Su psichologu, socialinių mokslų daktaru ir Vilniaus universiteto dėstytoju Arūnu Žiedeliu susipažinau labai seniai, dar Šv. Jono brolių vienuolyne vykusiuose antradienio jaunimo vakaruose. Tada žinojau, kad Arūnas studijuoja psichologiją, bet tik tiek. Rimtesnis susitikimas įvyko 2017 m. man paprašius moderuoti prancūzų teologo, kunigo ir gydytojo Pascalio Ide’o knygos „Perdegimo sindromas: gebėjimo duoti liga“ (Magnificat leidiniai, iš prancūzų k. vertė Liucija Černiuvienė) diskusiją. Tuo metu Arūnas jau mokėsi Vilniaus universiteto doktorantūroje ir rašė disertaciją apie psichologinius veiksnius, lemiančius slaugytojų įsitraukimą į darbą. Disertacija jau apginta, tad kalbėjomės apie tyrimo etapus, slaugytojų savijautą ir perdegimo sindromo iššūkius.
Rašei disertaciją apie sveikatos sistemos bėdas ir būtent apie slaugytojų įsitraukimo į darbą iššūkius, o tarp jų – ir perdegimo problemą. Kas tave paskatino tyrinėti šias temas?
Magistrantūroje baigiau klinikinę psichologiją, o joje tyrinėjami labai niūrūs dalykai – ligos, sutrikimai, kančia. Norėjosi kažko šviesaus. Tada susidomėjau darbo tematika, nes tai svarbus dalykas, vien pagalvojus, kiek laiko jame praleidi. Iš pradžių galvojau tirti tik pozityvų dalyką – įsitraukimą į darbą, motyvaciją dirbti. Tuomet galvojau, kokia tyrimo grupė. Mąsčiau, kad lengva pasakyti, kodėl įsitraukia į darbą žmonės, dirbantys fainomis sąlygomis. O daug įdomiau gali būti tyrinėti tuos, kurie negali pasigirti geromis darbo sąlygomis. Šitaip atsirado slaugytojai.
Mokslinėje veikloje neišvengiama, kad sugalvojus tyrimo idėją ji tave kažkur neša. Tad, nagrinėdamas įsitraukimą į darbą, turi tirti ir perdegimą ar kitas sveikatos problemas. Jie yra tamsioji darbo pusė. Viena iš disertacijos išvadų – jeigu nesusitvarkai darbe, blogai jame jautiesi, tai apie įsitraukimą neišeina kalbėti. Pirma turi susitvarkyti darbo aplinką, kad slaugytojai jaustųsi bent pakenčiamai ir tik tada gali galvoti, kaip jį motyvuoti.
Tavo disertacijoje irgi atsiskleidė, kad susitvarkyti darbo aplinką yra kompleksinis dalykas. Viena yra verslo sektorius, kuris gali įvairiai motyvuoti darbuotojus, o kita – visuomeninis, turintis organizacinę struktūrą, aiškias darbo taisykles, kurios neretai veikia priešingai, nei parašyta, ir tu kaip darbuotojas turi labai mažai balso.
Sakydamas „susitvarkyti darbo aplinką“, turiu omenyje, kad ne darbuotojas, o jo organizacija turi kurti kitokią darbo aplinką. Žinoma, jeigu ji nori turėti darbuotojus, kurie ateina ne tik „prastumti darbo dienos“.
Labai sunku darbuotis tiems slaugytojams, kurie ateina tik „prastumti darbo dienos“. Juk jų darbas – ir fizinis, ir psichologinis.
Taip. Tada kyla klausimas, kodėl žmogus eina į slaugą? Moksliniai tyrimai rodo, kad jis eina ne dėl atlyginimo, o iš idėjos, tad pašaukimas yra vienas iš komponentų, kodėl žmogus renkasi tokį darbą.
Dar sugrįšime prie perdegimo, bet pakalbėkime apie pašaukimą. Pamenu, kai gyvenau Belgijoje, mane labai stebino jauni žmonės sakydami, kad jie studijuoja slaugą arba kineziterapiją. Vos ne kas antras iš jų pasirinko šias sritis, nes jiems tiesiog rūpėjo padėti kitiems. Žinoma, daugelis jų buvo krikščionys, tad pagalba ir savęs atidavimas siejosi ir su pašaukimu. Savo disertacijoje rašei, kad įprastai pasirinkimas dirbti slaugytoju siejamas su pašaukimu, bet tavo tyrimas atskleidė, kad tai nėra būtinas veiksnys.
