Pokalbis su Maranata bendruomenės nariais apie Gyvąjį Dievą
Maranata – vos prieš kelis metus įsikūrusi pasauliečių bendruomenė, save priskirianti Katalikų charizminio atsinaujinimo sąjūdžiui. Tokios sąvokos, kaip Šventosios Dvasios krikštas, Gyvojo Dievo patirtis, charizmos, vieniems – labai artimos, kitiems – svetimos ir pernelyg paslaptingos, išplito po Vatikano II susirinkimo, skirto Katalikų Bažnyčios atsinaujinimui – paskatinimui ieškoti gilesnės Dievo patirties, priimant Dievą į savo kasdienį gyvenimą. Apie šią Gyvojo Dievo patirtį kalbuosi su Maranata bendruomenės nariais: Austėja Lapėnaite, dirbančia fotografe ir vedančia tikėjimo kursus Vilniaus Šv. Jono Pauliaus II parapijoje, Ernesta Karnilaite – Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ komunikacijos koordinatore ir Mintautu Kriščiūnu – profesionaliu orkestro muzikantu, grojančiu altu.
Bendruomenės gimtadienis / Iš bendruomenės gyvenimo archyvo

Kaip įsikūrė Maranata bendruomenė, ką reiškia pavadinimas ir kokia jos misija?

Austėja: Viskas prasidėjo nuo vieno Alfa kurso Šv. Jono bendruomenės vienuolyne, Vilniuje. Vieni ten atėjo kaip savanoriai, kiti – kaip dalyviai. Šventosios Dvasios savaitgalio metu vienas brolis labai karštai už mus meldėsi ir liudijo apie Šventąją Dvasią kaip asmenį, kuris yra gyvas, veikia ir ateina į žmogaus gyvenimą, atnaujindamas tikėjimą ir jį perkeisdamas. Brolis laimino mus Švč. Sakramentu ir meldėsi, kad ant mūsų nužengtų Šventoji Dvasia.

Po Alfa savaitgalio, nors ir ne iš karto, daugelio iš mūsų, dalyvavusiųjų savaitgalyje, gyvenime pradėjo vykti ryškūs pokyčiai, po kurių atėjo troškimas ir kažko daugiau – noras labiau atsiliepti Dievui, nes mumyse buvo užgimusi meilė. Pirmiausia, tai buvo meilė Jėzui ir vieni kitiems – jautėmės kaip šeima, tad pradėjome rinktis ir kartu skaityti Dievo žodį, melstis vieni už kitus, už Bažnyčią. O kartu atsirado ir meilė liturgijai, troškimas švęsti Šventąsias Mišias ir iki tol buvęs tradicinis, paprotinis tikėjimas tapo gyvas. Asmeninė malda atgijo, atsirado džiaugsmas šlovinti Dievą ir stiprus troškimas tapti Jo mokiniais, atsirado charizmos. Po kurio laiko kartu su kitais atėjusiais melstis jaunais žmonėmis po Šv. Mišių davėme tokį Maranata pasižadėjimą, kuriuo įsipareigojome labiau klausyti Šventosios Dvasios, skaityti Dievo žodį, pasninkauti ir melstis tyloje. Tame įsipareigojime tiesiog buvo tai, ką turėtų daryti kiekvienas katalikas. Galiausiai mes, kelių bendraminčių grupelė, panorome įsipareigoti oficialiai ne tik Dievui, bet ir vieni kitiems – tapti bendruomene.

Bendruomenės pavadinimas Maranata yra kildinamas iš aramėjų kalbos. Šis žodis yra keliose Naujojo Testamento vietose ir, nors esama kelių skirtingų vertimų, reiškia: „Ateik, Viešpatie Jėzau“. Taip baigiasi ir Apreiškimo Jonui paskutinės eilutės. Atpažįstame, kad mūsų misija yra šlovinti Viešpatį, stengtis būti atviriems Šventajai Dvasiai ir melstis už Bažnyčios atsinaujinimą, laukiant Antrojo Kristaus atėjimo.

Adventinis bendruomenės vakaras / Iš bendruomenės gyvenimo archyvo

Kokią reikšmę ši bendruomenė turi jūsų gyvenime?

Austėja: Man tai asmeninė sirgalių komanda. Ji serga už mane, kad nueičiau ten, kur turiu nueiti, kad pasiekčiau šventumą. Ji meldžiasi už mane, kai man sunku, ir džiaugiasi mano laimėjimais. Su bendruomenės nariais aš galiu būti savimi, atsiverti, pasirodyti su visomis savo žaizdomis, sunkumais. Bendruomenės narių dėka aš augu, nes šiame santykyje atsiveria nemažai mano netobulumų. Šio santykio dėka Dievas mane kviečia augti meilėje, save dovanojant, pasitikint kitais, būnant Tiesoje. Ne visais klausimais sutampa mūsų nuomonė, ne visada panašiai mąstome, juk esame labai skirtingi kaip asmenybės, bet tikrai žinau, kad pats Dievas mane pasikvietė čia būti ir davė šiuos žmones, kurie man padeda eiti į susitikimą su Juo.

