Ateinančiais metais Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika minės 50-ies metų jubiliejų. Sovietmečiu pasauliui ji siuntė žinią apie tuometinę Lietuvos tikinčiųjų padėtį, prigimtinių žmogaus teisių varžymą. Per visus septyniolika veiklos metų Kronika nebuvo sustabdyta ar likviduota ir baigė veiklą tik prasidėjus Atgimimui.
Vienas iš Kronikos leidėjų, aktyvus pogrindinės spaudos kūrėjas ir platintojas, už savo įsitikinimus kalėjęs lageriuose – sendraugis ateitininkas Petras Plumpa. Paprašėme jo pasidalinti mintimis apie Kronikos reikšmę Lietuvai, šiandienos iššūkius laisvei, tikrąją buvimo kataliku prasmę ir apie tai, kuo P. Plumpa gyvena šiandien.
Seime neseniai nuskambėjo pasiūlymas 2022-uosius skelbti LKBK metais. Kokia Kronikos, o ir disidentinio judėjimo istorinė reikšmė, vertinant iš šių dienų perspektyvos? Ar tai svarbu jums, ar tai svarbu Lietuvai?
Mūsų gyvenimo dabartis turi daug gilių šaknų praeityje – tiek medžiaginį paveldą, tiek ir kultūrines bei dvasines vertybes. Lietuvių kalbos versmė jau čiurleno prieš kelis tūkstantmečius, o kartu ir daug tautinių papročių ir būdo savybių atplaukė į dabartį iš tolimų amžių glūdumos. Juolab religinis paveldas palieka gilius pėdsakus tautos mąstysenoje, jausenoje ir elgsenoje. Tos savybės dažnai išryškėja karų, okupacijų ir visokių sunkmečių metu. Ypatingai ryškus lietuvių pasipriešinimas dvasinei ir kultūrinei priespaudai, o tai rodo tautos sielą gaivinančią religinę ugnį.
19 a. lietuviškoji knygnešystė buvo Lietuvos istorijos dvasinis ir kultūrinis laužas, liepsnojęs 40 metų – per visą lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį. Nuostabu, kad lietuviškoji knygnešystė suvešėjo tada, kai buvo visiškai nuslopinti 1831 ir 1863 metų sukilimai. Pralaimėjus fizinę išsivadavimo kovą, išlieka galimybė patirti dvasinį prisikėlimą ir atgimimą. Toji neginkluota knygnešių kova atvedė tautą ne tik į kultūrinį atgimimą, bet ir į valstybės atkūrimą. Ši Kristaus mirties ir prisikėlimo istorija kartojasi ir kitose tautose, jeigu jos alsuoja krikščioniška Dvasia.
Panašiai su lietuvių tauta atsitiko ir 20 a., kai 1940 m. netekusi nepriklausomybės Lietuva ištisą dešimtmetį priešinosi ginklų pagalba, bet išsivadavimui nebuvo galimybių. Tik visiškai išnykus ginkluotam pasipriešinimui ir nurimus moksleivių bei kultūrininkų nelegaliam bruzdėjimui, suruseno dvasinio pasipriešinimo židiniai.
Lietuvoje nuo 1968 m. kilo nelegalus religinio pobūdžio judėjimas, kuris konkrečiai pasireiškė slaptu vaikų katekizavimu, uždaromis meditacijomis arba rekolekcijomis, aktyviu žymių šventovių lankymu, kunigų nelegalų rengimu ir religinės literatūros kūrimu bei platinimu.
Tikintieji platino ir iš užsienio gaunamas aktualias knygas: A. Maceinos, J. Girniaus, S. Ylos raštus, verstinę filosofinę, teologinę ir žmogaus teises liečiančią literatūrą.
1971 m. rudenį Lietuvoje už vaikų katekizavimą buvo nuteisti kalėti kunigai J. Zdebskis ir P. Bubnys. Tai paskatino protestuojančius Lietuvos tikinčiuosius rinkti parašus SNO (dabar JTO – red. pastaba) Generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui. 1972 m. pradžioje 17 000 parašų buvo perduoti disidentams Maskvoje, o šie tikinčiųjų Memorandumą perdavė užsienio korespondentams, ir kreipimąsi pradėjo komentuoti visų užsienio šalių žiniasklaida. Tai buvo masiškiausiai pasirašytas disidentinis dokumentas Sovietų Sąjungoje.