Ne, tai nėra esminis veiksnys. Tai veiksnys, kodėl žmonės renkasi darbą slaugoje. Jie ateina turėdami tokį motyvą, bet ką tie žmonės randa savo darbo aplinkoje? Jei darbo aplinka nepalanki įsitraukti, ten jautiesi blogai, tai vien iš pašaukimo ilgai netempsi.
Tada ateina perdegimas.
Taip.
Pascalis Ide’as knygoje „Perdegimo sindromas: gebėjimo duoti liga“ pateikia vieną iš galimų sampratų apie perdegimo sindromą. Jis mini, kad žmogus visiems duoda ir duoda, ne visada teisingai, kol galiausiai nebeturi ko duoti. O ką tu vadini perdegimu?
Iš mokslinės pusės – perdegimas turi du komponentus. Pirma – žmogus išsenka dėl kažkokių priežasčių. Dalis jų būna vidinės, kitos – išorinės. Antra, jųdviejų tarpusavio sąveika nulemia tai, kad žmogus elementariai pervargsta. Mes turime ribotą kiekį išteklių, jėgų. Jei ilgą laiką duodi daugiau, negu gali, tai pavargsti.
Svarbu ir tai, kad perdegimas nėra vien nuovargis. Jei būtų tik nuovargis, viskas būtų labai paprasta. Su nuovargiu tvarkytis nėra sudėtinga – ilgiau pailsėsi ir atsigausi. Perdegimo metu žmogus ne tik pavargsta, bet ir pasikeičia jo nuostatos darbo atžvilgiu. Įsivaizduokime, ateina slaugytoja, kuri savo darbą supranta kaip pašaukimą. Nuvargusi ji tampa ciniška, skeptiška. Tai logiška, nes ieškai, kaip tas jėgas tausoti. Vienas iš būdų – atsiriboti. O cinizmas būtent šitaip ir veikia, nes imi galvoti, kad mano darbas nieko vertas, neverta dėl jo plėšytis. Tokiu būdu pateisinu, kodėl dirbu taip, kaip dirbu.
Kita vertus, per Knygų mugę diskusijoje apie perdegimą pašnekovų klausei: ar mes visi pasmerkti balansuoti tarp buvimo beširdžiais, neduodančiais ir pavojaus perdegti. Riba tarp perdegimo ir nuovargio – labai nedidelė. Juk tik pervargsti ir tai gali būti kelias į perdegimą.
Gali būti, gali ir nebūti. Šis dalykas priklauso nuo to, kada pastebi, jog reikia kažką keisti, nes tavo baterijos jau sėda. Dabar, kai svarstau apie šį klausimą, galvoju, kad jis per daug užaštrintas. Tai – platus spektras. Viena vertus, gali būti atsidavęs savo darbui, o kita vertus – suvoki ir savo ribotumus, kad viso pasaulio ant savo pečių nepaveši. Tuomet gali pasakyti: „Stop, iki čia dar galiu“, o paskui: „Dovanokit, tai ne mano jėgoms“.
Žvelgiant iš slaugytojų perspektyvos, kas lemia perdegimą ir mažesnį įsitraukimą į darbą: darbo aplinka, žmogaus charakteris, jo noras padėti, perdėtas pašaukimo suvokimas?
Neišskirčiau, kad slaugytojų atveju yra kažkaip kitaip nei su likusiomis darbuotojų grupėmis. Visur rasime visko ir vienareikšmiškai pasakyti, kad tai lemia tik darbas ar tik žmogaus savybės, sudėtinga. Kiekvienas atvejis individualus. Analizuojant atskiro žmogaus atvejį, jo perdegimo priežastys bus kompleksiškos. Kažkiek nulems darbo aplinka, skatinanti savęs netausoti, kartais reikalaujanti dalykų, kurie prasilenkia su žmogaus ribomis. Iš to paties slaugytojo norime, kad jis būtų ir efektyvus, ir empatiškas, ir dirbtų palaikydamas šį sveikatos priežiūros konvejerį, ir kartu domėtųsi savo pacientu. Keliami tikrai aukšti lūkesčiai. Slaugą taip pat renkasi skirtingi žmonės su skirtingais polinkiais. Vieni jų turi polinkį į perfekcionizmą, persidirbimą.