Mintautas: Man bendruomeninė malda padėjo išsivaduoti iš įvairių suvaržymų, kai tam tikrose situacijose kovodavau vienas ir todėl nelaimėdavau, nors ir kaip stengdavausi, tad aš pats patyriau Šventojo Rašto eilutę: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.

Ernesta: Galvoju, kad bendruomenė gimsta iš to, kas bendra. Dievas sujungė mus ypatingu meilės santykiu, kuris, atrodo, tik toje bendruomenėje galėjo pildytis. Dievo meilės būdai ypatingi, tie ryšiai skirtingai supinami tarp žmonių. Tikėjimo bendruomenė išsiskiria tuo, kad ji yra labai konkreti tikėjimo terpė, jungianti žmones. Būtent iš šios jungties kyla vienas kito palaikymas. Šeimos pasirinkti negali (o ir nereikia), draugystė lengvai gali keistis, nes priklauso nuo tavo laisvos valios, o bendruomenė yra toks įdomus darinys, į kurį tu įsitrauki kaip į tikėjimo erdvę, iš kurios ir kyla mūsų misijos, darbai ir kurios viduje esame vieni dėl kitų ir vieni kitiems. Tačiau ir tų skirtumų įvardyti negaliu – nesimeldžiame kaip nors kitaip nei kitos bendruomenės, nei visa Katalikų Bažnyčia. Todėl būna skaudu, kai charizminiai judėjimai priešpastatomi Katalikų Bažnyčiai, kad jie kitokie. Man atrodo, kad kaip tik esame didelėje vienybėje su Bažnyčia.

Malda kartu / Iš bendruomenės gyvenimo archyvo

Katalikų charizminis atsinaujinimas didelę reikšmę skiria Šventajai Dvasiai, atsivėrimui – tai ne kartą paminėjote ir jūs. Kodėl taip svarbu atrasti santykį su Šventąja Dvasia, atsiverti Jos veikimui ir ką tai reiškia jums asmeniškai?

Ernesta: Santykis su Šventąja Dvasia atveria autentišką santykį su Dievu, autentišką tikėjimą. Kai kam charizmatikai atrodo mistiški, nes išgirsti liudijimai būna kokie nors įspūdingi patyrimai, bet žinau daugybę žmonių, kurių liudijimai nėra įspūdingi, bet juose yra akivaizdžiai matomas Dievo veikimas kiekviename, net ir mažiausiame žingsnyje. Kai atsivėriau Šventosios Dvasios veikimui, man tai buvo tikro, gyvo tikėjimo pradžia. Ir tai ne emocinė patirtis, bet gilus širdies atvėrimas, kuris yra ilgalaikis, o ne išblėstantis kaip fejerverkas.

Austėja: Charizminis atsinaujinimas iš esmės remiasi į unikalią Šventosios Dvasios patirtį – Šventosios Dvasios krikštą, pripildymą Šventąja Dvasia – tai, apie ką ir kalbėjome. Tai toks Dievo prisilietimas, kuris pakeičia visą tavo gyvenimą, išskleisdamas sakramentų gautąsias malones, nors kartais Dievas šią patirtį duoda ir nepakrikštytiesiems. Šis krikštas atveria akis, nes, visa tai, ką sako Biblija, Katekizmas, Bažnyčios mokymas, yra tiesa, kad Jėzus yra gyvas, kad Jis šventas, kad mes esame mylimi Tėvo vaikai ir kad visa vyksta dalyvaujant Šventajai Dvasiai. Dangiška, dieviška realybė atsiveria prieš mūsų akis. Negali sakyti, kad Šventosios Dvasios krikštas yra atsivertimas – tai naujas ir labai stiprus tikėjimas.