1972 m. kovo 19 d. keli kunigai, padedami pasauliečių, pradėjo leisti pogrindinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, kurios kopijos per Maskvos disidentus būdavo perduodamos išeivijos lietuviams, o šie leidinyje spausdinamus dokumentus perduodavo Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijai. Tokiu būdu su Kronikos medžiaga galėjo susipažinti visi radijo klausytojai Lietuvoje. Be to, išeivijos lietuviai Kroniką leido kitomis pagrindinėmis Vakarų kalbomis ir ją siuntinėjo visų šalių ambasadoms. Tokiu būdu užsieniečiai iš naujo išgirdo Lietuvos vardą ir įvairiose šalyse pradėjo akcijas tikinčiųjų teisių gynimui Lietuvoje.
Suprantama, kad Kronikos išaiškinimui KGB skyrė visas jėgas. Iš viso už Kronikos leidimą buvo nuteista 16 žmonių, bet leidinio redakcijos saugumui nepavyko likviduoti. Iš viso išėjo 81 numeris, buvo pateikta apie 5000 dokumentų, įvykių ir faktų aprašymų. KGB akcijų metu iš viso buvo konfiskuoti 5 dauginimo aparatai ERA, 4 spausdinimo mašinėlės, 60 kg tipografinio šrifto, daugiau kaip 2 tonos popieriaus, virš 5000 egzempliorių nelegalios literatūros.
Nepaisant represijų, pogrindinė literatūros leidyba nei kiek nesumažėjo. Pirmoji Kronikos leidėjų grupė buvo nuteista 1974 m. gruodžio mėnesį, o 1975 metais jau buvo leidžamas ne vienas, bet trys nelegalūs periodiniai leidiniai, 1976 m. – penki, 1977 m. – šeši, 1978 m. – aštuoni, 1979 m. – 12 leidinių. Proporcingai didėjo ir bendras išleidžiamų numerių ir puslapių skaičius – per 5 metus pogrindinė savilaida pagausėjo 10 kartų. Kronikos leidyba visam šiam leidybiniam procesui davė impulsą, o Kronikos leidėjų areštai bei atkaklumas paskatino drąsiau kovoti už žmogaus teises. Būtent šis Kronikos vaidmuo nusipelno ne tik jubiliejinio paminėjimo, bet ir gilesnio nagrinėjimo, nes krikščionybės sklaida visada rėmėsi praktine kryžiaus teologija.
Lietuvos disidentų istorijos šiandienos jaunam žmogui gali atrodyti nesuvokiamos, nerealios. Už antisovietinę veiklą pats ne kartą buvote nuteistas. Kokios priežastys lėmė jūsų įsitraukimą į disidentinę veiklą ir kodėl nesirinkote ramaus gyvenimo kelio, nesipriešinant režimui? Iš kur sėmėtės drąsos ir ką teko paaukoti dėl tokios veiklos?
1954 m. mano vienas brolis kalėjo lageryje, kitas slapstėsi nuo suėmimo, todėl ir aš įsijungiau į moksleivių antisovietinę organizaciją, kurios centras buvo Pandėlio vidurinėje mokykloje: bendradarbiavau leidžiant nelegalų laikraštėlį „Laisvės balsas“ bei platinau lapelius. 1955 m. gimtojoje Suvainiškio apylinkėje išplatinau atsišaukimą, kviečiantį kovoti prieš sovietų okupacinę valdžią.
1957 m., gyvenant Kaune, su bendraminčiais subūrėme organizaciją „Laisvę Lietuvai”. Tų pačių metų pabaigoje drauge su kitais minėtos organizacijos nariais pagaminome virš 200 antisovietinio turinio lapelių ir išplatinome Kaune. 1958 m. Vasario 16-osios išvakarėse Petrašiūnuose ant elektrinės kamino, 80 metrų aukštyje, iškabinome Lietuvos Trispalvę vėliavą. Netrukus parašėme organizacijos „Laisvę Lietuvai” programą ir įstatus. Tačiau kovo 14 d. buvome suimti ir nuteisti nuo 2 iki 10 metų laisvės atėmimo, o po mėnesio išvežti į Rusijos lagerius.
Toji mūsų veikla nebuvo disidentinė, nes tuo metu net toks terminas nebuvo vartojamas. Įsijungti į tą veiklą paskatino patriotizmo ir solidarumo jausmai. Tėviškės namuose buvo įvairių patriotinių knygų, išleistų dar nepriklausomybės metais – jas godžiai skaitydavome. Be to, didelę įtaką darė vyresniųjų brolių pavyzdys – nesinorėjo nuo jų atsilikti…
Savo to meto veiklos nelaikau auka, nes iš viso to veikimo žymiai daugiau gavau nei praradau. Po bausmės atlikimo 1965 m. grįžau į Lietuvą jau kaip sąmoningas praktikuojantis katalikas, o iki tol paauglystėje mano tikėjimas apsiribojo formaliu apeigų atlikinėjimu. Tad be lagerinės krikščioniškos patirties vėliau nebūčiau įsijungęs į slaptą religinių knygų ir Kronikos leidybą bei į kitokią tikinčiųjų veiklą.