Pamenu, emocinės kompetencijos treneris Darius Pietaris, kalbėdamas kunigams apie perdegimą, įsitraukimą į darbą ir galų gale pašaukimą, minėjo, kad visi žmonės, kurie susiduria su bet kokiu aptarnaujamuoju darbu, turi riziką perdegti.
Kai prasidėjo perdegimo tyrimai, buvo laikomasi nuostatos, kad perdega tiktai tie žmonės, kurie dirba su kitais žmonėmis. O dabar į tai žiūrima lanksčiau. Iš esmės gali perdegti bet kas: nesvarbu, ar dirbi su žmonėmis, informacija, objektais. Darbas su žmonėmis gal išskirtinis tuo, kad sunkiau pasakyti „ne“. Juk prieš tave stovi žmogus, nesvarbu – pacientas ar klientas – ir jis turi lūkesčių. Juk, darydamas mokslą, kažko šiandien nesuskaičiuosi ir nieko tokio, kad tą padarysi kitą dieną. Dirbant su žmonėmis tavo vadovas turi lūkesčių, tu turi lūkesčių, prieš tave yra žmogus, turintis savo lūkesčių. Ir tarp šių lūkesčių labai sunku išlaviruoti.
Kas padėtų dažniau pasakyti „ne“?
Man padeda savo ribų įsivardinimas, suvokimas, jog esu žmogus, atsibundu ryte ir turiu jėgų tiek, kiek turiu. Negaliu persiplėšti, turiu kažkaip padalinti savo jėgas ir pastangas per visas gyvenimo sritis. Pirmas žingsnis į perdegimo prevenciją ir sveiką požiūrį į darbą – suvokti, kad negaliu visko.
Kaip sekasi suvokti savo ribotumą?
Visaip visaip… Dabar jau geriau. Kai dažniau susiduri su savo ribotumu, tada labiau įsisąmonini. Karjeros pradžioje tai atrodo labai pavojinga. Atrodo, kiek tu daug sugebi, kaip gali viską pakeisti. Bet paskui matai, kad yra dalykų, su kuriais turi gyventi ir ieškoti. Būdamas tokiu, koks esi, gali dirbti tokiomis sąlygomis, kokias turi.
Ar manai, kad perdegimas yra šių dienų rykštė? Ar visada žmonės peržengdavo savo ribotumą, kad patys negalėtų atsistatyti?
Labai sunku pasakyti. Neturime mokslinių tyrimų, ar mūsų kultūra ypatingesnė. Žinoma, greitėjantis darbo tempas, technologijos turi įtakos, nes esame vis labiau pasiekiami. Trinasi ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Ar to nebūdavo seniau? Nežinau. Žmonės, manyčiau, visada pervargdavo. Nebūčiau linkęs laikytis kraštutinumų, kad čia tik mūsų laikų liga. Vargu. Visais laikais buvo situacijų, kurios sekina, ir žmonių, kurie savęs netausoja.
Bet tai – galbūt kultūriniai dalykai. Kai žmogus trūks plyš stengiasi padaryti visus darbus iki galo…
Mes, psichologai, teigiame, kad žmogus linkęs pervertinti savo svarbą. Atrodo, kad nepadarius kokio nors darbo pasaulis sugrius, o jis nesugriūna. Jei nepadarysi tu, padarys kažkas kitas. Didžioji dalis problemų ir nebūna sprendžiamos, jos tiesiog ima ir išsisprendžia. Kartais nereikia savęs sureikšminti.
Bet labai sunku pasakyti, kad tu iš tikro nesvarbus. Būdamas slaugytoju dirbi srityje, kurioje nuo tavęs priklauso daugybės žmonių jausena.
Bet kokiame darbe lengva save sureikšminti. Tokia jau yra ta realybė. Vienas dalykas – tu nesi toks svarbus, kaip apie save galvoji. O kitas dalykas, kas iš to – juk tu turi savo ribas ir resursus. Gali susireikšminti iki kiek nori, bet tavo gebėjimai nuo to nesiskirs.