O kalbant apie Šventąją Dvasią kaip asmenį, manau, kad Jį pažinti yra labai svarbu, nes Bažnyčia moko, kad Šventoji Dvasia dalyvauja kiekviename Dievo darbe. Jėzus pats sako: „Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“ (Jn 16, 7). Jei norime geriau pažinti Jėzų, tai tik Šventoji Dvasia mus ir pamokys, kas yra Jėzus. Jei manome, kad esame mylimi Dievo vaikai, kas mums duos tą meilę, kas gydys mūsų žaizdas, kas ves į nuoširdžią atgailą, jei ne Šventoji Dvasia. Šventoji Dvasia nėra svarbesnis asmuo Trejybėje už Sūnų ir Tėvą, bet ilgą laiką krikščionybėje Dvasia buvo nustumta į antrą planą. Charizminis atsinaujinimas po Šventosios Dvasios krikšto patirties Bažnyčiai kelia iššūkį. Juk dažnai girdime, kad Šventąją Dvasią jau gauname sakramentų dėka, kad turime Bažnyčios mokymą, Komuniją, Šv. Mišias, pamaldumą – viską turime. Tad ko mums dar trūksta? Bet klausimas turėtų būti, ne ko mums trūksta ir ar mes turime Dievą, bet ar Dievas turi mus. Į šį klausimą mus atveda Gyvojo Dievo patirtis, kuri ragina atsiliepti į Dievo meilę, dovanoti save vieni kitiems, nebijoti įsipareigoti, patarnauti Bažnyčiai, nebijoti liudyti, nebijoti melstis už tuos, kuriems sunku. Todėl ir popiežius Pranciškus palaiko Charizminį atsinaujinimą ir skatina dalintis Šventosios Dvasios krikšto patirtimi sakydamas, kad tai yra malonės versmė, reikalinga visai Bažnyčiai.

Mintautas: Labai gražiai pasakei. Galiu tik papildyti iš savo perspektyvos. Maranata bendruomenės pradžia Austėja įvardijo Alfa kursą. Prisimenu, kad į jį aš atėjau būdamas kietos širdies – kaip faraonas. Kai Dievas vedė savo Tautą iš Egipto, faraonas buvo užkietinęs savo širdį. Dievas norėjo, kad šis patirtų Viešpaties šlovę. Taip ir aš patyriau Dievo šlovę – Šventoji Dvasia pakeitė mano kaip užkietėjusio muzikanto širdį ir pašaukė mane giedoti Viešpačiui, šlovinti Jį brazdinant gitara tuos kelis akordus, į ką anksčiau aš žiūrėdavau labai skeptiškai, man tai atrodė labai neprofesionalu.

Gyvenimas Šventąja Dvasia man yra iš širdies kylantis troškimas atsiverti tam, ką Dievas yra suplanavęs. Su Austėja ir Ernesta taip pat priklausome ir Maranata bendruomenės šlovinimo grupei „Naujas kraujas“. Kai būname išvykę į tarnystę šlovinti, aš visa Jam pavedu, apnuoginu savo širdį ir sakau: „Daryk su manimi, ką nori“. Ir kartais mane užlieja tokia malonė, kad pajaučiu labai stiprią meilę visiems žmonėms – po šlovinimo apima tokia būsena, jog, rodos, galiu išbėgti į lauką ir visiems sušukti, kad visus myliu! Toji meilė man yra vienas didžiausių Šventosios Dvasios liudijimų.

Sunku į žodžius įvilkti, ką reiškia Šventoji Dvasia ar kaip ja gyventi, bet tai tarytum banglente gaudyti bangas.

Džiaugsminga bendrystė / Iš bendruomenės gyvenimo archyvo

Ernesta: Aktyvus katalikiškas gyvenimas nėra lengvas, paprastas, nes nuolat susiduri su Tiesa, ir tada ima kristi mano pačios „kaukės“, susikurti įvaizdžiai: turiu būti stipri, įdomi, patraukli. Kažkada susimąsčiau, koks buvo lengvas gyvenimas, kai turėjau šimtą kaukių – kokią norėdavau, tokią užsidėdavau, kaip norėdavau, taip gyvendavau! Nors tos kaukės iš tikrųjų mane suvaržydavo – juk jos tai ne aš. Man asmeniškai, priėmus tikėjimo dovaną, buvo apsivertęs manęs pačios suvokimas, kaip moters, dukters, draugės, o Dievas – Jis man kažkada atrodė toks tolimas, svetimas, neaiškus.

Tad šis kelias yra sunkus. Ieškoti tų širdies troškimų, kurie mane pačią išpildytų, buvo skausminga patirtis, pavyzdžiui, kai rinkausi darbą, turėjau labai daug paaukoti, bet dabar esu labai laiminga. Tas gyvenimas Tiesoje yra toks brangus, kad dabar jo nekeisčiau į nieką.

Austėja: Aš pritariu Ernestai, nes Šventoji Dvasia man leidžia būti savimi. Iki susitikimo su Gyvuoju Dievu, aš jaučiausi taip, jog man visad reikėdavo kažkam kažką įrodyti, kad esu pakankamai graži, protinga, talentinga, pasiekusi ir t. t. Ir galiausiai viso šito man nereikia, nes aš esu pakankama vien būdama Jo dukra. Šis supratimas labai stipriai išlaisvina.