Šie metai paskelbti Lukšos-Daumanto metais. Kaip partizanų kovų reikšmę vertinate Lietuvos istorijos kontekste? Ir kalbant konkrečiai apie Lukšą – kaip aiškintumėte, kas jį paskatino palikti saugų gyvenimą, mylimąją ir grįžti į Lietuvą, net jei tektų mirti?
Kaip atskiros šeimos, taip ir visos tautos gyvenime būna svarbaus apsisprendimo momentai. Taip buvo 1918 m. kovojant už savo nepriklausomą valstybę, taip buvo 1941 m. birželio sukilimo dienomis, kai tūkstančiai jaunuolių stengėsi atkurti laisvą Tėvynę anksčiau, negu Lietuvą užims vokiečių kariuomenė. Panašiai buvo ir 1944 metų pavasarį, kai virš 20 000 savanorių įstojo į Vietinę rinktinę, turėdami norą ir viltį atkurti laisvą Lietuvos valstybę. Sumanymui nepavykus, didelė tų savanorių dalis patraukė į partizanus, neketindami tarnauti sovietinei imperijai. Partizanų aktyvumas mūsų miškuose pristabdė kolonistų brovimąsi į Lietuvą, ko nebuvo Latvijoje ir Estijoje, todėl imigrantai iš Rusijos trečdaliu atskiedė vietinius tų šalių gyventojus.
Mano vaikystės metais apie J. Lukšą-Daumantą neteko girdėti, nes jis gyveno ir veikė visai kitame Lietuvos pakraštyje. Tik po Kovo 11-osios atsivėrė informacijos šaltiniai, kurie atskleidžia partizaninės kovos daugialypį veidą. J. Lukša-Daumantas įkūnija geriausius partizanų-patriotų bruožus, nes savo elgesiu įrodė, kad jam Tėvynė yra svarbiau už asmeninį gerbūvį. Jo plačiašakiam veikimui galimai turėjo įtakos ateitininkiška ideologija, apimanti pačias svarbiausias krikščioniškos asmenybės ugdymo kryptis.
Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje. Kokius iššūkius laisvei matote dabar? Ir kaip kiekvienas galime prisidėti prie jos saugojimo?
Jaunystėje teko patirti retą išgyvenimą: mūsų jaunimo organizacija „Laisvę Lietuvai“ aktyviai siekė laisvės Lietuvai ir sau patiems, bet tik atsidūręs lageriuose už spygliuotų vielų, pajutau tam tikrą laisvę. Dingo rūpestis buitimi, nes kaliniai turto nekaupia. Atsirado galimybė laisvai kalbėti, nes nuteistieji nebeturi ko prarasti. Atsirado laiko skaityti (ir net konspektuoti) Naująjį Testamentą, o kartu apmąstyti gyvenimo esmę ir prasmę, ieškoti sielą gaivinančios tiesos. Pasitvirtino apaštalo Jono žodžiai: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31-42). Tą tiesą pažino ir savo gyvenimo pavyzdžiu patvirtino apaštalas Paulius, todėl ragino Galatijos krikščionis: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5,1).
Tad ar krikščionišku požiūriu Lietuva dabar yra laisva? Ar esame laisvi nuo egoizmo, nuo garbėtroškos, nuo melo, nuo pavydo ir nuo daugelio kitų dvasinių bei moralinių ydų, kurios griauna asmeninę laimę, ardo šeimas, naikina kūdikius ir visą gyvenimą daro beprasmišku? Tai yra pagrindiniai ir svarbiausi dabarties iššūkiai, nes nuo to priklauso pagrindinis žmogaus tikslas – jo gyvenimo laimė.
Nuo Tiesos pažinimo, nuo žmogaus pasaulėžiūros priklauso, kam tarnauja jo protas, širdis ir valia. Jeigu žmogus savo laimę apriboja zoologinio pasaulio laiku ir erdve, tuomet hedonizmas tampa pagrindiniu jo laimės siekiniu. Ateitininkų laisvė neturi apsiriboti laikinais gyvenimo siekiais, nes amžinybė yra kiekvieno žmogaus likimas. Jeigu dabarties žmonės bijo apie tai galvoti ir kalbėti, vadinasi, jie bijo tiesos, vedančios į tikrą laimę. Tokių ir panašių minčių nagrinėjimas bei skelbimas gali prisidėti prie tikro ir ilgalaikio tautos išlaisvinimo.
Kalbant apie ateitininkus, kokių būtiniausių darbų turėtų imtis ateitininkai šiandien?
