du mirė sava mirtimi, vieną sučiupo ir sušaudė, kiti žuvo kovodami. Gaila, kad tiek daug vyrų žuvo, o laisvės neiškovojome, bet gal dar daugiau lietuvių būtų žuvę, jeigu visai nebūtume priešinęsi – jie gi nuo pat pradžių elgėsi su žmonėmis baisiai. Man pačiam Dievas davė sveikatą ir noriu, kad dabar jaunimas išgirstų apie mūsų patirtas kančias, tikiu, kad tai gali įkvėpti jaunajai kartai patriotizmo.

Apie bendražygius Vanagą ir Kazimieraitį

Vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas man buvo labai draugiškas, nors ir vyresnis – aš gimiau 1925-aisiais, o jis 1918 metais. Būdavo su juo galinėjamės, ranką laužiam, rungtyniaudami kuris stipresnis, juokiamės.

Juozas Vitkus-Kazimieraitis buvo rimtas, labai pamaldus, mane išmokė melstis įvairiausias maldas ir litanijas. Pamenu, kartą girdime, kaip groja kiek toliau nuo mūsų, kaimo klonyje, ir šoka iš aplinkinių kaimų suėjęs jaunimas, o mes dviese sėdime bunkeryje. Kazimieraitis manęs paklausė: Juozuk, ar tu nepasiilgsti šokių, ar nesinori nueiti? O aš atsakiau: tamsta vade, ant gatvės Merkinėje guli nušauti mano draugai, kaip aš šoksiu? Jis tuo metu kažką rašė prie staliuko rašomąja mašinėle, o po tų mano žodžių priėjo ir pabučiavo man į kaktą. Pasakė man dar taip: ačiū, Juozuk, kad toks esi.

Rašomoji mašinėlė. Vytauto Raškausko nuotrauka.

Viena partizaniško gyvenimo diena

1945 metais buvo toks nutikimas, likus trims dienoms iki Merkinės puolimo. Aš tuo metu buvau išvykęs į Marcinkonis organizuoti partizanų būrio atėjimo puolimui, o Vanagas ir dar du partizanai pasiliko bunkeryje ir tądien nusprendė valyti kulkosvaidį, todėl bunkerio dangtį paliko atidarytą.

Staiga į kiemą įsiveržė 5 kareiviai, vienas nubėgo į klojimą, kitas tikrinti rūsio, dar kitas nuėjo į tvartą, bunkerio link. Tėvas pasakojo viską matęs: kaip kareivis užšoko apžiūrėti tvarto pastogės, kaip nušoko žemyn vos per kelis žingsnius nuo atviros bunkerio angos ir tik per stebuklą nieko nepastebėjo.

O mama, stebėjusi viską pro pirkios (red. past. gyvenamojo namo) langą ir pamačiusi vieną rusą atbėgant nuo tvarto, pagalvojo, kad jau surado bunkerį. Matyt, jai nervai neatlaikė – ėmė ir apalpo. Rusams iškart kilo įtarimas ir jie puolė įnirtingai ieškoti iš naujo, atidžiau, bet galiausiai buvo įtikinti, kad mamai taip nutinka nuolat. Net nuėjo pas kaimynus ir vaikų paklausė, ar tikrai mamą kamuojąs alpulys, bet tais laikais net vaikai buvo išmokyti, ką reikia sakyti – patvirtino, kad tikrai nuolatos jinai alpsta ir kratą laiku nutraukė, nieko neradę. Tai buvo gruodžio 12 dieną, o 15-ąją jau vyko Merkinės miestelio puolimas. Mažai trūko, kad jis būtų visai neįvykęs. O ir mūsų namus tikriausiai būtų sudeginę, ir šeimą iššaudę, jeigu būtų tą dieną užtikę bunkerį.

Juozas Jakavonis-Tigras prie atstatyto bunkerio. Vyčio Turonio nuotrauka

Ilgos laukimo valandos, akis į akį su mirtimi

Vieną rytą išėjau pasižvalgyti po apylinkes ir iš miško pažiūrėjęs į tolumą – dabar čia viskas užžėlę, o anuomet aplink buvo vien dirbami laukai – visai netoli pamačiau daugybę rusų kareivių.

Pas mus sodyboje tada jau buvo apsistoję Vanagas, Kazimieraitis ir dar vienas partizanas, todėl parbėgęs užmaskavau juos bunkeryje. Pats negalėjau tame pačiame pasislėpti, kažkas būtinai turėjo jį iš viršaus užmaskuoti. Dar suspėjau užbėgti į kambarį ir seseriai pasakyti, kad pats slėpsiuosi kiek atokiau nuo sodybos esančiame nedideliame bunkerėlyje. Apsiginklavęs šautuvu ir granatomis pirmiausiai – jeigu sektų su šunimis – sumėčiau pėdas: nusigavau iki šalia tekančios Merkio upės, įlipau į valtį ir joje patrepsėjęs nubridau upe iki pat savo bunkerio. O ten jau pasislėpęs laukiau, kada sesuo praneš, kad saugu išlįsti. Neturėjau su savimi laikrodžio, bet, pamenu, atrodė, kad ištisa diena praėjo, ir jau pradėjo temti.