Be to, gyventi su Šventąja Dvasia man niekada nebūna nuobodu, nes Dievas yra visa atnaujinantis. Šventosios Dvasios vedimas pirmiausia yra apie buvimą ten, kur esi. Jeigu aš esu krikščionė, jei esu mylima Dievo dukra, tai ir nešu Jį ten, kur esu.

Man labai gražu, kai bendruomenėje esame visi skirtingi, skirtingų išsilavinimų, patirčių, politinių pažiūrų, bet dauguma iš mūsų po Šventosios Dvasios krikšto turėjo dideles permainas gyvenime, kai sąmoningai rinkosi, ar būti ten, kur yra, ar daryti pokytį: dauguma dabar darbuojasi Bažnyčioje, o kiti savo tikėjimą liudija pasaulyje, savo darbuose, šeimose, kasdienybėje.

Tas gyvenimas su Dievu, atsiduodant Jo vedimui, padaro gyvenimą beprotiškai įdomų. Anksčiau skaitydavau labai daug fantastinių knygų ir dažnai mąsčiau apie antgamtines galias, bet iš tiesų mano širdis ilgėjosi amžinybės. Dabar, gyvenant su Dievu, tas ilgesys visai nedingo, bet dingo poreikis ieškoti pasisotinimo kituose dalykuose. Man ir dabar patinka fantastika, bet mažiau domiuosi, nes jau pats gyvenimas tapo žymiai įdomesnis.

Poilsis kartu / Iš bendruomenės gyvenimo archyvo

Kaip katalikui, kurio tikėjimo praktika yra gana paprasta, užmegzti tą asmeninį santykį su Gyvuoju Dievu? Nuo ko jam pradėti?

Austėja: Manau, kad pats svarbiausias dalykas yra akistata su Tiesa – pažvelgti į save, savo silpnumus ir žinoti, kad Dievas manęs niekada nesmerkia ir priima mane tokį, koks esu. Ir tada kviesti ateiti Jėzų, Šventąją Dvasią, trokšti susipažinti su Tėvu ir išsakyti šį troškimą maldoje – paprastai, savais žodžiais. Gilios tikėjimo patirtys atsiranda iš asmeninio santykio su Dievu. Dievas visada pirmas lenkiasi prie mūsų, tad dažnai man užtenka tik nuolankiai pripažinti: „Man Tavęs reikia, Viešpatie“. Gal ne iš karto galėsiu paaukoti savo gyvenimą dėl Jėzaus, bet, manau, Jis to ir nenori – Jis nori, kad mes duotume tiek, kiek galime dabar.

Mintautas: Aš paraginčiau nebijoti sugriauti savo širdyje glūdinčius stereotipus ir trokšti to gyvo santykio. Dievas visada atsiliepia.

Ernesta: Labai svarbu, jog noras turėti gyvą Dievą savo gyvenime neliktų tuščias, tiktai mintyse. Bažnyčioje dažnai girdime sakant, kad tikėjimas be darbų yra miręs. Be bandymų jis palaipsniui irgi gali numirti. Manau, kad gyvenimas – tai ir yra bandymų kelias.

Austėja: Išties, bandyti ir klysti ieškant Dievo visą laiką yra svarbiau negu nieko nedaryti.

Galiausiai svarbu nepasilikti šioje kelionėje vienam. Aš augau su ateitininkais, vėliau su Tiberiados bendruomene. Joje turėjau draugę, kuri mane vis kalbindavo įsipareigoti bendruomenei, atsimenu, tada jai įrodinėjau, kad man bendruomenės nereikia, kad man ir vienai gerai – esu stipri, pati sau meldžiuosi, turiu savo tikėjimą, įsipareigojimas man nėra būtinas. Nesakau, kad būtinai reikia pradėti nuo įsipareigojimo, bet nepasilikti vienam yra labai svarbu. Parapijoje galima ieškoti jaunimo susitikimo vietos ar maldos grupės – jų būna įvairių. Kartą per mėnesį ir mūsų bendruomenė turi atvirus susitikimus, todėl maloniai kviečiame apsilankyti. Yra ir daugybė kitų charizminių ir necharizminių bendruomenių, kurios yra atviros Dievo veikimui. Tad raginu jungtis, ieškoti tokių žmonių ir prašyti, kad Dievas juos parodytų. O Jis tikrai parodo.

Ernesta: Kiti žmonės ne šiaip sau yra šalia mūsų – aš pati nesu viskuo apdovanota, tad bendruomenėje žmonės vieni kitus papildo: tam tikrais talentais, kurių neturiu, suvokimu, kurio man trūksta, ar tikėjimu, kuriame esu silpnesnė.

Austėja: Vienas Kristaus kūnas, skirtingi kūno nariai, bet visi funkcionuoja tik būdami kartu. Toks Dievo planas, kad vieniems kitų reikėtų.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 3-ajame numeryje)

SRTRF logo

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.