Šiuo metu jaunimas patiria didelius moralinius išbandymus, nes išplito apaštalo Jono nurodyti krikščionims pražūtingi nuodai: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2:16). Visa tai vaikams diegiama jau mokyklos suole, todėl sukurti sąlygas krikščioniškų asmenybių ugdymui beveik nėra galimybių. Tam reikia sukurti vienminčių jaunimo oazes, kuriose būtų visai kitoks gyvenimo būdas: daug vilties, daug džiaugsmo ir visuotinis solidarumas. Tačiau tokiems susitelkimams reikalingas gyvas tikėjimas ir malda – dvasingo gyvenimo pagrindas. Tik tada bus įmanoma kalbėti apie galimybę visa atnaujinti Kristuje.
Kol gyvename pandemijos laiku, dėl saugumo visų mūsų išorinės laisvės yra varžomos. Tikinčiųjų taip pat: mišių šventimas persikelia į virtualią erdvę, jų metu mokomės priimti dvasinę komuniją, o gyvų pasibuvimų po mišių taip pat dar reikia palaukti. Kaip reaguojate į šiuos pandemijos sukeltus iššūkius katalikui, ar tai jus neramina? Ir ko palinkėtumėte, kad tikėjimas šiuo laikotarpiu nesumažėtų?
Prie fizinių apribojimų esu pripratęs nuo ankstyvos jaunystės – tiek užsiimdamas nelegalia veikla, tiek būdamas kalėjimų nelaisvėje, todėl dabartiniai karantininiai potvarkiai atrodo daugiau linksmi nei grėsmingi. Juolab nepajutau dvasinių suvaržymų, nes kas gi gali suvaržyti krikščionio Dvasią, kuri yra visur esanti Gyvybė? Tą Dvasią Gaivintoją ypač teko pajusti lageriuose, kur nebuvo nei bažnyčių, nei kunigų, nei jokių religinių apeigų. Tačiau būtent lageriuose iš esmės susipažinau su krikščionybe – su Jėzaus bičiulyste, t. y. ilgalaike dvasine Komunija, kuriai nebūdingas nei formalus plepėjimas, nei ritualinė išraiška.
Viso to dažnai nepatiria žmonės, galintys laisvai dalyvauti religinėse apeigose. Tačiau jeigu tik apeigų atlikinėjimas sudaro religinio gyvenimo pagrindą, tuomet visokie karantinai gali tapti dvasine tragedija – netikro dvasingumo išbandymu ir net praradimu. Čia ir ateitininkams verta pasvarstyti, kas ir kodėl mus gali atskirti nuo Kristaus meilės: ar pandemija, ar karantinas, o gal mažatikystė, kuri neleidžia patikėti Kristaus prisikėlimu ir Jo visagalybe?
O kuo gyvenate dabar, kokiais džiaugsmais ar rūpesčiais? Kokie ateities planai?
Krikščioniui senatvė – tai visos dienos kaip šventė! Kažkodėl nebejaučiu metų laikų nuotaikų skirtingumo: ruduo ir pavasaris, saulė ir debesys, dienos ir naktys – visa tai yra tik praslenkantis fonas, neturintis įtakos dvasinei būsenai nei gyvenimo kokybei. Svarbu neatitolti nuo palaimingų Dangiškųjų realijų.
Ar gali būti ypatingi planai, įžengus į 83-uosius gyvenimo metus? Nebent ambicingi planai užsitikrinti gerą vietą kitame pasaulyje. Todėl sakoma, kad Šv. Pranciškus net savo mirtį pasveikinęs: „Sveika, mano sese mirtie!“ Kartą naktį buvau su ja akivaizdžiai susidūręs, bet pasisveikinti neturėjau jokio noro. Juk apaštalas Paulius ne veltui sako: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15.26). Tad kodėl aš turėčiau su tuo „paskutiniuoju priešu“ sveikintis? Tačiau susitikti su išėjusiais artimaisiais, kuriuos kasdien prisimenu, būtų įdomu ir palaiminga.
Pabaigai, ką šiandien rekomenduotumėte paskaityti jaunam katalikui?
Kiekvienas žmogus turi savąjį tiesos pažinimo ir tobulėjimo kelią. Be to, mūsų jaunystės poreikiai ir galimybės labai skyrėsi nuo dabarties aktualijų, gaubiančių jaunąją kartą. Galiu paminėti keletą knygų, kurios man labai padėjo katalikiškos pasaulėžiūros brendimui: K. Adam „Katalikybės esmė“, Naujasis Testamentas, Tomas Kempietis „Kristaus sekimas“, T. Danieliū „Šv. Margarita Marija Alacoque“, J. Schrijvers „Dieviškasis Bičiulis“.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 5-ajame numeryje)