O Vanagas savo dienoraštyje rašo, kad kai tik aš juos užmaskavau, už 5 minučių viršum bunkerio pasigirdo baisus dundesys, pradėjo daryti kratą. Vanagas taikliai atsiminimuose klausia, kodėl kratai buvo pasirinktas būtent tvartas? Dabartiniais laikais vienas istorikas archyvuose rado parašyta, kad krata atlikta remiantis agento parodymais. Pasirodo, jis Vanagą pamatė prie tvarto pašiūrės ir to vieno karto užteko.

Siaučiant kratai Vanagas užsidegė lempą ir rašė, kaip jaučiasi prieš mirtį. Kazimieraitis meldėsi pasirėmęs į staliuką. Kitas partizanas, pulkininkas, apsirengė, apsiginklavo ir atsigulė laukti. Priešo juk nematai, šauti nėra kur, tad nieko daugiau ir nebuvo galima padaryti, kaip tik laukti – atras ir įmes pro angą granatą, ar visgi neras. Vanagas smulkiai aprašo tą laukimo siaubą. Eina antra, trečia valanda, o dundesys prie pat vis nerimsta.

Tąsyk išgelbėjo prie bunkerio sustatytos medinės kartys, jau nuskustos ganyklai tverti – jas rusų leitenantas įsakė permesti tiksliai į tą vietą, kurioje ir buvo bunkeris. Davėsi rusai tada apie tvartą, badė žemę metaliniais smaigais, o tos kartys buvo slidžios, ant jų ilgai nepastovėsi, tai po jomis niekas kruopščiai ir nepatikrino.

Kai man buvo pranešta, kad jau ramu, dar apibėgau pamiškes tikrindamas, ar nėra kur nors palikta slapukų, o tada jau nulėkiau prie bunkerio. Kazimieraičiui reikėjo padėti išlipti, jis buvo pridusęs nuo deguonies trūkumo, mačiau, kad bunkeryje jau nebedegė ir lempa. Kiti du partizanai buvo jaunesni, išlipo patys ir mes apsikabinę džiūgavome, kad likome gyvi. Nusprendėm, kad Dievas mus saugo. Tai buvo 1946 metai.

Juozas Jakavonis-Tigras. Vytauto Raškausko nuotrauka

Mergelės Marijos medalikėlis

Kaimynė turėjo kaldrą, kurios viena pusė buvo balta, o kita raudona. Buvome sutarę, kad jei kaldra bus padžiauta raudonąja puse, vadinasi, grįžti namo man pavojinga.

Vieną dieną grįždamas namo iš tolo su žiūronais pamačiau raudoną spalvą ir pasislėpiau bunkeryje prie upės, o mano bendražygis partizanas nuskubėjo namo, mat ten turėjo išsikasęs bunkerį prie šulinio – jame tilpo tiktai sėdomis, bet mama galėjo išėjusi į kiemą, kai tik pasidaro ramiau, paduoti jam valgyti.

O man nebuvo kas valgyti paduotų, nes šeimyniškiai nežinojo, kur esu. Tame drėgname bunkerėlyje, iškastame upės krante, aš ištūnojau geras dvi dienas, vis gurkšnodamas Merkio vandenį. Antrąją dieną prie pat bunkerio, tik kitoje Merkio pusėje – o Merkys ten neplatus – pasirodė du automatais ginkluoti rusai. Atėjo prie upės pasižvalgyti ir susisukti papirosų, bet, matyt, kažkas nesisekė, kad vis garsiai keikėsi.

Mano bunkerio skylę dengė tankios žolės, jas praskyręs galėjau juos abu matyti. Pamenu, labai galvojau, ar šauti. Bet kas toliau? Jie tikriausiai ėjo ablavo (red. past. apsupties) sargybą, kol netoliese tuo tarpu vyko didžiulės kratos.

Nešoviau. Kai vėliau pagaliau pamačiau paklodės baltąją pusę, namo parėjau į žmogų nepanašus. Mama verkė, bobutė mane apkabinusi irgi ašarojo. Ji man buvo iš Amerikos parvežusi medalikėlį. Tada užrišo jį man ant kaklo ir sakė: aš už tave, Juozuk, melsiuosi mergelei Marijai, kad kulipkos (red. past. kulkos) tavęs neliestų. Ir tikrai, kol nešiojau tą medalikėlį, niekada man nekliuvo. O ir apsupti buvome, ir ėjo kulkos prie pat galvos, bet likau sveikas.

Atsiminimus užrašė Vytautas Raškauskas

Straipsnis iš žurnalo „Ateitis“ archyvo (2017 m.)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.