Mudu pradėjome apie perdegimo sindromą kalbėti dar 2017 m. Vilniaus knygų mugėje, kai moderavai Pacalio Ide’o knygos pristatymą. Ar matai pokyčių šioje srityje? Internete skaičiau, kad tik pernai Pasaulio sveikatos organizacija perdegimo sindromą įtraukė į tarptautinę ligų klasifikaciją. Stebiuosi, kad tik dabar… Ar žmonės ėmė labiau rūpintis savo psichine sveikata?
Nėra taip, kad PSO tik dabar įtraukė, tiesiog plačiau jį aprašė. Perdegimas vis dar nėra priskirtas prie ligų, nėra laikomas psichikos sutrikimu, bet žmogus gavo žodį. Kreipdamasis į gydytojus žino terminą „perdegimas“, gali įvardinti, kas jam yra. Jo būsena tampa kažkuo konkretesniu.
O dėl to, ar kažkas keičiasi – esu gana optimistiškas. Mūsų visuomenė pradeda labiau domėtis, rūpintis psichikos sveikata, geriau pažįsta savo emocinį pasaulį, laiko jį realiu dalyku. Gerėja psichologinis raštingumas.
Tam tikrų profesijų (slaugytojų, mokytojų, kunigų, policininkų ir t. t.) atveju, kai suvoki savo profesiją kaip pašaukimą ir pasijunti perdegęs, sunku dirbti, nebematai prasmės, tampi ciniškas, prastai miegi – negi mesi darbą? Slaugytojo atveju gali pakeisti instituciją, bet jeigu iš esmės ta veikla kelia perdegimą, ką tada daryti?
Sudėtinga, nes profesija tampa tavo tapatumo dalimi. Tai yra kažkas, kas tu esi, ir tai reikalauja pastangų. Teisingai sakai, pakeisti organizaciją įmanoma. O ką daryti, jei tas darbas iš principo tau netinka? Vertėtų paklausti savęs, ar tai tikrai tavo pašaukimas, jei nebepaveži, tai greičiausiai yra ne tau.
Vienu metu buvai doktorantas, dėstei universitete, dirbai Higienos institute ir buvai dviejų vaikų tėtis bei šeimos vyras. Neperdegei? Kas apsaugojo?
Neperdegiau, bet apskrudau. Teko pajausti savo ribas. Padėjo tai, kad turiu daugiau dalykų nei tik darbas. Vaikai labai padeda neperdegti. Turėdamas vaikų supranti, kad negali savęs ištaškyti darbe. Reikia kažkiek parnešti jėgų ir laiko šeimai, tad neišvengiamai turi dėliotis prioritetus. Kai tą supranti, daug drąsiau gali pasakyti: „Taip, man patinka mano darbas ar studijos, bet jam galiu skirti tik tiek laiko ir ne daugiau.“
Ko pats išmokai iš šio tyrimo? Ar ką nors pakeitei savo gyvenime?
Savo disertacijoje vadovavausi darbo reikalavimų-išteklių teorija. Joje išdėstyta daugybė dalykų, taip pat minimas ir vienas labai banalus: žmogus yra kaip baterija ir tai, kas vyksta darbe, yra dalykai, kurie jį pakrauna, ir kurie iškrauna. Pradėjau savo kasdienybę struktūruoti į dalykus, kurie sekina, ir į dalykus, kurie motyvuoja. Kuo tas svarbu? Kai esi pavargęs, norisi tiesiog nieko nedaryti, išsidrėbti ir ilsėtis, bet tai nelabai kur veda. Po disertacijos ėmiau kreipti dėmesį į dalykus, kurie padeda atsigauti, pakrauna, padeda kovoti. Pradėjau vertinti mažus gyvenimo malonumus – kavos puodelį, pokalbį, žaidimus su vaikais, sportą, skanų maistą.
Kitaip sakant – mažus gyvenimo malonumus, kurie yra esminiai…
Aš ir galvoju, kad gyvenimas yra tai, kas vyksta tarp suplanuotų dalykų – pertraukėlės tarp visų darbų.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 8-ajame numeryje)
